Audrius Musteikis: „Lietuvos žinių“ Granauskas

Aš atsitiktinai atsidūriau šalia Romualdo Granausko, iš pradžių atrodė, ne savo vietoje, maniau, čia reikia kitokio temperamento žurnalisto, kito „plano“; o diktofoną priešais rašytoją pastačius ketvirtąsyk, tasai įspūdis buvo galutinai išblėsęs.

Ir kaip viskas pasisuko ir nuvinguriavo – ketvertas interviu, trys iš jų dabar knygoje „Baltas liūdesio balandis“. Ir dar štai rašau kone memuarus. Vadinasi, pranešu: „Žinot, aš irgi kažkada buvau jaunas.“ Tikrinuosi: pirmo interviu data – 2008-ieji, ne seniena. Pirmas kartas: atrodo, kad rašytojas daug improvizuoja, iš tiesų – yra pasirengęs, specialiai nusiteikęs, apgalvojęs. Laukė ir net jaudinosi. Akompanuoja sau pypkių vargonais: tikras išbandymas jautriems kvėpavimo takams. Fotografas Petras Malūkas įamžino melsvas dūmų sroveles – kaip smilkstančias atnašas, kasdienybės mažmožių dievui. Rašytojas šmaikštavo, tačiau buvo sklidinas įtampos. Nereikėjo ekstrasenso galių, kad pajustum. Pulsavo baisia neramybe. Tarsi parako statinė, galinti pliūptelėti baisia ugnim. Ilgainiui išaiškėjo. Tai dar neparašytos, bet jau susiklosčiusios knygos: vėrėsi, veržėsi, dilgsėjo, baksnojo. Jo laukė didysis kūrybos pliūpsnis. „Kokią pakūtą reikia sau užsidėti, kad šitiek rašytum?“ – klausia Viktorija Daujotytė. Ir ligos patale rašytum; kuo mažiau lieka laiko, tuo daugiau rašytum. Noras pateisinti talentą – nors kas gi juo abejojo? Noras atsiteisti už gautą talentą. Pašėlęs troškimas atsigriebti – už tai, kad anksčiau galėjo būti parašyta daugiau, o buvo pasitenkinta mažu. Labai talentingu mažu, didžiu mažu, bet mažu. Čia ne prielaidos. Apie tai, kai diktofonas buvo išjungtas, Granauskas labai skaudžiai prabilo Lazdynų ligoninėje, po trečiojo interviu: o galėjau… o nedariau… o nepadariau… * Rašytojas nė kiek nesutriko išgirdęs klausimą apie savo prisipažinimą per Sauliaus Šaltenio „Šiaurės Atėnus“: kaip nusprendė prabilti, kaip jautėsi po to. Kokia laimė, kad tada pasilengvinau tą naštą; o kaip šiandien jaučiasi tie, kurie nepasilengvino, klausė jis. Svarstėm, kad, matyt, visai neblogai jaučiasi. Ir ta būtoji nebūtoji liustracija… Parengus interviu spaudai, rašytojas paprašė tą fragmentą išimti. Tikrai, jis krito iš konteksto, sutarėm temą atidėti kitam, nuodugnesniam, kartui. Paskui pasirodė „Šventųjų gyvenimai“. Ir nieko nebereikėjo: sakyti, aiškintis, grįžti. * Tvyrojo nuomonė, kad jis neprieinamas, kibus, kritiškas. Žinoma, jei ne tuomečio „Lietuvos žinių“ vyriausiojo redaktoriaus Valdo Vasiliausko autoritetas ir ankstesnis bendradarbiavimas, Granausko namų durys Gerosios Vilties gatvėje nebūtų atsivėrusios. O interviu pasirodymo laikraštyje dieną, vakarop, apie penktą valandą, suskambėdavo darbo telefonas – Granauskas skambindavo padėkoti. Granauskiškai hiperbolizuodamas tikindavo, kokių didelių atgarsių publikacija susilaukė, kaip jam kas skambino pagirti, pakiliai komentavo, kaip kioskuose išpirko laikraštį… Kad būtų smagu girdėti ir jaustumeis nuveikęs didelį darbą. Būdavo perskaitęs ir kitų LŽ publikacijų, būtinai apie jas pasakydavo nuomonę: interviu su Jonu Strielkūnu vykęs, strielkūniškas (Strielkūnas buvo Granausko poezijos dievas), labai gerai, o štai su Šaveliu… Šavelio ten nesą nė trupučio, užtat Šavelienės psichologinis portretas nepaprastai tikslus. Toks ir toks rašinys neblogas, tik, žiūrėk, nosies neužriesk, sakydavo neva griežtai. Domėjosi, ar ką daugiau darau (lygiai kaip mielas ir reiklus profesorius Donatas Sauka), ragino: interviu tai bet kas paims, o ką pats parašysi – visai kas kita. Kai pasirodė „Išvarytieji“, Granauskas netrukus davė interviu kitam dienraščiui. Tarsi teisindamasis, kad lyg pažeidė LŽ „ekskliuzyvo“ teises, ėmė „pulti“: o kur buvo LŽ, ko miegojo, galėjo ir anksčiau pareikšti norą kalbėtis. Bet taip norėjosi knygą perskaityti be skubos, atidžiai, mėgaujantis. Todėl ir dabar beveik visi apsakymai nėra pasimiršę: sakiniai, žodžiai, elegijos gaidos, žemaitybės ir nenusakomas kitkas. „Už lango murkšlojosi nei šiokia, nei tokia diena.