Iš vi­sų lie­tu­vių ra­šy­to­jų, 1940-ųjų rugp­jū­tį su va­di­na­mo­jo Liau­dies sei­mo de­le­ga­ci­ja ke­lia­vu­sių į Mask­vą par­vež­ti Sta­li­no sau­lės, An­ta­nas Venc­lo­va šian­dien mi­ni­mas be­ne re­čiau­siai. Jo var­du ne­pa­va­din­tos gat­vės ir gim­na­zi­jos, mies­tuo­se ne­sto­vi jo pa­mink­lai. Pri­si­mi­ni­mą apie šį oku­pan­tams tar­na­vu­sį ra­šy­to­ją da­bar sau­go tik ne­di­de­lis na­me­lis – mu­zie­jus – sos­ti­nės Pa­mėn­kal­nio gat­vė­je, anks­čiau va­din­to­je ki­to ko­la­bo­ran­to ir ge­ro A. Venc­lo­vos bi­čiu­lio Pe­tro Cvir­kos var­du.

Dėl to, kaip ver­tin­ti A. Venc­lo­vos lai­ky­se­ną dra­ma­tiš­kais 1940-ai­siais ir vė­liau, ne­ver­da ais­tros ir ne­lau­žo­mos ie­tys – gal­būt to­dėl, kad jo li­te­ra­tū­ri­nis pa­li­ki­mas nė iš to­lo ne­pri­lygs­ta P. Cvir­kos ar Sa­lo­mė­jos Nė­ries kū­ry­bai, o gal to­dėl, kad li­ki­mas ap­sau­go­jo šį vei­kė­ją nuo anks­ty­vos mir­ties ar aukš­tų po­li­ti­nių pos­tų. Gal­būt to­dėl, kad net ir 1940-ai­siais, be jo­kių skru­pu­lų su­ti­kęs pri­im­ti iš oku­pan­tų ran­kų ma­rio­ne­ti­nės Liau­dies vy­riau­sy­bės mi­nis­tro port­fe­lį, A. Venc­lo­va ne­per­sis­ten­gė taš­ky­da­ma­sis so­vie­ti­nio en­tu­ziaz­mo purs­lais, kaip tai da­rė kai ku­rie jo ko­le­gos, ne­kal­bant jau apie ki­tus ko­mu­nis­tuo­jan­čius Liau­dies sei­mo ir vy­riau­sy­bės vei­kė­jus, o drau­gą Sta­li­ną sa­vo kal­bo­se gar­bi­no tik tiek, kiek rei­ka­la­vo ap­lin­ky­bės – nei dau­giau, nei ma­žiau.

Gal­būt to­dėl A. Venc­lo­vą šiais lai­kais ne­re­tai mė­gi­na­ma pa­tei­sin­ti la­biau nei ki­tus tą ne­lem­tą va­sa­rą Tė­vy­nę pa­ka­su­sius in­te­li­gen­tus. An­tai 2006-ai­siais ra­šy­to­jo 100-osios gi­mi­mo me­ti­nėms skir­to­je kon­fe­ren­ci­jo­je is­to­ri­kas Čes­lo­vas Lau­ri­na­vi­čius kal­bė­jo, jog šiam vei­kė­jui ne­si­no­ri kli­juo­ti nei iš­da­vi­ko, nei ko­la­bo­ran­to eti­ke­tės, mat li­te­ra­tas ne­tu­rė­jęs jo­kių ki­tiems Sta­li­no sau­lės ve­žė­jams bū­din­gų ydų, gar­bės ar val­džios sie­kio, bea­to­dai­riš­ko su­si­ta­pa­ti­ni­mo su so­vie­ti­ne agen­tū­ra, pa­ga­liau nu­trūkt­gal­viš­ko ar šiaip avan­tiū­ris­tiš­ko el­ge­sio. Tai­gi, is­to­ri­ko nuo­mo­ne, tiek A. Venc­lo­vos ry­šius su so­vie­ti­ne penk­tą­ja ko­lo­na, tiek bend­ra­dar­bia­vi­mą su oku­pan­tais esą la­biau tik­tų aiš­kin­ti ob­jek­ty­via to me­to si­tua­ci­ja Lie­tu­vo­je ir Eu­ro­po­je, ki­tų in­te­lek­tua­lų lai­ky­se­na, pa­ga­liau me­ni­nin­ko konf­lik­tais su ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos val­džia ar jos vei­kė­jais.

