Aldona Paulauskienė. Pasirodžius Arnoldo Piročkino knygai Lietuvių kalbos savitumas

Arnoldas Piročkinas – ne vienos kurios nors kalbos srities tyrinėtojas, o filologas pačia plačiausia prasme. Kai 2007 m. buvo rengiama jo darbų bibliografijos rodyklė, Piročkinas nepatikėjo jų vertinimo kitiems, o pats nusprendė tarti Žodelį maloniajam skaitytojui. Tai buvo teisingiausias sprendimas, nes niekas kitas nebūtų sugebėjęs geriau už autorių paaiškinti bibliografijoje surašytų darbų esmės ir jų ryšio su gyvenimo pasiūlytomis aplinkybėmis.

Greta fundamentalių monografijų didelę Piročkino darbų dalį sudaro mokslinė publicistika, kurią bibliografijos pratarmėje autorius nusakė taip: „Mano publicistiniai straipsniai – tai šioks ar toks atgarsis į mūsų gyvenimo skaudulius. Apskritai esu linkęs į publicistiką, bet ypač jautriai reaguoju tada, kai Vinco Mykolaičio-Putino žodžiais tariant, „Ir daužo šventovių vitražus/Suįžūlėję vaikai, ir drabsto purvais paveldėtą mantą“. Neįmanoma abejingai tylėti, kai niekinami XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios pasiaukoję mūsų veikėjai, Jablonskio amžininkai ir bendražygiai, kai šmeižiami Klaipėdos krašto įvykiai. Daug rašiau dėl „vakarietininkų“ nepagrįstų teorijų, kuriomis jie grindžia tariamą reikalą vartoti svetimvardžius lietuviškuose raštuose“ ( p. 13).

Taip rašyta 2007 m. Bet ir po šios datos buvo ir tebėra daugybė progų paminėti įvairius istorinius įvykius, įžymių asmenybių ir savo kolegų jubiliejus, išgyventi dėl valstybinės lietuvių kalbos kultūros nuosmukio ir nepagrįsto jos niekinimo. Per daug jau apsileista, kad, praėjus dvidešimčiai metų nuo nepriklausomybės paskelbimo, krikščioniškosios pakraipos žurnalas Naujasis židinys-Aidai suorganizavo tokį bjaurų intelektualų pokalbį (2010 m. Nr. 5-6 ir 2011 m. Nr. 1), drabstantį purvais ir valstybinės lietuvių kalbos normų saugotojus ir pačią kalbą, kad bent kiek prasilavinęs žmogus žodį intelektualai šiuo atveju turėtų pagrindą imti į kabutes.

Knygos Lietuvių kalbos savitumas viršelis

Tikėjosi ta kompanija, kad tučtuojau įsiliepsnos karšta diskusija. Bet kas galėjo diskutuoti? Vyresnės kartos kalbininkai matė, jog diskusijai nėra bendro pamato, o tik plūdimasis, neparemtas jokiais argumentais, ypač vadinamojo moderatoriaus (pokalbio vedėjo) apibendrinamojoje kalboje, o tie, kurie turėjo pakelti mestą dvikovos pirštinę, arba buvo teoriškai nepajėgūs, arba jau buvo tolokai nuėję gimtosios kalbos išdavystės keliu. Juk toje kompanijoje dalyvavo ir kalbininkės – docentė Loreta Vaicekauskienė ir profesorė Rūta Marcinkevičienė. Be to, prie televizijos laidų vedėjo Algio Ramanausko, kažkodėl pavadinto laidininku, pavardėsprirašyta, kad jis esąs ir kalbininkas. Ten buvo ir filosofų, ir istorikas Alfredas Bumblauskas (beje, savo pastebėjimuose išlaikęs padorumą), ir rašytojas Marius Ivaškevičius, kenčiantis nuo kalbininkų „diktato“, bet nieko neišmanantis nei apie kalbą, nei apie jos tvarkybos reikalus. Jo tirada tokia: „Buvo įvesta kariuomenė į tą kalbą (Bet ar žinai kas, kada ir kodėl ją įvedė? – A. P.),tarsi karinė padėtis, norėta ją galbūt apsaugoti iš tikrųjų, apsaugoti nuo tų visų svetimybių, kurių ji buvo pilna, bet, man atrodo, tiesiog ta kariuomenė laiku neišėjo […]. Šiandien, man atrodo, nebėra reikalo taikyti karinę padėtį lietuvių kalbai, nes ji yra labai gryna, per gryna lyginant su aplinkinėmis kalbomis – lenkų, rusų ir kitomis […]. Ir labai skurdi iš tikrųjų, ypač susiduriant, rašant. Ji labai literatūrinė, kas yra didžiulė jos blogybė […]. Bet aš manau, galbūt tai yra tiesiog istorinės tradicijos. Anglų kalba tikrai niekada tokiame pavojuje nebuvo atsidūrusi kaip lietuvių kalba. Ir dar pakartosiu, kad buvo pagrindas iš tikrųjų buvo. Bet dabar jo nėra, mes dabar turime rūpintis kalbos paprastinimu, o ne sudėtinginimu (Tai bent naujadaras! – A. P.). Reikia atšaukti komendanto valandą! […] Mums reikės iš kažko pasigaminti naujų piliečių. Aš nežinau iš ko, Rytų slavų, ar kinų, ar iš kažko“. Ir čia pat į pokalbį įsiterpia laidininkas ir kalbininkas Ramanauskas: „ Reikia robotus gamint“. O toliau tiesiog nusikalbama, kad robotams lietuvių kalba būsianti per sunki, kad jiems būtų patogiau išvažiuoti į Latviją, nes latviai esą protingesni ( NŽ, 2011, Nr. 1, p. 12). Tai kaip su tokiais „išminčiais“ kalbėtis ir susikalbėti?

