Dvikalbystė yra investicija visam gyvenimui. Tuo įsitikinusi garsi šios srities tyrinėtoja, Eidinburgo universiteto profesorė Antonella Sorace. Daugiau nei 25-erius metus Škotijoje gyvenanti italė ragina nesigėdyti savo gimtosios kalbos svečioje šalyje, nepaliauti ja kalbėti su vaiku ir nepasiduoti iškilus pirmiesiems sunkumams. Pasak specialistės, kalbos miršta kiekvieną dieną, nes kalbančiųjų gretos mažėja, tuo metu dvikalbystė, dviejų ir daugiau kalbų mokėjimas, ne tik padeda išsaugoti kalbą, bet ir lavina protą, suteikia pranašumų ir ugdo gebėjimą prisitaikyti skirtingose gyvenimo situacijose.
Dvi kalbos kelia sąmyšį vaiko galvoje. Dvikalbystė lėtina vaiko vystymąsi. Dvikalbiam vaikui sunkiau sekasi mokykloje. Visa tai, pasak A. Sorace, tėra mitai, kuriuos paneigia moslsiniai tyrimai. Dvikalbiai vaikai už bendraamžius yra pranašesni ne tik komunikaciniais, kultūriniais ir praktiniais gebėjimais, bet ir jų protinė veikla, kognityvinis lankstumas, kuomet vaikas geriau prisitaiko skirtingose situacijose, yra stipresni. „Dar mamos įsčiose esantis vaikas jaučia, kad mama kalba dviejomis kalbomis, ir gimęs pasižymi jautrumu dvikalbystei – supranta, kad girdi skirtingas kalbas“, – sakė profesorė A.Sorace.
Pasak Padujoje sardės ir siciliečio šeimoje gimusios mokslininkės, tyrimai parodė, kad dvikalbiai vaikai anksčiau už kitus supranta egsistuojat skirtingus žmonių požiūrius. „Maži vaikai yra egocentrikai. Vaikas galvoja, kad jis yra pasaulio centras, kad visi gali skaityti jo mintis. Dvikalbystė palengvina suvokimą, kad taip nėra. Dvikalbis vaikas supranta, kad pasaulis yra skirtomas į kalbančius A, B ir kita kalba, ir bendraujant su žmogumi reikia pasirinti tinkamą kalbą, antraip nebūsi suprastas. Šis supratimas persikelia ir už kalbos ribų, ir vaikas pradeda suvokti, kad egzistuoja skirtingi požiūriai“, – sakė mokslininkė.
Kalbos yra skirtomos į A ir B grupes. A grupei priklauso prestižinėmis ir naudingomis laikomos anglų, ispanų, kinų kalbos, jų naudą įtakoja politinės ir ekonominės jėgos. B grupės dvikalbystė, deja, nėra taip vertinama. „Vaikas yra labai jautrus tam, ką žmonės galvoja, ir jis labai gerai pastebi, jei kalba yra nevertinama, tuomet praranda motyvaciją ją vartoti. Taigi labai svarbu, kad vaikas jaustų, kad abi kalbos yra vertinamos ne tik šeimoje, bet ir visuomenėje, ir kad suvoktų, jog visas kalbas galima naudoti tiems patiems tikslams, t.y. kad galima pasakyti viską abiejomis kalbomis, nėra tik „mamos“ ar „tėčio“ kalbos, kuria galima kalbėti tik tam tikrus dalykus“, – teigė A. Sorace, užauginusi du dvikalbius sūnus.
Profesorė tai pat patarė kurti mini bendruomenę, kurioje vaikas galėtų girdėti mažumos kalbą iš skirtingų žmonių, nes tai padeda suprasti, kas kalboje yra įmanoma ir kas ne. „Viena kalba kalbantį vaiką supa didžiulė įvairovė: girdi suaugusius, vaikus, senukus, girdi įvairius stilius ir akcentus. Tuo metu dvikalbis vaikas, ekstramaliausiu atveju, tegirdi vieną iš tėvų. Nėra žmonių, kurie kalbėtų vienoda maniera, ir šios įvairovės trūkumas riboja dvikalbystę“, – sakė specialistė. Mokslininkai paskaičiavo, kad jei antroji kalba kasdienybėje teužima 30 procentų, vaikas ja aktyviai nekalbės.
Su imigrantų šeimomis Didžiojoje Britanijoje ir kitur dirbanti A. Sorace dažnai susiduria su problema, kai imigrantų šeimos savo gimtąją kalbą laiko problema, kliūtimi integruojant vaiką į visuomenę. „Žinoma, vaikas turi išmokti šalies kalbą, bet tai neturėtų vykti gimtosios kalbos sąskaita. Patys tėvai mokosi naujos kalbos, ir versti vaiką kalbėti itališkai ar angliškai, kuomet dar jos gerai nemokama, vaikui išeina į dvigubą nenaudą“, – įspėjo moteris.