Be abe­jo, bet ko­kį žmo­gaus ap­sisp­ren­di­mą ga­li­ma pa­aiš­kin­ti, ta­čiau ar to­kie pa­aiš­ki­ni­mai ga­li tap­ti leng­vi­nan­čio­mis ap­lin­ky­bė­mis, su­ma­ži­nan­čio­mis vie­no ar ki­to žmo­gaus at­sa­ko­my­bę už jo spren­di­mus? Tar­ki­me, A. Venc­lo­va ti­krai ne­pa­si­žy­mė­jo ki­tiems ko­la­bo­ran­tams bū­din­go­mis ydo­mis. Tar­ki­me, kad jis ne­bu­vo kvai­las, bai­lus, go­dus, gar­bė­troš­ka, avan­tiū­ris­tas ar pa­tik­lus nai­vuo­lis, kaip ne­ma­ža da­lis ki­tų to me­to in­te­li­gen­tų. Ta­čiau ir ant tų ki­tų am­ži­na gė­dos dė­mė kri­to ne dėl to­kių jų bū­do bruo­žų, o dėl as­me­ni­nio ap­sisp­ren­di­mo, užuot bent jau pa­si­trau­kus į ša­lį, pa­dė­ti at­ėjū­nams lik­vi­duo­ti sa­vo vals­ty­bę.

Tad jei A. Venc­lo­vos spren­di­mus ga­lė­jo lem­ti ne as­me­ni­nės ydos, ga­li­me ma­ny­ti, kad bend­ra­dar­biau­ti su prieš­u jį pa­ska­ti­no ki­ti da­ly­kai – idė­ji­nis an­ga­žuo­tu­mas ar tie­siog ne­apy­kan­ta sa­vo ša­liai. Vė­liau, žvelg­da­mi į kai ku­riuos ra­šy­to­jo gy­ve­ni­mo epi­zo­dus pa­ma­ty­si­me, kaip ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos lai­kais jis ža­vė­jo­si so­vie­ti­ja ir šlo­vi­no jos gu­la­gą, kaip bū­da­mas Liau­dies vy­riau­sy­bės švie­ti­mo mi­nis­tras ne­pa­ju­di­no nė pirš­to, kad bent kiek pa­dė­tų oku­pan­tų te­ro­ri­zuo­ja­miems mo­ky­to­jams, kaip ge­ro­kai vė­liau, jau Ni­ki­tos Chruš­čio­vo lai­kais as­me­niš­kai pri­si­dė­jo prie plunks­nos bro­lių pju­dy­mo.

Tad kas bu­vo A. Venc­lo­va – ko­la­bo­ran­tas, idė­ji­nis Lie­tu­vos prieš­as ar tie­siog ap­lin­ky­bių au­ka? Rem­da­mie­si pa­ties A. Venc­lo­vos ir jo am­ži­nin­kų pri­si­mi­ni­mais bei is­to­ri­kų įžval­go­mis, pa­mė­gin­ki­me pa­žvelg­ti į kai ku­riuos ra­šy­to­jo gy­ve­ni­mo įvy­kius ir iš­siaiš­kin­ti, ko­kia ka­tė per­bė­go tarp pre­ten­den­to į di­džius me­ni­nin­kus ir Lie­tu­vos vals­ty­bės.

Pir­mo­sios nuoskaudos

1906 me­tų sau­sio 7 die­ną Liu­ba­vo vals­čiaus Trem­pi­nių kai­me gi­męs An­ta­nas bu­vo penk­ta­sis vai­kas gau­sio­je Su­val­ki­jos ūki­nin­kų šei­mo­je. Anks­ty­vie­ji jo gy­ve­ni­mo me­tai ne­bu­vo var­gin­gi ar su­nkūs, bet ir ro­žė­mis klo­tais jų ne­pa­va­din­si. Vos pra­si­dė­ju­sius vai­ko moks­lus Liu­ba­vo pra­džios mo­kyk­lo­je nu­trau­kė Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras, tad te­ko mo­ky­tis pri­va­čiai. Re­gis, moks­lai se­kė­si ne­blo­gai, nes 1918-ai­siais, jau su­si­kū­rus ne­prik­lau­so­mai Lie­tu­vos vals­ty­bei, An­ta­nas iš kar­to įsto­jo į Ma­ri­jam­po­lės „Ži­bu­rio“ gim­na­zi­jos an­trą­ją kla­sę, ku­rio­je tuo me­tu mo­kė­si dau­giau bū­si­mų li­te­ra­tų. Kaip tik čia A. Venc­lo­va su­sid­rau­ga­vo su me­tais vy­res­niu Ka­ziu Bo­ru­ta ir vien­me­čiu Vy­tau­tu Mont­vi­la, vė­liau su­si­dė­ju­siu su ko­mu­nis­tais ir na­cių oku­pa­ci­jos me­tais su­šau­dy­tu Kau­no VIII for­te.

Su­nku pa­sa­ky­ti, kiek pa­sta­ro­ji pa­žin­tis at­si­lie­pė A. Venc­lo­vos pa­žiū­roms, ta­čiau tuo me­tu jis daž­nai lan­ky­da­vo­si gre­ti­mai sto­vė­ju­sios Ma­ri­jam­po­lės rea­li­nės gim­na­zi­jos bend­ra­bu­ty­je, dau­ge­lio va­din­ta­me be­die­vių ir Mask­vos agen­tų gūž­ta. Ten su­tik­tas ti­krų ti­kriau­sias pog­rin­džio ko­mu­nis­tas Pi­jus Glo­vac­kas temp­da­vo­si An­ta­ną į at­eis­ti­nes pa­skai­tas, skai­tė jam Vla­di­mi­ro Ma­ja­kovs­kio poe­zi­ją ir kim­šo į gal­vą „kla­sių ko­vos“ teo­ri­jas. Tai­gi, bū­si­mas poe­tas iš gim­na­zi­jos iš­ėjo jau bū­da­mas tvir­tai nu­sis­ta­tęs prieš ku­ni­gus ir „iš­nau­do­to­jus“, ta­čiau prie pog­rin­di­nin­kų veik­los jis ne­pri­si­dė­jo.