Praėjus daugiau negu penkmečiui ir pergyvenus visas kovas bei aistras ne tik dėl kalbos, bet ir dėl politikos, dėl Lenkijos ir Lietuvos santykių pablogėjimo, nes iki šiol nepatenkintas Lietuvos piliečių lenkų noras savo gyvenamojoje teritorijoje turėti vietovardžius, gatvių pavadinimus ir asmens dokumentus, išrašytus nevalstybine kalba (tikriau – Lietuvos vidury Lenkijos teritoriją su sostine Vilniumi), matant, kaip neprotingai dabartiniai kalbininkai kišasi ten, kur jiems nereikėtų kištis, kur yra vien politikos, o ne kalbos reikalai, kaip šiuolaikiniai lituanistai nesuvokia, kad jau ir jie pasidarė panašūs į Džonatano Svifto (Jonathan Swift) „Guliverio kelionėse“ pavaizduotus mokslininkus, besistengiančius iš agurkų gauti saulės šviesą, atrodo, jog racionalu diskutuoti tik su Seimo nariu Mantu Adomėnu, nes pagal klasikinį išsilavinimą ir šiuolaikinių kalbų mokėjimą jis turėtų ne šmeižti, o ginti gimtąją savo kalbą, matyti jos svarbą ir išgales net ir šiais moderniaisiais laikais.

Knygos Lietuvių kalbos savitumas pratarmėje pacituota ilgoka ištrauka iš 2010 m. NŽ paskelbtos Adomėno kalbos kaip dialogo pamatas ir priežastis, paskatinusi parašyti visuomenei knygą apie lietuvių kalbos savitumą ir vertę, gretinant ją su giminiškomis kalbomis. Šis gretinimas pareikalavo iš autoriaus nelengvo darbo. Perskaičiusi rankraštį, pasakiau savo nuomonę, kad aš rašyčiau kitaip, nes nemanau, kad neturintiems specialaus filologinio išsilavinimo skaitytojams reikalinga informacija, esanti šios knygos I ir II skyriuose.

Labai rimtai aptarėme knygos rašymo principus ir supratome, kad kiekvienas turime teisę rašyti tik taip, kaip galime. Ir štai knyga mano rankose su puikia pratarme. Posmas iš A. Puškino Boriso Godunovo rodo ne nusižeminusį, bet išdidų žmogų, suprantantį savo atliktų darbų vertę ir tai, kad ateity nedaug kas belikę. Pačiame pratarmės tekste skaitytojui primenama, kad lietuvių kalbos niekinimo atvejų esama nuo labai senų laikų, bet nuo jų puikiai apsiginta ir pirmosios lietuvių kalbos gramatikos autoriaus Danieliaus Kleino (1653), ir Antano Baranausko, kuris, norėdamas parodyti lietuvių kalbos išgales, 1858 m. vasarą ėmęsis rašyti garsiąją poemą Anykščių šilelis.

