Būtent į šeimą sutelkta Vilniaus universiteto (VU) Lituanistinių studijų katedros mokslininkės dr. K. Jakaitės-Bulbukienės disertacija „Lietuvių emigrantų šeima: kalba ir tapatybė“. Pagrindinis darbo tikslas – išsiaiškinti, kodėl ir kaip lietuviai emigracijoje išlaiko lietuvių kalbą. Disertacijoje nagrinėti VU projekto „Emigrantų kalba“ duomenys. Į šį projektą, remiamą Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, buvo įsitraukusi ir pati mokslininkė. [K1 – respondentai, kurie emigravo patys; K1+ – respondentai, kurie emigravo kartu su tėvais; K2 – respondentai, kurie gimė ne Lietuvoje; K3 – respondentai, kurių tėvai gimė ne Lietuvoje. Priklausymas tam tikrai kartai nerodo priklausymo tam tikrai bangai. K1 gali būti ir iš pokario, ir iš dabartinės emigracijos bangos./Kristinos Jakaitės-Bulbukienės disertacijos duomenys] K1 – respondentai, kurie emigravo patys; K1+ – respondentai, kurie emigravo kartu su tėvais; K2 – respondentai, kurie gimė ne Lietuvoje; K3 – respondentai, kurių tėvai gimė ne Lietuvoje. Priklausymas tam tikrai kartai nerodo priklausymo tam tikrai bangai. K1 gali būti ir iš pokario, ir iš dabartinės emigracijos bangos./Kristinos Jakaitės-Bulbukienės disertacijos duomenys Antrosios bangos atspaudas Dr. K. Jakaitė-Bulbukienė savo darbe pažvelgė į tris emigracijos kartas JAV: tuos, kurie emigravo patys ir kurie emigravo kartu su tėvais, tuos, kurie gimė svečioje šalyje, ir tuos, kurių tėvai gimė svečioje šalyje. Pasak tyrėjos, JAV visų trijų kartų kiekybiniai ir kokybiniai duomenys gana tolygūs, ir buvo galima palyginti, kaip elgėsi kiekviena karta, kas vyksta šeimose, kodėl vienos šeimos apsisprendžia išlaikyti lietuvių kalbą ir ką daro, kad taip būtų. „Aišku, tiek kiekybinėmis anketomis, siunčiamomis internetu, tiek kokybiniais interviu labiau pavyko pasiekti tuos respondentus, kurie norėjo išlaikyti lietuvių kalbą, nors nebūtinai išlaikė, – pasakojo dr. K. Jakaitė-Bulbukienė. – Mano darbe labai ryškus antrosios bangos emigrantų, išvažiavusių po Antrojo pasaulinio karo, atspaudas. Jie buvo aiškiai nusiteikę išlaikyti lietuvių kalbą. Pokarinės bangos emigrantų jau ir vaikaičiai užaugę, augina savo vaikus, ir matyti, kad lietuvių kalba perduodama iš kartos į kartą. Dabartinėje bangoje to dar negalima matyti. Trečioji, dabartinė, emigrantų banga labai įvairi. Vieni nusiteikę išlaikyti kalbą, kiti norėtų, bet nieko nedaro, treti nei nori, nei ką nors daro. Pasitaikė pakalbinti tuos žmones, kurie panašūs į antrabangius.“ [K1 – respondentai, kurie emigravo patys; K1+ – respondentai, kurie emigravo kartu su tėvais; K2 – respondentai, kurie gimė ne Lietuvoje; K3 – respondentai, kurių tėvai gimė ne Lietuvoje. Priklausymas tam tikrai kartai nerodo priklausymo tam tikrai bangai. K1 gali būti ir iš pokario, ir iš dabartinės emigracijos bangos.] K1 – respondentai, kurie emigravo patys; K1+ – respondentai, kurie emigravo kartu su tėvais; K2 – respondentai, kurie gimė ne Lietuvoje; K3 – respondentai, kurių tėvai gimė ne Lietuvoje. Priklausymas tam tikrai kartai nerodo priklausymo tam tikrai bangai. K1 gali būti ir iš pokario, ir iš dabartinės emigracijos bangos. Neišverdant tautų katile Tyrėjos manymu, kalbos išlaikymas labai priklauso nuo emigrantų nuostatų Lietuvos ir lietuvių kalbos atžvilgiu. Jei nuostatos teigiamos, kelias kalbai išlaikyti atviras. Jei neigiamos – kaip ir nebėra motyvo. „Visi suprantame, kad lietuvių kalba yra maža, netarptautinė, ir ją mokėti nėra naudinga pasauliniame kontekste, bet jei žmogus mano, kad lietuvių kalba yra graži, prestižinė, žino, kad ji – viena seniausių pasaulio kalbų ir ją verta išlaikyti, pats sau sukuria motyvą“, – kalbėjo mokslininkė. Pasak