Tad at­sar­gia­jam A. Venc­lo­vai kol kas šyp­so­si sėk­mė. „Iš ti­krų­jų, man pa­šė­lu­siai se­kė­si. Kas ga­lė­jo pa­gal­vo­ti, kad vos prieš sa­vai­tę iš­ke­lia­vęs iš Trem­pi­nių su aš­tuo­niais li­tais ki­še­nė­je da­bar bū­siu val­di­nin­kas ir sė­dė­siu Kau­ne, Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos na­mų an­tra­ja­me aukš­te!“ – taip pir­mą­sias die­nas Lai­ki­no­jo­je sos­ti­nė­je kny­go­je „Jau­nys­tės at­ra­di­mas“ pri­si­me­na pats ra­šy­to­jas. Ži­no­ma, že­mės ūkio re­for­mos raš­ti­nin­ko vie­ta, ku­rią jam per pa­žįs­ta­mus par­ūpi­no Ma­ri­jam­po­lės gim­na­zi­jos di­rek­to­rius, ne­bu­vo į poe­tus pre­ten­duo­jan­čio jau­nuo­lio sva­jo­nių vir­šū­nė, ta­čiau duo­ną su svies­tu ga­ran­ta­vo. Be to, dar­bo ne­bu­vo la­bai daug, tad lai­ko lik­da­vo ir par­aši­nė­ti, ir ei­les bend­ra­dar­biams pa­skai­ty­ti. Tie­sa, ne vi­siems jo kū­ry­ba pa­ti­ko – ne vie­nas pa­ste­bė­da­vo, kad ei­lės la­bai jau kai­ruo­liš­kos.

Ta­čiau dau­ge­lis lai­kraš­čių ir žur­na­lų jau­no poe­to kū­ri­nius mie­lai spaus­di­no. Tų pa­čių 1925-ųjų ru­de­nį A. Venc­lo­va dar įsto­jo į Kau­no uni­ver­si­te­tą, tad gy­ve­ni­mo pers­pek­ty­vos at­ro­dė vi­sai ne­blo­gos. Kol me­tų pa­bai­go­je vis­ko ne­ap­ver­tė pir­ma­sis A. Venc­lo­vos konf­lik­tas su val­džia. Šio konf­lik­to prie­žas­tys bu­vo juo­kin­gos, ta­čiau pa­sek­mės – la­bai skau­džios.

Vis­kas pra­si­dė­jo nuo to, kad kai­rių­jų stu­den­tų lai­kraš­tė­ly­je „So­cia­lis­tų at­sto­vas“ pa­si­ro­dė ano­ni­mi­nė at­ei­ti­nin­kų him­no par­odi­ja. Ne­ži­nia, kaip apie tai su­ži­no­ta mi­nis­te­ri­jo­je, ne­ži­nia, ko­dėl ki­lo ir įta­ri­mas, kad mi­nė­to teks­to au­to­rius yra raš­ti­nin­kas A. Venc­lo­va. Tai­gi val­di­nin­ką iš­sik­vie­tęs de­par­ta­men­to di­rek­to­rius par­eiš­kė, kad mi­nis­te­ri­jo­je nė­ra vie­tos „vals­ty­bės ir baž­ny­čios prieš­ams“, ir pa­siū­lė pa­čiam par­ašy­ti pra­šy­mą at­leis­ti jį iš par­ei­gų. „Man bu­vo la­bai skau­di to­kia ne­tei­sy­bė“, – vė­liau pri­si­mins A. Venc­lo­va. Ga­li­ma pri­dur­ti, kad ši nuo­skau­da taip nie­ka­da ne­už­gi­jo ir ga­na grei­tai vir­to an­ti­pa­ti­ja bet ko­kiai lie­tu­viš­kai val­džiai.

