Lituanistė Vilma Leonavičienė jau 15 metų moko užsieniečius lietuvių kalbos. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Pasak Vilmos, Lietuvai atgavus nepriklausomybę labai padaugėjo atvykstančių užsieniečių. Nemažai jų rodė iniciatyvą mokytis lietuvių kalbos. LEU vadovybė suskubo ieškoti žmogaus, kuris tokius mokymus galėtų organizuoti ir vesti. „Tarp lituanistų nebuvo daug mokančių anglų kalbą, o aš kalbu ir angliškai, ir rusiškai, – prisiminė V. Leonavičienė. – Pradėjusi rengti kursus „užsikabinau“, pačiai pasidarė labai įdomu pažvelgti į savo gimtąją kalbą lyg iš šalies, nes kasdien ja kalbėdamas ar mokydamas kalbos lietuvius studentus filologus, tarsi nebevertini, nebepastebi kalbos unikalumo.“Vilmai Leonavičienei darbas ne tik teikia didžiulį malonumą, bet ir sukuria stiprų emocinį ryšį su atvykusiais studentais: iš pradžių išleisdama kiekvieną grupę net verkdavusi.
Teko griauti mitus
Kai į Lietuvą atėjo ERASMUS programos ir projektai, Vilma pasinėrė į juos. Netrukus lituanistės darbas buvo įvertintas: moteris tapo šios Europos Sąjungos remiamos studijų finansavimo, akademinio mobilumo programos ambasadore Lietuvai. Prie šių iniciatyvų prisidėjo kitos programos, tad Vilma pradėjo telkti jas į visumą, surinko labai įvairių žmonių būrį, kurie domėjosi galimybe mokytis Lietuvoje ir pramokti mūsų šalies kalbos. „Iš pradžių buvo nelengva, nemažai jėgų teko eikvoti, kad prisikviestume žmonių, įtikintume, jog Lietuvoje saugu, yra ką valgyti ir kur gyventi. Sulaukdavome paklausimų, ar atvykęs studentas gaus pagalvę, ar yra autobusų“, – prisiminusi juokėsi V. Leonavičienė. Tačiau metai iš metų atkakliai dirbdami LKKC organizatoriai ištirpdė visus nepasitikėjimo ledus.
Pastaruoju metu V. Leonavičienė daugiausia dėmesio skiria toms šalims, kuriose gyvena nemažai lietuviškų šaknų turinčių jaunų žmonių, – Argentinai, Kanadai, Australijai. Pašnekovė prisipažino, kas šis darbas jai ne tik teikia didžiulį malonumą, bet ir sukuria stiprų emocinį ryšį su atvykusiais studentais: iš pradžių išleisdama kiekvieną grupę net verkdavusi. „Iš tiesų labai prisirišu prie kursantų. Juk kartu darome viską – mokomės, linksminamės, rūpinamės susirgusiais, padedame, kai pameta pasą ar piniginę, kai kyla kokių nors konfliktų ar jaunuolis tiesiog pradeda verkti pasiilgęs namų“, – vardijo lituanistė.
Namiškiai priprato
Vilma dažnai tokį ašarojantį studentą vesdavosi namo, guosdavo ir ramindavo. Pasak moters, jos gyvenimo draugui ir dukrai tokie namų ilgesio ar kitų problemų kamuojami studentai tapo tiesiog šeimos draugais. Dukra Augumantė juokavo, kad augdama leido laiką ne su lietuviais bendraklasiais, o su Lietuvoje besimokančiais studentais užsieniečiais, kurie neretai lankydavosi jų namuose. „Užaugusi ji ir pati labai drąsiai rinkosi gyvenimo kelią – vos baigusi mokyklą išvažiavo studijuoti futurologijos ir komunikacijos į Oslo universitetą, pasirinko kino specializaciją. Baigė mokslus, sutiko savo vyrą, padovanojo dvi nuostabias anūkėles – šešerių metų Elzę ir šešių mėnesių Ievą. Pastaruoju metu Augumantė dalį laiko dirba Oslo klinikose vertėjų koordinatore – parenka ten gyvenantiems imigrantams vertėjus, o šie lydi juos per vizitus ir konsultacijas pas gydytojus. Iš pradžių ir pati vertėjavo, bet vėliau prisipažino, kad šis darbas buvo pernelyg skaudus. Tačiau pagrindinis dukros darbas – režisieriaus asistentės, ji rūpinasi antro plano aktorių, taip pat masinių scenų aktorių atranka“, – pasakojo Vilma.
Šiuo metu Augumantė yra tikrose motinystės atostogose, augina antrą atžalą – šešių mėnesių Ievą. Pirmosios dukros Elzės susilaukė dar studijuodama ir tik pradėjusi darbo karjerą, tad turėjo motinystę derinti su aktyvia veikla. Lituanistė pasidžiaugė, kad vyresnė anūkė lanko Osle sekmadieninę mokyklėlę, puikiai kalba lietuviškai. „Pabandytų nemokėti lietuviškai turėdama tokią močiutę“, – nusikvatojo V. Leonavičienė ir pridūrė, jog dukra su anūkėmis dažnai aplanko ją.