dr. K. Jakaitės-Bulbukienės, kalba emigracijoje niekada neišlieka savaime, nes yra mažumos kalba ir visada patiria spaudimą. Tas spaudimas pasidaro ypač stiprus, kai pirmas vaikas šeimoje išeina į valstybinę švietimo instituciją ir parneša namo daugumos kalbą. Norint išlaikyti kalbą reikia sąmoningumo. Sąmoningų pastangų. Taip pat labai svarbus ir toks paprastas dalykas kaip emocinis prisirišimas. Jeigu žmogus mano, kad lietuvių kalba yra jo šeimos kalba arba viena iš kalbų, jis irgi sieks, pasak tyrėjos, ją išlaikyti. Kitas dalykas, jei išvažiavęs svetur žmogus mano, kad lietuvių kalba jam yra problema. Tik trukdo. Pavyzdžiui, jei šeimoje kalbės lietuviškai, kita kalba vaikai kalbės su akcentu. Pastangos išlaikyti lietuvių kalbą per daug kainuos. Mokslininkės kalbinami žmonės dažniau pirmiausia minėjo idėjinius motyvus, kodėl reikia išlaikyti lietuvių kalbą, bet praktiniai motyvai taip pat labai svarbūs. Pavyzdžiui, kad vaikai susikalbėtų su seneliais. Arba patys su savo vaikais normaliai pasikalbėti gali tik lietuviškai – jokia kita kalba. „Jau vėlesnių kartų emigrantams lietuvių kalba yra tam tikra tapatybės dalis, būdas gyventi truputį kitokį gyvenimą negu dominuojanti visuomenė. Įvairi veikla, vykstanti lietuviškai, ypač bendruomenėse, yra būdas išreikšti save, būti savimi, neišvirti tame tautų katile – „melting pot“, kaip dažnai sakoma. Galimybė turėti savo šaknis. Galiausiai susišnekėti su kitose šalyse gyvenančiais lietuviais“, – vardijo dr. K. Jakaitė-Bulbukienė. [K1 – respondentai, kurie emigravo patys; K1+ – respondentai, kurie emigravo kartu su tėvais; K2 – respondentai, kurie gimė ne Lietuvoje; K3 – respondentai, kurių tėvai gimė ne Lietuvoje. Priklausymas tam tikrai kartai nerodo priklausymo tam tikrai bangai. K1 gali būti ir iš pokario, ir iš dabartinės emigracijos bangos.] K1 – respondentai, kurie emigravo patys; K1+ – respondentai, kurie emigravo kartu su tėvais; K2 – respondentai, kurie gimė ne Lietuvoje; K3 – respondentai, kurių tėvai gimė ne Lietuvoje. Priklausymas tam tikrai kartai nerodo priklausymo tam tikrai bangai. K1 gali būti ir iš pokario, ir iš dabartinės emigracijos bangos. Bendruomenėje ar ne Labai ryški JAV lietuvių bendruomenės parama išlaikant kalbą. Ypač pokario emigrantai buvo įsitikinę, kad tiesiog privalo išlaikyti lietuvių kalbą ir perduoti kitai kartai. Net jei Lietuvoje ją surusintų, būtų išlaikyta Amerikoje. Mokslininkė atkreipė dėmesį, kad Amerikoje pokario emigrantai jau turėjo tam tikrą pagrindą – ankstesnės bangos, XIX amžiaus pabaigos-XX amžiaus pradžios ekonominių emigrantų, pastatytų bažnyčių ir mokyklų. Kitas dalykas, jie pokariu važiavo į Ameriką, gavę ten gyvenančių lietuvių iškvietimus, su tautiečių pagalba kūrėsi pirmaisiais metais ir iš karto pateko į lietuvių bendruomenes, nors gana „suamerikonėjusias“. Vėliau išplito, kūrėsi kitur. „Trečiosios bangos emigrantų sąlygos visai kitokios, – lygino tyrėja. – Jie nesikuria prie bendruomenių ir neturi jų palaikymo. Į bendruomenes eina tie, kurie tokių pat pažiūrų kaip antroji banga. Nesijungimas prie bendruomenės galėtų būti ryškiai neigiamas veiksnys, nes bendruomenė suteikia galimybę augančiam vaikui – ne tėvams, kurie išvažiavo ir kalba lietuviškai, – socializuotis. Vaikas gali bendruomenėje, šeštadieninėje mokykloje susirasti draugą lietuvį, sužinoti, kaip reikia kalbėti lietuviškai ne su šeimos nariu, bet su kitu, svetimu žmogumi – mažesniu, suaugusiu, vyresniu.