No­rė­jo šok­ti nuo tilto

„Nep­ra­žū­siu, nors ir rei­kės pa­ba­dau­ti. Ra­šy­siu į lai­kraš­čius“, – nu­spren­dė A. Venc­lo­va, nors, kaip pats pri­pa­žįs­ta, ži­no­jo, kad iš to­kio už­siė­mi­mo ne­pra­gy­vens. Ir ti­krai: skelb­ti jau­no li­te­ra­to kū­ry­bos re­dak­to­riai ne­at­si­sa­ky­da­vo, ta­čiau jo­kių ho­no­ra­rų ne­siū­lė, sa­ky­da­mi, jog taip da­ro jam ne­mo­ka­mą rek­la­mą. Tuo me­tu rei­kė­jo mo­kė­ti už moks­lą uni­ver­si­te­te ir kaž­kaip pra­si­mai­tin­ti. Ne­ži­nia, kuo bū­tų pa­si­bai­gęs toks gy­ve­ni­mas – iš­ba­dė­jęs ir ne­kū­ren­ta­me kam­ba­rė­ly­je su­ša­lęs stu­den­tas ne kar­tą sto­vė­da­vo ant Alek­so­to til­to ir svars­ty­da­vo, kad vie­nas šuo­lis per tu­rėk­lus vi­siems lai­kams vis­ką iš­spręs­tų. Ta­čiau kaž­kas aukš­čiau, ma­tyt, nu­spren­dė, kad pir­mą­ją gy­ve­ni­mo pa­mo­ką poe­tas jau iš­mo­ko ir pa­siun­tė jam iš­si­gel­bė­ji­mą: at­si­tik­ti­nai gat­vė­je su­tik­tas iš mi­nis­te­ri­jos lai­kų pa­ži­no­tas val­di­nin­kas Jus­ti­nas Straz­das pa­siū­lė A. Venc­lo­vai už kuk­lų at­ly­gi re­da­guo­ti jo ag­ro­no­mi­jos kny­gas. Ne­tru­kus ėmė tai­sy­tis ir ki­ti rei­ka­lai.

1926-ųjų pa­va­sa­rį, Sei­mo rin­ki­mus lai­mė­jus kai­rie­siems, A. Venc­lo­va ga­lė­jo su­grįž­ti į tar­ny­bą mi­nis­te­ri­jo­je ir jau ne­be raš­ti­nin­ku, o sky­riaus se­kre­to­riu­mi, su ge­ro­kai di­des­niu at­ly­gi­ni­mu. A. Venc­lo­va ga­lė­jo džiaug­tis su­grį­žu­sia sėk­me, ta­čiau jį la­biau džiu­gi­no ko­le­gų bė­dos. „Da­bar mū­sų mi­nis­te­ri­joj ti­kri per­vers­mai: kai ku­riuos po­nus (…) vi­sai iš­vai­kė, ki­tus vai­ko. (…) Mi­nis­te­ri­joj di­džiau­sias kin­kų dre­bė­ji­mas. At­ei­ti­nin­kams vi­sai kel­nės nu­smu­ko“, – ra­šė jis bro­liui Pi­jui.

Ta­čiau la­bai grei­tai dre­bin­ti kin­kas te­ko pa­čiam A. Venc­lo­vai: tau­ti­nin­kų per­vers­mą ir jo at­gar­sius mi­nis­te­ri­jo­je jis vė­liau pri­si­mi­nė taip: „Kiek­vie­nas ži­no­jo, kad da­bar pra­si­dės vie­nų tar­nau­to­jų mė­ty­mas iš tar­ny­bų, ki­tų sta­ty­mas į jų vie­tas. Di­džio­ji po­li­ti­ka rū­pė­jo la­bai ma­ža kam“.

Pa­čiam A. Venc­lo­vai po­li­ti­ka, at­ro­do, rū­pė­jo – po per­vers­mo jis vis aiš­kiau an­ga­ža­vo­si ne tik kaip An­ta­no Sme­to­nos opo­nen­tas, bet ir kaip so­vie­tų sim­pa­ti­kas. So­vie­ti­nę penk­tą­ją ko­lo­ną su­tram­džiu­sius tau­ti­nin­kus poe­tas kaip mat nu­ra­šė į „fa­šis­tus“, nė ne­su­si­mąs­ty­da­mas, kad val­dant ti­krie­siems fa­šis­tams ne­bū­tų įma­no­ma tai, kas nu­ti­ko 1928-ai­siais.

Tų me­tų ru­de­nį uni­ver­si­te­te mi­nint Le­vo Tols­to­jaus ju­bi­lie­jų, ką tik iš So­vie­tų Są­jun­gos grį­žęs pro­fe­so­rius Vin­cas Krė­vė da­lin­da­ma­sis įspū­džiais iš ke­lio­nės kiek įma­ny­da­mas gy­rė te­nykš­tes lais­ves ir pa­vy­dė­ti­ną so­vie­ti­nių stu­den­tų ir aps­kri­tai jau­ni­mo gy­ve­ni­mą. „To­kius žo­džius iš­girs­ti iš uni­ver­si­te­to tri­bū­nos ir dar iš vie­no po­pu­lia­riau­sių pro­fe­so­rių bu­vo la­bai ne­daž­nas daik­tas ypač da­bar, kai Lie­tu­vą su­kaus­tė fa­šiz­mas“, – vė­liau pri­si­mins A. Venc­lo­va, pri­dur­da­mas, kad šie pro­fe­so­riaus žo­džiai tu­rė­ję jam di­de­lio po­vei­kio ieš­kant tie­sos. Į to­kį smul­kų fak­tą, jog V. Krė­vės pa­ne­gi­ri­kas tuoj pats iš­spaus­di­no žur­na­las „Kul­tū­ra“ ir kad jis po to li­ko pro­fe­so­riau­ti ir ne­at­si­dū­rė la­ge­ry­je, kaip bū­tų nu­ti­kę jo gar­bi­na­mo­je so­vie­ti­jo­je, A. Venc­lo­va kaž­ko­dėl ne­at­krei­pė dė­me­sio. Įkvėp­tas pro­so­vie­ti­nės pro­fe­sū­ros ir pri­sik­lau­sęs gy­vo bol­še­vi­ko aky­se ne­ma­čiu­sių kai­rių­jų Va­ka­rų in­te­lek­tua­lų iš­ve­džio­ji­mų, jis, kaip pa­ste­bi Č. Lau­ri­na­vi­čius, „leng­vai už­si­krė­tė va­di­na­mą­ja an­ti­fa­šis­ti­nio Liau­dies fron­to idė­ja“, ska­ti­nu­sia ieš­ko­ti konf­lik­tų su val­džia.

