Aldona Paulauskienė. Kalba ir kalbotyra negali tarnauti politikai

Istorija rodo, kad kalba ir jos tyrimo metodai negali paklusti politikai. Kai neišmintingai su kalba elgiamasi, patenkama į aklavietę. Ne tik tankai ir karai gali sunaikinti mažą valstybę su jos turėta išskirtine kalba ir etninėmis vertybėmis, bet ir svetimoji kultūra (David Crystal. Kalbos mirtis. Vilnius, 2005). Paradoksas: Lietuva, nelaisva būdama ir kaip suvereni valstybė išnykusi net iš pasaulio žemėlapio, sugebėjo išlaikyti savo unikalią kalbą ir kultūrą, pasisakyti pasauliui esanti, o dabar laisva ir jau pasaulio pripažinta praranda kalbos unikalumą ir eina pražūtingu tautai keliu.

Suprantama, kad lietuvis negali būti vienkalbis (reikia mokytis kalbų tiek, kiek pajėgi, nes jų mokėjimas – neginčytina vertybė), bet, norėdamas išlaikyti savo tautiškumą, turi atrasti būdą, kaip gimtąją kalbą laikyti arčiausiai širdies, kaip jos mokytis visą gyvenimą ir rūpintis taip, kad ji skambėtų kaip melodingos liaudies dainos tąsa ir padėtų išlaikyti dvasines tautos vertybes. Jeigu tai pavyktų padaryti, tai ir sava lietuviška duona nebūtų sprangi. Juk nesena istorija, kai lietuviai tremtiniai išgyvendavo ant Lenos krantų, ir ne tik išgyvendavo: juos antrąkart ten išbuožindavo, o dabar laisvoje šalyje nemoka gyventi. Du pavyzdžiai, kaip keršija kalba (ir kalbotyra), verčiama būti politikos ar kokios nors ideologijos tarnaite. Pirmasis pavyzdys iš TSRS. Buvo toks Lenino rašinys „Partinė organizacija ir partinė literatūra“, kuriuo remdamasi komunistų partija po Antrojo pasaulinio karo stiprino savo politinį budrumą. 1946 m. TSKP CK plenumas susidorojo su žurnalais Leningrad ir Zvezda, Muradelio opera Didysis gyvenimas, Anos Achmatovos ir Michailo Zosčenkos kūryba. Kalbotyrą, atrodo, turėjo palikti ramybėje, bet vis dėlto užsikabino už amžiaus pradžioje Nikolajaus Maro nelabai žinomomis aplinkybėmis paskelbto pareiškimo, kad istorinis lyginamasis kalbų tyrinėjimas esąs buržuazinis mokslas, nederantis su marksistine ideologija ir kad apskritai indoeuropeistika esanti kolonializmo ir rasizmo instrumentas. Be to, savo pareiškime Maras teigė, kad kalba turinti klasinį pobūdį ir kintanti drauge su visuomeninės santvarkos ir ekonomikos pasikeitimu, o naujos kalbos atsirandančios kryžiavimosi ir liejimosi būdu iš keturių pirminių elementų (sal, ber, jon, roš). Tačiau, kas pasakys, ar šis Maro pareiškimas nebuvo išprievartautas nelingvistinių priežasčių? Dabar informaciniuose šaltiniuose skelbiama, kad Nikolajus Maras buvęs rusų archeologas, istorikas, Kaukazo kalbų tyrinėtojas. Tačiau įsidėmėkime, kad pirmiausia jis buvo kalbininkas, o archeologu ir istoriku tapo todėl, kad jo kalbų kilmės ir giminystės teorijos būtų pagrįstos archeologiniais radiniais ir istorijos nustatytais faktais. Maras mokslo darbą pradėjo nuo armėnų ir gruzinų senosios literatūros tyrinėjimų ir paskelbė jos net 13 tomų (1900 – 1913). Be to, tyrinėjo abchazų, kartvelų ir kitas kalbas. 1908 m. ėmė tyrinėti vadinamąją jefetitų kalbų grupę, nuo 1920 m. tyrė baskų, etruskų ir hetitų kalbas, sukūrė šių kalbų giminystės teoriją. Ir štai netikėtai 1924 m. pasiskelbė marksizmo šalininku kalbotyroje, o 1926 m. paneigė dalį savo istorinių lyginamųjų kalbos tyrimų. Kodėl? Profesorius Alfredas Bumblauskas, keliaudamas Nemunu, prasitarė, kad istorija – ne profesija, o tik pasirengimas suprasti praeities palikimą. Todėl ir aš, nebijodama truputį suklysti, stengiuosi suvokti, kodėl talentingas kalbininkas XX a. pradžioje atsisakė savo istorinių tyrinėjimų ir pavadino juos