Pratarmėje Piročkino pasistengta numatyti visus galimus priekaištus ir diplomatiškai nuo jų apsiginta. Taigi ir rašinyje, kurio dėl to nevadinu recenzija, neketinu kritikuoti Piročkino knygos, o tik ką ne ką pridurti. Pavyzdžiui, man Mantas Adomėnas yra didelė mįslė. Jo viešoji kalba be priekaištų. Be to, jis į lietuvių kalbą labai sėkmingai yra išvertęs kalbotyrai reikšmingą Platono dialogą Kratilas. Vertimo pratarmėje Adomėnas rašo, kad Kratilasyra pirmasis mus pasiekęs antikos kalbos filosofijos veikalas. Jis parašytas taip paprastai ir įdomiai, kad kiekvienas, jį skaitydamas, pajunta kalbos ir mąstymo aiškumą. Įvairūs palyginimai, samprotavimai daro tekstą artimą gyvam pokalbiui, grožinei literatūrai. Dialogo forma natūraliai kyla iš paties mokslo esmės. Mokslas yra dialogas. Ir jeigu moksle jau nieko nauja negali pasakyti, kas kitų dar nepasakyta, tu nesi joks mokslininkas, o tik žmogus, priėjęs kelio galą“ (Platonas. Kratilas. Vilnius, 1996). Labai tinka prie Adomėno vertimo Naglio Kardelio studija Apie Kratilo etimologijas (p. 253 – 282 ).

Vertimas su priedu ir šiandien turėtų žavėti kalbininkus. Juk ten filosofuojama apie tai, kas pavadino daiktus vardais (žodžiais); ar jie įgimti, ar kieno nors duoti pagal susitarimą. Ir tai nelengva esą nustatyti. Sokratas savo pašnekovui atsako taip:„Hiponiko sūnau Hermogenai, yra senovinė patarlė, jog gražūs dalykai sunkūs, kai tenka juos išmokti, o apie vardus esama nemaža mokslo“ (p. 45). Toliau prieinama prie išvados, kad kalba yra veikla, o vardas (žodis) – veiklos įrankis, priemonė, kaip šaudyklė audėjui audžiant audeklą. Kadangi šaudyklę pagamino dailidė, tai audėjas naudosis dailidės amatu. Dailidė yra ne bet kas, bet žmogus, išmokęs amato. Gręžėjas, dirbantis grąžtu, naudosis kalvio amatu, bet kalvis taip pat ne bet kas, o žmogus, išmokęs amato ir pagaliau klausimas, o kieno amatu naudosis tas, kuris vartoja kaip savo veiklos priemonę žodį? Tai gal papročių steigėjo? (p. 61).O kas gi tas papročių steigėjas? Taigi gal dievai? Tada Sokratas sušunka: „Vardan Dzeuso, Hermogenai, jei tik turime proto, laikykimės puikiausio būdo: sakykime, kad apie dievus nieko nežinome, nei apie juos, nei apie vardus, kuriais galbūt jie patys save vadina, nes aišku, kad jie save vadina tikraisiais […]. Tad jei nori, nagrinėsime tarsi būtume dievams iš anksto pasakę, jog jų nenagrinėsime, nes nemanome esą pajėgūs juos nagrinėti, bet paisysime žmonių nuomonės, kokios kada laikydamiesi jie suteikė dievams vardus. Šitai juk neprisišaukia keršto“ (p. 103).

Tame puikiame dialoge pakalbėta Sokrato lūpomis apie viską, ką tuo metu buvo galima pasakyti apie žodį: apie garsus, etimologijas, kalbos kitimą, netgi apie tuos barbarus (svetimšalius), kurie išlaiko senoviškesnę kalbos būseną. Dievai išmintingesni už vyrus, o vyrai – už moteris, bet jos geriau išlaikiusios tarmę (Tai juk todėl ir XX amžiuje, rinkdami tarmių medžiagą, tautosaką, dažniausiai kalbindavome gyvenimo vietos nekeitusias kaimo senoles).

Barbarai dievais laikę gamtos reiškinius – Saulę, Mėnulį, Žvaigždes, Žemę, Vandenį, Ugnį. Anksčiau ir Heladėje buvę garbinami tie patys dievai. Bet juk viskas kinta. Prisimenamas Herakleito teiginys, kad du kartus į tą pačią upę įbristi negalima. Todėl ir Heladės žmonės, esantys jau aukštesnėje kultūros pakopoje negu barbarai, anksčiau taip pat dievais laikę gamtos reiškinius. Štai todėl ir lietuviai, būdami pagoniai (lot. paganus „kaimietis“) ir dar neįžengiamų miškų gyventojai, geriau išlaikę tarmes ir tas ypatybes, kurios buvusios nepaprastai reikšmingos istorinei kalbotyrai, įvairioms etimologijoms.

