Iš visų literatūros žanrų poezija bene paslaptingiausia ir labiausiai intriguojanti. Vartojant mažai žodžių siekiama pasakyti labai svarbius dalykus. Kaip sako Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas, poetas Donaldas Kajokas, poezija rašoma tada, kai neįmanoma įvardyti dalykų, apie kuriuos nori kalbėti, kai nerandi žodžių. Kartais eilėraštis rašomas tik dėl to, kad sukurtum tą nujaučiamą vienintelį žodį ar vibraciją. Krūvą knygų išleidęs rašytojas šiemet poezijos mylėtojams pateikė dar vieną eilėraščių rinkinį – „Apie vandenis, medžius ir vėjus“.

Kitoks būdas kalbėti

D.Kajoko gyvenime poezija atsirado tarsi netyčia. Kaltinti galima paauglystę ir jos metu kylančius filosofinius klausimus: kas yra žmogus, kuo jis gyvena. Būsimam rašytojui tuo metu buvo apie 17–18 metų. Cenzūros apraizgytu laikotarpiu atsakymų į tokius ir panašius klausimus knygose nė su žiburiu negalėjai rasti. „Liko tik poezija. Visai atsitiktinai vieną dieną atsiverčiau eilėraščių rinkinį ir pamačiau, kad tuose tekstuose kalbama apie tai, kas rūpi ir man. Negana to, kalbama įdomiai, ne tiesmukiškai, o metaforomis, vaizdais, paslaptingomis vibracijomis“, – pažintį su poezija prisiminė rašytojas. Pradėjęs skaityti daugiau poezijos, D.Kajokas suprato, kad kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Šio žanro specifika taip įtraukė, kad poezija tapo viso jo gyvenimo leitmotyvu, net likimu. „Viename eilėraštyje rašau, kad didžiausias pokytis ir nuotykis mano gyvenime būtų, jei nustočiau rašyti. Dar nenustoju, tad ir to naujo nuotykio nepatiriu“, – juokėsi Nacionalinės premijos laureatas. Nors atrasdamas poeziją D.Kajokas perskaitė daugybės autorių rinkinius, kaip pats pripažįsta, labiausiai galvon ir širdin smogė Onės Baliukonytės „Laukinės vaivorykštės“. „Šiame rinkinyje būdas, kuriuo buvo užduodami itin svarbūs klausimai, man buvo labai artimas. Žinoma, didžiulį įspūdį darė ir kiti šalia buvę rašytojai: Gintaras Patackas, Gražina Cieškaitė, Antanas Jonynas“, – kalbėjo poetas.

Meilė ir mirtis. Daugiau niekas

Jaunystėje kamuojamas daugybės filosofinių klausimų, D.Kajokas daug atsakymų rado eilėraščiuose. Jų randa ir iki šiol, tai – nesibaigiantis procesas. Tik klausimai keičiasi. „Dabar jau žinau, kad klausimai apie kertinius žmogaus būties aspektus yra neteisingai formuluojami. Dažnai jie nulemti kalbos, ideologijos ar socialinės terpės. Iš tiesų tų esminių klausimų yra ne tiek ir daug. Pavyzdžiui, man dabar įdomiau ne kodėl, o kaip viskas vyksta. Kaip aš turiu būti čia, kur esu, nors ir nežinau, kur esu. Žinoma, galiu sakyti, kad esu Lietuvoje, žemėje, kosmose, visatoje ir t.t. Tačiau turiu pripažinti, kad labai tikslių, nepažeidžiamų įrodymų, kad aš apskritai egzistuoju, neturiu. Nė vienas filosofas į tai neatsako“, –  teigė poetas. Pasak jo, taip ir gimsta poezija, kai ne tik klausi, bet ir bandai rasti nežinomą, gal tik nujaučiamą atsakymą. Eilėraščiai yra ne tik žodžiai, bet ir tai, kas sklando tarp jų. D.Kajokas prisipažino, kad visada suglumsta paklaustas, apie ką yra jo eilėraščiai. „Poezija nėra apie kažką. Ji beveik visada yra apie meilę ir mirtį. Daugiau apie nieką. Proza, esė, filosofiniai straipsniai – kas kita“, – neabejojo rašytojas.

Dirbti ilgai ir nepavargti

Kodėl pradėjo rašyti pats? Juk galima tik žavėtis ir skaityti poeziją. D.Kajokas prisiminė, kad dar žalioje jaunystėje mąstė tik apie tris profesijas: vairuotojo, policininko ir rašytojo. „Paauglystėje skaičiau daug nuotykių knygų. Tada atrodė, kad  parašyti knygą yra kažkas tokio. Man buvo įdomus ne procesas, o konkretus rezultatas. Tik vėliau viskas apsisuko aukštyn kojomis ir rašymo procesas tapo šimtą kartų įdomesnis už rezultatą“, – pasakojo poetas.