buržuaziniu mokslu, nederančiu su marksizmu. Pradedu nuo biografijos faktų. Maro tėvas, Džeimsas Maras, buvo škotų botanikas ir Kutaisio botanikos sodo steigėjas. Nikolajus gimė Kutaisyje (1865 m.), 1890 m. baigė Peterburgo universitetą,1909 m. tapo šio universiteto profesoriumi, 1912 m. Peterburgo mokslų akademijos nariu, vėliau TSRS mokslų akademijos akademiku (stambi žuvis kalbotyros vandenyne). XX a. pradžioje Rusijoje nepaprasta politinė padėtis, kuriamas utopinis socializmas. Sakau utopinis, nes jam nebuvo lemta virsti realybe, nors Leninas įrodinėjo, kad socializmą galima sukurti keliose, ar net ir vienoje atskirai paimtoje šalyje. Pokario studentai, studijuodami marksizmą-leninizmą, šaipėsi iš šio Lenino teiginio taip: Visos Rusios patriarchas, gerai susipažinęs su marksizmu-leninizmu ir atsižvelgdamas į aplinkybes, nusprendė, kad pasaulio pabaiga gali ateiti ir vienoje atskirai paimtoje šalyje. Patyčios pasirodė esančios arti tiesos, nes socialistinės revoliucijos, caro šeimos žudynės nutraukė ryšį tarp visuomenės žemėje ir Dievo danguje, pilietinis karas ir karinis komunizmas žudė žmones tiesiogine ir perkeltine prasme, Rusijos protus vertė emigruoti arba, norint išlikti, prisitaikyti, pasiskelbti marksizmo-leninizmo šalininkais. 1922 m. sukurta Tarybų Sąjunga. Iš Rusijos pasitraukė pasaulinio garso kalbininkai Nikolajus Trubeckojus (Prahos fonologinės mokyklos įkūrėjas) ir Romanas Jakobsonas (darbavęsis ir JAV, ir prisidėjęs prie Prahos fonologijos ir struktūralizmo mokyklos kūrimo). Nikolajus Maras, turbūt stengdamasis išgyventi kuriamo utopinio socializmo šalyje, istorinį lyginamąjį kalbų tyrinėjimo metodą paskelbė nesuderinamu su marksizmu, tik nenumatė tolesnių šio žingsnio pasekmių. XX a. pradžioje kolegoms ir mokiniams jis galėjo rasti net lingvistinį pasiteisinimą, nes vokiečių kalbininkai, kūrę lyginamąją istorinę gramatiką, negailestingai kritikavo loginę gramatiką ir jos pagrindu sukurtą mokyklinę gramatiką, kuri ir iki šiol vienintelė tinkanti mokyklai. Pasirodžius Ferdinando de Sosiūro (Ferdinand de Saussure) Bendrosios kalbotyros kursui, kurį 1916 m. paskelbė Sosiūro mokiniai, Maras suprato, kad Sosiūras padarė tikrą perversmą visoje kalbotyroje: ne tik reabilitavo sinchroninę kalbotyrą, bet ir padėjo pagrindus struktūralizmui bei socialinei lingvistikai. Jam buvo aišku, kad kalbininkams atsiveria nauji tyrinėjimų horizontai. Todėl turbūt ir ryžosi atsisakyti savo istorinių tyrinėjimų, visai nenumatydamas to atsisakymo pasekmių ateityje. Maras mirė 1934 m., o komunistų partija nuo 1946 iki 1950 piršo Lenino idėjas ne tik literatūrai, bet ir kalbotyrai. 1950 buvau dar tik Alytaus vidurinės mokyklos IX klasės moksleivė. Lenino rašinį „Partinė organizacija ir partinė literatūra“ minėjo literatūros vadovėlis. Apie 1950 metų kalbininkų diskusiją Pravdoje sužinojome tik 1953 m. universitete, priversti skaityti ne pačią Pravdą, o beveik atmintinai išmokti Stalino „veikalą“ Marksizmas ir kalbos mokslo klausimai. Mums nereikėjo skaityti Pravdos todėl, kad Stalino pasakytas žodis buvo paskutinis ir šventas. Jis pokalbį su jaunaisiais kalbininkais pradėjo palyginti kukliai: „Į mane kreipėsi grupė draugų iš jaunimo tarpo su pasiūlymu – pasakyti savo nuomonę spaudoje kalbos mokslo klausimais, ypač klausimais, liečiančiais marksizmą kalbos moksle. Aš nesu kalbininkas ir, žinoma, negaliu pilnutinai patenkinti draugus. Kai dėl marksizmo kalbos moksle, kaip ir kituose visuomenės moksluose, tai su šiuo dalyku aš turiu tiesioginį santykį. Todėl aš sutikau duoti atsakymą į