Literatūrologas Vytautas Kubilius studijoje apie XX a. lietuvių literatūrą pabrėžė, kad sovietinėse mokyklų programose jau nuo 1940 m. nebelikus Simono Daukanto, Antano Baranausko, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Šatrijos Raganos, Prano Vaičaičio, pokarinė rezistentų spauda daktarą su himno autoriumi pavertė pavyzdžiais, įpareigojančiais, kaip derėtų elgtis okupacijos sąlygomis. Abu tapo nepamainomais romantiniais tautos praeities mitais.(1)
Rapolas Mackonis atsiminimuose apgailestavo, kad Basanavičiaus gimimo 90-metis 1941 m. lapkritį buvo pažymėtas tik paskaitomis Kauno ir Vilniaus radiofonuose, periodikoje nepasirodė joks straipsnis, tiesa, gruodį jam pavyko „Tėvynėje“, leistoje Šiauliuose, išspausdinti tekstą „Jonas Basanavičius“.(2) Priminė, kad daktaras atspėjęs tautos troškimus, žinotus tik „apgraibomis„, apgailestavo, kad į šį veikėją kaip ir į kitus didelius dalykus žvelgiame „pro mažutes partines akutes„, didžių asmenybių nemėgstame, patys trokšdami užimti jų vietą.(3)
Kryžiaus leidinys vaikams „Žiburėlis“ paskelbė beletrizuotą biografiją, kurioje pabrėžiama, kad Basanavičius nuo vaikystės sąmoningai priešinęsis lenkinimui, žavėjęsis Lietuvos istorija, nesigėdijęs rodytis lietuviu.
Antrojo pasaulinio karo metais buvo tęsiama tradicija minėti mirties metines. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus leidinys vaikams „Žiburėlis“ paskelbė beletrizuotą biografiją, kurioje pabrėžiama, kad Basanavičius nuo vaikystės sąmoningai priešinęsis lenkinimui, žavėjęsis Lietuvos istorija, nesigėdijęs rodytis lietuviu, degęs noru įgyti kuo daugiau mokslo žinių ir skleisti jas tarp tautiečių.(4) „Naujoji Lietuva“ priminė, kad daktaras gydė tautą nuo vėžio, užplūdusio iš Rytų. „Aušros“ laikais buvęs pozityviai galvojantis epochos romantikas, bet grįžęs iš emigracijos, tapo „budriu realistu„, įsteigė LMD, „Vilijos“ bendrovę, cemento fabriką, inicijavo Tautos namus. Jo populiarumas, reikšmė, mokslo darbai, taktas ir aktyvumas buvo europietiško mąstymo ir orientacijos vaisius.(5)
Kad lietuvių inteligentai modernėja, liudijo ir neprasto lygio tekstai, paskelbti provincijoje. „Naujosios Biržų žinios“, pradėjusios nuo įvaizdžio, kad tautos plunksna rašo dabarties istoriją ateičiai, jei nėra nustojusi savo paskirties, jei misija vaizduoti praeitį nėra iš jos atimta jėga. Priminė, kad tautos didvyriai visuomet audrino lietuvius kovoti už gėrį, vedė pažangos ir solidarumo keliu. Daktaras – pavyzdinis lietuvio tipas savo paprastumu, nuoširdumu, pasiaukojimu, nepalaužiamu ryžtu veržtis prie tiesos, pagrindžiančios žmogaus kelius ir siekius, išreiškiantis meilę tam, kas tėvų sukurta ir mums palikta. Jo „Aušra“, pranašavusi tautos atgimimą, nuvedė iki Vasario 16-osios. Lenkams atplėšus Vilnių, Basanavičius, nors paliegęs kūnu, bet milžinas dvasia, liko sostinės sargyboje. Jo darbai nemarūs, o idėjos, kurias puoselėjo, gyvos ir šventos.(6)
Lietuvos savisaugos dalinių štabo leidžiamas Karys paskelbė porą rašinių, kuriuose pateikiami gyvenimo faktai, prisimenama trakologija ir Aušra, rašoma, kad tie, kurie aplanko jo kapą Rasose, išsineša „didelę ir pastovią tautos meilės kuriamąją jėgą„.7 Okupuotos Lietuvos spauda pristatė įvairius, tam laikui naujus daktaro gyvenimo epizodus, jo tekstų, autobiografijos santraukas.8 Dienraštis „Naujoji Lietuva“ 1944 m. vasario 6–9 d. paskelbė publikaciją „Nyksta anų laikų liudininkai“ apie daktaro tarnaitę Ievą Lingiūtę su jos atsiminimais ir Mykolo Biržiškos repliką „Dėl neaiškaus posakio“ apie finansinę paramą LMD, perkant Vileišių rezidenciją.
Lenkams atplėšus Vilnių, Basanavičius, nors paliegęs kūnu, bet milžinas dvasia, liko sostinės sargyboje.
„Ateitis“ paskelbė du straipsnius, kuriuose Basanavičius vadinamas idealistu, paskyrusiu gyvenimą tautai. Nors pritrūkdavęs mokslinio kritiškumo, bet svetimoms įtakoms nepasidavęs. Aleksandras Merkelis pavadino jį Vilniaus riteriu, budriai saugojusiu istorinės sostinės, kupinos meno paminklų ir tradicijų, lietuviškumą, kovojusiu dėl lietuvių kalbos sugrąžinimo į bažnyčias ir viešąjį gyvenimą.(9)
Derėtų konstatuoti, kad, tautininkams nesant valdžioje, epitetai ir metaforos tapo daug santūresnės, nors patoso vietomis pasitaiko. Minint „Aušros“ 60-metį, Juozas Šaltenis su nerimu klausė, ar taip pat karštai kaip mylėjo ir kitus mokė mylėti aušrininkai, mylėsime savo kraštą ir švęsdami Lietuvos 100-metį.(10) 1944-ųjų Vasario 16 d. ypač akcentuota daktaro puoselėtoji tautos vienybė.(11)
Laisvajame išeivijos pasaulyje
Lietuvių pabėgėliai, nepamiršę spausdinto žodžio galios, Vokietijoje, kitose Europos šalyse įsteigė keliasdešimt trumpiau ar ilgiau ėjusių periodinių leidinių. Juos tvarkė, su jais bendradarbiavo kultūrinis elitas, todėl rašiniai nebuvo nei banalūs, nei nuobodūs, nors tarpukario klišių išvengta. Iki 1950 m. daktarą tradiciškai paminėdavo kiekvieną Vasario 16-ąją. Lietuviams, likusiems be Tėvynės, jo pavyzdys teikė paguodą ir viltį. Trumpame lietuvių literatūros istorijos kurse Pranas Naujokaitis pirmiausia pristatė daktarą kaip visuomenės veikėją, tautinės sąmonės žadintoją, kurio veiklos pagrindinis tikslas – sutelkti visus susipratusius lietuvius bendram darbui, siekiant tautos gerovės. Visą gyvenimą stengėsi nustatyti lietuvių kilmę, tačiau, siekdamas patriotinio tikslo, nebuvo pakankamai objektyvus ir kritiškas. Pirmasis pradėjo moksliškai tirti tautosaką. Iš visų jo raštų stipriausia publicistika, kurios pagrindinė intencija – kaip atremti lenkų įtaką Lietuvoje.(12) Basanavičius čia pristatomas ir kaip Didžiojo Vilniaus Seimo iniciatorius.
Monrealyje leista „Nepriklausoma Lietuva“ 1945 m. sausį priminė „didįjį lietuvių tautos žadintoją ir jos laisvės kovotoją„, nuo mažens gaivališkai prisirišusį prie savo gimtosios žemės, todėl per visą gyvenimą jokia svetimųjų įtaka nepajėgė nuo jos atitraukti. Nedaug yra tokių, kurie, gyvendami tolimuose kraštuose, išsaugotų iš samanotos gimtojo kaimo lūšnelės išsineštą „grynąjį organišką lietuviškumą„. Labai mylėjo savo brolį Vincą, nebuvo pasipūtęs, nevengdavo pasikalbėti su paprastais vietos žmonėmis. Straipsnio autorius prisiminė, kaip Basanavičius, lazda pasiramsčiuodamas, vaikščiodavo po tėviškės laukus, vilkėdamas ilgą rusvą apsiaustą. Buvo didingos, bet malonios išvaizdos, retkarčiais susimąstęs rymodavo prie sudegusios pirtelės…(13)
Dabar, kai Lietuva vėl okupuota, daktaro nuveikti darbai įpareigoja lietuvius sekti jo pėdomis ir tikėti, kad nepriklausomybė bus atkurta.