Į Sokrato lūpas Platonas įdeda samprotavimus apie kalbos garsų reikšmę (čia jau matome ir fonologijos pradmenis), o graikų kilmės žodžio etimologija pirmoji dalis etimo- gali reikšti„tikras“ ir „teisingas“. Teisingas turi antonimą klaidingas. Kratilas dialoge pareiškia, kad melus kalbantis žmogus tik triukšmauja tarsi trankytų varinį puodą (p. 197). Taigi ir minėtoje NŽ diskusijoje, iš kurios Piročkinas citavo Adomėno lietuvių kalbos vertinimą, buvo tik triukšmavimas, o ne dalykinis pokalbis, vertas mokytų vyrų dėmesio.

Kitame kalbotyrai skirtame dialoge Sofistas debatai su sofistais (gudruoliais, išminčiais), skatinusiais pateikti argumentus „už“ ir „prieš“ diskutuojant tuo pačiu klausimu, vertė Platoną apibrėžti sakinio (frazės, posakio) esmę. Kratile buvo paminėtas vardas ir veiksmažodis, bet aiškiai neapibrėžta jų reikšmė. Tad Sofiste Platonas jau pakyla į aukštesnę mąstymo ir kalbos analizės pakopą. Čia sakinys dalijamas į dvi dalis – vardą ir veiksmažodį. Vardai – tai žodžiai, apie kuriuos kas nors tvirtinama ( tema „veiksnys“), o veiksmažodžiai rodo, kas pasakoma apie vardus. Tai galį būti ne tik veiksmažodžiai, bet ir jų junginiai (rema „įvairaus tipo tariniai“). Vardu Platono laikais buvo vadintas tik vardininkas, kitų linksnių Platonas neskyrė. Tik jo mokinys Aristotelis jau skyrė ir kitus linksnius, bet į vieną linksniavimo paradigmą jie buvo sujungti tik stoikų. O III a. pr. Kr. Aleksandrijos mokslo centras nustatė skirtumą tarp žodyno ir gramatikos: žodynas – atviras vardų sąrašas (jo kitimas greitesnis), gramatika – uždara sistema, kurioje kitimas lėtas, o kokių įtakų pagreitintas galįs iš esmės tą sistemą pažeisti. Uždarą kalbos gramatikos sistemą XX a. pradžioje Ferdinandas de Sosiūras palygino su šachmatų partija, kur net vienas ėjimas gali iš esmės pakeisti visą žaidimo eigą ir turėti padarinių net ir toms figūroms, kurios tuo metu su juo nebuvo susijusios (Ferdinand de Saussure. Bendrosios kalbotyros kursas.Vilnius, 2014, p. 123).

Platono dialogai kalbotyros klausimais ne tik padėjo fonetikos ir fonologijos pagrindus, bet išryškino visai kalbos sandarai reikšmingus dalykus, nustatė kalbos sisteminį pobūdį. Svarbiausios išvados yra šios: 1) kalbos elementų (konkrečių garsų) kiekis griežtai apibrėžtas (Jeigu mūsų kalbininkai būtų tai žinoję, taip lengvai nebūtų apsisprendę lietuvių kalbos abėcėlės papildyti kalbai nereikalingomis raidėmis w, x, q ir dar kitomis); 2) kalbos elementai yra tarp savęs susiję (sisteminis kalbos pobūdis); 3) yra abstrakti „raidžių“ vienovė; 4) yra menas, vadinamas gramatika, arba gramatikos menas.

Tiek daug straipsnyje pakalbėjau apie Platono dialogus, norėdama šiek tiek padiskutuoti ir su Adomėnu, ir su jo oponentu Piročkinu. Pirmiausia noriu pasakyti Adomėnui, kad raštas susijęs su tautos kultūra, bet tai nereiškia, kad jis pakelia jos vartojamos kalbos vertę visais atžvilgiais. Kaip jau minėjau, istorinei lyginamajai kalbotyrai lietuvių kalba buvo labai vertinga todėl, kad ji buvo barbarų kalba ir, nepaisant to, kad ji ilgai neturėjo rašto, iš jos „apie indoeuropiečių prokalbę galima susidaryti tikslesnį vaizdą nei iš III a. pr. Kr. lotynų kalbos. To pakanka, kad įsitikintume, kaip menkai kalba priklauso nuo rašto“ (Ferdinand de Saussure. Bendrosios kalbotyros kursas, p. 55).