eilę klausimų, kuriuos iškėlė draugai“ (p. 3). Dabar jau suprantu, kodėl „genialiu veikalu“ buvo vadinama 46 puslapių ir 8 eilučių brošiūra, sudaryta iš atsakymų į grupės jaunų draugų klausimus, išspausdintus Pravdoje 1950 m. birželio 20 d. ir iš atsakymų į gautus laiškus, spausdintų ten pat liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Juk tai dar buvo Stalino kulto laikai. Beje, lingvistiniai klausimai suformuluoti išmintingai, o atsakymai tiesūs ir teisingi, tik platesnių marksizmo doktrinos aiškinimų yra tiesiog iš fantazijų pasaulio. Kaip matyti iš citatos, Stalinas pasiskelbė turįs tiesioginį santykį su marksizmu visuose visuomenės moksluose. Todėl, pasirodžius Stalino veikalui, buvo neįmanoma nei kalbininkams, nei kitų specialybių mokslininkams skelbti savo darbų ir ginti disertacijų be citatų iš Marksizmas ir kalbos mokslo klausimai. Tik nusileidus Stalino saulei, o patys jau tapę smalsiais kalbininkais, galėjome sužinoti, iš kur Stalinas buvo pasisėmęs lingvistinės išminties. Jis buvo gruzinas, o Gruzija turėjo ryškaus talento ir aukštas pareigas ėjusį kalbininką Arnoldą Čikobavą (1898 – 1985). 1922 m. Čikobava baigė Tbilisio universitetą, o jau 1926 m. tapo to paties universiteto profesoriumi. Nuo 1933 iki mirties Čikobava buvo Kaukazo studijų vadovas, o nuo 1936 m. ėjo dar ir Lingvistikos instituto vadovo pareigas. 1941 m. Čikobava – vienas iš Gruzijos mokslų akademijos kūrėjų ir jos prezidiumo narys. Dėl šių aukštų pareigų Čikobava buvo Stalinui žinomas. O aukštos pareigos priklausė nuo to, kad jis buvo plačių mokslinių interesų kalbininkas, tyręs ne tik kaukaziečių kalbas, bet domėjęsis ir bendrosios kalbotyros problemomis. Iš Kaukazo kalbų tyrinėjimų galima paminėti 1936 m. išleistą veikalą Čanų (lazų) tarmės gramatinė analizė ir tekstai, 1938 m. Čanų – megrelų – gruzinų kalbų lyginamasis žodynas, 1942 m. Kartvelų kalbų veiksmažodžių kamienų senoji struktūra. Iš bendrosios kalbotyros reikšminga knyga „Kalbos kaip kalbotyros dalyko problema“ (1959), taip pat Čikobava domėjosi ergatyvinės konstrukcijos problemomis, rašė kalbotyros įvadų vadovėlius, iš kurių mokėsi ir pokario Lietuvos studentai. Be to, Čikobava buvo ir 8 tomų aiškinamojo „Gruzinų kalbos žodyno“ vyriausiasis redaktorius. Todėl visai suprantama, kad jis išgyveno dėl „naujojo mokymo“ pasekmių, pats dalyvavo diskusijoje ir suprato, kad nutraukti diskusijai, į kurią kišasi neklystančioji komunistų partija, reikia ne mokslo, o politikos autoriteto. Ir didesnio politikos autoriteto už Staliną visoje Tarybų Sąjungoje negalėjai rasti. Asmeniškai Čikobavą su Stalinu supažindino Gruzijos komunistų partijos CK pirmasis sekretorius. Stalinas sutiko paremti savo tautietį. Visko už save Stalinas ir Čikobavai negalėjo leisti parašyti, todėl jo „veikale“nemažai teiginių ir iš fantastikos pasaulio. Stalinas, paneigęs maristų kalbų kryžiavimosi ir susiliejimo teoriją, teigė, kad kalbos susiliesiančios tik po galutinės socializmo pergalės: „Suprantama, kad šiomis sąlygomis nė kalbos negali būti apie vienų kalbų slopinimą bei pralaimėjimą ir kitų kalbų pergalę. <…> zonalinės kalbos susilies į vieną tarptautinę kalbą, kuri, žinoma, nebus nei vokiečių, nei rusų, nei anglų kalba, o nauja kalba, įjungusi į save geriausius nacionalinių ir zonalinių kalbų elementus“ (p. 46). Dėl to protingi kalbininkai nekėlė balso, o džiaugėsi, kad nutrauktas komunistų siautėjimas ir kalbotyrai suteikta laisvė. Koks buvęs tas siautėjimas, galima perskaityti ir Stalino „veikale“: „ … net droviausi mėginimai kritikuoti vadinamąjį „naująjį