Algirdo Juliaus Greimo metai. Kokia prasmė slypi semiotikoje?

2017-aisiais buvo minimos šimtosios semiotiko, mitologo, kalbininko bei eseisto Algirdo Juliaus Greimo gimimo metinės. Vieninteliam šalyje mokslinio metodo kūrėjui pagerbti vyko daugybė renginių, atvirų paskaitų, išleista knygų, monetų, pasirodė komiksas. Mąslus Greimo veidas šmėžavo ant reklaminių stendų, o frazė apie prasmės ieškojimą skambėjo net „Eurovizijos“ intarpuose.

Besibaigiant metams kviečiu susipažinti su dviejų semiotikų, laikančių save Greimo mokiniais, mintimis. Apie tai, kaip semiotiniai akiniai keičia žiūrą į pasaulį kalbamės su profesoriumi habil. dr. Kęstučiu Nastopka ir leidyklos „Baltos lankos“ generaliniu direktoriumi, literatūrologu doc. dr. Sauliumi Žuku.

Kaip apie semiotiką nieko negirdėjusiai ausiai paaiškintumėte, kas tai yra?

Kęstutis Nastopka: Tarptautinių žodžių žodyne semiotika apibrėžiama kaip mokslas, tiriantis ženklus ir ženklų sistemas. Bet patys semiotikai su tuo ne visiškai sutinka: Greimo semiotikos objektas yra ne ženklas, o, greičiau, tai, kas yra prieš ir už ženklo.

Paprastas semiotikos apibrėžimas – tai disciplina, siekianti paaiškinti reikšmes. Žmogus gyvena reikšmių pasaulyje, kuriame nuolat kyla klausimas: „Ką tai reiškia?“. Bet semiotikai nuo paprastų klausinėtojų skiriasi tuo, jog stengiasi surasti metodą, leidžiantį apibrėžti ir paaiškinti, kas yra reikšmė, kaip ji atsiranda, kaip ji perduodama ir kaip veikia visuomenėje.

Kur semiotikai ieško reikšmių?

K. Nastopka: Reikšmių galima ieškoti visur. Kaip minėjau, žmogus gyvena reiškiančiame pasaulyje. Pavyzdžiui, atsibudęs ryte ir žvelgdamas pro langą, jis mato šviečiančią saulę. Vadinasi, bus graži diena. Tai – pirmoji reikšmė, kuri pasveikina iš pat ryto.

Visuomenėje reikšmės skleidžiasi įvairiais būdais. Reikšminiai tekstai semiotikoje yra įvairūs, kadangi semiotikos požiūris į tekstą skiriasi nuo kalbininkų požiūrio: tekstas nėra tik kažkas užrašyta, užfiksuota. Semiotikoje tekstas yra bet kokia reikšminė visata – ne tik romanas ar eilėraštis. Paveikslas, spektaklis ar koks nors pokalbis taip pat yra tekstas.

Koks buvo jūsų pirmasis susidūrimas su semiotika?

K. Nastopka: Kai Rygoje rašiau disertaciją apie lietuvių ir latvių literatūros ryšius, susipažinau su Latvijos universiteto studentais, važinėjusiais į Estiją, kur tuomet pirmuosius žingsnius žengė Jurijaus Lotmano Tartu semiotikos mokykla. Gavau įvairių leidinių ir vėliau, jau grįžęs į Lietuvą, rašydamas straipsnius bandžiau šį mokslą populiarinti. Tuomet nė nežinojau, kad yra toksai Greimas.

Kas tas Algirdas Julius Greimas ir koks jūsų paties santykis su šia asmenybe?

K. Nastopka: Greimas yra Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjas; su jo vardu siejama Paryžiaus semiotika. Pirmas didesnis Greimo veikalas vadinosi „Struktūrinė semantika“, kuriame buvo apibrėžti semiotikos principai. Prancūzijoje Greimas ėmėsi vesti atvirą seminarą, į kurį rinkdavosi įvairių sričių tyrėjai – ten vyko diskusijos, buvo leidžiami leidiniai. Iš viso to palaipsniui išaugo Greimo semiotika.

Mano santykiai su Greimu užsimezgė nuo to, kad pirmieji – sakyčiau, para-semiotiniai – mano rašiniai kažkokiu būdu pateko į jo rankas ir kai pirmą sykį po karo jis atvyko į Lietuvą, panoro su manimi susitikti. Netrukus prasidėjo mūsų susirašinėjimas, o per jį – ir mano kelias į Greimo semiotiką. Pramokau prancūziškai: pirmoji mano perskaityta knyga prancūzų kalba buvo Greimo ir jo mokinio Josepho Courtèso „Semiotikos žodynas“.