Žurnalas „Margutis“, 1946 m. minėdamas 19-ąsias Basanavičiaus mirties metines, prisiminė, kaip 1913 m. daktaras važinėjo po Amerikos lietuvių kolonijas, rinkdamas aukas Tautos namams Vilniuje. 20-ąsias mirties metines paminėjo trumpu tekstu, prisodrintu mažai žinomomis gyvenimo detalėmis. Užsiminta apie simbolinius gimimo ir mirties datų sutapimus su Lietuvos istorija. Ketvirtį amžiaus praleidęs tremtyje, savo pavyzdžiu įrodė, kad lietuvybės nevaržo nei vieta, nei sąlygos, nei laikas. Tikėjo šviesia tautos ateitimi. Dabar, kai Lietuva vėl okupuota, daktaro nuveikti darbai įpareigoja lietuvius sekti jo pėdomis ir tikėti, kad nepriklausomybė bus atkurta.(14) Siūloma stiprybės ieškoti praeityje, cituojami Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščio „Nulenkime galvas“, skirto Basanavičiaus 75-mečiui, posmai: „Žiūrėki, lietuvi: ant tavo krūtinės / Dar gedulo ženklo juoduoja žymė / Kur laisvė, kur žygiai, kur šalys gimtinės – / Ir kur pranašauta Tėvynės garbė? / – Nulenkime galvas, klausydami Vado; / Jisai Tautos žodį milžinkapiuos rado. / Jis amžiną žygį Tėvynės Kūrėjo / Vienybės ir meilės vardu pažymėjo„ (Židinys. 1926, nr. 11, p. 218).(15)
Didieji kultūrininkai, entuziastai, nepraradę vilties idealistai ypač reikalingi tragedijos akivaizdoje. Basanavičius, apgaubtas simbolinio šventumo, „toks tai dabar jis ir vėl gyvas mūsų tarpe, toks pat menkas tremtinys ir toks didelis savo dvasia„.(16) Vydūnas tekste „Žmogaus gyvenimo prasmė“ teigė, kad tremtis yra tautiečių vilties patikrinimas. Praeityje likimas buvo dar nemaloningesnis Lietuvai, bet mūsų protėviai neištižo, todėl išlikome iki šiol.
Tęsdamas tarpukario tradiciją, kartodamas senuosius simbolinius įvaizdžius, informatyvią biografiją parašė vienas iš pagrindinių daktaro įvaizdžio formuotojų Aleksandras Merkelis. Vadindamas jį didžia ir šviesia asmenybe, skaisčiai nušvitusia „Aušroje“ ir tebešviečiančia lig šiol, pakartojo Mykolaičio-Putino mintį, kad daktaro žodyje „susitelkė kanklės ir kardas„(17) – lietuvių laisvės ilgesį žadino ir ugdė dainiai, o jai tapus kūnu, nuo smurto gynė kardu savanoriai. Basanavičius, Kudirka, Maironis stiprybės sėmėsi iš praeities, ieškodami lietuviško žodžio milžinkapiuose, o pokarinė Lietuva – tai vienas didžiulis milžinkapis, kuriame ilsisi tie, kurie pasirinko verčiau mirtį negu vergiją. Skausmas ir kančia tautos nesužlugdys, priešingai – užgrūdins didesniems žygiams.(18)
Basanavičius, Kudirka, Maironis stiprybės sėmėsi iš praeities, ieškodami lietuviško žodžio milžinkapiuose, o pokarinė Lietuva – tai vienas didžiulis milžinkapis
Sugestyvios impresijos stiliumi Basanavičių ir „Aušrą“ prisiminė bajoras, rašytojas Fabijonas Neveravičius, pavadinęs aušrininkus patriotais be kompromisų. Pažymėjo, kad daktarą labiausiai traukė istorijos ir archeologijos mokslai, bet praktiniais sumetimais pasirinkęs mediciną. Kūrybingos, neramios jo prigimties netenkino gydytojo darbas, jis troško atsiduoti mokslo tyrimams ir turėti laisvas rankas, kad galėtų veikti tautos labui. Nenuilstamai su tvirta lietuvių valstiečio valia, nepaisydamas emigranto dalios, iki šventumo iškėlė tai, kas artimiausia tautos sielai, – pagarbą protėviams, magnetinę jų galios trauką ir mitologijos slėpiningumą. Susiejęs tai su valstybinės minties legenda, užsimezgusia senovėje ir einančia į dabartį, pažadino lietuvius veiksmui.(19)
Politikas ir diplomatas Edvardas Turauskas straipsnyje „Vasario 16-oji ir dr. J. Basanavičius“ teigė, kad gydytojas iš profesijos, vedamas patriotinio užsidegimo, tapo kalbininku, etnografu, etnologu, archeologu, žurnalistu, redaktoriumi, leidėju, bibliotekininku, archyvaru, visuomenininku, mokslininku iš pašaukimo. Jis didis tuo, kad nuo jaunų dienų iki amžiaus galo tikėjo tautos ateitimi ir jos praeities paveldu, užtikrinančiu savitą, nepriklausomą būvį. Basanavičiaus pavyzdys šiais tragiškais laikais, paženklintais mūsų tautos kančių, persekiojimų, turėtų būti ypač vertinamas, nes ragina tautiečius susitelkti. Iš jo turtingo palikimo reikėtų semtis jėgų, ryžto, kad liktume ištikimi savo kalbai, dvasiai, o svarbiausia – tvirtai tikėtume Lietuvos ateitimi.(20)
Keista, bet Basanavičiaus gimimo šimtmečiui 1951 m. užsienio lietuviai skyrė vos keletą publikacijų.
Keista, bet Basanavičiaus gimimo šimtmečiui 1951 m. užsienio lietuviai skyrė vos keletą publikacijų. Margutis pažymėjo, kad naujieji lietuvių vadai kilę iš tautos kamieno, iš paprastų žmonių. Suvalkijos ūkininko sūnus, kurio tėvas buvo apylinkės vaitas, savo vadovavimo galią iškėlė taip aukštai, kiek tais laikais ir tomis aplinkybėmis buvo įmanoma. Basanavičius, vyriausiasis autoritetas, jei ne savo svariu žodžiu, tai savo „garbingumo įtaka„ gebėjo asmeniškumų ir grupinių pažiūrų skirtybėse rasti sutarimą, kad būtų priimti reikiami sprendimai. Troško grįžti į Tėvynę. Nesiliovė budėjęs, stengdamasis atgauti laisvę savo kraštui ir sau. Tai turi daug panašumų su gyvenimu šiais laikais, kai tauta išblaškyta dėl bolševikų teroro: „Dabar Basanavičius lietuvių tautai yra ir pranašas, ir patriarchas, jo žygiai yra lyg senovės lietuvių dvasios vado Krivio, lyg šių laikų šventojo ar kankinio žygiai, ir jo atminimas lietuviui bus visada tauraus idealizmo pavyzdys. Kad ir ne visada Basanavičius derinosi su platesniųjų sambūrių nuomone, bet jis niekada nekilo prieš daugumos nutarimus. Dėl bendrojo savo tautos labo, dėl vienybės idėjos, dėl Lietuvos gero jis mokėjo sulaikyti skirtingas savo asmenines nuomones. Ši jo savybė rodo visuomeninio reikalo supratimo gilumą, protinės įžvalgos ryškumą, savo krašto, savo tautos meilės stiprumą, o visa kartu imant, čia ryškėja Basanavičiaus asmenybės taurumas ir didumas.
Galime turėti savigarbos ir pasididžiavimo, kad ir šiais laikais, ir savo tarpe turime savo tautos sūnų, vertų Basanavičiaus vardo, bet ši šimtmetinė sukaktis tebūnie mums gera proga labiau pažinti savo tautos patriarchą, o jo išgyventi jausmai, iškentėtos kančios tegul teiks mums stiprybės išnešti savo nedalią į gražų laimėjimą.“(21)
Panašiai rašė „Ateitis“, sumuodama, kad Basanavičiaus darbai ir žygiai kartų kartoms bus gražiausias pavyzdys, kaip lietuvis privalo mylėti tėvynę.(22) Išeivijos spaudoje tai tapo leitmotyvu, primenant pareigą bet kokiomis sąlygomis išsaugoti lietuvybę.
