Kalbai pasisukus apie Lietuvos pradžią, kaip ašinė figūra prieš akis pirmiausia iškyla Mindaugas. Ir tai suprantama – jo sukurtoje karalystėje, kuri taip ir liko vienintele mūsų karalyste, radosi pirminiai elementai tos struktūros, kurią nūnai vadiname modernia valstybe.
Nepaisant savo istoriškumo, Mindaugas yra ir svarbiausias Lietuvos mitologinis personažas – jis neįtikėtinai tiksliai išreiškė mūsų šalies kilimui, radimuisi būdingą kontroversiją, neapsisprendimą, buvimo kryžkelėje metafiziką ir, deja, nepatogumą. Mindaugas yra dvejonė, blaškymasis, savotiška kančia, netgi išdavystė – iš amžių glūdumos ateinąs, konkurentų kraujais aptaškytas jo nerimas sutalpina savyje triumfą ir susitaikymą, išdidumą ir konformizmą, pasitikėjimą ir neviltį; jame vienu metu regėti ir 1990-ųjų kovo 11-oji, ir, – deja, – Panerių duobė.
Beje, dėl tų kraujų: tai yra pirmoji trauma, kurią patiria naujas istorijos vartotojas, dar nesunešiojęs nė vienos mokyklinės kuprinės – kad senovės didžiūnai, lyginant su kačiukų kaukes užsidėjusiais dabarties politikais, atrodo tikri pabaisos. Bet tik ne Mindaugas. Neapsisprendimas, dvejonė, neryžtingumas, tam tikra prasme netgi bailumas Mindaugą sužmogina – šalia nudaigotų konkurentų jis pats atrodo visai padorus, na, gal tik šiek tiek gaivališkas, o jo galva (nors ir nežinoma, kaip ji atrodė) – tinkama karūnai.
Ir jis, metęs iššūkį pirmykščiam chaosui, yra neabejotinai vertas – ir karūnos, ir liepos 6-osios, kurią jam paslaugiai sukūrė profesorius Gudavičius.
Vis dėlto santykyje su gimstančia Lietuva Mindaugas yra ne vienas. Kunigaikštiškame jo šešėlyje lieka esybė, ne mažiau glaudžiai susijusi su Lietuvos pradmeniu, gal net tiksliau, – tiesa, ir pompastiškiau, – išreiškianti jos būties pradžią niekio viduryj. Tai personažas, kuriam niekas nestato paminklų ir viešai neapgieda, jam nėra skirta atminties dienių nei poilsiadienių – galbūt dėl to daugelis nė nežino tokį buvus.
Tiesa, erdvę, kurioje tas personažas veikė, vargu ar galime pavadinti istorija – tai veikiau užistorė, ūkanota teritorija, kur faktų patikrinti neįmanoma, o argumentų nereikia. Jis niekada negyvenęs – buvo papasakotas, arba tiksliau, sąmoningai išgalvotas žmonių, kurie norėjo sustiprinti savo įtaką ir pasirodyti esą kilmingi. Šis faktas tarsi suteikia teisę žvelgti į aną su kreiva šypsena, lyg į kokį netikėlį, visai be reikalo priklydusį į istoriją, tačiau neišvaduoja nuo jo didžiulės reikšmės, arba tiksliau, pernelyg reikšmingo „netikrumo“. Ir čia nėra jokios prieštaros – juk ir pats Mindaugas nemažai, gal netgi ir daugiau nuveikė Lietuvai kaip mitologinis, literatūrinis personažas.
Tas personažais – tai mitinis Romos kunigaikštis Palemonas, po nepavykusio valstybės perversmo su ištikimais bendražygiais tariamai sprukęs nuo Nerono arba Atilos rūstybės (tarp šių imperatorių esti kelių šimtų metų skirtumas, bet mitų kūrėjams tiksliai nenurodysi – niekas mums neuždraus manyti aną sprukus drauge ir nuo vieno, ir nuo kito), ir po ilgų klajonių išlipęs iš laivo Nemuno ir Dubysos santakoje maždaug ties dabartiniu Seredžiumi – vietoje, kur jam buvo lemta įkurti Roma nova – naująją Romą (atseit, Ramovę).