Per­kū­nas tren­kė 1929-ųjų va­sa­rį, kai, pri­si­dė­jęs prie kai­rių­jų stu­den­tų de­mons­tra­ci­jų, A. Venc­lo­va ke­lioms die­noms at­si­dū­rė po­li­ci­jos areš­ti­nė­je. Kel­ti by­los „fa­šis­tų“ val­džia jam ne­tu­rė­jo už ką, ta­čiau su dar­bu mi­nis­te­ri­jo­je šį kar­tą te­ko at­sis­vei­kin­ti vi­siems lai­kams.

Ko­mu­nis­tų globoje

Tai bu­vo lū­žis, nu­lė­męs vė­les­nius A. Venc­lo­vos san­ty­kius ne tik su val­džia, bet ir su pa­čia Lie­tu­vos vals­ty­be. Tais pa­čiais me­tais iš­rink­tas prie vy­rau­jan­čių sro­vių ne­pri­ta­pu­sių jau­nų li­te­ra­tų bū­re­lio „Eksp­res“ pir­mi­nin­ku, jis nu­ta­rė su­teik­ti šiam sam­bū­riui aiš­kią po­li­ti­nę kryp­tį, ku­rią nu­žy­mė­tų nau­jas bū­re­lio žur­na­las „Tre­čia­sis fron­tas“. Šis 1930-ai­siais pra­dė­jęs ei­ti žur­na­las iš pra­džių at­ro­dė kaip maiš­tin­gų kai­rių­jų, lei­di­nys, ko­kių tuo­me­ti­nė­je Eu­ro­po­je bu­vo gau­sy­bė. Ta­čiau nuo ket­vir­to­jo žur­na­lo „Tre­čia­sis fron­tas“ nu­me­rio ima ryš­kė­ti nau­jos ten­den­ci­jos: į ko­lek­ty­vą įsi­trau­kus ko­mu­nis­tui Va­liui Draz­daus­kui, žur­na­las įgi­jo aiš­kiai mark­sis­ti­nę pa­krai­pą.

To­kios per­mai­nos pa­ti­ko to­li gra­žu ne vi­siems „maiš­ti­nin­kams“ – iš žur­na­lo pa­si­trau­kė Ka­zys Ja­ku­bė­nas, Juo­zas Tys­lia­va ir net V. Mont­vi­la. A. Venc­lo­vai nau­jo­ji žur­na­lo kryp­tis at­ro­dė vi­siš­kai pri­im­ti­na. Tuo­met ker­šy­da­mas „krik­de­mams iš Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos“, jis į žur­na­lą pri­si­vi­lio­jo jau­ną at­ei­ti­nin­kę S. Nė­rį, nė ne­su­si­mas­ty­da­mas, kad taip su­žlug­dys ne tik poe­tės re­pu­ta­ci­ją, bet ir vi­są jos gy­ve­ni­mą. Il­gai spaus­ta ir įkal­bi­nė­ta S. Nė­ris penk­ta­ja­me žur­na­lo nu­me­ry­je ga­liau­siai pa­skel­bė at­si­sa­kan­ti anks­tes­nių įsi­ti­ki­ni­mų ir nu­trau­kian­ti se­nuo­sius ry­šius, to­dėl tu­rė­jo mes­ti dar­bą krikš­čio­niš­ko­je Laz­di­jų „Ži­bu­rio“ gim­na­zi­jo­je, o spa­lio mė­ne­sį, val­džiai už­da­rius „Tre­čią­jį fron­tą“, aps­kri­tai li­ko „ant lūž­tan­čio le­do“.

Ta­čiau bi­čiu­lės li­ki­mas A. Venc­lo­vai ne­rū­pė­jo – jam rei­kė­jo pa­si­rū­pin­ti nuo­sa­vu kai­liu, ir dar taip, kad ir vil­kas lik­tų so­tus, ir avis svei­ka. Vė­liau jis tvir­tins jau tuo­met bu­vęs ti­krų ti­kriau­sias mark­sis­tas, ta­čiau, kad pra­mis­tų, jam te­kę ieš­ko­ti komp­ro­mi­sų su sa­vo „re­vo­liu­ci­ne“ są­ži­ne. „Man at­ro­dė, kad mes, ne­at­si­sa­ky­da­mi sa­vo nau­jų­jų mark­sis­ti­nių pa­žiū­rų, vis dėl­to tu­ri­me da­ly­vau­ti vie­šo­jo­je pa­do­res­nio­jo­je spau­do­je, nes ki­taip ne­ga­lė­si­me aug­ti kaip ra­šy­to­jai“, – skai­to­me A. Venc­lo­vos au­to­biog­ra­fi­nė­je apy­sa­ko­je „Jau­nys­tės at­ra­di­mas“.

