Kūrybinio žodžio pastanga yra įdomi ir tuo, jog niekada nežinai, ar naujausia tavo knyga nebus ir pas­kutinė. Todėl apie konkretų įsipareigojimą kalbėti būtų netikslu ir ne visai sąžininga. Telieka principiniai įsi­pareigoti atpažinti laiką, kada kūrybinės pastangos ne­bus ir kuklūs kūrybiniai rezultatai, gi tokiam laikui atėjus – padaryti reikiamas, kūrybą respektuojančias išvadas. Kada nebesugebėsiu išlaikyti ištikimybės susi­darytai kūrybinei sampratai, laikas sugrįžti į privačią tylą bus atėjęs.

Kokiai kūrybinei sampratai noriu išlikti ištikimas?

Aš tikiu į absoliučiai laisvą kūrybą ir net į forsuo­tą, kitų vadinamą šokiruojančiu, kūrybinės laisvės pa­brėžimą, jei gyvenama tariamai laisvoje visuomenėje, kurios didžiuma kūrybinės laisvės, kad ir kitos laisvės vardan, nenori pripažinti. Ir aš netikiu į absoliučią lais­vę kūrybos geismui, nes manau, jog ir tuo atveju, jeigu Neronas būtų parašęs ir gerą eilėraštį, prieš sudegindamas Romą, jis turėjo dar vieną naktį apsimąstyti.

Esu įsitikinęs: kūrybinė laisvė į visuomenę privalo ateiti ir joje įsipilietinti kartu su kitomis laisvėmis, o ne vėliau, kaip dažnai atsitinka nuo senosios Graikijos iki modernios Amerikos laikų. Ir Kolumbo – nuo prie­vartos pasitraukusiųjų žemėje pirma gimė demokratinė konstitucija ir tik po to – kūrybinė laisvė. Ir dvide­šimtajame amžiuje, tradiciniai laisvos ekonominės sis­temos bendruomenėje reikėjo dešimtmečių kai kurių autorių laisvo pardavimo teisei iškovoti, kada tąja teise jau senai naudojosi, šalia aspirino tablečių, pornogra­finės bei kriminalinės atmatos. Ar visa tai reiškia, kad žmogus savo perversijai mažiausiai jautrus būna tuomet, kai toji perversija pristatoma tariamai norma­lių žmogaus polinkių pretekstu, o žymiai daugiau – kai žmonijos ir pasaulio perversija pristatoma skaudžiu, į tragediją gravituojančiu būdu? Jeigu akcentas krenta antroje klausimo dalyje, išvada liūdna: labiau už tiesą melas pripažįstamas tiesa.

Tikėdamas į absoliučiai laisvą kūrybą, priimu ir ti­kėjimo padiktuotą kūrybingos kovos dėl kūrybinės lais­vės būtinumą, gerai žinodamas šią kovą neturint pabai­gos tol, kol kūrėjas gyvena visuomenėj, nes ir laisvoje visuomenėje visada atsiras žmonių, kurie tą laisvę vie­nais ar kitais būdais bandys atšaukti. Visas pasaulis – Rytai ir Vakarai – ramia sąžine turėtų teisę paspausti atominio arsenalo mygtukus, jeigu absoliuti laisvė būtų įgyvendinta. Bet pati kūryba jau būtų mirusi prieš myg­tuko paspaudimą.

Visuomenė visuomet bus jautri susidarytų vertybių apsaugos funkcijai – kūrėjas visuomet bus jautrus tų vertybių tikrumui kvestionuoti. Tai nesibaigianti pa­laiminta krizė – tai sąlyga kūrybai gimti ir egzistuoti, tai nuolatinis kvietimas laisvėti.

Galima būti laisvam primestoje sistemoje, galima būti nelaisvam ir laisvai pasirinktoje ideologijoje ir net galima būti laisvam laisvai pasirinktoje iš esmės ne­laisvoje sampratoje. Laisvės siekimas, kaip rodo ideo­logiškai angažuoto Brechto atvejas, yra kūrybos sąlyga.

Kas lieka tiems individams, kurie vis tik yra kūrė­jai, nors ir neturi reikiamų duomenų kūrybinės laisvės absoliuto pasiryžimui? Kas lieka tiems, kurie nėra nei Genet, nei Milleriai, nei nei Brechtai, nei Ionesco? Kas lieka tiems, kurių laisvėjimas nėra, kaip čia suminėtų vardų, viso kūrybinio makrokosmo laisvėjimo triumfas? Tai yra ne tik minties, bet atskiro žodžio, kaip mažiau­sios literatūros instrumento dalies, išlaisvinimas iš trafaretinių, tik vieną prasmę turinčių varžtų; tai yra pats aukščiausias literatūrinės laisvės siekis.

Tiems, kurie nėra nei Genet, nei Ionesco, lieka la­biau privačios, mikrokosminės laisvės kūryboje tikslas.