“ Kita vertus, pokario emigrantai gyveno už geležinės uždangos, beveik be jokios galimybės parvažiuoti į Lietuvą. Dabar yra internetas, skaipas, be to, gali būti daugiau bendravimo čia, sugrįžus į Lietuvą. [K1 – respondentai, kurie emigravo patys; K1+ – respondentai, kurie emigravo kartu su tėvais; K2 – respondentai, kurie gimė ne Lietuvoje; K3 – respondentai, kurių tėvai gimė ne Lietuvoje. Priklausymas tam tikrai kartai nerodo priklausymo tam tikrai bangai. K1 gali būti ir iš pokario, ir iš dabartinės emigracijos bangos.] K1 – respondentai, kurie emigravo patys; K1+ – respondentai, kurie emigravo kartu su tėvais; K2 – respondentai, kurie gimė ne Lietuvoje; K3 – respondentai, kurių tėvai gimė ne Lietuvoje. Priklausymas tam tikrai kartai nerodo priklausymo tam tikrai bangai. K1 gali būti ir iš pokario, ir iš dabartinės emigracijos bangos. Veiksmingos pastangos Vis dėlto kalbėti lietuviškai šeimoje, pasak dr. K. Jakaitės-Bulbukienės, – didelis iššūkis tėvams emigracijoje, nes vaikai ima labai greitai priešintis. Tačiau net ir nedidelės pastangos yra veiksmingos, nes kalbėjimas lietuviškai – tik lietuviškai ar lietuviškai ir kita kalba – nepamainomas. Tarp mokslininkės kalbintų žmonių vieni visą laiką šeimoje bendrauja lietuviškai. Yra tokių, kurie pereina prie kitos kalbos, kai reikia, pavyzdžiui, paaiškinti vaikui matematiką. Kai kurie skiria tam tikrą laiką kalbėti lietuviškai. Tie vaikai, su kuriais kalbama daugiau, pramoksta geriau, tačiau pramoksta lietuviškai ir tie, su kuriais kalbama mažiau. Labai svarbus palaikymas už namų sienų. Nuo lietuvių bendruomenės organizuojamų šeštadieninių mokyklų ir skautų sueigų iki įvairių neformalių susiėjimų, kad vaikai turėtų dar progų mokytis ir bendrauti lietuviškai. Lietuvių bendruomenės, kad ir tankios, nėra tokios didelės, kaip atkreipė dėmesį tyrėja, kad būtų galima turėti lietuvišką kaimynystę ir išėjus į kiemą kalbėtis savo paveldėtąja kalba kaip, pavyzdžiui, ispanakalbiai meksikiečių vaikai JAV ar rusakalbiai Izraelyje. Kurti lietuvišką aplinką – vienas būdas išlaikyti kalbą. Kitas – ieškoti vaikams lietuvių draugų. Kai kurie tėvai, pasak mokslininkės, labai sąmoningai tai daro. Bendrauja su šeimomis, kurios turi panašaus amžiaus vaikų. Jie nebūtinai kalbėsis tarpusavyje lietuviškai, tačiau pamatys, kad yra ir kitų šeimų, kuriose tėvai laikosi tokios pat kalbų politikos. Jie nėra išskirtiniai, vieniši, o tėvai – kažkokie keistuoliai, kalbantys kalba, kurios niekas nežino. „Kelionės į Lietuvą, bendravimas su seneliais, giminaičių vaikais ar vaikais kieme labai sustiprina lietuvių kalbos mokymąsi. Gal vaikas ir neišmoksta daug naujų žodžių per tas kelias savaites Lietuvoje, bet patenka į tokias sąlygas, kai jam reikia kalbėti lietuviškai, nes čia labai dažnai niekas nekalba ta kalba, kurią jis moka geriau. Tada vaikas pamato, kad gali ir moka kalbėti lietuviškai. Tai tikrai svarbu. Kaip ir viskas, ką daro tėvai. Padeda ir lietuviškos knygelės, radijo laidos internetu, vakaro pasakos“, – įsitikinusi mokslininkė. Ar mokys vaikus lietuviškai Dr. K. Jakaitės-Bulbukienės darbas atskleidė, kad dėl lietuvių kalbos išlaikymo labiausiai apsisprendžia ta karta, kuri jau gimė ne Lietuvoje. Daugeliui pirmoji kalba yra lietuvių, tačiau ji nėra geriausiai mokama kalba, nes mokykloje, visuomenėje, su draugais kalbama angliškai. Todėl šios kartos žmonių sąmoningumas labiausiai išryškėja – ką jie mano apie Lietuvą, save ir lietuvių kalbą. Kaip nusprendžia, ar išlaikys tėvų kalbą. Kokias vertybes jiems perduoda tėvai, kad vėliau nuspręstų ir toliau perduoti lietuvių kalbą iš kartos į kartą. „Kalbai išlaikyti neužtenka, kad vaikai, kartu su tėvais išvažiavę iš Lietuvos ar jau svetur gimę, mokosi kalbėti lietuviškai. Svarbiausia, ką jie nuspręs užaugę, ar mokys savo vaikus lietuviškai, – pabrėžė tyrėja. – Tik tada prasideda kalbos išlaikymas, kai ji keliauja per kartas toliau.“