Antanas Mažiulis, „Aiduose“ išvardijęs daktaro biografijos faktus ir nuopelnus, (23) kritiškai vertina jo siūlytą rašybos projektą, esą Basanavičiui trūko pačių pagrindinių lyginamosios kalbotyros ir lietuvių kalbos mokslo žinių. Istoriniuose rašiniuose pateikiama dokumentų, tautotyros duomenų, tačiau jis buvęs nepakankamai kritiškas ir kaip istorikas. Nuopelnais mokslui ir kultūrai vadina tautosakos publikacijas, pratarmę „Lietuvių kryžių„ albumui, tyrinėjimą „Apie vėles ir nekrokultą senovės lietuvių„, skirtą mitologijai. Mykolas Biržiška replikoje „Mažmožiai dėl straipsnio apie Basanavičių“ ištaisė faktines klaidas ir, be kita ko, nurodė, kad daktaras, šlubuojant sveikatai, buvo gana pasyvus lietuvių veikloje, daugiausia pasinėręs į numylėtos trakologijos raštus, tačiau sąžiningai ir kantriai vykdė visus pavedimus.(24)
Kanadoje leidžiama „Nepriklausoma Lietuva“ 1952 m. rašė, kad daktaras lietuviams yra prisikėlimo ir Gedimino sostinės simbolis, nes konkrečiai suformulavo esminius tautos troškimus, glūdėjusius pasąmonėje. Jaunimui patarė iš arčiau susipažinti su tautos patriarcho gyvenimu ir veikla. Priminė, kaip Saliamonas Banaitis, abėcėlės tvarka turėjęs pirmasis pasirašyti Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, šią teisę perleido Basanavičiui. Liūdnai konstatavo, kad laisvajame pasaulyje gyvenantys lietuviai vis mažiau dėmesio kreipia į didįjį tautos veikėją, nes šis nepriklausė jokiai partijai. Nesugebama tinkamai pažymėti net svarbesnių jo gyvenimo sukakčių. Būtų gražu, jei lietuviškos salės pasipuoštų Basanavičiaus atvaizdais. Sykiu pasidžiaugė, kad Vilniuje, Rasose, kažkas nuolat patvarko kuklų jo kapą.(25)
Profesorius Bronislovas Genzelis atsiminimuose „Vanda Zaborskaitė – nepaveikta laiko tėkmės“ pažymi, kad praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje per Vėlines su vienminčiais aplankydavo Jono Basanavičiaus, Vinco Mykolaičio-Putino, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Povilo Višinskio kapus.(26) 1956 m. studentų Vėlinės prie daktaro kapo sulaukė atgarsių užsienio lietuvių spaudoje. „Nepriklausoma Lietuva“ išspausdino vieno studento laišką tėvams į Kanadą. Publikacija pavadinta „Patriotinės demonstracijos Lietuvoj. Himnas prie Basanavičiaus kapo. Eisena per Vilnių. Šūkis ant kariuomenės namų“. Žinias patikslino ir papildė po mėnesio: „Naujas kursas“ Lietuvoj. Patriotinės demonstracijos Kaune. Buvo suimtų, yra nubaustų. O kiti dar bus nubausti.“ Australijoje leista Mūsų pastogė tai pavadino antikomunistiniu studentų bruzdėjimu.(27)
Kanados lietuvių savaitraštis „Nepriklausoma Lietuva“ Basanavičių paminėjo, aiškindamas, kad pagrindinis Aušros žmogus tapo lietuvių tautinio prisikėlimo pranašu. Tautos sąmonė nebuvo apmirusi, tik pasyvi. Pradėjus aktyviau gintis nuo svetimųjų įtakos, sustiprėjo tautinis susipratimas. „Aušros“ laikai atėjo, kai Europa užsidegė laisvės, lygybės, brolybės idėjomis. Daktarui turėtume dėkoti už tai, kad jautrus jo mąstymas ir vaizduotė pasigavo „tas laisvių idėjas„ ir pritaikė lietuvių sąlygoms.(28)
Teksto autoriaus teigimu, tyliai kenčiantys lietuviai, matydami, kad ginkluota kova neįmanoma ir beprasmė, griebėsi spaudos ginklo.
Pasaulio lietuvių karių veteranų mėnraštis „Karys“ susiejo dvi reikšmingas sukaktis – „Aušros“ 70-metį su daktaro mirties 30-mečiu. Teksto autoriaus teigimu, tyliai kenčiantys lietuviai, matydami, kad ginkluota kova neįmanoma ir beprasmė, griebėsi spaudos ginklo. Taigi ryžtingas idealistas nutraukė ilgai trukusį pasirengimą lietuvių tautos laidotuvėms, pažadino ją iš apsnūdimo ir suteikė nepriklausomybės viltį. Išsiblaškiusius, sulenkėjusius ir surusėjusius inteligentus daktaras stengėsi sutelkti bendram darbui.29 Autorius netiesiogiai priekaištauja išeivijos inteligentijai dėl ideologinio susiskaldymo, trukdančio imtis bendros veiklos.
„Margutis“ perspausdino prezidento Antano Smetonos kalbą, pasakytą 1927 m. vasario 21 d. per daktaro laidotuves, esą jokie kiti žodžiai nebus tokie rimti ir reikšmingi.(30) Akademinio skautų sąjūdžio žurnalas „Mūsų vytis“ kukliai paminėjo daktaro mirties 30-metį, ragindamas dirbti Lietuvos labui tremtyje, – Basanavičius, net 25 m. gyvenęs Bulgarijoje, kur rūpinosi ir bulgarų reikalais, nenutautėjo. Taip turėtų gyventi ir karo pabėgėliai.(31)
Londone leidžiamas „Europos lietuvis“ daktarą paminėjo tik rašinyje „Vasario 16 d. pašto ženkluose“.(32)
Krikščionių demokratų srovės atstovas Stasys Yla 1973 m., kai buvo minimos lietuvių spaudos pirmagimės „Aušros“ 90-osios metinės, pavadino ją „apsiseilėjusiu kūdikiu„.(33) Amerikos lietuvių Rymo katalikų Šv. Juozapo darbininkų sąjungos „Darbininkas“, leistas Bostone, 1950 m. paskelbtuose prisiminimuose apie 1919 m. įvykius Vilniuje pateikė aušrininko ir Vinco Kapsuko sugretinimą, gana neįprastą lietuvių laikraštijai: „Nepriklausomą Lietuvą simbolizavo Dr. Jonas Basanavičius, pražildintas sunkaus gyvenimo ir kovų už tėvynės ateitį. Aukštas, liemeningas vyras, visada ramus, nuosaikus ir didžiai ištvermingas. „Aušra“ jis įkaitino lietuvių tautą ir ta liepsna dega dabar visų patriotų širdyse. Jis buvo vienas iš stipriųjų Lietuvos Tarybos ramsčių.
Krikščionių demokratų srovės atstovas Stasys Yla 1973 m., kai buvo minimos lietuvių spaudos pirmagimės „Aušros“ 90-osios metinės, pavadino ją „apsiseilėjusiu kūdikiu„.
Sovietinė Lietuva telkėsi apie Vincą Mickevičių-Kapsuką. Šis buvo nedidelio ūgio, smulkaus, dailaus veido, mažai besišypsąs ir tokio medinio žvilgsnio, kuris persmelkdavo kažkokia baime. Agituodamas prieš carą, išnardė visą Lietuvą, siekė užsienius ir Ameriką, kol jį pagavo žandarai ir kalindami atėmė sveikatą. Dabar jis buvo laisvas ir visas jėgas skyrė „Lietuvos Gudijos Sovietinei Respublikai.„(34)
Tarp 1977 m. publikacijų, skirtų daktaro mirties 50-mečiui, išsiskiria J. Venclovos parengta apologetinė studija „Dr. J. Basanavičiaus (Basanio) reikšmė lietuviams“ (bibliografijoje nurodyti 77 veikalai ir straipsniai). Žinomas tik vienas oficialus dokumentas, kuriame įrašyta Basanius Jonas-Juozas – tai 1922 m. išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas, kai daktaras antrą kartą atvyko paviešėti ir pasigydyti.(35) Studijos autorius, prisiekęs trakologijos gerbėjas, bando pateikti psichologinį lietuvio, tvirto nuo mažumės, portretą. Pagrindiniai būdo bruožai – gilus ir tyras patriotizmas, paremtas gyvenimo tikrove, tvirta valia, ryžtas be kompromisų darbuotis Lietuvos gerovei, nepaprastas darbštumas, blaivus požiūris į aplinkybes. Skyrelių antraštėse atspindėtas visas simbolinių apibūdinimų spektras: „lietuvių tautinio atgimimo tėvas„, „lietuvių tautos didysis pranašas„, „savosios tautos auklėtojas„, „lietuvių tautos ir Lietuvos patriarchas„, „lietuviško pareigingumo pavyzdys„, „lietuviškos veiklos simbolis„, „moralinis lietuvių prezidentas„ (autorystė priklauso Biržiškai) ir kiti. Pabaigoje pabrėžiama daktaro reikšmė pavergtos Tėvynės tautiečiams, sąmoningai siekiantiems išlaikyti lietuvybę. Karčių priekaištų pažerta išeivijos organizacijoms ir gydytojams, deramai nepasirūpinusiems, kad liūdnas jubiliejus būtų pažymėtas veikalais, apibendrinančiais patriarcho gyvenimą. Kad ir kur gyventų išeiviai, jie gali būti ne tik geri lietuviai, bet ir daug padaryti gimtajam kraštui, – tą savo pavyzdžiu įrodęs Basanavičius.(36)
Tiek istorinė sostinė, tiek daktaras vadinami didžiaisiais mūsų istorijos simboliais, negęstančiais žiburiais.