Dvikalbiai vaikai, pasitaiko, ilgiau ieško žodžių, jų žodynas nėra toks turtingas, kaip vieną kalbą mokančio vaiko, nes dvikalbis vartoja kalbą skirtinguose konktestuose, tačiau jei sudėtume visų vaiko mokamų kalbų žodžius, dvikalbio žodynas būtų platesnis. Taip pat dvikalbiai vaikai gali pradėti kalbėti vėliau, ir čia gydytojai padaro meškos paslaugą. „Tėvai išsigąsta, kreipiasi į gydytoją, tas siunčia pas pediatrą, o šis pataria kalbėti viena kalba. Apskritai, kai tik vaikas pradeda kalbėti, greitai pasiveja bendraamžius“, – teigė A. Sorace. Kitas dvikalbystės trūkumas, pasak specialistės, susijęs su vaiko tapatybe – jis nori būti toks, kaip visi, ir nevertina dvikalbystės teikiamų galimybių, tačiau tereikia išlaukti šį laikotarpį „Dvikalbystė turi daugiau pranašumų nei trūkumų“, – sakė italų, anglų ir prancūzų kalbomis laisvai kalbanti mokslininkė.
A.Sorace baigė mokslus Romoje, magistro laipsnį įgijo Los Andžele, doktorantūros mokėsi Eidinburge, kur šiuo metu dėstytojauja. Moteris visuomet mėgo keliauti, pažinti žmones ir naujus pasaulius, išbandyti save. „Laikau save „pasaulio piliete“: Eidinburgas yra mano namai, tačiau niekada netapsiu škote, nes neužaugau su šia kultūra. Tuo pačiu nebesijaučiu ir visiška itale, nes didžiąją savo kaip suaugusio žmogaus gyvenimo dalį praleidau už Italijos ribų“, – sakė Antonella Sorace.
Mokslininkė tyrinėja dvikalbystę tarp skirtingų amžiaus grupių, labiausiai domisi vaikų dvikalbyste, jos įtaka vaiko raidai ir kognityviniam elgesiui. Taip pat A.Sorace tyrinėja, kaip antroji kalba veikia suaugusio žmogaus gimtąją kalbą. Populiarindama dvikalbystės tyrimus įvairiuose visuomenės sektoriuose italė šiam tikslui yra įkūrusi centrą ir informacinę svetainę Bilingualism matters, kurioje publikuojama su dvikalbyste susijusi informacija ir mokslinių tyrimų rezultatai. Centro filialų įkurta penkiolikoje Europos šalių (3 Italijoje), 2 Jungtinėse Amerikos Valstijose (Itališka svetainė).
A. Sorace gegužės 19 dieną Palerme vykusioje konferencijoje skaitė paskaitą „Bilinguismo: vantaggi, svantaggi e falsi miti“ („Dvikalbystė: pranašumai, trūkumai ir klaidinantys mitai“). Renginį organizavo asociacija Lietuva-Sicilija ir Palermo universitetas. Žemiau pateikiame A. Sorace video, kuriame galima išgirsti visą pranešimą italų kalba. Klausimų profesorei uždavė ir įvairiuose Italijos regionuose gyvenantys lietuviai.
***
Mano dukra nuo pusantrų iki trejų metų kalbėjo ir itališkai, ir lietuviškai. Kartais netgi vertėjaudavo mums su vyru. Nuo trejų metų kažkas atsitiko (iš mano pusės nieko nepasikeitė – kalbu su ja lietuviškai), bet ji man atsakinėja itališkai. Jei paprašau pasakyti, kaip bus mamytės kalba, pasako, bet prieš tai jau būna pasakiusi itališkai. Nežinau, kaip reaguoti, ar reikėtų daryti spaudimą ir reikalauti, kad bendrautų su manimi tik lietuviškai? Ar čia tiesiog tik toks periodas, kuris susijęs su darželio lankymo pradžia, nes jame visą dieną su vaikais bendrauja italiskai?
Tokia reakcija yra labai paplitusi, ir paprastai taip nutinka, kuomet daugumos kalba tampa kasdienio gyvenimo dalimi. Vaikai nenori skirtis nuo kitų vaikų ir dažnai atsisako kalbėti mažumos kalba. Šiuo atveju yra gerai ir toliau ja kalbėti, tačiau neversti vaiko, ir juolab kalba šeimoje neturėtų kelti įtampos, nes tai tik pakenktų. Jei vaikai ir toliau girdės kalbą, jos nepamirš ir gali pradėti vėl aktyviai kalbėti.
Kaip padėti prasilaužti labai nedrąsiam ir galbūt savimi nepasitikinčiam šešerių metų amžiaus vaikui kalbėti ne gimtąja kalba? Jis eina į mokyklą, beveik viską supranta, bet kalba labai minimaliai, jaučia kompleksą kalbėti antra kalba.
Dažnai tai, kas atrodo „blokavimas”, iš tikrųjų tėra normalus metas, kai įsisavinama nauja aplinka ir nauja kalba: vaikas pirmiausia vysto supratimo gebėjimus, vėliau produkcijos. Paprastai vaikai „atsiblokuoja”, jei tam suteikiama priežastis: naujos draugystės, kelionės, situacijos, kuriose jis dalyvauja.