Lietuvių kilmės iš romėnų teorija yra vienas įdomiausių Lietuvos kultūros faktų, ypač suvokiant, kaip sklandžiai šis pasakojimas įsijungia į romėnų kilmės iš trojėnų (t.y. graikų) istoriją, kuriai skirtas didysis romėnų pasakojimas – Vergilijaus „Eneida“. Taigi, kaip matome, Palemonas mus susaisto ne tik su senovės Romos kultūra, bet netiesiogiai sujungia ir su senovės graikais, – duoda simbolinį raktą į visos Antikos kultūrą ir tarsi paliepia ja naudotis, netiesiogiai, per tradiciją įspėdamas, kad ateityje tą kultūrą – dabar jau lietuvių kultūrą – lyg estafetės lazdelę gali tekti pernešti į naujus kraštus.
Ši teorija, net jei ji iš esmės neteisinga, – o ji tokia yra, nes jos tikslas ir nebuvo papasakoti tiesą, – kelis šimtus metų solidžiai prieštaravo paplitusiam įsivaizdavimui, kad dėl savo laukinio būdo lietuvis savaime atsietas nuo kultūros, – tarytum žvėris, kuriuo „taurumu“, „kilnumu“ galima žavėtis, netgi jį savaip gerbti, bet jokia lygiavertė partnerystė su juo neįmanoma. Eksplikuodama romėnišką genetiką, teorija sufleravo, kad lietuvio vieta visgi ne miškų tankmėje, ne tyruose, kur jis, tiesa, geriau įsivaizduojamas, bet ten, kur geros sąlygos gaivinti ir puoselėti iš tolimos praeities atsineštą romėniškąjį pradą, – tarp Europos didžiųjų.
Nėra nė vieno istorijos, nei alternatyviosios istorijos ar mitologijos epizodo, dariusio Lietuvos idėjai didesnį poveikį ir ilgesnį laiką. Keli šimtai metų išdidaus supratimo, kad esi ne barbarų genties, ne iš miškų išlindusių laukinių, bet didžiausios kada nors buvusios civilizacijos tiesioginis palikuonis (taip pat kalbos ir, tam tikra prasme, teisių perėmėjas) – ir neužmirškime, kad tai buvo ne koks nors slaptas, patyliukais puoselėjamas vaizdinys, bet visai rimta teorija, skirta pristatinėti aukščiausiu lygiu, ir iš esmės niekam nekelianti abejonių. Lietuvių romėniška kilmė buvo istorijos faktas. (Plg. dabar į mus tikriausiai būtų panašiai žiūrima, jei pasaulio diplomatija neginčijamu faktu laikytų, kad lietuviai – svetimame krašte per klaidą kitados atsidūrę ir šiek tiek sulaukėję amerikiečiai).
Kelis šimtus metų lietuvių didikai žinojo (ar bent jau norėjo paskleisti kaip tiesą), kad jie savo prigimtimi yra kultūros nešėjai – iš senojo pasaulio į naują, kad nors būsiantį, gabenantys gležną civilizacijos želmenį (be kita ko, išsaugotą ir kalboje – vienas svarbiausių įrodymų buvo lietuvių ir lotynų kalbų panašumas).
Tiesą sakant, per mažai svarstyta apie tai, kas būtų, jei šis mitas, turbūt davęs Lietuvai daugiau negu Žalgirio mūšis ar juo labiau krepšinio pergalės, – niekuomet nebūtų išgalvotas. Ar Lietuva būtų? Ar nesant šio diplomatijos įrankio, vėliau virtusio romantine pasaka, būtų prireikę išgalvoti modernią tautinę, vėliau – šiuolaikinę pilietinę Lietuvą? Gal tai jis, per pasąmonę klastingai įsismelkęs į DNR, ir dabar mus saisto su Europa stipriau nei bet kokios narystės ir konvencijos? – Tokiu atveju Palemonas būtų pirminė, tikroji priežastis, kodėl Mindaugo pradėta Lietuvos būtis ligi šiol sėkmingai tęsiasi.