1977-aisiais išeivijos spauda skyrė jam ypač daug tekstų. Bostono „Keleivis“, priminęs „tautos žadintoją„, padejavo, kad išeivijai stinga vienybės, – daug yra barzdotų kaip daktaras, bet dauguma iš jų raguoti, tad kur galėtume rasti ką nors, bent kiek panašų į Joną Basanavičių?(37) Kanadoje leidžiami „Tėviškės žiburiai“ perspausdino pogrindinės „Aušros“ 1976 m. vasario 16 d. rašinį apie savo pirmtakę, sužadinusią tautinį atgimimą.(38) Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtinis Stepas Varanka, pasidalijęs atsiminimais apie daktaro laidotuves, ragino visus tautiečius, pažinojusius Basanavičių, rašyti atsiminimus ir siųsti Pasaulio lietuvių archyvui.(39) Nepamirštas ir Vilniaus praradimas. Tiek istorinė sostinė, tiek daktaras vadinami didžiaisiais mūsų istorijos simboliais, negęstančiais žiburiais.(40) Čikagos jėzuitų leidinyje rašyta, kad romantikai, kurių priešakyje stovėjo Basanavičius, Aušros skiltyse minėjo Vilniaus vardą. Kai tik atsiradusi galimybė, daktaras nedelsdamas grįžo čia saugoti Lietuvos dvasios ir nesitraukė iki gyvenimo pabaigos. Turėjo nedidelį kambarėlį, kuriame dirbo, užsidaręs tarsi vienuolis. 1923 m. paskelbtoje studijoje apie Vilnių nustatė, kad liaudies dainose sostinė laikoma Lietuvos kovų centru. Nesvarbu, kur būtų gyvenęs – Gedimino mieste ar Bulgarijoje, – visur žinotas kaip doras lietuvis, tolerantiškas geros širdies žmogus.(41) Australijoje Juozas Slavėnas paskelbė tęstinį straipsnį „Visas gyvenimas Lietuvai“, kuriame pristatė mokslinės ir visuomeninės daktaro veiklos išsišakojimą per publicistiką, tautosaką, LMD, Didįjį Vilniaus Seimą, įterpė ir mažiau žinomų asmeninio gyvenimo detalių. Trakologiją vadino lietuvių tautos kilmės hipoteze, sekdamas tuometine jos reabilitavimo tendencija, kurią pradėjo kalbininkas Simas Karaliūnas.(42)
1983-iaisiais, kai suėjo šimtas metų nuo „Aušros“ pasirodymo, „Europos lietuvis“ trumpame tekste labai santūriai pristatė dvylika jos autorių, daktarą priskyrė prie pirmųjų tautinio romantizmo atstovų. Žymus tautosakininkas, stiprus publicistas, svarstęs lietuvių reikalus. Pagrindinė tema – kaip atremti lenkų įtaką, atsikratyti „broliškos“ jų globos. Paminima, kad buvo Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis, įkūrė LMD, o 1918 m. aktyviai dalyvavo, atkuriant nepriklausomybę.(43)
Sovietmečiu toks mėgtas tekstų ištraukų publikavimas, praleidžiant netinkamas vietas, turi vertę nebent tuo požiūriu, kad padeda geriau suprasti to meto baimes.
Pasak Vinco Maciūno, Basanavičius bundančiai Lietuvai buvo didysis žadintojas, atbudusiai – šviesus pavyzdys, prisikėlusiai – garbingas simbolis. Likęs Vilniuje, nebuvo užmirštas, gražių romantinių atgimimo laikų šviesoje jo vardas nušvito naujai, nes kovodamas už tautos prisikėlimą parodė daug patriotinio idealizmo.(44) Priminė Jono Jablonskio 1926 m. lapkritį parašytus žodžius: „[…] jei nedaug esame padarę, Tavo išbudinti ir sukelti iš miego, ne Tu esi kaltas…„
Minint 50-ąsias mirties metines, ši įžvalga buvo išplėtota ir tvirčiau pagrįsta. Literatūros ir kultūros istorikas, išskyręs tris atgimimo slenksčius – „Aušrą“, Didįjį Vilniaus Seimą ir Vasario 16-ąją, – susiejo tai su kartų kaita, pažymėdamas kad iš pradžių aušrininkų lyderio vaidmuo buvo lemiamas, 1905 m. po grįžimo iš emigracijos – apmažėjęs, o 1918 m. – ganėtinai pasyvus, tačiau su juo tapatinama pagarba lietuvių spaudos pirmagimei lėmė, kad Basanavičius tapo žinomas, populiarus tarp lietuvių, galima sakyti, tai pirmas viešasis asmuo. Europietiška jo kaip demokrato patirtis ir tolerancija, asmeninis kuklumas ir darbštumas XX a. pirmaisiais dešimtmečiais padarė jį nepamainoma politine figūra ir autoritetu, patraukliu lietuvybės ir visuomeninės pareigos pavyzdžiu dviem kartoms po Aušros.45 Manyčiau, tai kertinis apibendrinimas ir objektyvus vertinimas, nusakant daktaro vietą modernios Lietuvos istorijoje.
Daugiausia tekstų, skirtų Basanavičiui, pasirodydavo, minint mirties datą. Dažnai vadintas tautos patriarchu, žadintoju, tačiau aklo garbinimo vengta, išskyrus tautininkų pakraipos leidinius, o jų oponentai krikščionys demokratai buvo linkę net sumenkinti jo vaidmenį. Kairieji apie daktarą beveik visai nerašė. Bostone leistas socialistinės pakraipos Keleivis tekstu paminėjo tik 50-ąsias mirties metines. Steponas Kairys trumpuose atsiminimuose apie signatarus rašė: „Mano turimos nuotraukos centre sėdi dr. Jonas Basanavičius. Taip jis sėdėdavo ir Tarybos posėdžiuose.„
Visiems žinomoje signatarų nuotraukoje šalia daktaro – Antanas Smetona. Kairys nepraleido progos įgelti, kad „kompromiso žmogus„ stengėsi būti greta Basanavičiaus per visą Tarybos veikimo laiką, nes „mėgo pasišildyti autoritetų šviesoje„.(46) Daktaro veikla vertinama nuosaikiai: „Grįžęs iš Bulgarijos į Lietuvą su nepaliečiamu aušrininko ir tautos veterano autoritetu dr. J. Basanavičius nemokėjo įsikinkyti visa pilnuma į jos gyvenimą ir atsidėjo daugiausia Lietuvių Mokslo D-ijos Vilniuje reikalams. Toks jis buvo ir Taryboje, retai įsijungdavo į joje vykusias diskusijas tais ar kitais dienos reikalais. Jis pasiliko neaktyvus ir Tarybai kritiškais momentais, kai reikėjo gintis nuo vokiečių pastangų primesti karinę ir ūkinę sąjungą ar kai buvo balsuojamas Uracho kvietimas Lietuvos karaliumi. Tarybai dr. Basanavičius buvo savotiška dekoracija.“
Visiems žinomoje signatarų nuotraukoje šalia daktaro – Antanas Smetona. Kairys nepraleido progos įgelti, kad „kompromiso žmogus„ stengėsi būti greta Basanavičiaus per visą Tarybos veikimo laiką, nes „mėgo pasišildyti autoritetų šviesoje
Požiūris į nepriklausomybės patriarchą sovietmečiu
Vajus ištrinti Joną Basanavičių iš lietuvių tautos atminties prasidėjo Kaune. 1946 m. spalio 17 d. Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui miesto partiečių komitetas pasiūlė nugriauti „rašytojo nacionalisto„ biustą Karo muziejaus sodelyje.(47) Vilniuje tai atsitiko šeštajame dešimtmetyje. Lietuvių literatūros instituto direktorius Kostas Korsakas pasakojo kritikui Jonui Lankučiui, kad per vieną naktį teko likviduoti memorialinį J. Basanavičiaus kambarį institute Antakalnyje ir paslėpti eksponatus, nes sužinota, kad atvyks partinės spaudos atstovai, įgalioti demaskuoti „ideologinę atgyveną„.48 Tačiau visiškai ištrinti daktarą iš žmonių atminties valdžia nesiryžo. 1950 m. kovo 26 d. atidarytame Maironio literatūros muziejuje Kaune, XVI-XIX a. lietuvių literatūros ekspozicijoje, buvo įrengtas atskiras stendas Jonui Basanavičiui. Daktaro tekstai buvo įdėti į chrestomatiją „Lietuvių literatūra kovoje prieš klerikalizmą“, pasirodžiusią 1951 m. Tam pritarta Mokslų akademijos Lietuvių literatūros instituto „išplėstiniame posėdyje“, įvykusiame 1949 m. kovo 11 d. Jame Bronius Pranskus referavo, atrinkęs žymesniųjų publicistų – Simono Daukanto, Vinco Kapsuko, Vinco Kudirkos ir Jono Basanavičiaus – raštų ištraukas.49 Taigi buržuazinius literatus „išmesti į istorijos šiukšlyną„ ar pakeisti proletariniais autoriais nebuvo kaip, nes kairiųjų stovykla turėjo tik vieną Kapsuką…
„Vagos“ leidyklos redaktorė Danutė Krištopaitė sako pradėjusi daktaro raštus rengti spaudai 1967 m. Redakcinės komisijos pirmininkas buvo Kostas Korsakas, nariai – Antanas Venclova, Romas Šarmaitis, Juozas Jurginis, Jurgis Lebedys ir Alfonsas Maldonis. 1968 m. birželio 13 d. posėdžio protokolas rodo, kad „Priekalba“ iš pirmojo „Aušros“ numerio rinkinyje atsiradusi profesoriaus Lebedžio pastangomis. Rinktiniai Jono Basanavičiaus raštai atspausdinti ant plono popieriaus, itin smulkiu šriftu, bet vis tiek susidarė 1040 puslapių tomas, didžiausias pagal apimtį „Lituanistinės bibliotekos“ serijoje.(50) Istoriografijai ypač svarbu, kad paskelbtas didelis pluoštas daktaro laiškų su išsamiais komentarais. Sovietmečiu toks mėgtas tekstų ištraukų publikavimas, praleidžiant netinkamas vietas, turi vertę nebent tuo požiūriu, kad padeda geriau suprasti to meto baimes.
Antanui Sniečkui miesto partiečių komitetas pasiūlė nugriauti „rašytojo nacionalisto„ biustą Karo muziejaus sodelyje.