Ne­ži­nia, kaip to­liau bū­tų su­sik­los­čiu­si A. Venc­lo­vos kar­je­ra, jei ne ve­dy­bos su Kau­no uni­ver­si­te­to teo­lo­gi­jos fa­kul­te­to dės­ty­to­jo du­kra Eli­za Rač­kaus­kai­te, su­kė­lu­sios Kau­ne ne­ma­žai triukš­mo. „A­tro­dė ne­įti­kė­ti­na, kad mer­gai­tė „iš ge­rų na­mų“, net, kaip daug kas ma­nė, ti­kin­čių tė­vų, ren­gia­si iš­te­kė­ti už „be­die­vio ir bol­še­vi­ko“, – taip sa­vo tuo­me­ti­nę re­pu­ta­ci­ją pri­si­mi­ni­muo­se įvar­di­ja pats A. Venc­lo­va. Su­pran­ta­ma, kad apie baž­ny­ti­nę san­tuo­ką ne­ga­lė­jo bū­ti nė kal­bos, juo­lab kad ir pats A. Venc­lo­va ne­bū­tų per pa­tran­kos šū­vį pri­si­lei­dęs ku­ni­go. Vie­nin­te­lė iš­ei­tis bu­vo vyk­ti į au­to­no­mi­nį Klai­pė­dos kraš­tą, ku­ria­me bu­vo pri­pa­žįs­ta­ma ci­vi­li­nė san­tuo­ka. Taip 1934 va­sa­rą Venc­lo­vos su­si­tuo­kė Sma­li­nin­kuo­se, o ne­tru­kus ga­lu­ti­nai per­si­kė­lė į Klai­pė­dą, ku­rios lie­tu­viš­ka Vy­tau­to Di­džio­jo gim­na­zi­ja kaip tik ieš­ko­jo mo­ky­to­jo.

„A­lek­sand­ro Ne­vskio„ pergalė

Gy­ve­ni­mas uos­ta­mies­ty­je bai­gė­si ne­ti­kė­tai ir la­bai ne­ma­lo­niai – 1939-ųjų ko­vą, hit­le­ri­nei Vo­kie­ti­jai at­plė­šus nuo Lie­tu­vos Klai­pė­dos kraš­tą, A. Venc­lo­va šią ne­tek­tį pri­ėmė kaip as­me­ni­nę dra­mą ir nir­šo dėl val­džios be­jė­giš­ku­mo prieš ag­re­sy­vius kai­my­nus. Pri­si­min­da­mas 1938-ųjų Len­ki­jos ul­ti­ma­tu­mą, ku­riuo Lie­tu­vos vy­riau­sy­bė fak­tiš­kai at­si­ža­dė­jo sie­kio su­sig­rą­žin­ti Vil­nių ir po me­tų pra­ras­tą vie­nin­te­lį uos­tą, jis ra­šė: „Jei­gu Vil­nius va­di­no­si Lie­tu­vos šir­dis, ir tos šir­dies Sme­to­nos vy­riau­sy­bė leng­vai iš­si­ža­dė­jo, tai da­bar Lie­tu­va ne­be­tu­rė­jo net plau­čių. Ar ji ga­lės eg­zis­tuo­ti to­liau?“

At­sa­ky­mą į šį klau­si­mą A. Venc­lo­va ra­do vos su­grį­žęs į Kau­ną – jį pa­slau­giai pa­siū­lė jau se­no­kai į SSRS pa­siun­ti­ny­bė­je ren­gia­mus va­ka­rė­lius įjun­kę plunks­nos bro­liai ir, ži­no­ma, pa­tys šių su­si­bū­ri­mų šei­mi­nin­kai, jau tuo me­tu pui­kiai nau­do­ję­si tuo, kas šian­dien va­di­na­ma „minkš­tą­ja ga­lia“. A. Venc­lo­va su ja su­si­dū­rė 1939-ųjų bir­že­lio 2-ąją, pir­mą­syk per­žen­gęs pa­siun­ti­ny­bės slenks­tį. Tą­dien čia vy­ko, re­gis, iš­skir­ti­nai kul­tū­ri­nis ren­gi­nys – fil­mo „A­lek­sand­ras Ne­vskis“ per­žiū­ra. Šis is­to­ri­nis fil­mas ir jo de­mons­tra­vi­mas į pa­siun­ti­ny­bę su­kvies­tiems in­te­lek­tua­lams ir kai ku­riems po­li­ti­kas tu­rė­jo vien pro­pa­gan­di­nį tiks­lą: juk ja­me ru­sų ku­ni­gaikš­čio va­do­vau­ja­mi pul­kai ne­gai­les­tin­gai triuš­ki­na į Eu­ro­pą be­si­ver­žian­čius vo­kie­čių ri­te­rius. Su­prask – ir šian­dien drau­giš­ko­ji SSRS yra vie­nin­te­lė ag­re­sy­vių kai­my­nų dras­ko­mos Lie­tu­vos gy­nė­ja.