Beje, Palemonui reikėtų dėkoti ir už tai, kas galėtų būti laikoma savotišku Lietuvos epu – turiu galvoj fiktyvią Palemonidų dinastiją, kurią Palemono mito kūrėjams taip pat teko pramanyti, kad „istorijos“ gija nuo Nerono laikų atvestų iki realios Mindaugo karalystės. Tai vienas pirmųjų lietuvių kūrybinių aktų – įžanga į neegzistuojančią lietuvišką „Eneidą“, kova su tuštuma, su niekiu, su nežinojimu. Drauge tai ir vienas pirmųjų iššūkių – iššūkis įvardinti, apsakyti, suprasti. Gaila, kad daugelis mūsų apie šią dinastiją nieko nežino – bent kiek girdėtas gal tik Palemono sūnus Kunas, neva įkūręs Kauną.
Negalima ginčytis dėl to, kad šios legendos skleidžiama žinia susijusi pirmiausia su pragmatiniais lietuvių kilmės LDK didikų interesais. Vis dėlto Radvilos žodžiuose „esu romėnas“, slypi daugiau nei tik pragmatika – juose yra gija to, kas vėliau, patyrus priespaudos amžius, išgyvenus atgimimą, taps „lietuvių tauta“, o galiausiai – Lietuvos valstybe. Skirtingai nei Žalgirio mūšyje, kur lietuviai tik pasižymėjo, romėniškos kilmės teorijoje lietuviškumas atsiskleidžia kaip paveldėta, savaiminė vertybė, kurios jau nereikia patvirtinti ir iškovoti – ir tai yra labai labai daug.
Šio teksto tikslas yra atkreipti dėmesį, jog steigdami vis naujas istorinės atminties datas ir skulpdami istorinius stabus neretai užmirštame, kad Palemono mitas ir konkrečiai pats kunigaikštis Palemonas yra nuveikęs Lietuvos labui daugiau negu dažnas istorinis Lietuvos veikėjas, – tarkim, šalia fiktyvaus jo, daugelis nūdienos ir netgi tarpukario veikėjų yra nykštukai (taip kaip ankstyvojo sovietmečio literatūros didieji, įskaitant J. Marcinkevičių, būtų atrodę, tarkim, šalia A. Nykos-Niliūno).
Palemonas (na, gerai, ne jis pats, o situacija, kurioje teko jį išgalvoti) yra pavyzdys, kokius dividendus gali duoti prasmingas ir išdidus savęs suvokimas ir sugebėjimas gražiai paskleisti informaciją viešumoje, – ir atvirkščiai. Būtent savivokos ir (ypač) savivertės stygius, kurį, beje, dar išryškina nesugebėjimas pademonstruoti sau ir kitiems savo privalumų, netgi, sakyčiau, vieša saviplaka, lemia ir šiuolaikinės Lietuvos negandas – savižudybes, emigraciją, populizmą ir t.t.
Beje, tai yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl svarbu pasirūpinti, kad Palemono žygis nebūtų užmirštas. Iš anksto apsidrausdamas noriu pasakyti, kad anaiptol nesiūlau sukti apie jį filmo (nors, pripažįstu, mielai paskaityčiau filmo apie Palemono žygį scenarijų, – o gal net dalyvaučiau konkurse jį sukurti), ar, gink Dieve, statyti eilinio paminklo, – geriau jau tada kasti miesto centre duobę, kaip siūliau vienoje savo utopijų.