Sutapimas ar ne, bet 1971 m. pasirodė ir Vinco Kapsuko „Raštų“ dešimtasis tomas, apimantis 1924–1926 m. publikacijas. Asmenvardžių rodyklėje daktaras pristatytas kaip lietuvių liberalinės buržuazijos ideologas, istorikas ir kultūros veikėjas.(51) Atrinktas pluoštas aušrininkų laiškų, kurie publikuoti tarpukariu Lietuvos komunistų žurnaluose, siekiant sumenkinti Aušros reikšmę, demaskuojant jos bendradarbių „klasinį veidą„.
„Toks Lietuvos istorijai menkavertis įvykis, kaip „Iskros“ pergabenimas per mūsų kraštą, šiandien virsta didesniu įvykiu nei visos tautos kova už savo kultūrą, trukusi nuo Valančiaus laikų iki Didžiojo karo. Niekam nežinomas Lenino apsilankymas Vilniuje, pasirodo, daug reikšmingesnis už visą J. Basanavičiaus veiklą…„ – 1977 m. rašė pogrindinė Aušra, minėdama daktaro mirties 50-metį. Iškalbinga ir tokia pastraipa: „Bet ar miršta tikrieji kovotojai, nustojus plakti jų širdžiai? Ne! Ilsėdamiesi kape, jie ir toliau laiko iškėlę tautos idealų vėliavą. Dr. J. Basanavičiaus vardas pasiliko ne tik antkapio užraše. Jis visą laiką žinomas visiems lietuviams. Žinomas ir dabartiniams Lietuvos okupantams, nuosekliems senosios rusų okupacijos tęsėjams. Jie mielai šį vardą, kartu su visa „Aušros“ epocha, ištrintų iš Lietuvos istorijos. Bet išbraukti šių puslapių neįmanoma. Todėl stengiasi bent „pataisyti“. Budri rusų cenzūra žiūri, kad nacionalinis lietuvių atgimimas būtų vaizduojamas kaip „visos Rusijos darbo žmonių“ kovos neatskiriama (ir nežymi) dalis, kaip „Rusijos valstiečių judėjimo“ rezultatas ir pan. Lietuvių tautos pastangos nusimesti rusų jungą buvusios tik… „buržuazijos siekimas įsigalėti Lietuvos ekonomikoje“, be to, buvo susietos su pastangomis „nacionalinį judėjimą aprėžti siauru buržuazijos klasės interesų ratu, demagogiškai stiprinant šiurkščiais nacionaliniais išpuoliais.“
Lietuvių tauta, pasirodo, visada norėjusi tūnoti „broliškame„ rusų glėbyje, tik klerikalai ir liberalinė buržuazija „griežtai buvo priešinga lietuvių vienybei su rusų darbininkų revoliuciniu judėjimu“.
Lietuvių tauta, pasirodo, visada norėjusi tūnoti „broliškame„ rusų glėbyje, tik klerikalai ir liberalinė buržuazija „griežtai buvo priešinga lietuvių vienybei su rusų darbininkų revoliuciniu judėjimu“. Visi „Aušros“ sąjūdžio ideologai pernelyg idealizavę praeitį, „klaidingai“ skelbę klasinę taiką ir tautos vienybę. Bloga politinė aušrininkų programa – nebuvo raginama kilti į klasių kovą, stigę demokratiškumo… „Ir kaip bus gera tokia programa, kuri ragina kovoti prieš pavergėjus, prieš rusus, ne savo tarpe! Siaura buvusi visa Basanavičiaus pažiūra į tautą, per daug nuolaidžiavęs carui, per daug maldavęs iš jo malonių…„(52)
Sovietams rūpėjo tautinio atgimimo tikslus „nuvalstybinti“ ir pritempti iki klasių kovos. Autorius, pasirašęs V. Apyaušrio slapyvardžiu, daktarą laiko tikro kovotojo už tautos teises pavyzdžiu, o „Aušros“ moto „Žmonės, nežinantieji istorijos, yra vaikai„ primena pareigą domėtis savo praeitimi, nes dabartis labai panaši į daktaro laikus, tik daug sunkesnė ir pavojingesnė. Atskleidžiama labai aiški paralelė tarp carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos. Pabaigoje klausiama: „Ar paklusime savo didžiojo tautos patriarcho žodžiams, ar mokėsime būti ne bejėgiais vaikais, o subrendusiomis asmenybėmis, žinančiomis, ko iš mūsų reikalauja istorija?!„ Tų pačių metų šeštojo numerio vedamasis „Pamoko, padrąsina, įpareigoja“ pabrėžė, kad sovietiniai okupantai atimti gimtosios kalbos jau negali, todėl siekia pakeisti lietuvių įsitikinimus ir moralę, keisdami tos kalbos turinį.(53)
Liberalumas buvo didelė nuodėmė, nes skleidė taikos tarp klasių ir vieningosios srovės idėjas, o demokratiškumas leisdavo su tam tikromis išlygomis ir ideologiniais užkeikimais pristatyti daktarą kaip mažiau atitrūkusį nuo darbo liaudies.
Nagrinėjant Basanavičiaus įvaizdžio niuansus sovietmečiu, atkreiptinas dėmesys, kad jis vadinamas lietuviškosios buržuazijos ideologu ir siejamas su liberalizmu. Liberalumas buvo didelė nuodėmė, nes skleidė taikos tarp klasių ir vieningosios srovės idėjas, o demokratiškumas leisdavo su tam tikromis išlygomis ir ideologiniais užkeikimais pristatyti daktarą kaip mažiau atitrūkusį nuo darbo liaudies. Liberalinės pažiūros „priimtinesnės“ tapo XX a. septintajame dešimtmetyje. Tautinės vienybės idėja, telkianti lietuvius kovai už nacionalines teises, progresyvia pripažinta daug vėliau – XX a. devintojo dešimtmečio viduryje.(54)
Sovietinis istorikas Juozas Žiugžda straipsnį, skirtą Basanavičiaus mirties 20-mečiui, Tiesoje paskelbė 1947 m. vasario 18 d., daktarą palankiai įvertinęs kaip „demokratinės kultūros“ atstovą nacionalinio išsivadavimo judėjime. Kompartijos oficiozas 1950 m. spalio 25 d. publikacijoje „Istorinį palikimą vertinant (Dėl J. Basanavičiaus politinio-visuomeninio veikimo vertinimo)“ nurodė, kad tame 1947 m. straipsnyje daktaro vaidmuo įvertintas klaidingai – nutylėtas Aušros ryšys su reakcingu buržuazinių nacionalistų veikimu, užtušuotas faktas, kad daktaras palaikė savanaudišką klasinę Lietuvos buržuazijos politiką ir prisidėjo prie jos diktatūros įsigalėjimo Lietuvoje. Pasak istoriko Aurimo Švedo, taip bandyta išvengti kaltinimų dėl „vieningosios srovės“ palaikymo.(55)
Tonas kiek pasikeitė po septynerių metų – Žiugžda straipsnyje „Basanavičiaus kultūrinis palikimas“, skirtame mirties 30-mečiui, jau teigiamai vertino mokslinę ir kultūrinę daktaro veiklą, nekaltino šovinizmu. Pabaigoje įdėjo „perkūnsargį“ – sovietinė liaudis, atmesdama Basanavičiaus veikimą, susijusį su buržuazijos interesų gynimu, teigiamai vertina jo darbus mokslo ir kultūros srityse.(56) Šį Žiugždos tekstą aptarė Stefanija Ladigienė 1957 m. vasario 24 d. laiške artimam žmogui: saugodamas savo kailį, istorikas pabūgo paminėti daktaro įtaką pirmeiviams (kairiesiems), iš kurių lizdo ir pats išsiritęs, todėl aptakiai teigia, kad Basanavičiaus veiklos „eilė faktų buvo nukreipti prieš lietuvių liaudies išsivaduojamąją kovą XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje„. Apibendrino, kad tariamiems istorikams, kai istorija dar pernelyg arti, sunku atspėti, koks vėjas gali papūsti, todėl jiems baisu suklysti.(57) 1967 m. vasario 15 d. „Tiesa“, minėdama 40-ąsias Basanavičiaus mirties metines, pristatė jį kaip žymų kultūros ir mokslo veikėją, liberalių, o ne šovinistinių pažiūrų asmenį. Ypač pabrėžė bendradarbiavimą su komunistine Vinco Kapsuko vyriausybe 1919 m. ir daktaro įkurtos LMD reikšmę.(58) Žiugždos parengta daktaro biograma pagrindinėje sovietinėje enciklopedijoje pristatė jį kaip buržuazinės liberalinės visuomenės veikėją, istorijos, archeologijos ir etnografijos sričių mokslininką, parodžiusį plėšikišką kryžiuočių siautėjimo Lietuvoje XIII-XIV a. pobūdį.(59)
iugždos parengta daktaro biograma pagrindinėje sovietinėje enciklopedijoje pristatė jį kaip buržuazinės liberalinės visuomenės veikėją, istorijos, archeologijos ir etnografijos sričių mokslininką, parodžiusį plėšikišką kryžiuočių siautėjimo Lietuvoje XIII-XIV a. pobūdį.