mokymą“ kalbos moksle buvo vadovaujančių kalbos mokslo sluoksnių persekiojami ir jiems buvo užkertamas kelias. Už kritišką pažiūrą į N. Maro palikimą, už mažiausią nepritarimą N. J. Maro mokymui buvo šalinami iš pareigų arba žeminami pareigose vertingi darbuotojai ir tyrinėtojai kalbos mokslo srityje. Kalbos mokslo veikėjai buvo iškeliami į atsakingas pareigas ne pagal dalykinį požymį, o pagal N. J. Maro mokymo besąlygiško pripažinimo požymį. <…> Susidarė uždara neklaidingų vadovų grupė, kuri, apsidraudusi prieš bet kokią galimą kritiką, pradėjo savivaliauti ir siautėti“ (p. 25). Tikras detektyvas: Nikolajus Maras paneigė ne visą savo mokslą, o tik tą dalį, kuri rėmėsi jo paskelbtu buržuaziniu mokslu, priešingu marksizmui, bet tą paneigtąjį mokslą jis jau buvo išdėstęs Baku universiteto studentams. Rimtų mokslininkų pokariu sugebėta paties autoriaus paneigtą Baku kursą išleisti pakartotinai ir įtraukti į studentams rekomenduojamų vadovėlių sąrašą. Leidybos iniciatoriaus būta garsaus kalbininko, archeologo, akademiko, socialistinio darbo didvyrio (1945 m.) Ivano Meščaninovo, kurio jau suniekinti ir pats Stalinas nedrįso. Parašė tik tiek: „Jeigu aš nebūčiau įsitikinęs drg. Meščaninovo ir kitų mokslo veikėjų sąžiningumu, aš pasakyčiau, kad toks elgesys yra tolygus kenkimui“ (ten pat). Tuo būdu Maro talento vertintojų dėka jis kaip mokslininkas išliko net praėjus pusšimčiui metų nuo tos garsiosios diskusijos – 2002 m. Maskvoje išleistas jo veikalas „Jafetitologija“. Ivano Meščaninovo darbų nesu skaičiusi, o Maro pasekėjo Solomono Kacnelsono darbus skaičiau ir citavau, rašydama habilitacinę disertaciją apie gramatines veiksmažodžio kategorijas: Kalbos tipologija ir kalbinis mąstymas (1972), Apie gramatinę semantiką (1974), Apie sakinio subjekto kategoriją (1974). Tai labai vertingi bendrosios kalbotyros darbai. Antrasis pavyzdys iš nepriklausomos Lietuvos. Kova su marizmu buvo TSRS vidaus reikalas. O „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“ (1994) po lietuvių kalbos abėcėlės prirašytos papildomos raidės naudojamos ir lietuvių kalbos išdavystei, ir neginkluotai Lenkijos kovai su Lietuva dėl Vilniaus krašto. Galvą guldau, kad ne Aleksas Girdenis, plataus lingvistinio akiračio fonologas, svetimomis raidėmis „praturtino“ lietuvių kalbos abėcėlę. Tikriausiai čia būta nelingvistinių priežasčių, bet jų nebeįmanoma sužinoti iš Anapus. Įžvalgaus būta čekų rašytojo patrioto ir prezidento Vaclovo Havelo, kuris atgimimo laikų pačioje pradžioje rašė, kad ilgai kalėjęs žmogus, kaip ir narve užaugintas gyvūnas, staiga paleistas į laisvę nemokės susirasti sau maisto ir apsisaugoti nuo jo tykančių plėšrūnų. Manau, kad būtent todėl kai kam net ir iš tarybiniais laikais pagarsėjusių kalbininkų pasirodė, jog, išėjus į laisvę, būtina paneigti ne tik buvusią priespaudą, bet ir tai, ką esame patys savo protu sukūrę. Jų imtasi iniciatyvos tiesiog nurašinėti svetimuosius asmenvardžius iš kalbų, turinčių alfabetą, sudarytą lotynų kalbos alfabeto pagrindu, nepaisant lietuvių kalbos rašybos ir žodžių kaitybos skirtumo. Dauguma kalbininkų gailėjosi jau atlikto svetimųjų asmenvardžių protingo derinimo prie lietuvių kalbos rašybos ir kaitybos leidžiant Lietuviškąją tarybinę enciklopediją. Bet vien prabilę apie tai, buvome kaltinami politiškai, kad esame pasiilgę sovietinių tankų. Žodis tarybinis, vartotas pusę šimto metų, iškart pakeistas neigiamos reikšmės svetimybe sovietinis. Tarybinė moteris turėjo ilgą laiką Antanės Kučinskaitės tvarkomą Kalbos kertelę, o nuo 1978 metų perduotą man, bet kai