Laiškuose Greimui siųsdavau įvairius savo straipsnius, rašinius: jis labai greitai atsiliepdavo, turėdavo įvairiausių idėjų, pasiūlymų. Jis buvo labai palankiai nusitekęs – prirašydavo vertų bei nevertų komplimentų – ir visada žengdavo žingsnį toliau, parodydamas, kas čia ne taip, kas – abejotina. Dauguma Greimo mokinių „išėjo“ semiotinę mokyklą lankydami seminarus, o mano neakivaizdinė mokykla buvo susirašinėjimas.

Saulius Žukas: Greimą laikau su savo mokytoju. Tas mokymasis buvo labai keistas: 10 metų susirašinėjome, o po to kelis metus intensyviai bendravome: važiuodavau pas jį į Prancūziją. Kaip asmenybė Greimas – šiltas, tėviškai atlaidus, o savo mokytiniams – itin reiklus žmogus. Tai buvo kultūrininkas, filologas, nemažai nuveikęs Lietuvos nepriklausomybės atsiradimo labui. Jo domėjimosi ratas – labai platus, todėl semiotika tebuvo viena iš sričių.

Esu prisidėjęs prie lietuviškų Greimo kūrinių leidimo, o kitas blokas – prancūziški semiotiniai darbai, žodynai. Mūsų publikai įdomiausias leidinys yra dar 1991 m. išleista knyga „Iš arti ir iš toli“; ją su Greimu išleidome kartu.

Kokia yra semiotinių analizių prasmė? Ar tai nėra tik formalūs tušti ieškojimai, neturintys mokslinės vertės?

K. Nastopka: Galima sakyti, kad semiotika – gana formali disciplina, turinti savo griežtas kategorijas. Mano perskaitytame „Semiotikos žodyne“ apstu terminų, kuriuos reikia išmokti. Bet kam semiotikai reikalinga ta „paukščių kalba“?.. Tam, kad būtų galima paaiškinti reikšmes, užsidėjus metodinius akinius ir nuosekliai naudojant semiotinius įrankius – terminus. Normalus skaitytojas, perskaitęs eilėraštį ar romaną, įsivaizduoja, kad viskas yra aišku ir jokios semiotikos nereikia. Tai yra visiškai natūralus skaitytojo ir teksto santykis. Semiotikas taip pat perskaito tekstą, kažkaip jį supranta, tačiau vėliau ima pats savęs klausinėti: „O ką aš supratau? Kaip aš supratau? Kodėl taip supratau?“ – ir pradeda kastis giliau.

Tuomet atsiranda naujos reikšmės, kurios iš pirmo žvilgsnio nebuvo pastebėtos. Semiotikos paskirtis būtų plėsti tą reikšmių ratą, parodyti, kaip kad Šekspyro Hamletas sakė: „Ir danguje, Horacijau, ir žemėj/ Daugiau dalykų paslėpta yra,/ Negu sapnavo jūsų išmintis.“ Kukliau pasakius – tekste slypi daugiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Todėl semiotiko kasdienė duona yra atidus teksto skaitymas ir bandymas su tuo tekstu „susikalbėti“ – atpažinti, ką jis sako, atmetant savo išankstinius prietarus.

S. Žukas: Visais atvejais bandoma įsigilinti į tai, kaip tekstas yra padarytas ir kurti tam tikrą „gramatiką“, adekvatų aprašymą. Tyrimo objektas visuomet duoda tam tikrus impulsus, kurie lemia tai, ką panaudoji iš semiotinio arsenalo. Vienais atvejais imi Šekspyro sonetą, kitais atvejais – šiuolaikinio poeto eilėraštį. Bet dar neaišku, kuris bus lengviau įkandamas.

Koks semiotikos ryšys su kultūra?

S. Žukas: Semiotika ir yra kultūra tiesiogine prasme. Semiotika kalba apie kultūrą, ne apie ką nors kitą. Bet kuris kultūros aspektas gali būti aptariamas semiotiškai, nes kultūra nuolatos kelia prasmės klausimą: kam to reikia? Kodėl tai yra? Koks kieno nors tikslas? Nuolatos kyla su vertybėmis susiję klausimai. Semiotika pasiruošusi kalbėti apie tai ir kalbėti rimtai. Galų gale, semiotikos metodas atsirado sujungus lingvistikos ir filosofijos teorijas.

Tad ar galima teigti, kad semiotika gali būti taikoma už universiteto ribų?

S. Žukas: Žinoma, kiekviename žingsnyje! Semiotika – žiūrėjimo į pasaulį būdas. Kai kas pasakytų – netgi gyvenimo būdas. Semiotika suformuoja tam tikrą tinklelį, tam tikrą gebėjimą žvelgti kiaurai dalykus. Todėl semiotikai – šiek tiek pavojingi žmonės.

O kur tokie pavojingieji gali įsitaisyti darbo rinkoje?