Istorikas Vilius Ivanauskas konstatuoja: ne visi prieškariniai lietuvių kultūros veikėjai XX a. šeštojo dešimtmečio viduryje buvo išstumti iš oficialiojo atminties ir simbolių sklaidos lauko, todėl teiginį, kad Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Juozas Tumas ir kiti buvo vėlesniais dešimtmečiais reabilituoti, reikėtų patikslinti – jų atminimas buvo ribojamas, bet ne visiškai uždraustas.(60)
„Apsauginių“ intencijų turi Juliaus Būtėno straipsnis, skirtas 20-osioms patriarcho mirties metinėms paminėti, paskelbtas rašytojų sąjungos žurnale „Pergalė“. Čia daktaras pristatytas kaip kabinetinis mokslininkas. Nors buvo buržuazijos šalininkas, bet jos partijų veikloje aktyviau nepasireiškė, nebuvo nei revoliucionierius, nei politinis veikėjas. Lietuvių kultūroje figūruoja kaip „Aušros“ steigėjas ir pirmasis redaktorius. Kaltino katalikybę sugriovus pagoniškos kultūros pagrindus. Populiariu žmogumi buržuazija stengėsi pasinaudoti savo tikslais, tačiau jam buvo svetimi bet kokie egoistiniai siekiai ir noras pralobti, todėl negalėjo pritarti šuoliais kylančiam lietuvių kapitalizmui, atrodė svetimas gyvenamiesiems laikams, užsidaręs bibliotekoje, dirbo mokslinį darbą. Iškeliama Lietuvių mokslo draugijos kaip sovietų įsteigtos Mokslų akademijos pirmtakės reikšmė, tylomis apeita Basanavičiaus politinė veikla, Didysis Vilniaus Seimas apskritai neminimas.(61)
Juozas Jurginis pranešime, parengtame konferencijai Stokholme, lietuvių nacionalinį judėjimą suskirstė į tris stadijas – tautinės sąmonės brendimas, iš pradžių kultūrinė, vėliau politinė kova už valstybinį tautos savarankiškumą. „Aušrai“ nustojus eiti, reiškėsi dvi nacionalinio judėjimo kryptys. Klerikalai siekė, kad būtų panaikintas spaudos draudimas, grįžtant prie situacijos, kokia buvo iki 1863 m. sukilimo, o demokratai, susitelkę aplink Varpą, kūrė tautinės valstybės programą.(62) Jurginio teigimu, mokslinis daktaro palikimas vertingas ne tiek savo išvadomis, kiek pastangomis, priskirtinomis ne mokslo, bet kultūros istorijai. Iš tokios perspektyvos pristato trakologiją ir, pasak jo, istorinius skaitinius „Apie senovės Lietuvos pilis“. Knygelę vadina dokumentinėmis apybraižomis, artimomis grožinei literatūrai (p. 256). Istoriko manymu, trakologijos, „baltų atkeliavimo iš Balkanų ir hetitų imperijos, senesnės už Antiką„, kategoriškas atmetimas „Lietuvių kilmės aiškinimų apžvalgoje“ (1983) reiškė, kad prie pelų priskirti ir grūdai. Tarpukariu ši idėja buvo atmesta tyliai ir pagarbiai, nes visi suprato, kad valstietiškos kilmės tautai reikia skiepyti pasididžiavimą garbinga praeitimi, padedant įveikti tautinio nevisavertiškumo jausmą.(63)
XX a. šeštajame dešimtmetyje išleista akademinė lietuvių literatūros istorija Basanavičių, kilusį iš valstiečių, apibūdino kaip liberalių pažiūrų žmogų, šlovinusį lietuvių buržuaziją, kuri juo kaip asmenybe pridengė reakcingą savo politiką. Vienas aktyviausių „Aušros“ steigėjų, rašydamas istorijos ir folkloro temomis, stengėsi išaukštinti tautos senovę ir kalbą. Dažnai nukrypdavęs nuo mokslinio pagrindo, kėlė nepagrįstas hipotezes ir fantastiškas spėliones. Jo veikla lituanistikos srityje padarė įtaką romantinėms lietuvių literatūros tendencijoms.(64) 1979 m. išleista Lietuvių literatūros istorijos I dalis (iki 1940 m.) paminėjo, kad Basanavičius sumanęs ir iš pradžių redagavęs „Aušrą“, buvęs buržuazinių liberalių pažiūrų.65 Juliaus Būtėno „Lietuvių literatūros vadovėlyje“ vidurinėms mokykloms Basanavičius atsiranda, tik pristatant „Aušrą“, kuri pataikavusi carizmui, idealizavusi senovę ir kunigaikščius, tačiau tautinis romantizmas turėjęs ir pažangių bruožų, nes praeitis buvo priešpriešinama esamai tikrovei, o svajonės daugiausia siejosi su nepasitenkinimu nacionaline priespauda.66
Lietuvių literatūros vadovėlyje XI klasei Basanavičius paminėtas kaip nacionalinio judėjimo ir kovos dėl spaudos grąžinimo dalyvis, tautosakos skelbėjas.(67)
Lietuvių literatūros vadovėlio II d. Būtėnas rašė, kad „Aušra“ išreiškė lietuvių liberalinės buržuazijos nusistatymą, bet nerėmė valstiečių kovos su dvarininkais, skelbė tautinę vienybę ir klasinę santarvę. Vienintelis daktaro nuopelnas – LMD įsteigimas 1907 m.(68)
„Lietuvos TSR istorijos šaltiniai“ 1965 m. paskelbė Basanavičiaus „Priekalbą“ iš pirmojo Aušros numerio, bet praleido tą jos dalį, kur išdėstytas požiūris į Lietuvos praeitį.
„Lietuvos TSR istorijos šaltiniai“ 1965 m. paskelbė Basanavičiaus „Priekalbą“ iš pirmojo Aušros numerio, bet praleido tą jos dalį, kur išdėstytas požiūris į Lietuvos praeitį. Nurodė, kad Didysis Vilniaus Seimas sušauktas tiek vieno iš lietuvių buržuazijos lyderių Jono Basanavičiaus, tiek ir kitų iniciatyva.(69)
„Perestroikos“ laikais liberalinį „Aušros“ įvaizdį pakeitė teiginiai, kad ji propagavusi nacionalinį sąmoningumą, pasisakiusi prieš prievartinę asimiliaciją ir polonizaciją, reikalavusi daugiau teisių engiamai lietuvių kalbai ir kultūrai, tačiau daugiausia rūpinosi nacionalinės buržuazijos interesais, siekė, kad ji įsitvirtintų krašto ekonomikoje. „Aušrą“ leidusi liberalinė pasaulietinė inteligentija. Daktaras vadinamas žymiausiu liberalinės buržuazijos atstovu, žinomu mokslininku ir kultūros veikėju, sušaukusiu Vilniaus Seimą. Jis 20 metų buvo LMD pirmininkas, išleido septynis tautosakos tomus.70
Basanavičiaus parengtą memorandumą Rusijos premjerui Sergejui Vitei istorikė Paulina Girdzijauskienė 1958 m. pavadino „siauros buržuazijos atstovų grupės„ mėginimu susitarti su carine vyriausybe dar prieš Didįjį Vilniaus Seimą, kurio baigtis buvusi neaiški. „Korektiškesnis“ Žiugžda skyrelyje „Pažangiosios visuomeninės minties vystymasis“ teigė: nors Basanavičius romantizavo praeitį, tačiau teisingai parodė lietuvių kovas su kryžiuočiais.71
Savaip raiškūs vertinimai sovietinėse enciklopedijose, kur pateikiamos privalomos ideologinės klišės. Mažoji lietuviškoji enciklopedija Basanavičių pristatė kaip visuomenės veikėją, mokslininką, gydytoją, liberaliai vertinusį carizmo politiką. Pagrindiniai nuopelnai – LMD ir paskelbti tautosakos rinkiniai. Lietuvių buržuazija dangstėsi jo vardu, bet jam buvo svetimas šovinizmas, rėmė draugystę su rusų tauta, o veikloje būta ir demokratinių momentų.72 Po dešimtmečio jis jau vadinamas lietuvių liberaliniu politiniu veikėju, buržuazijos ideologu. Bandė legalizuoti Aušrą, smerkė kryžiuočių piktadarybes, raštuose įtikinamai parodė Katalikų bažnyčios priešiškumą lietuvių tautai, atskleidė krikščionybės padarytą žalą jos kultūrai. 1905 m. kilus revoliucijai, rėmė konstitucinės monarchijos idėją, prašė, kad caras priimtų LDK didžiojo kunigaikščio titulą. Akcentuota, kad buvo lojalus komunistinei Vinco Kapsuko valdžiai Vilniuje 1919 m. Jo moksliniai darbai mėgėjiški, stipri romantinės istorinės ir mitologinės mokyklos įtaka. Socialinės raidos istorinių priežasčių nesuvokė, istorinius įvykius aiškino vien moraliniais ir kultūriniais motyvais, daugiausia rėmėsi kalba ir tautosaka, ignoravo meninę tautosakos specifiką. Paskelbė apie 40 studijų ir 140 straipsnių istorijos, archeologijos, kultūros istorijos, etnografijos, folkloristikos, kalbotyros ir sanitarijos temomis, labiausiai domėdamasis etnogenezės ir kultūros klausimais.73 1985 m. išleista Tarybų Lietuvos enciklopedija šiuos vertinimus pakartoja, apibūdina Basanavičių kaip lietuvių buržuazijos ideologą ir liberalinį nacionalinio judėjimo veikėją.74 „Religijotyros žodyne“ Antanas Rybelis daktarą pristatė kaip tautinio atgimimo žadintoją, žymų mokslininką, lietuvių etnogenezės, mitologijos ir religijos tyrinėtoją. Buvęs indiferentiškas religijos atžvilgiu, tačiau laikė ją neatsiejama tautos dalimi. Iš romantizmo pozicijų vertino pagonybę, kurią siejo su etninės lietuvių kultūros idilija, aukštindamas moralinę jos vertę. Smerkdamas prievartinį krikščionybės įvedimą ir jos platintojus Lietuvoje kryžiuočius, parodė neigiamą krikšto poveikį prigimtinei dvasinei lietuvių kultūrai, bet moralinių krikščionybės vertybių neatmetė.75