Pro­pa­gan­dos strė­lė pa­sie­kė tiks­lą – fil­mą re­cen­za­vęs A. Venc­lo­vos bi­čiu­lis P. Cvir­ka kry­žiuo­čių nu­skan­di­ni­mo Čiu­do eže­re sce­ną pri­ly­gi­no Vy­tau­to per­ga­lei Žal­gi­rio mū­šy­je. Na, o pats A. Venc­lo­va šio­je ki­no juo­sto­je džiau­gė­si ra­dęs dar vie­ną pa­tvir­ti­ni­mą tam, kuo jis jau se­niai ti­kė­jo – no­rė­da­ma iš­lik­ti, Lie­tu­va tu­ri be­są­ly­giš­kai pa­si­duo­ti So­vie­tų glo­bai, prieš tai, ži­no­ma, nu­ver­tu­si jo taip ne­mėgs­ta­mą A. Sme­to­nos re­ži­mą. Tai­gi so­vie­ti­nių įgu­lų įkur­di­ni­mą A. Venc­lo­va su­ti­ko su di­džiau­siu en­tu­ziaz­mu ir ra­šė apie itin man­da­gius rau­do­nar­mie­čius, žy­gy­je į į Lie­tu­vą sau­go­ju­sius kiek­vie­ną žo­lės stie­be­lį. 1940-ųjų va­sa­rą A. Venc­lo­vos džiū­ga­vi­mui ne­bu­vo ri­bų – ne­svar­bu, kad Lie­tu­va oku­puo­ta, svar­bu, kad jo­je ne­be­li­ko tau­ti­nin­kų val­džios. O kad oku­pan­tai vos ne pir­mo­sio­mis die­no­mis pra­dė­jo ma­si­nius su­ėmi­mus, Mask­vą įsi­my­lė­ju­sio ra­šy­to­jo ne­jau­di­no – juk dar 1936-ai­siais, po ap­si­lan­ky­mo SSRS, jis at­vi­rai šlo­vi­no so­vie­ti­nį gu­la­gą, aiš­kin­da­mas, kad ant ka­li­nių kau­lų sta­to­mas Be­lo­mo­ro ka­na­las yra hu­ma­niš­kiau­sio el­ge­sio su so­vie­ti­nio re­ži­mo prieš­ais pa­vyz­dys.

Taip pat tuo­met jis šlo­vi­no so­vie­tų val­džios po­žiū­rį į ra­šy­to­jus ir me­ni­nin­kus, ku­rie esą val­džios glo­bo­ja­mi ir le­pi­na­mi taip, kaip nie­kur ki­tur. Tie­sa, tuo­met jis ne­už­si­mi­nė, kad pri­vi­le­gi­jos su­tei­kia­mos tik so­vie­ti­nės ti­ro­ni­jos gar­bin­to­jams ir nie­ko ne­kal­bė­jo apie pju­do­mus, ka­li­na­mus ir žu­do­mus re­ži­mui ne­įti­ku­sius me­ni­nin­kus. Vė­liau, jau po ka­ro, prie to­kių pju­dy­mų pri­si­dės ir pats A. Venc­lo­va, en­tu­zias­tin­gai smerk­da­mas Bo­ri­są Pa­ster­na­ką ir Ka­zį Ja­ku­bė­ną.

Vals­ty­bės nai­kin­to­jų gretose

O kol kas A. Venc­lo­va verž­te ver­žia­si į tal­ką Lie­tu­vos vals­ty­bės nai­kin­to­jams. Iš oku­pan­tų pa­skir­to „pre­zi­den­to“ iš­gir­dęs, kad „Liau­dis rei­ka­lau­ja“ ma­ty­ti jį ma­rio­ne­ti­nės vy­riau­sy­bės švie­ti­mo mi­nis­tro pos­te, jis be jo­kių skru­pu­lų pri­ima vals­ty­bės lai­do­to­jo port­fe­lį, ir jau bir­že­lio 14-ąją va­do­vau­ja di­džia­jai pe­da­go­gų įbau­gi­ni­mo ak­ci­jai – mo­ky­to­jų su­va­žia­vi­mui. „Lie­tu­vos Ta­ry­bų So­cia­lis­ti­nės Res­pub­li­kos mo­ky­to­jas tu­ri su­pras­ti pats ir ge­riau­siai įdieg­ti sa­vo auk­lė­ti­niams min­tį, kad jo tė­vy­nė – dir­ban­čio­ji įvai­ria­tau­tė Ta­ry­bų Są­jun­ga, ku­ri, nu­švies­ta ge­nia­lio­jo vi­so pa­sau­lio dir­ban­čių­jų va­do drau­go Sta­li­no Kons­ti­tu­ci­jos sau­lės, sta­to di­din­gą, li­gi tol pa­sau­ly ne­re­gė­to mas­to ir ne­re­gė­to spal­vin­gu­mo gy­ve­ni­mą“, – iš su­va­žia­vi­mo tri­bū­nos rė­žia mi­nis­tras, nie­kais pa­vers­da­mas de­šimt­me­čius tru­ku­sias mo­ky­to­jų pa­stan­gas skie­py­ti vai­kams pa­trio­tiz­mą ir Tė­vy­nės gy­ni­mo idė­ją.