S. Žukas: Visur. Štai visai neseniai Frankfurto knygų mugėje mačiau vienos žymios vakarų leidyklos katalogo įvadinį tekstą, kuris prasideda žodžiais: „Mūsų leidykloje jau irgi dirba semiotikas“. Taigi, semiotikai gali pritapti įvairiose srityse: literatūros studijose, etnologijos ar antropologijos srityse, dirbant su istoriniais faktais, matematika, teise, visose socialinėse ar humanitarinėse srityse, dizaine, vizualiuosiuose menuose, kinematografijoje, fotografijoje… Semiotika, be viso kito, yra ir perkodavimo mokslas: kaip iš vienos kalbos pereiti į kitą, iš žodžių pereiti prie vaizdų. Semiotikos principas – jungti skirtybes, ieškant tarp jų panašumų. Bendri principai palengvina skirtingų dalykų integravimą į vieną visumą.

Kaip „Struktūrinės semantikos“ neskaitęs, semiotinių įrankių neturintis žmogus galėtų į jį supančius dalykus pažvelgti semiotiškai?

K. Nastopka: Jeigu semiotika yra reikšmių ieškojimas, tai kiekvienas knygos skaitytojas (skaitantis ją ne tam, kad užmigtų), siekiantis „susikalbėti“ su tekstu, jau yra slaptas semiotikas. Kuo skiriasi semiotikos vėliava ar akiniais nešini asmenys nuo „naiviųjų“ semiotikų? Tuo, kad jie susiduria su semiotiniais terminais, semiotine perspektyva. Tie terminai padeda griežčiau apibrėžti, logiškiau paaiškinti žinojimą.

Į semiotikos studijas neretai stoja labai skirtingi asmenys: baigę filosofijos, archeologijos, istorijos, leidybos, filologijos ar kitokius mokslus. Kaip jums atrodo, kas juos vienija?

K. Nastopka: Vilniaus universiteto Greimo centre neturime bakalauro pakopos, todėl esame atviri visų disciplinų studentams. Anksčiau skelbdavome, kad priimame pirmiausia humanitarinių ir socialinių mokslų bakalaurus, bet dabar tos ribos nebėra, nes kiekviena patirtis – paranki. Tai juk – tas pats kelias, kuriuo ėjo Greimas, kurdamas Paryžiaus semiotiką.

Į seminarus rinkdavosi įvairių specialybių tyrėjai: religijotininkai, teologai, kinų kalbos žinovai, literatūros teoretikai, meno aiškintojai… Susirinkę jie ieškodavo bendrų principų ir galų gale susišnekėdavo. Nežinau, ar stojantieji į semiotiką nujaučia, kas jų laukia, ir ar tos nuojautos pasitvirtina, bet idealiu atveju semiotika būtų savotiškas akiračio praplėtimas: studijavai ekonomiką, o staiga pradedi diskutuoti su poezijos nagrinėtojais. Tad gal tavo požiūris į tą pačią ekonomiką pasidarys poetiškesnis?..

S. Žukas: Semiotiką studijuoti reikia jau šiek tiek būnant šiame kely. Turi būti apsidairęs, apšilęs ir norėti kažko racionalaus. Kai jau esi nusiteikęs, pasiruošęs, dalykai kelia mažiau abejonių ir dėliojasi į tam tikras grandines, kurios, pasirodo, yra visai prasmingos.

Kaip manote, ar semiotinis metodas turės perspektyvų ateityje, ar jis bus aktualus?

S. Žukas: Jis yra aktualus ir nematau priežasčių, kodėl semiotika turėtų tą aktualumą prarasti. Taip, tai yra racionali prieiga prie dalykų, leidžianti į viską žiūrėti skirtingai. Kai prie tekstų prieina semiotikas, jis panaudoja nestandartines metodikas, tinklelius, kurie yra gana svarūs įrankiai. Semiotika yra savotiškas bandymas kurti universalios kalbos pagrindus; tam tikras žinojimas, kuris nėra plačiai paplitęs, nes jį nelengva perkąsti. Tačiau perkandus jo panaudojimo galimybės – kone beribės.

Kokių jums liko dar neatsakytų klausimų mokantis ir mokant semiotikos?

K. Nastopka: Neatsakytų klausimų yra daug. Kiekviena analizė prasideda nuo klausimų kėlimo, nuo nežinojimo. O pats didžiausias klausimas: ką pasaulis, visos jo apraiškos, reiškia žmogui?.. Jeigu manęs to paklaustumėt, aš nežinočiau, ką atsakyti – pats nedrįstu tokio galingo klausimo kelti. Vietoj to, per smulkius klausimėlius – ką, pavyzdžiui, reiškia koks nors Sigito Gedos eilėraštis – bandau paaiškinti, ką pasaulis reiškia visų pirma man, o per tai, galbūt, – ir kitiems.

Parengė Agnė Srėbaliūtė

techno.lt