Ne nevykusiai reprezentuoti atmintį šiandieną yra kaip niekad sunku, o kaip tai padaryti dar ir moderniai, – nepakartojus klaidų, kurias ženklina miestų aikštėse dunksantys tautiniai balvonai? Palemono atvejis – ypatingai sunkus, nes jo tarsi ir nėra, jis – tik vaizduotės kvėptelėjimas, tik persekiojanti svaja, neramus pavidalas, kuriam niekas niekada nedrįso suteikti tikro kūno, – ir kaip tik dėl to dar svarbiau yra surasti ir pritaikyti jam kokią nors atminties formą, nes gali būt, jog būtent tame slypi galimybė apsisaugoti nuo įamžinimo, kad ir kam būtų skirtas stabas, banalybės, nuo buko, o kartais netgi siauraprotiško entuziazmo dangstytis aptriušusia patriotizmo skraiste, – ir drauge užsitikrinti, kad ateityje niekam nekils noras patį Palemoną paversti bronziniu (ar bent jau knyginiu) stabu.
Bet nuo ko pradėti?
Atsakymas, kad ir kaip keistai skambėtų, slepiasi ugdymo programose, ir jis visai paprastas: reikia studijuoti antiką. Antikos kultūros ir kalbų išmanymas kaip bendrojo išsilavinimo pagrindas yra patikrintas vaistas nuo istorijos pamėklių ir demonų, nuo atminties mutacijų, – žinoma, ir nuo beprotybės, pasireiškiančios netgi pačios humanistikos naikinimu mokyklose bei universitetuose, prisidengiant racionalizacija ir „reikalingomis reformomis“. Senovės kultūrų pažinimas, skirtingai nei sunkus granitas ar marmuras, neįkalina ir neprislegia atminties, nepaverčia jos luoša pabaisa – tai laisvė suprasti ir laisvė būti, viena būtinųjų prasmingos egzistencijos sąlygų.
Kaip šios laisvės siekti sekasi Lietuvos vidurinėms mokykloms ir universitetams? Galiu pasakyt, gana liūdnai, nors šiokių tokių vilties properšų matyti: į mokyklines ugdymo programas grįžo „svetima“ lotyniškoji lietuvių raštija: „Sarmatų Horacijus“ Sarbievijus, Radvanas, Husovianas ir kt.; smagu, kad Klasikų asociacijai (Societas classica) http://www.klasikai.lt/apie-mus/ po ilgų kovų pavyko įkurti pirmąją Lietuvoje Klasikinę gimnaziją http://www.kulviecio.vilnius.lm.lt/. 7-os klasės istorijos vadovėlio projekte antikai skirta gerokai daugiau puslapių ir temų nei tame, iš kurio anais metais stebėjau mokantis sūnų. Einame teisingu keliu?
Pažvelkime į Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto 2016-ųjų metų ugdymo programas. Iš senosios jėzuitų kolegijos save kildinančiame universitete lotynų kalba atsidūrusi tarp pasirenkamųjų dalykų – ji neprivaloma anglų, vokiečių filologijos studentams (kaip, beje, jiems neprivalomi ir kiti baziniai filologiniai dalykai – matyt, kas nors iš anksto nusprendė, kad baigę studijas jaunuoliai papildys kompetencijų centrų darbuotojų gretas, ir filologijos žinių jiems neprireiks). Lietuvių kalbos ir literatūros specialybės studentams lotynų kalba privaloma… vieną semestrą, tačiau šis Bonus, atrodo, suteiktas ne už dyką: iš privalomųjų dalykų sąrašo patyliukais dingo antikinės literatūros disciplina – visai įmanoma, kad būsimasis diplomuotas filologas, plataus profilio humanitaras, galbūt dėstytojas ateityje turės verstis su mokyklinėmis žiniomis apie antikos tekstus. Juokinga? Ne itin.