tik Tarybinė moteris virto tiesiog Moterimi, pirmajame numeryje Kalbos kertelės vietoje pamačiau straipsnį Kaip auginti šunis. Kai tik pasigirdo svetimųjų asmenvardžių nurašinėjimo idėja, labai daug straipsnių Mokslo Lietuvoje skelbė Arnoldas Piročkinas, aiškindamas lietuvių kalbos pavyzdžiais, kad grįžimas į praeitį būtų didelė klaida. Paremdami Piročkiną, ir mes su Vitu Labučiu parašėme po keletą straipsnių, aiškindami, kad neprotinga dabar atsisakyti to, kas jau gerai padaryta. Tuo tarpu Vincas Urbutis, visai silpnai matydamas, su lupa skaitė Visuotinės lietuvių kalbos enciklopedijos išleistus tomus ir rašė knygą Lietuvių kalbos išdavystė, atkreipusią visų Lietuvos intelektualų dėmesį. Didelis jų būrys susirinko apsvarstyti jo knygos į Rašytojų sąjungos rūmų salę, surašė svarstymo protokolą, kurį pasirašė daugybė žinomų žmonių, pageidaujančių, kad būtų priimtas geriau apgalvotas valstybinės lietuvių kalbos įstatymas. Betgi į tai Lietuvos parlamentas nekreipė jokio dėmesio. Girdėdamas Lietuvos lenkų separatistinius pareiškimus, Urbutis parašė brošiūrėlę Pavardžių pradžiamokslis. Politikai ir į šį Urbučio rašinį nekreipė jokio dėmesio, nes nenumatė, kokia politinė aklavietė dėl kalbos jų laukia ateityje. Vilniaus apylinkių lenkams skyrė baudas už lenkiškus gatvių pavadinimus, o tuo tarpu lenkų vadas Tomaševskis įsigijo lenko kortą ir, kad į savo pusę patrauktų Lietuvos nepriklausomybei nepritariančius rusus, kartą gegužės 9 d. su Georgijaus juostele atlape kartu su rusų karo veteranais nužygiavo į Antakalnio kapines pagerbti žuvusių Lietuvos „vaduotojų“. Dabar Lietuvai grasinama iš visų pusių: beveik prie pat Vilniaus Baltarusija (ne be Rusijos iniciatyvos ir pagalbos) stato neaiškaus saugumo atominę elektrinę, iš buvusios prūsų žemės grasinama ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Pabaltijo šalims tobuliausia karine technika ir tūkstantine kariuomene, o Lenkija ta proga į savo parlamento programą įrašo Lietuvą į jai priešiškų valstybių sąrašą su nacionalistinės ir fašistinės valstybės epitetais. Nemanau, kad neprotingas kalbininkų elgesys laisvoje Lietuvoje, nesugebėjimas tinkamai suformuluoti valstybinės kalbos įstatymo, ginančio ją kaip tautos vėliavą, himną (o gal net dar labiau) yra tiesioginė santykių su Lenkija pablogėjimo priežastis, bet netiesiogiai padeda – klaidingai nuteikia Lietuvos visuomenę. Lenkija niekada nebuvo pamiršusi demarkacijos linijos panaikinimo ir Vilniaus grąžinimo Lietuvai aplinkybių, o Lietuva – kraujo, pralieto nelygioje kovoje su lenkais. Jokie materialieji fondai vietinių lenkų nepavers tikraisiais Lietuvos piliečiais. Tačiau tas prisitaikėliškas prie svetimųjų elgesys tiek nurašinėjant pavardes ir jaukiant istorinę svetimųjų kalbų rašybą su lietuvių kalbos fonetine, tiek kalbos saugojimo nuo svetimų kalbų įtakos tradicijos nutraukimas, žvalgantis į Vakarus, padarė Lietuvos visuomenę abejingą savo kalbos kultūrai ir išdidumui. Dabar ir žurnalistas „Istorijos detektyvų“ laidos vedėjas, ir istorijos profesorius, ir nepriklausomybės akto signataras mano, kad neverta pyktis su lenkais tik dėl dviejų raidžių – w ir ł. Užsienio reikalų ministrui aišku, kad kalba – ne politikos tarnaitė, bet jis žino, kad gerinti santykius su Lenkija vis tiek reikės. Pasakytas ministro žodis, kad glaudžiam Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimui alternatyvų nėra, iškart nuskambėjo per Rusijos užsienio reikalų ministerijos (MID) pranešimą. Seimo pirmininkas nuskubėjo į Z nad Wilii redakciją ir užtikrino, kad pavardžių rašybos klausimas – smulkmena, o dėl smulkmenų, esą, neverta aukoti strateginių reikalų („Kwestia pisowni nazwisk to drobiazg. Gdy zatrzymujemy sie na drobiazg, nie widzimy spraw strategicznych ). Ten jis pareiškė, kad svetimųjų pavardžių originali rašyba ir mums esanti aktuali. Kaipgi nebus aktuali, jei svetimos rašybos prielipą prie lietuviškos pavardės turi ne viena Lietuvos moteris (tarp jų ir dabartinė kultūros ministrė)? Man dar berašant šį straipsnį, užsienio reikalų ministras jau nuvyko į Varšuvą „perkrauti“ (pats nežinodamas, iš kur pasigriebęs šį žodį) santykių su Lenkija, o Lenkijos užsienio reikalų ministras tikisi šiose derybose Vilniaus iniciatyvos. Bet kodėl turėtų tos iniciatyvos imtis Vilnius, o ne Lenkija, kuri kišasi į mūsų valstybės vidaus reikalus? Jeigu ji pripažįsta Lietuvos respubliką kaip suverenią valstybę, tai kam tas spaudimas iš išorės? Dabartinė Lietuvos situacija bent kiek mąstančiam žmogui natūraliai kelia klausimą, kodėl tik mes prie visų turime taikytis? Štai kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus pasakojasi, kaip jis taikęsis prie angliškai kalbančios visuomenės ir trumpinęs savo pavardę. Tačiau, trumpindamas pavardę iš Adamkavičiaus į Adamkų, gavo puikų rezultatą. Atmetęs slaviškąją priesagą, savo pavardę padarė lietuviškesnę už turėtąją (Plg. Katkus, Šarkus, Vitkus ir kt.). Anglų kalbos daiktavardžiai neturi linksnių galūnių ir moterų pavardžių priesagų. Adamkaus žmona ten buvo taip pat Adamkus, bet lietuvių bendrijoje jie buvo savi ir į Lietuvą grįžo su dar lietuviškesnėmis pavardėmis ir vardais – Valdas Adamkus ir Alma Adamkienė. Tačiau, gerindamas santykius su Lenkija, Lietuvos prezidentas Adamkus turbūt pažadėjo patenkinti Lietuvos piliečių lenkų išskirtinį pageidavimą turėti dokumentus, išrašytus nevalstybine kalba. Lietuvos visuomenė tik iš pranešimo spaudoje sužinojo, kad 2005 susitiko Lietuvos ir Lenkijos prezidentai ir kad to „Susitikimo metu prezidentai išsprendė netgi tokius smulkius klausimus kaip lenkiškų pavardžių rašymas“. Bet ar gali tas rašymas gali būti smulkus klausimas, jei jis yra ginklas sukurti Lenkijos autonominę sritį Lietuvos teritorijoje? Juk matėme jų užsispyrimą rašyti ne tik pavardes, bet ir gatvių, gyvenamųjų vietų pavadinimus lenkiškai, nors jų niekas čia nediskriminuoja. Sovietiniais laikais Vilniaus apylinkėse buvo diskriminuojami ne lenkai, o lietuviai. Turėjome tik vieną normalią lietuvišką Marijampolio mokyklą, kitos buvo mišrios – lietuvių vaikai mokėsi kartu su lenkais ir rusais, kurie visiškai izoliavosi nuo Lietuvos kultūros ir gyvenimo. Gaila, kad dabar žmonės elgiasi taip, kaip ištaria Vytauto Tomkaus kuriamas personažas filmo „Gyvenimas tęsiasi“ reklamoje: „Knygų aš dabar neskaitau, aš klausausi muzikos“. Prezidentė vis skelbia knygų Kalėdas, skatina skaityti knygas. Tai skaitykime! Ir ne vien tik detektyvus, o ir rimtesnes knygas. Dar sovietiniais laikais (1977 m.) pasirodė Zigmo Zinkevičiaus knyga Lietuvių antroponimika: Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje. Paskaitykime skyrelį Truputis istorijos, o jei neturėsime laiko ar tingėsime, tai nors nuo 18 iki 23 puslapio, ir žinosime, kodėl negalima vienodai elgtis su Lietuvos lenkais ir su Punsko lietuviais, sužinosime, kad lenkai negali dokumentais įrodyti savo lenkiškos kilmės. Beje, Zinkevičius apie Vilniaus krašto lenkus nuo pat nepriklausomybės pradžios ne kartą yra rašęs spaudoje. Bet žvangant ginklams, turbūt reikės nusilenkti Lenkijai. Tad siūlyčiau žurnalistams daugiau nebekaišioti į televizorių