Ne­tru­kus tarp mo­ky­to­jų pra­si­de­da „kontr­re­vo­liu­cio­nie­rių“ ir „liau­dies prieš­ų“ pa­ieš­kos, o vė­liau ir pe­da­go­gų su­ėmi­mai bei trė­mi­mai. Mo­ky­to­jai bū­riais ėjo pas ži­no­mą ra­šy­to­ją, pra­šy­da­mi iš­gel­bė­ti juos nuo rep­re­si­jų ar­ba bent jau pa­leng­vin­ti jų da­lią, ta­čiau vel­tui – so­vie­tams tar­nau­jan­tis mi­nis­tras tvir­ti­no nie­kuo ne­ga­lė­siąs pa­dė­ti. Tie­sa, mi­nė­to­je moks­li­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je kal­bė­ta, jog A Venc­lo­va ne­pri­ta­ręs trė­mi­mams, ta­čiau šis ne­pri­ta­ri­mas kaž­ko­dėl pa­ste­bi­mas tik chruš­čio­vi­nio at­ly­džio me­tu ra­šy­tuo­se me­mua­ruo­se, kuo­met vi­si bu­vo drą­sūs smerk­ti J. Sta­li­ną ir jo dar­bus. O tuo­met, kai bu­vo nai­ki­na­ma mū­sų vals­ty­bė, jis ne­pro­tes­ta­vo ir ne­pa­si­trau­kė iš nu­si­kals­ta­mos Liau­dies vy­riau­sy­bės, kaip tai pa­da­rė jo mo­ky­to­jas V. Krė­vė.

Po ka­ro su­grį­žęs iš Ru­si­jos, A. Venc­lo­va ne­užė­mė jo­kių vals­ty­bi­nių pos­tų, ta­čiau ga­lė­jo va­din­tis di­džiu ra­šy­to­ju, už­si­tar­nau­ti Sta­li­no pre­mi­ją, mė­gau­tis kom­for­tiš­ku gy­ve­ni­mu, ke­liau­ti po ša­lis, apie ku­rias pa­pras­tas so­vie­ti­nis pi­lie­tis ga­lė­jo tik pa­sap­nuo­ti. Ką ten pa­pras­tas – net ir tiems ra­šy­to­jams, ku­rie ne­pa­kan­ka­mai šlo­vi­no so­vie­ti­nę sant­var­ką, Ra­šy­to­jų są­jun­gos pir­mi­nin­ko A. Venc­lo­vos dė­ka už­si­trenk­da­vo vi­si ke­liai, o kar­tais baig­da­vo­si ir dar blo­giau. Štai dėl ne­kal­to ei­lė­raš­čio „Lai­kro­dė­lis“ A. Venc­lo­va ap­kal­ti­no sa­vo se­ną bi­čiu­lį K. Ja­ku­bė­ną an­ti­so­vie­ti­ne pro­pa­gan­da. Šis bu­vo tuoj pat iš­mes­tas iš Ra­šy­to­jų są­jun­gos, vė­liau iš­siųs­tas į la­ge­rį. Grį­žęs į Vil­nių, poe­tas vie­ną žie­mos nak­tį ka­gė­bis­tų bu­vo iš­vilk­tas iš na­mų, smar­kiai su­muš­tas ir pa­lik­tas mir­ti­nai su­šal­ti.

Tuo me­tu A. Venc­lo­va šil­dė­si šlo­vės spin­du­liuo­se, sėk­min­gai pri­si­tai­ky­da­mas ir prie sta­li­ni­nio koš­ma­ro, ir prie chruš­čio­vi­nio at­ly­džio, ir prie brež­ne­vi­nio idio­tiz­mo, nė aki­mir­kai ne­at­gai­lau­da­mas dėl sa­vo spren­di­mo pa­dė­ti at­ėjū­nams pa­lai­do­ti ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vą. Kad ir ko­kie bū­tų jo mo­ty­vai, kon­kre­tūs jo veiks­mai in­terp­re­ta­ci­joms ne­pa­si­duo­da. Jau vien su­ti­kęs tap­ti vie­nu iš dvi­de­šim­ties Sta­li­no sau­lės ve­žė­jų, A. Venc­lo­va am­žiams pel­nė ne­blės­tan­čią Tė­vy­nės iš­da­vi­ko „šlo­vę“.

Šaltinis čia