Priklausydamas pastariesiems, aš taip pat turiu teisių į tam tikras laisves. Aš turtu teisę vienodai tikėti į laisvę visoms religijoms ir į laisvę nuo visų ir bet kurios religijos. Aš turiu teisę tikėti į Dievą ir turiu teisę į Jį netikėti. Aš turiu teisę mylėti žmogų, bet taip pat turiu teisę kūryboje ir jo neapkęsti. Aš turiu teisę savo asmeniu kuriai nors ideologijai angažuotis, bet aš taip pat turiu teisę savo kūryba nuo tos ideologijos disangažuotis. Aš turiu teisę tikėti ir abejoti. Abejonė man yra pagrindinė, laisvės principe išnokusi, kūrybinė są­lyga.

Kai nelieka jokio tikrumo, kai abejoju ir visais paprasčiausiais dalykais, net kasdieniais gamtos reiški­niais, – tik tuomet ryžtuosi kūrybiniam procesui.

Ar iš tikrųjų patekės saulė, kai manęs nebus? O gal mūsų gyvenimas ir mirtis iš tikrųjų neturi jokios įtakos į saulės užtekėjimą ir į saulės laidą? Gal jinai pasiliktų karoti ant dangaus siūlo ir priėjus žmonijai atominės katastrofos, nors dievai žino, kam ji tuomet būtų rei­kalinga.

Ir taip lieku ištikimas tai abejonei, kuri gauna pa­vidalą, arba tai, kurią atpažįstu pavidale. Aš lenkiuosi formos meisteriams, lenkiuosi formai, duodančiai turinį. Aš esu įsitikinęs, kad religingi žmonės dažniau garbina Dievą už suteiktą pavidalą, – už tai, jog Dievas nepa­sitenkino siela.

Ar iš tikrųjų patekės saulė, kai manęs nebus? Ar iš tikrųjų ji bus reikalinga medžiui užauginti, žolei su­dygti, kai manęs nebus?

Pasilieku teisę ir išdidžiai abejonei. Ir šiai teisei manifestuoti pasilieku teisę šokiruoti, nes toji teisė yra tūlo teisė gintis.

Kas tai yra šokiruoti? Pavartoti poezijoj nenorma­laus seksualinio santykiavimo terminą? Net ir tuomet, jeigu terminas egzistuoja anapus seksualinės minties, savarankus savyje, kiek savaranki yra tam tikron tvarkon sudėstyta atskirų raidžių ar garsų grupė?

Šokiruoti reiškia pasakyti, kad esama tiktai dviejų kelių – vienas į Romą, kitas į Maskvą.

Taip atsakytų į klausimą kita visuomenės dalis, ištraukusi kitą detalę iš kitos visumos.

Taigi, kas tai yra šokiruoti? Išties, gal tai labai paprasti dalykai: daugumai ar daliai gerai įprastas žodis neįprastoje vietoje, neįprastoje situacijoje, neįprastu laiku. Gal tai neįprastas kūrybinis išsisakymo būdas, neįprasta visuma, kuriai dėl jos neįprastumo tenka pa­sipriešinti, o pasipriešinimui konkretizuoti – suradus labiausiai neįprastas detales, paneigti tą, ko nesuprantama. Lengviau prasmukti visa kam nors nepriimtina visuma, negu priimtina visuma, bet nepriimtina detale.

Aš pasilieku sau visumos ir detalių laisvę. Aš neži­nau, ar patys tinkamiausieji žodžiai reiškiniui ir daiktui nusakyti būtinai yra tie, kurių esame labiausiai įpratę. Marios, su plačia, atvira a, mano ausiai yra tinkamas žodis didžiulei vandens lygumai nusakyti. Dangus man yra per trumpas, per staccato žodis aukštumo begalybei išreikšti. Poezijos žodis yra abu: raidė ir garsas. Gal todėl, kiek išgaliu, lengvai pasiduodu aliteracijos sedukcijai. Pasiduodu ir atskiram žodžiui: Ionesco įrodė, jog tasai pat žodis, garsiai tariamas gali turėti daugybę, net pačiai pirminei žodžio reikšmei priešingų prasmių. Angažamentas struktūrai, angažamentas formai yra toks pat angažamentas, kaip angažamentas ideologijai. Arba Ionesco ir Brechtas – abu vienodai angažuoti, arba iš jų nėra angažuotas nei vienas. Jei sugebėčiau, angaža­vimosi prasme, norėčiau būti ir vienas, ir antras.

Tikiu į literatūros tęstinumą internacionaliniu ir tautiniu mastu. Ir lietuvių poezijoj matau tvirtą gran­dinę: nuo liaudies dainų, nuo bereikšmių, vienok poe­tinių, autentišką poezijos klausą rodančių žodžių „sadauto rūto sadauto“ iki Donelaičio hegzametrų; nuo Putino ir Aisčio iki Radausko ir Žemės kartos, sofistikuotai iš­naudojusių lietuvių poezijos minties raidą ir lietuvių prozodijos laimėjimus. Tai, ką padarė jie, įgalina ir mus, jaunesniuosius lietuvių bardus, daryti, ką darome šian­dien. Mums nereikėjo sugrįžti ir baigti kitų neatlikto darbo. Todėl mes galime didžiuotis lietuvių poezijos tradicija ir viltis, jog kada nors ir mes būsime tos tra­dicijos dalis.

Iš žodžio, tarto Neornamentuotos kalbos generacijos ir Augintinių pristatymo vakare Čikagoje, 1963 m. kovo 9 d.

       Metmenys, Nr. 9, 1965.
Šaltinis