Pradėkime nuo to, kas mes esame, kas yra baltai. Baltų pavadinimas – reikia visuomet tai turėti omeny – yra lingvistinis terminas, XIX amžiaus vidury vokiečių kalbininko Georgo Neselmano (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann) pagal Baltijos jūrą įvestas pavadinti tam tikroms kalboms, nuo to laiko vadinamoms baltų kalbomis. Iš jų gyvos, tebevartojamos bėra išlikusios dvi, latvių ir lietuvių, ir dar viena, gyvai nebevartojama, bet rašytiniais šaltiniais pakankamai paliudyta prūsų kalba. Suprantama, anksčiau artimomis kalbomis ar tarmėmis kalbėjo ir kitos aplinkinės gentys, kurios šia prasme irgi priklauso baltams.
Taigi baltai – kalbinis terminas. Baltai – tai žmonės, kurie kalbėjo kalba, priklausančia baltų kalbų šeimai. Kadangi patys baltai yra apibrėžti pagal kalbą, tai ir baltų gyventos teritorijos turi būti suprantamos kaip žemės, kuriose žmonės kalbėjo ar tebekalba šios šeimos kalbomis, o senovėje – baltų prokalbe. Tos teritorijos irgi tad yra nustatytos kalbininkų pagal išlikusius jose baltų kalbų pėdsakus, pirmiausia – vandenvardžius, taip pat pagal skolinius kai kurių kitų tautų kalbose, kurie liudija jas su baltais kitados gyvenus šalia. Jeigu kažkokia tauta ar tautelė turi skolinių iš baltų kalbų, o dabar tarp jų nebėra tiesioginio sąlyčio, tai rodo, kad kitados to tiesioginio sąlyčio būta.
Šiaip ar taip, šiuo metu laikoma neabejotina, kad I-ojo tūkstantmečio pradžioje, iki jo vidurio, netgi maždaug iki VI–VII a., o gal šiek tiek ir ilgiau, kone iki I-ojo tūkstantmečio pabaigos, baltų gyventa maždaug tokioje teritorijoje: vakaruose – imtinai iki Vyslos griežtai ir galbūt šiek tiek pramaišom dar į vakarus už Vyslos. Toliau pagal Baltijos jūrą, einant iš vakarų į rytus, toliau maždaug pagal Latvijos ir Estijos dabartinę sieną, toliau pagal Pskovą, pagal Ilmenio ežero pietinį krantą, pagal Tverę imtinai iki Maskvos ir dar šiek tiek toliau, paskui iki Dono aukštupio ir toliau pagal Turską, Černigovą iki Kijevo, toliau pagal Bugo upę ir pro Varšuvą vėl iki Vyslos.
Visas tekstas čia.