ekranus Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos puslapio su svetimomis raidėmis „praturtinta“ lietuvių kalbos abėcėle, o kalbininkams nusišalinti nuo politinių sprendimų. Sausio 13 dieną per LRT kultūros kanalą žiūrėjau laidą Nes tai man rūpi ir stebėjausi ne žurnalistės Jolantos Kryževičienės klausimais, o kalbininkų ir istoriko kalbomis, nuo kurių visa laida pasirodė kaip Naujojo židinio – Aidų (2010 m. – 5–6 ir 2011 m. 1 nr.) skelbto ilgo vadinamųjų intelektualų pokalbio tęsinys, kur buvo reikalaujama nustoti saugoti kalbos normas, palikti individualaus kalbėjimo laisvę, o svetimuosius asmenvardžius kaip kokius daiktus laikyti vien asmens nuosavybe, kuriems lietuvių kalboje nebūtina derintis su jos gramatikos ir tarimo normomis. Ir pagalvojau, tai su kuo čia diskutuojama – ar su tais, kurių jau nebėra šiame pasaulyje, ar su tais, kurie dar tebealsuoja, bet jau nemato bendro pamato diskusijai? Iš tos laidos pasirodė, jog ir dabar kalbininkai tarsi kokie policininkai be reikalo kišasi į paspartėjusią kalbos kaitą. Kodėl gi jie nesupranta, kad kalba ne antstatas ant bazės, kad kalbos tvarkybos metodikos reikia mokytis ne iš Skandinavijos kraštų ar anglų kalbos apsupties Amerikoje, bet iš savo kalbos ir jos socialinės aplinkos studijų. Seku Ritos Miliūnaitės mokslinį darbą nuo daktaro disertacijos Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos norminimo pagrindai (1992 m.) iki šių dienų. Tiek daktaro disertacija, tiek habilitacijos procedūrai teikiamų mokslo darbų sąrašas ir jų apžvalga rodo, jog Miliūnaitės išstudijuoti ne kokie atsitiktiniai kalbininkų priekaištai kitiems kalbos vartotojams, o visų kalbos sričių norminamieji darbai ir teoriniai 15 metų norminimo motyvai. Šis referatas pavadintas Teoriniai ir taikomieji bendrinės lietuvių kalbos norminimo aspektai (2009). Todėl įsidėmėkime pagrindinę išvadą: „Nors teisiniai lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos funkcionavimo, raidos bei priežiūros pagrindai sukurti ir toliau plėtojami, tačiau, turint galvoje bendrą Lietuvos mokslo padėtį, yra pagrindo teigti, jog daugiau jėgų atiduodama formaliam norminamojo darbo organizavimui, negu rūpinamasi paties darbo turiniu ir moksline kokybe, o pajėgių šios srities tyrėjų ir normintojų išugdyta mažai. Beveik neliko reikiamos terpės mokslinėms teorinėms diskusijoms, kurią XX a. 8–9 dešimtmečiu buvo sukūrusi dabar jau vyriausioji kalbos normintojų karta“ (p. 25). Iš tokio apibendrinimo matyti asmenybė, jos kultūra, sugebėjimas kalbėti diplomatiškai, bet pasakyti tiesą. Prisipažinsiu, kad niekada nemokėjau (o gal ir nesistengiau) išsilaikyti tokiame mokslinės diplomatijos lygyje. Be galo sunku kalbėti ramiai, kai matai aiškų nemokšiškumą ar net kalbos išdavystę. Todėl nereikia smerkti Urbučio už jo išgyvenimus rašant apie lietuvių kalbos išdavystę, nes tai reiškia ir tautos išdavystę. Žodžių darybos teoriją (1978 ) jis rašė visai kitaip – be emocijų, tikruoju moksliniu stiliumi. Kalbos norminimas (taikomasis aspektas) įmanomas tik tada, kai gerai pažįsti jos normas ir matai, kaip keičia kalbą svetimųjų kalbų įtaka. Kai nėra norminimo, tai neįmanoma diskutuoti ir dėl teorinių jo pagrindų. Tai, kas dabar taisoma – tik paviršiaus purslai, neprieinama prie giluminio ir nuo svetimųjų kalbų įtakos pakitusio gramatinio mąstymo. 