Net kultūros paminklų sąvade, aprašant paminklinį antkapį Rasose, išvardyta: nacionalinio lietuvių judėjimo veikėjas, liberalinės buržuazijos ideologas, mokslininkas ir gydytojas.76 Panašiai jį apibūdina ir Lietuvos TSR bibliografija: istorikas, tautosakininkas, buržuazijos liberalinis politinis veikėjas.77 Vytauto Vanago 1979 m. sudarytame lietuvių rašytojų bibliografiniame žodyne nurodyta, kad daktaras buvo tautosakininkas, istorikas, publicistas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Duoklė ideologijai atiduota tik nurodant, kad 1919 m., valdant sovietams, buvo Istorijos ir etnografijos muziejaus direktorius. Preciziškai nurodyti periodiniai leidiniai, kuriuose skelbėsi, ir visi žinomi slapyvardžiai. Tačiau į spausdintų darbų sąrašą neįtraukta „Dėlei vasario 16 d. 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo“, nors literatūros sąraše yra apie dešimt tarpukario spaudos pozicijų, skirtų Basanavičiui.78 Dera pripažinti, kad literatūra apie Basanavičių parinkta kruopščiai ir atspindi įvairiapusę jo veiklą. Tai puikiai subalansuota rinktinė bibliografija, laikytina pavyzdine ir mūsų laikais. To paties autoriaus parengtame Lietuvių rašytojų sąvade irgi išvengta privalomų ideologinių klišių.79
Nesuklysiu kukliausiais profesionalais vadindamas to meto bibliotekininkus ir bibliografus. Petronėlė Grybauskienė, tęsdama Vanago sudarytą bibliografiją, nepraleido brošiūros apie Vasario 16-ąją, įtraukė keletą publikacijų iš periodikos, okupuotoje Lietuvoje leistos Antrojo pasaulinio karo metais. Pasidžiaugė galimybe tautos kultūrai ir istorinei jos atminčiai grąžinti dramatišką ir taurų atgimimo laikotarpį, kuris pirmiausia siejasi su tautos vienybės simboliu Jonu Basanavičiumi, o Sąjūdžio mitingus pavadino tautinės sąmonės pabudimu, „panašiu į antrąją aušrą„.80 Reprezentaciniame albume „Vilniaus universitetas dailėje“ prie Jono Šileikos 1924 m. nutapyto Basanavičiaus portreto pateikta laisvesnė, labiau akademinė anotacija: Lietuvos universiteto garbės daktaras, mokslininkas, gydytojas, lietuvių ir bulgarų visuomenės veikėjas, Vilniaus medicinos draugijos narys, paminėta ir LMD, kurią įsteigė ir kuriai vadovavo.81 Tokį neideologizuotą apibūdinimą turbūt lėmė leidinio adresatas – užsienio auditorija, nes įrašai dubliuoti anglų kalba, ir Sovietų Sąjungoje prasidėjusi „perestroika“.
Etikos ir filosofijos istorikas Vincentas Žemaitis (1928–2015) studijoje apie pasaulietinę etiką Lietuvoje XIX a. pab.-XX a. pr. rašė, kad Basanavičius siekęs ugdyti „tautinę sąžinę„, nacionalinio pasididžiavimo ir savigarbos jausmus, nebuvęs šovinistas kitų tautų atžvilgiu.82 Lietuvių literatūros kritikos pirmame tome, skirtame 1547–1917 m., pabrėžta, kad Jonas Basanavičius savo rašiniais literatūros klausimais paskatino kultūrininkus ir rašytojus aktyviau reikštis kritikos srityje.83
Regis, visais laikais tinka Jono Jablonskio žodžiai: „jei nedaug esame padarę, Tavo išbudinti ir sukelti iš miego, ne Tu esi kaltas„…
1 V. Kubilius. XX amžiaus literatūra. Vilnius: Alma littera. 1996, p. 344, 404.
2 R. Mackonis. Amžiaus liudininko užrašai. Atsiminimai. Sudarė B. Mackonytė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2001, L. 311.
3 R. Mackonis. Jonas Basanavičius. Tėvynė. 1941, gruodžio 12 d., nr. 29, p. 2.
4 V. J. Armonas. Jonas Basanavičius. Žiburėlis. 1942, vasario 15 d., nr. 3, p. 33–34.
5 A. Šidlauskas. Prieš 15 metų Vilniuje mirė Dr. Jonas Basanavičius. Naujoji Lietuva. 1942, vasario 16 d., nr. 39, p. 3.
6 J. Petronis. Basanavičius dar nemirė. Naujosios Biržų žinios. 1942, vasario 21 d., nr. 4, p. 3.
7 D. G. Jonas Basanavičius 1927. II. 16–1943. II. 16. Karys. 1943, vasario 13 d., nr. 7, p. 6; A. Z. Prie patriarcho kapo. Ten pat, 1944, vasario19 d., nr. 7, p. 4.
8 Iš tokio pobūdžio publikacijų minėtinos: Varėnis Dz. Ten, kur dr. Basanavičius buvo namų administratorius. Ateitis. 1944, vasario 2 d., nr. 27, p. 3; Nakaitė A. Iš privataus dr. J. Basanavičiaus gyvenimo Vilniuje. Naujoji Lietuva. 1943, vasario 16 d., nr. 40, p. 4; Rimkūnas P. Dr. J. Basanavičiaus gyvenimo egzotika. Ten pat, 1942, spalio 11 d., nr. 241, p. 5.
9 Jonas Basanavičius. Ateitis. 1944, vasario 16 d., nr. 39, p. 3; Merkelis A. Jonas Basanavičius. Ten pat, 1943, vasario 16 d., nr. 38, p. 5.
10 J. Šaltenis. Kai švito pirmieji aušros spinduliai… (60 metų nuo pirmo „Aušros“ numerio pasirodymo). Naujoji Lietuva. 1943, vasario 21 d., nr. 45, p. 2.
11 J. P. Kedys. Dr. Basanavičius – vienybės apaštalas. Naujoji Lietuva. 1944, vasario 16 d., nr. 39, p. 3.
12 P. Naujokaitis. Lietuvių literatūra. Trumpas lietuvių literatūros istorijos kursas gimnazijai. Tübingen: Patria. 1948, p. 88–89, 198.
13 A. Sirutis. Ten, kur gimė ir augo Dr. J. Basanavičius. Nepriklausoma Lietuva. 1945, nr. 1, p. 9, 11, 13.
14 Jono Basanavičiaus 19 metų mirties sukaktuvės. Margutis. 1946, nr. 2, p. 9; 20 metų mirties sukaktuvės a. a. dr. Jono Basanavičiaus. Ten pat, 1947, nr. 2, p. 4–5; Dr. Jonas Basanavičius. Ten pat, 1948, nr. 2, p. 7.
15 A. Dangerutis. Jisai rado tautos žodį. Jono Basanavičiaus 20 metų mirties sukakčiai paminėti. Mūsų kelias [Dillingen, Vokietija]. 1947, vasario 13 d., nr. 7, p. 4.
16 A. N. Dr. Jonas Basanavičius. Mintis [Memmingen, Vokietija]. 1947, vasario 16 d., nr. 18, p. 2.
17 A. Merkelis. Tautos Patriarchas dr. Jonas Basanavičius [20 metų mirties sukaktį minint]. Tėviškės garsas [Schweinfurt, Vokietija]. 1947, vasario 13 d., nr. 59, p. 2.
18 A. Merkelis. Kanklės ir kardas. Karys. 1952, nr. 2, p. 34–35.
19 F. Neveravičius. Aušros keliu (Dr. J. Basanavičiaus 25-ąsias mirties metines minint). Britanijos lietuvis. 1952, vasario 15 d., nr. 7, p. 2.
20 Ed. Turauskas. Vasario 16-oji ir dr. J. Basanavičius. Lietuvių šalpos draugijos Prancūzijoje biuletenis – 1952, vasario 16 d., nr. 1 (7), p. 3–4.
21 Girvilas Klevas. Dr. Jonas Basanavičius. Jo 100 metų gimimo (1951 m. lapkr. 21 d. ) sukaktį minint. Margutis. 1951, nr. 11, p. 3–4.
22 A. Juknevičius. Daktaras Jonas Basanavičius. Ateitis. 1951, lapkritis, nr. 8, p. 220–221.
23 A. Mažiulis. Dr. Jonas Basanavičius. Minint jo gimimo 100 metų sukaktį. Aidai. 1951, nr. 10, p. 472–476.
24 M. Biržiška. Mažmožiai dėl straipsnio apie Basanavičių. Aidai. 1952, nr. 7, p. 335–336.
25 J. K. [redaktorius Juozas Kardelis]. Pirmajam signatarui atminti. Nepriklausoma Lietuva. 1952, vasario 14 d., nr. 7, p. 3; Karka J. Daktaras Jonas Basanavičius. Ten pat. 1977, vasario 16 d., nr. 7, p. 2.