Nė vienoje kalboje nėra iš anksto duotų sąvokų, įvairų kultūrinių nuorodų. Jos atsiranda žmogui mąstant, kuriant, kalbant, nes tarp mąstymo ir kalbos yra toks ryšys, dėl kurio ir iki šiol filosofams sukasi galva. Nereikėtų garbinti kalbos vien dėl to, kad ji turi už kitas kalbas daugiau žodžių ar kokių nors formų. Sovietiniais laikais, kad nepasirodytų, jog lietuvių kalba žodingesnė už rusų ir dėl to tobulesnė, „Lietuvių kalbos žodynui“ buvo nustatytas limitas tik 17 tomų, t. y ne daugiau negu jų turi rusų kalbos žodynas. Nepriklausomybės laikais išsileidome 20 tomų žodyną ir dar liko pusė milijono kortelių su žodžiais ir sakiniais papildymams.

Be to, dar norisi Adomėnui pasakyti, kad žodžių gausa ne visais atvejais priklausoma nuo kultūrinių tautos tradicijų. Kadaise teko skaityti, kad viena Amerikos indėnų beraštė tautelė, gyvenanti džiunglėse, žaliai spalvai pavadinti turi net šešiolika žodžių. Matyt, jų išgyvenimui buvo svarbūs tie žalios spalvos atspalviai. Lietuviams, gyvenusiems miškuose, turbūt už spalvas buvo svarbesnė miško kalba. Todėl jie turi begalę ištiktukų ir iš jų padarytų veiksmažodžių. Tačiau ištiktukų vartojimą riboja stilius. Motiejaus Valančiaus apysakoje „Palangos Juzė“ atrodo specialiai persistengta, nes tiek daug jų vienoje vietoje niekada nebuvo vartojama net emocingiausiame buitiniame stiliuje. Iš kiekvieno lietuvių kalbos daiktavardžio net su keliomis priesagomis galima pasidaryti mažybinių maloninių žodžių, bet jie pasiliko tautosakoje, dabar jų tiek nebereikia net grožinei literatūrai (profesionaliam menui, pakeitusiam tautosaką). Turime eilėraščių, virtusių liaudies dainomis, ir V. Krėvės Dainavos šalies senų žmonių padavimus (1912 m.) su mažybiniais daiktavardžiais ir pabrėžiamąją reikšmę turinčiais įvardžiuotiniais būdvardžiais, taip būdingais lietuvių tautosakai, bet reikia suprasti, kad laikas visako šeimininkas: dabar niekas to ne tik nepakartos, bet ir nekartos.

Nepaprastai gaila, kad niekas dabar nepakartos Donelaičio hegzametro, kuriame suderinti toninio ir metrinio eiliavimo principai (A. Piročkinas. p.53), kad apskritai šių dienų poetai neperėmė to kalbos melodingumo, kuris skambėjo lietuvių liaudies dainose ir ankstesnių poetų kūryboje, o nuėjo paprasčiausiu keliu – sumodernėjo taip, kad per nesąmones reikia ieškoti sąmonės, kad jų eilėraščių net nesinori klausytis, o juo labiau mokytis atmintinai.

Niekas ir niekada nebeatgaivins buvusių tarmių, nors ir labai būtų jų gaila. Bet juk suspėta surinkti, užrašyti, sukurti tarmių mokslą, vadinamą dialektologija. Išleista nemažai tarminių žodynų, tekstų. Tad kurkime iš jų mokslą, o nesistenkime ieškoti miestų tarmių, nes miestai – ne ta vieta, kur gali formuotis pastovios bendrijos su ta pačia kultūra ir papročiais. Tik nereikia niekinti savo kalbos, nes ji tinka visiems stiliams, netgi labai abstrakčiam mąstymui. Išlaikyti lietuvių kalbos prestižą turėtų stengtis visi jos vartotojai, o ypač humanitarai, rašytojai ir poetai, kurie dabar, vaikydamiesi šiuolaikiškumo, visiškai atsisakė to, kas lietuvių kalboje skambėjo, kas buvo paremta nuostabiu kirčiavimu, melodija.

Baigdama rašinį, noriu tik pasveikinti Arnoldą Piročkiną, sugebėjusį atlikti nelengvą, bet reikalingą darbą. Tačiau žiūrėdama visokius „protų mūšius“ per televiziją, matau labai apleistą kalbos dirvoną, o į neišpurentą dirvą nukritusi sėkla gali ir neišdygti.

Aidas logo