1971 – 1972 metais Vilniaus universitete mokėsi Islandijos kalbininkas Jorunduras Hilmarsonas (Jörundur Hilmarsson). Talentingas kalbininkas išmoko puikiai kalbėti lietuviškai. Studijų metu jis labai artimai bendravo (net žaidė šachmatais) su daugiašakio talento lietuvių kalbininku Aleksu Girdeniu. Jie numatė, kad anglų kalbos įtaka bus dar didesnė negu rusų ar lenkų, ir su ja bus sunkiau kovoti, nes ji ne tik „praturtins“ žodyną, bet iš esmės paveiks ir gramatiką: „ Šiurpiausias dalykas, kuris labiausiai kenkia mūsų kalbai, yra ne svetimi žodžiai, o svetimos konstrukcijos, svetimo pasaulio modeliavimo pasisavinimas. Vilhelmas fon Humboldtas XIX a. pradžioje Vokietijoje pasakė gilią mintį, kad kiekviena kalba savaip modeliuoja pasaulį. Kitaip sakant, mūsų pasaulėvaizdis priklauso nuo kalbos ir net nuo tarmės, kuria kalbame. Naujai šią teoriją atrado amerikiečiai Edvardas Sepyras ir Bendžaminas Vorfas: kalba nėra vien ženklų sistema, ji modeliuoja pasaulio vaizdą, net žmonių elgesį. Viena kalba skatina atkreipti dėmesį į vienus dalykus, kita – į kitus. Jei tas pasaulėvaizdis, kurį gauname su savo gimtąja kalba, sugriūva, prarandame tautinį mentalitetą. O juk svarbiausias dalykas – būti savimi“ ( Aleksas Girdenis. Kalbotyros darbai.III t., Vilnius, 2001, p. 470). Girdenis matė ir visuomenės abejingumą kalbai: „Jei visuomenė nepasikeis, kalbininkai visą laiką bus lyg kokie reakcionieriai: atrodys, kad jie tartum nežino, ko nori, kažkokių priekabių ieško. O iš tikrųjų čia yra dvasios dalykai. Deja, mūsų kalbininkų veikloje per daug inžinierystės, per mažai teorijos“ (ten pat). Auksinė tiesa. Todėl dabartiniai kalbininkai, nenorėdami pasirodyti visuomenei reakcionieriais, siūlo savo gimtąją kalbą palikti atvirą visoms įtakoms, nesirūpinti ja. Tai jau per didelė išdavystė ir leidimas kalbos dalykais naudotis formuojant ne tik Lietuvos vidaus, bet ir užsienio politiką. Jau kalbėta, kad reikės nusileisti Lenkijai, dabar prisiminkime, kad per visas švietimo sistemos reformas per ketvirtį amžiaus nė karto nesusimąstyta, kaip išsiugdyti gabių lituanistų. O juk kadaise turėta neeilinių kalbininkų ir literatų. Kalbininkų veiklai įvertinti Algirdas Sabaliauskas paskyrė didžiąją savo gyvenimo dalį ir paliko tritomę Lietuvių kalbos tyrinėjimo istoriją. Galima net neskaityti, tik pavartyti ir pažiūrėti į nuotraukas. Vidaus politikoje organizuojant ir perorganizuojant švietimo sistemą, orientuojamasi tik į ekonomiką, į technologijas ir jų kuriamą materialinę gerovę, o ne į dvasines vertybes, be kurių toji materialinė gerovė neįmanoma. Humanitarinių mokslų reikšmės ne tik materialinei gerovei, bet ir tautos išlikimui Lietuvos politikai kol kas nesupranta. Štai kur aklavietė ir tautos tragedija. Ką tik perskaičiau Metuose (2017, nr. 1, p. 123 – 132) Naglio Kardelio straipsnį Lengvi lietuvių kalbos sparnai. Tai puikus atsakymas tiems, kuriems gimtoji kalba per sunki – girnapusė ant kaklo. Perskaičiau ir pagalvojau: o kad būtų daugiau Lietuvoje tokių žmonių, kurie suprastų, kad „ Kalbėti gimtąja lietuvių kalba, ją visais būdais būdais auginti ir puoselėti – didi garbė ir kartu labai didelis įpareigojimas. O gimtąją kalbą augindami, puoselėdami ir saugodami, visada atminkime, kad tai darome ne veltui: juk ontologinė lietuvių kalbos paskirtis – būti gelminiu būties ir būtiškosios gyvasties šaltiniu kiekvieno iš mūsų sielai. Jei išsaugosime lietuvių kalbą, išliks ir pati lietuvių tauta“ (p. 132). Tik dėl vieno teiginio – dėl poetinės kalbos autonomijos esu priešingos nuomonės. Kiek pažįstu šiuolaikinę lietuvių poeziją, toji jos kalbos autonomija man atrodo kaip lietuvių kalbos išdavystė. Kad įrodyčiau šio savo teiginio teisingumą, reikia pavyzdžių ir argumentų. Negalėdama jų pateikti dėl straipsnio apimties, palieku jį be apibendrinamosios pabaigos.

LZnaujas