Toks santykis su fundamentaliais, baziniais dalykais yra didžiulė gėda vienai svarbiausių Lietuvos aukštųjų mokyklų. Dar daugiau – tai yra akivaizdus pavojaus signalas, įspėjantis, jog pasidavus technokratiniam, tariamai pragmatiškam požiūriui į humanitarybę, gali nelikti kelio atgal – bus galima tik degraduoti.
Kaip vilties spindulys šiame niūriame peizaže tviska Klasikų asociacijos rengiama kasmetinė Klasikų akademija, į kurią iš visos Lietuvos renkasi moksleiviai, siekiantys gauti tai, ko negavo savo gimtosiose mokyklose – antikos kultūros žinių. Šie jauni žmonės, – kaip, beje, ir klasikinės filologijos disciplinas gausiai lankantys filosofijos studentai, – įrodo, kad poreikis pažinti antiką egzistuoja, kad ji nūdieną aktuali ir prasminga – skirtingai nei mums bando įteigti tie, kurie kuria programas ir noriai čiauška apie tai, ko „iš tikrųjų“ reikia, ir ko nereikia „šiuolaikiniame pasaulyje“.
Labai ilgas P.S. Sugrįžkime šiek tiek atgal, prie istorijos vingiuose pasiklydusio Palemono – jis gali suteikti mums dar vieną svarbią pamoką. Nagrinėdamas Dlugošo kronikos fragmentą, kur minimas Palemonas ir jo žygis, G.Beresnevičius iškelia prielaidą kronikininką manius, jog už galimybę pasilikti būsimoje Lietuvoje atvykėliai turėjo būti dėkingi autochtonams: „Atvykėlių nėra gausu, jie nėra pernelyg pajėgūs kovotojai, nes nesugeba užimti pilių, kaimų, didesnių gyvenviečių, įsikurti pakrantėje. Jiems daugmaž leidžiama pasilikti kemsynuose. Tai Dlugošas pasako nenorėdamas, o gal ir netyčia“. (G.Beresnevičius. Palemonidai. Lietuvių nacionalinis identitetas ir Palemono „Romėniškųjų“ legendų įtaka jo formavimuisi nuo XVI a.)
Šis požiūris iš esmės keičia mūsų žvilgsnio į Lietuvos formavimąsi perspektyvą: Palemono Lietuva gimsta ne iš kraujo ir brolžudiškų pirmavimo varžybų kaip Mindaugo Lietuva, ne iš dvejonių ir geopolitinės neišvengiamybės, bet iš svetingumo, iš geranoriško požiūrio į tuos, kurie prie Baltijos atsigabenę svetimus, nepažįstamus papročius, tenorėjo ramybės sau ir savo palikuonims. Taip pompastiškas mitas apie kultūros nešimą į pasaulio pakraštį (o toks jis iš pirmo žvilgsnio atrodo esąs) virsta politkorektišku mitu apie imigracijos naudą ir prasmę, pasakojimu, kuris akcentuoja visų pirma pakantumą, ir yra grįstas „darnaus sambūvio“ doktrina.
Neįtikėtina? Žinoma, neįtikėtina – kaip ir bet kuri kita propagandinė medžiaga, šioji turi trūkumų. Ir vis dėlto, nepaisant fakto, kad tai tik Dlugošo (arba veikiau tik G.Beresnevičiaus) interpretacija, šios užuominos apie toleranciją XVI a. mite nereikėtų spontaniškai (nors ir visiškai teisėtai) priskirti kliedesiams ir nurašyti, – galime tik paspėlioti, kokia būtų visuomenė, jei būtent šį epizodą valstybinė propaganda vaizduotų mūsų šalies kilties pirmavaizdžiu.
Gal tuomet sugebėtume kitaip pažvelgti ir į tai, ką nūnai ne be skepsio vadiname „Europos vertybėmis“ , o ir antika tąsyk pagaliau reikštų ne vien gūdžią praeitį, bet ir būdą, kaip žvelgti į ateitį ir ją kurti.