26 Ir aš ją pažinojau… Atsiminimai apie Vandą Zaborskaitę. Sudarytoja V. Stonytė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2016, p. 244.
27 Prie Basanavičiaus kapo. Laiškas iš Vilniaus. Mūsų pastogė. 1957, vasario 19 d., nr. 7, p. 1. Nepriklausoma Lietuva. 1957, sausio 2 d., nr. 1, p. 1, 2. Ten pat, vasario 6 d., nr. 6, p. 1.
28 J. K. Didysis Aušrininkas. Nepriklausoma Lietuva. 1957, vasario13 d., nr. 7, p. 2.
29 Pov. Dirkis. Dvi reikšmingos sukaktys. Karys. 1957, nr. 2, p. 39.
30 Jonas Basanavičius (Jo mirties 30-ties metų sukakčiai paminėti). Margutis. 1957, nr. 2, p. 13.
31 Raškėnas A. Dr. J. Basanavičius ir mes. Mūsų vytis. 1957, nr. 1 (75), p. 10.
32 V. Z. Vasario 16 d. pašto ženkluose. Europos lietuvis. 1957, vasario 14 d., nr. 7, p. 4.
33 S. Yla. Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje: nuo Mažvydo ligi Skvirecko. Chicago (Ill): Lietuviškos Knygos Klubas. 1973, p. 165.
34 J-s. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais Lietuvoje. Vilniuje 1919 metai. // Darbininkas. 1950, vasario 17 d., nr. 13, p. 4.
35 LLTI BR, F2–2223, L. 2.
36 J. Venclova. Dr. J. Basanavičiaus (Basanio) reikšmė lietuviams. Chicago. 1978, p. 2–3, 38–39.
37 Didįjį Tautos patriarchą prisiminus. Keleivis. 1977, vasario 15 d., nr. 7, p. 2.
38 Lietuvos atbudimą žadinusi „Aušra“. Dabartinės okupuotos Lietuvos pogrindžio laikraštis „Aušra“ apie Basanavičiaus „Aušrą“ 1976 metų vasario 16 dienos laidoje. Tėviškės žiburiai. 1977, vasario 17 d., nr. 7, p. 3, 6.
39 S. Varanka. Budėjau prie Basanavičiaus karsto. Tėviškės žiburiai. 1977, lapkričio 17 d., nr. 46, p. 3.
40 A. Musteikis. Didieji mūsų istorijos simboliai. Lietuvos sostinė Vilnius ir Jonas Basanavičius. Tėviškės žiburiai. 1977, gruodžio 22 d., nr. 51–52, p. 5–6.
41 J. Miškinis. Vilnius ir Lietuvos patriarchas dr. Jonas Basanavičius. Laiškai lietuviams. 1977, nr. 9, p. 296–297.
42 J. Slavėnas. Visas gyvenimas Lietuvai (50 metų nuo dr. Jono Basanavičiaus mirties). Mūsų pastogė. 1977, gegužės 9 d., nr. 18, p. 3, 5; gegužės16 d., nr. 19, p. 3; gegužės 23 d., nr. 20, p. 5; gegužės 30 d., nr. 21, p. 5–6; birželio 6 d., nr. 22, p. 3–4.
43 Vl. Švažas. Aušrininkai. „Aušros“ 100 metų sukaktuvių proga. Europos lietuvis. 1983, kovo 25 d., nr. 12, p. 3.
44 V. Maciūnas. Trys kartos apie Basanavičių. Tėviškės žiburiai. 1950, vasario 16 d., nr. 7, p. 5.
45 V. Maciūnas. Trys deklaracijos ir trys generacijos: Trejopas žvilgsnis į Basanavičių. Draugas, 2 dalis. – 1977, gruodžio 10 d., nr. 49, p. 1–2, 6. Tai Lituanistikos instituto organizuoto III mokslo ir kultūros simpoziumo Čikagoje istorijos sekcijoje tų metų lapkričio 26 d. perskaityto pranešimo tekstas.
46 S. Kairys. Vasario 16-osios signatarai. Keleivis. 1964, vasario 5 d., nr. 6, p. 2.
47 Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940–1990. Dokumentų rinkinys. Sudarė J. Bagušauskas ir A. Steikus. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. 2005, p. 65.
48 J. Lankutis. Kostas Korsakas: asmuo ir istorinės aplinkybės. Literatūra ir kalba, t. XXII. Vilnius: LLTI. 1995, p. 14.
49 Literatūra. 1940–1960. Lietuvos kultūros istorijos šaltiniai. Vilnius: Academia. 1992, p. 376, 588.
50 D. Krištopaitė. Kaip buvo rengiami J. Basanavičiaus „Rinktiniai raštai“, In: Rašytojas ir cenzūra / [sudarė A. Sabonis, Stasys Sabonis]. Vilnius: Vaga. 1992, p. 279–285.
51 V. Kapsukas. Raštai, t. 10, 1924–1926. Vilnius: Vaga. 1971, p. 520.
52 V. Apyaušris. Ką mums šiandien byloja tautos patriarchas (Dr. J. Basanavičiaus mirties penkiasdešimtmečio proga). Aušra. 1977, nr. 5 (http://lkbkronika.lt/index.php/ausra-nr-5/1033-ka-mums-siandien-byloja-tautos-patriarchas.html, [žr. 2017 m. rugpjūčio 28 d.]
53 http://lkbkronika.lt/index.php/ausra-nr-6/1170-pamoko-padrasina-ipareigoja.html, [žr. 2017 m. rugpjūčio 29 d.]
54 A. Krasnovas. Lietuvių spauda ir literatūra nacionalinio pakilimo laikotarpiu. In: Lietuvių rašytojai laiškuose ir atsiminimuose. // Literatūra ir kalba, XX. Vilnius: Vaga. 1987, p. 13
55 A. Švedas. Matricos nelaisvėje: sovietinė lietuvių istoriografija (1944–1985). Vilnius: Aidai. 2009, p. 70–71.
56 J. Žiugžda. Basanavičiaus kultūrinis palikimas. Tiesa. 1957, vasario 19 d., nr. 42, p. 3.
57 S. Ladigienė. Esame. Dienoraštis, atsiminimai, laiškai, publikacijos. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. 2003, p. 201.
58 LMABRS, F275–289, L. 1–10; F275–297, L. 1–14, 21.
59 Большая советская энциклопедия, т. 3. Москва: Советская энциклопедия, 1970, c. 27.
60 V. Ivanauskas. Įrėminta tapatybė: Lietuvos rašytojai Tautų draugystės imperijoje. Vilnius: LII leidykla, 2015, p. 107.
61 J. Būtėnas. Dr. Jonas Basanavičius. 20 metų nuo jo mirties. Pergalė. 1947, nr. 1, p. 89–92.
62 LMABRS, F295–152, L. 1.
63 LMABRS, F295–161, L. 18.
64 Lietuvių literatūros istorija. II. Kapitalizmo epocha (1861–1917). Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. 1958, p. 102–103.
65 Lietuvių literatūros istorija. I (iki 1940 m.). Vilnius: Vaga. 1979, p. 125–126.
66 J. Būtėnas. Lietuvių literatūros vadovėlis vidurinėms mokykloms, II dalis. Kaunas: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla. 1958, p. 18–20.
67 V. Galinis. Lietuvių literatūra. Vadovėlis XI klasei. Kaunas: Šviesa. 1988, p. 4, 8.
68 J. Būtėnas. Lietuvių literatūros vadovėlis, II dalis. Penktas leidimas. Kaunas: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla. 1962, p. 15, 108.
69 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, II tomas (1861–1917). Vilnius: Mintis. 1965, p. 205–206, 544.
70 Lietuvos TSR istorija, 1. Nuo seniausių laikų iki 1917 metų. Vilnius: Mokslas. 1985, p. 303, 332, 364, 368.
71 Lietuvos TSR istorija nuo seniausių laikų iki 1957 metų. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. 1958, p. 211, 241.
72 Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1. Vilnius: Mintis. 1966, p. 189–190.
73 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2. Vilnius: Mokslas. 1977, p. 34.
74 Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija. 1985, p. 217–218.
75 Religijotyros žodynas. Vilnius: Mintis. 1991, p. 54.
76 Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, I, Vilnius. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija. 1988, p. 402.
77 Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba, T. 2, 1862–1904, Kn. 1, A-P. Vilnius: Mintis. 1985, p. 222.
78 Lietuvių rašytojai. Bibliografinis žodynas. A-J. I. Vilnius: Vaga. 1979, p. 155–163.
79 V. Vanagas. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius: Vaga. 1987, p. 92.
80 P. Grybauskienė. Jonas Basanavičius. [Studijuokime kultūros istoriją]. Bibliotekų darbas. 1989, nr. 7, p. 19–23.
81 Vilniaus universitetas dailėje. Albumas. Vilnius: Vaga. 1986, nr. 224.
82 V. Žemaitis. Pasaulietinė etika Lietuvoje (XIX a. pabaiga-XX a. pradžia). Vilnius: Mintis, 1986, p. 27–28, 43–45.
83 Lietuvių literatūros kritika, I tomas, 1547–1917. Vilnius: Vaga. 1971, p. 151.