“ – „Kolė, Kolė… Vot tau ir Kolė!“ – „Sustūmė mus likimas ir liepė kalbėtis.“ * Aš pažinau jau naminį Granauską, per prievartą tapusį namisėda. Tačiau buvo ir įvadas į tuos visus interviu, keistas preliudas iš studentiškų metų filologyno bendrabutyje Saulėtekio alėjoje. Tokia gal net likimo dovanėlė: vėloką vakarą prasiveria durys ir į kambarį įžengia… Granauskas. Kažkaip ten atsidūręs. Kažko. Buvo su švarku ir sportinėm kelnėm. Neapsimetinėsiu, kad atminties užkaboriuose išliko daug anuometinio pokalbio detalių. Bet atmosferos šuoras buvo: štai tas granauskiškas pasiutimas, aidintis bohemos rizika, šmaikščiais ar aštriais pokštais, krečiamais draugams ir nedraugams. Tebūna man atleista, paviešinsiu vieno to vakaro pasakojimo siužetą – kad bohemos paminėjimai neatrodytų abstraktūs. Rašytojas bandė prisiminti, kada ir ko šiame Saulėtekio bendrabutyje yra lankęsis. Vienas kartas itin ryškus, buvęs tikras išbandymas – kai palaikė kompaniją kolegai, susirengusiam čia pas meilužę praleisti „audringos meilės nakties“. * Apie „Šventųjų gyvenimus“, sukrečiantį kūrinį, sugebėjau tik tiek pasakyti: geriausias, įtaigiausias, svarbiausias. Skambiais ir stambiais apibendrinimais. Apie „Išvarytuosius“ pasakysiu dabar, intymiau. Skaitydama „Kirvį ir dvasias“ – kaip žmogus parduoda savo karvutę – mano mama atpažino save, buvo tarsi žaibo persmelkta. Atrodo, apie mane čia, sakė. Jau patyrusi visą atsisveikinimo su ūkiu, vadinasi, daugiau nei puse gyvenimo, daugiau nei puse sveikatos, peršulį. Upeliais ašarų vėl buvo apgailėtos visos kada nors laikytos karvutės, vėl išgyventi sunkūs išsiskyrimai su jomis. Tada už tą katarsį ji panoro atsidėkoti rašytojui, nuo savęs. Kad jos vardu būtų nupirkta kavos ir nunešta autoriui ir viskas pasakyta. Būtinai už jos pinigus – griežtai, principingai. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad pinigėlių labai, labiau reikės toms išverktoms akims gelbėti nuo gresiančio rūko, o paskui tamsos. Beveik granauskiška. Nepapasakojau šito rašytojui, jau nesusitikom. Bet jis kažkaip viską žinojo, žinodavo. Jam buvo prieinamos tos, pasak Dino Buzzati, plokštelės visatos neaprėpiamybėje, į kurias amžių amžiams, visai amžinybei įsirašo ir geri ketinimai, ir skausmas. Kuo labiau tarp keturių sienų jis buvo, tuo daugiau žinojo, tuo daugiau plokštelių peržiūrėdavo žvelgdamas į lubas. * Metų knygos rinkimai, kai Granauskas nebuvo nominuojamas. Ar dar kas atsimena, kokie veikalai tada buvo stumiami, kas nugalėjo? Užtat rinkikų, ekspertų pavardės – daugelio įsidėmėtos. Už šią reklamą jie turėtų būti dėkingi Granauskui, jeigu iš viso moka būti dėkingi. * Tai štai, Granauskas. Apie jį įdomu. Dar bus sakoma, pasakoma, paliudijama. Viktorija Daujotytė knygoje apie Marcelijų Martinaitį „Boružė, ropojanti plentu“, taip pat pokalbių su Marijumi Šidlausku knygoje „Vartai į abi puses“ vis dairosi į Granauską, vis mini Granauską, vis prisimena Granauską. Ne tik ji. Taigi Granausko nepamiršta ir LŽ fotografas, ir LŽ ūkvedys – kaip šauniai su juo pasišnekėjo. Kaip reikiant. Baltas liūdesio balandis? Šiek tiek. Ir kitas įvaizdis, gal žemės druskos, pasūdančios, ką reikia pasūdyti: tiek ašaras, tiek duoną. Mes vis dar – duonos valgytojai. * „Vienam Romui – vienas Robertas“, – įrašė Robertas Roždestvenskis Romualdui Granauskui – į lietuvių kalba išleistą savo poezijos knygelytę. Gal net „Neringos“ restorane tai buvo, jau senokai. Ir štai kaip viskas pasisuko: bukinistiniame knygynėlyje iš knygų stirtos Roždestvenskio „Poeziją“ išsitraukė „vienas Audrius“. Aš vėl, atsitiktinai, atsidūriau šalia Granausko. Vot tau ir Granauskas. O ką, įdomu.

Šaltinis čia

Atsakyti