Lietuvių kalba Zanzibare
V. Leonavičienė ne tik moko lietuvių kabos į mūsų valstybę atvykstančius užsieniečius, bet kaskart ir pati keliauja į svečias šalis skleisti žinios apie lietuvių kalbos grožį. Šiuo tikslu lankėsi Gvatemaloje, Salvadore, Zanzibare. „Į Zanzibarą vykau savo iniciatyva, tai buvo pusiau darbinė, pusiau poilsinė kelionė. Bėgant metams ateina laikas, kai pasidaro gaila skurdžiai gyvenančių vaikų. Kalbėdama su kursus lankančiais studentais iš Afrikos, skaitydama apie humanitarinę krizę Nigerijoje ir kitose šalyse, vis galvodavau – o kaip ten vaikai gyvena? Kaip jie mokosi? Zanzibaras yra pusiau autonominis Tanzanijos administracinis vienetas, kurį sudaro salos rytinėje Afrikos pakrantėje, Indijos vandenyne. Be to, ten gyvena ir lietuvių. Pasirodo, jų yra visur“, – kelionę į egzotišką Zanzibarą prisiminė Vilma.
Nors daugelis kiek skeptiškai žvelgė į moters iniciatyvas skleisti lietuvių kalbos žinias šalyse, kuriose, atrodo, tai niekam negali būti įdomu, V. Leonavičienė laikosi kitokios nuomonės: žmonėms tai įdomu. Kaip jie unikalūs ir įdomūs mums, taip mes jiems esame įdomūs. „Kai pasakai, jog esi iš Lietuvos, supranti, kad niekas tokios valstybės nežino. Zanzibare geriausiu atveju žino Paryžių ir Londoną. Tačiau kai pradedi su vietiniais kalbėtis, keistis savo kalbos ir jų kalbos žodžiais, atsiranda visiškai lygus bendravimas ir labai gražus ryšys. Visada sakau, kad kalba gali tolinti, bet gali ir artinti žmones. Priklauso nuo to, kaip tu ja dalijiesi. Man šis dalijimasis labai svarbus. Jis skatina žmones irgi dalytis. Per kalbą gali pasakyti, kas yra Lietuva, kur ji. Šalyse kaip Zanzibaras nesuveiks tokie „magiški“ žodžiai kaip Sabonis ar gintaras, ten tiesiog jie nežinomi. O kai žmogui pasakai „labas“ – tai tikrai nėra fonetiškai sunkus užsieniečiui ištarti žodis, – jis pasisveikina savąja kalba. Labai geras lietuviškas komunikavimo (komunijos, kurios filosofiją dėstė V. Kardelis) žodis „ačiū“ – iškart pralinksmina kiekvieną, kai palygini jo tarimą su čiaudėjimo garsu „apči“. Štai taip ir mezgasi supratimas, pagarba vieni kitiems“, – įsitikinusi Vilma.
Kodėl jie mokosi
V. Leonavičienė prisipažino, kad vos pradėjusi dirbti su užsieniečiais kaskart klausdavo savęs: kodėl jie atvažiuoja mokytis lietuvių kalbos? Per 15 darbo metų rado atsakymą į šį klausimą. Pasak lituanistės, vyrauja stereotipas, kad kalbos mokytis ateina imigrantai, nors iš tiesų kursuose ji neturi nė vieno imigranto. Gal per tiek metų koks vienas kitas ir buvo užklydęs. „Kursų lankytojus pati esu suskirsčiusi į tris grupes“, – sakė Vilma.
Pirma ir didžiausia užsieniečių grupė yra tie, kurie iš tiesų labai nori išmokti lietuvių kalbą. Kursų vadovė šypsodamasi vadina juos puikiaisiais keistuoliais – tai neįprasti arba meno žmonės, ieškantys pasaulyje jo savitumo, įdomumo, išlikusių archajiškų dalykų. Išgirdę, kad lietuvių kalba yra viena seniausių pasaulio kalbų, pasiskaitę apie Lietuvos istoriją, tokie studentai atvyksta jau žinodami, kur važiuoja. „Šie žmonės dažniausiai pasiekia aukštą B2 kalbos mokėjimo lygį, vėliau rašo mokslinius darbus. Turiu visą būrį studentų, kurie magistro darbus, disertacijas rašo ieškodami sąsajų su Lietuva, publikuoja straipsnius solidžiuose savo šalių leidiniuose“, – džiaugėsi lituanistė.
Antra grupė studentų atvyksta į Vilnių dėl mokslui skiriamų stipendijų. Vilmos teigimu, tai pasaulinė praktika mokantis kalbų. Vieni pasimoko kursuose ir baigia savo studijas, tačiau daugelis užsikabina ir gilinasi toliau. „Trečia studentų grupė – meilės emigrantai. Beje, labai nemažai vyrų iš užsienio atsekė čia paskui žmonas, nors iki šiol vyravo nuomonė, kad moterys seka paskui savo vyrus“, – juokavo 15 metų užsieniečius lietuvių kalbos mokanti V. Leonavičienė.
Parengė Goda Ambrazas
