Bernardui Brazdžioniui – 110

Vasario 2 d. minime neoromantiko Bernardo Brazdžionio 110-ąsias gimimo metines.
Bernardas Brazdžionis (1907–2002) – vienas populiariausių lietuvių poetų, dar gyvas būdamas tapo monumentalia, beveik mitine figūra. Iš neoromantikų kartos jis išsiskyrė aiškiai skelbiama krikščioniškąja pasaulėjauta, aukštojo ir žemojo stilių derinimu, drąsiais kalbiniais eksperimentais, kurie suartino tradicinę krikščionišką ir avangardinę modernizmo poetiką.
Į savo viešosios šlovės Olimpo viršūnę poetas įžengė prasidėjus Lietuvos atgimimui, kai 1989 m. pirmą kartą po ilgos pertraukos apsilankė tėvynėje ir buvo ant rankų nešiojamas po teatrų sales ir mitingus. Kaip tik tada knygynuose pasirodė 100 tūkstančių egzempliorių tiražu išleista Poezijos pilnatis – viso gyvenimo eiliuotos kūrybos rinktinė, suvokta kaip iššūkis žlungančiai sovietinei santvarkai. Lietuva buvo pakerėta politinio pasipriešinimo dvasią kurstančios lyrikos, kuri ankstesniais dešimtmečiais skaityta konspiracinėmis sąlygomis („Šaukiu aš tautą“, „Aš čia – gyva“).
Pasiklausykime poeto Bernardo Brazdžionio, skaitančio savo eilėraščius