Ar verta mokyti lietuviškų raidelių ir dėlioti žodžius dar nesimokant skaityti itališkai? Ką patartumėte pirmiausia? Kai jau mokės skaityti itališkai ar anksčiau?
Lietuvių ir italų kalbų rašyba yra raidinė: studijos rodo, kad kai kurie skaitymo aspektai (pvz., rašmenų ir garsų sutapimas) iš vienos kalbos persikelia į kitą. Taigi nėra jokios problemos pradėti mokyti vaiką skaityti lietuviškai, priešingai – tai gali būti privalumas.
Ar ne per vėlu su vaikais pradėti kalbėti lietuviškai, kai jiems jau yra 4-6 metukai? Kaip tai daryti? Palaipsniui ar tiesiog drastiškai pradėti kalbėti tik lietuvių kalba?
Nėra vėlu jokiame amžiuje! „Nuoseklioji” dvikalbystė yra labai paplitusi. Vaikai gali išmokti antros kalbos, jei ją girdi tokiose situacijose, kuriose jis yra motyvuojamas ją vartoti. Svarbu išlaikyti kalbą, kad vaikas galėtų turėti dvikalbystės teikiamų pranašumų.
Jūsų profesionaliu požiūriu, kaip geriau kalbėti su vaiku? Visada? Nepaisant to, kad aplinkiniai nieko nesupras, ar tik tuomet, kai liekame dviese (namie, mašinoje)? Kokios nuoseklios taktikos geriausia laikytis?
Šeimų komunikacijos strategijos yra skirtingos, tačiau įmanoma kalbėti lietuvių kalba ir prie pašalinių, neišskiriant jų, bet bandant juos įtraukti. Paprastai vaikas pripranta vartoti lietuvių kalbą būdamas su kitais lietuviais ir kitą kalbą – kitose situacijose. Gebėjimas pritaikyti kalbą ir žodinį elgesį yra viena iš dviklabystė teikiamų naudų už kalbos ribų.
Kokias kognityvines funkcijas stiprina dvikalbystė?
Dvikalbystė daro įtaką kalbos supratimui ir mokymosi gebėjimams, perspektyvų ir kitų požiūrių suvokimui, dėmesio koncentravimui ir gebėjimui prisitaikyti naujose situacijoje.
Kokiais argumentais apginti dvikalbystę prieš italę anytą, kuri įsitikinusi, kad dvikalbis mažylis turės problemų mokykloje?
Tyrimai rodo, kad dvikalbiai vaikai neturi problemų mokykloje, jei jų dvikalbystė yra pripažįstama ir vertinama. Iš pradžių vaikas galėtų turėti problemų, jei tebesimoko šalies, kurioje gyvena, kalbos, bet tik iki tol, kol ją išmoksta. Su šiomis problemomis geriausiai susidorojama aplinkoje, kuri yra jautri dvikalbystės charakteristikoms ir poreikiams.
Kur būtų galima gauti didaktinės medžiagos? Gal yra interneto nuorodų? O gal egzistuoja paprasti kasdieniai pratimukai, palengvinantys kalbos įsisavinimą?
Norint mokyti vaiką kalbos šeimoje, reikėtų jį įtraukti į tokias situacijas, kuriose jis jaustų ir vartotų abi kalbas, ir kad jam tai patiktų daryti. Esminiai dalykai yra šie: reguliarus kalbos girdėjimas ir įtraukimas į emocingas, žaismingas veiklas (istorijos, filmai, žaidimai ir t.t.). Didaktinė medžiaga veikia tik tuomet, jei laikomasi šių dviejų principų.
Esu mergina ir gyvenu Italijoje šešerius metus. Vis dar nesugebu galvoti italų kalba, kalbu su klaidomis ir pamirštu žodžius, nors viską suprantu. Ar tai normalu?
Dažnais atvejais tai priklauso nuo to, kokios galimybės kalbėti gimtąja kalba. Tai, kad gyvenama Italijoje, dar nereiškia tobulo kalbos mokėjimo, jei dažniausiai tebevartojama sava kalba. Reikėtų labiau tikėti savimi ir savo mokymosi gebėjimais: daug suagusiųjų galvoja, kad kalboms nėra gerai „sutverti”, ir tai kalbos atžvilgiu juos priveda prie psichologinio blokavimosi. Yra individualių skirtumų, bet jei kalbos vartojimui randama progų ir motyvacijos, įmanoma ją gerai išmokti.
Kaip manote, ar dvikalbių šeimų vaikai turėtų turėti dvigubus vardus (kiekvienos kalbos), vieną bendrą vardą ar dominuojančios kalbos vardą (šalies, kurioje gyvena, kad būtų išvenga komunikacinių barjerų su bendraamžiais)?
Sprendimą turėtų priimti šeima. Nemanau, kad tai vaikui turi lemiamos svarbos. Tiesa, kad užsienietiškos pavardės gali kelti supratimo ir rašymo sunkumų, tačiau daugeliu atvejų tai yra įveikiama.
Parengė Agnė Buckutė