Jis žino, kad pasirinko teisingai, eina savo keliu, nes kiekvieną dieną pasitinka ir palydi su šypsena. Rašytojas neabejoja, kad kiekvienas žmogus turi savo esminę skirtį. Tačiau ne visiems pavyksta daryti tai, kas jam skirta. „Jei pasirinkai tokią profesiją, kurioje gali dirbti džiaugsmingai, noriai, azartiškai, ilgai nepavargdamas ir jautiesi gerai, tikrai esi savo rogėse. Svarbiausia, sugebėti dirbti ilgai ir nepavargti“, – kaip sužinoti, ar dirbi mėgstamą darbą, atskleidė D.Kajokas. Žinoma, tokių laimingųjų yra mažuma. Dar dirbdamas „Nemuno“ redakcijoje poetas sutiko daug į pensiją išėjusių žmonių, kurie pripažino, kad literatūra buvo jų tikroji aistra, ir bandė kurti, rašyti, leisti knygas. „Niekada jiems to nesakiau, bet buvo aišku, kad jų traukinys jau nuvažiavęs. Visą gyvenimą skyrus kitai veiklai, vėliau tapti kitos srities profesionalu nebeįmanoma. Tampi tik mėgėju, nes rašymo niuansams, milijonams subtilybių, žodžio paslaptims sužinoti reikia daugybės metų. Jie užmynė ant gerklės savo pašaukimui“, – kalbėjo rašytojas. Užtat jam priimtina nauja mada baigus mokyklą metus ar kelerius palaukti, pakeliauti, išbandyti skirtingus darbus ir tik tada stoti į universitetą.

Iš visų jėgų, su meile ir noru

Paties D.Kajoko noras ir impulsas rašyti buvo toks stiprus, kad kortų nesumaišė nė neplanuotos studijos tuomečiame Kūno kultūros institute. Baigęs mokyklą bandė stoti į žurnalistiką, tačiau nebuvo komjaunuolis, o kitokiems tapti žurnalistu tuomet buvo neįmanoma. Teko sukti Kūno kultūros instituto link. Nors kurį laiką nepavyko visos energijos skirti mėgstamiausiai veiklai, D.Kajokas niekada nesigailėjo baigęs Kūno kultūros institutą. „Tie metai suteikė gerą kūno pojūtį, kitokį požiūrį į jį, į mankštą, į savo kūno priežiūrą. Baigęs studijas, metus laiko bandžiau dirbti sporto srityje. Paskui viską mečiau ir išėjau į niekur. Negalėjau dirbti puse kojos. Tikiu, kad jei jau kažką darai, daryk iš visų jėgų, su didžiule meile ir begaliniu noru. Tas jėgas norėjau skirti tik rašymui“, – painų kelią literatūros link prisiminė D.Kajokas. Sovietų laikais rašytojams debiutuoti buvo labai sunku, todėl ir debiutai buvo gana vėlyvi. Tiesa, D.Kajoko debiuto metu, 1980 m., ideologiniai gniaužtai jau buvo atsileidę. Nors cenzūros netrūko, savo pasaulėžiūrinius dalykus metaforomis jau buvo galima reikšti. Per kitus dvidešimt kūrybos metų rašytojui buvo suteikta ne viena premija, o 1999 m. jis tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. Šiandien visus įvertinimus D.Kajokas itin vertina, bet prisipažįsta, kad tada tai atrodė savaime suprantamas dalykas. „O kam gi dar galėjo ją duoti?“ – šmaikštavo poetas, sakydamas, kad 1999 m. Nacionalinės premijos įteikimas didelio įspūdžio jam nepadarė. Tik vėliau atėjo supratimas, kaip tai reikšminga. „Bet kokio rango ir srities premija yra maloni. Esi pastebimas, kažkas tave skaito. Juk jeigu šito nenorėtum, rašytum į stalčių. Tačiau jei leidi knygas, vadinasi, nori, kad tave skaitytų. Jei nori, kad skaitytų, tai nori ir kad suprastų“, – nesikuklino laureatas.

Nebūti per dideliu kūrėju

Dažnam rašytojui, menininkui sunku suderinti kūrybą ir šeimą, buitį. D.Kajokui tai puikiai pavyksta. Šeima jam svarbiau už kūrybą. Tačiau vertybių skalėje pirmą vietą jis užleidžia paslaptingai aukštesniajai jėgai, kurios buvimu pats neabejoja. „Kai kam atrodo, kad nei šis, nei tas, kai šeima – ne pirmoje vietoje. Ir mane patį ilgai kankino tas šeimos ir aukštesnės jėgos dualizmas. Vis dėlto supratau, kad ir šeima, ir santykiai su žmonėmis, ir visa kita priklauso būtent nuo tos jėgos“, – aiškino poetas. Jis pripažino, kad kartais atsitinka taip, kad kūryba užima šeimos vietą, tačiau tai trunka laikinai. Rašytojas mano, kad pasijausti per daug rašytoju ar kūrėju yra negerai, o absoliutinti galima nebent patį absoliutą. Anot jo, kūrybos negalima sureikšminti, ji turi eiti šalia kūrėjo, bet neužgožti aplink supančių dalykų. „Jei kūryba viską užgožia, apanki. Žinoma, būna tokių momentų, kai pagauna begalinis įkvėpimas, sukauptis, tada trumpam gali iškristi iš ritmo. Tokiu atveju viskas – ir šeima, ir bičiuliai, ir socialinis gyvenimas, ir filosofiniai dalykai, ir pasaulis – nueina į aštuntą vietą. Tačiau jei tokia būsena trunka nuolat – tai jau aklumas. Gali būti net psichinis sutrikimas“, – apie kūrėjų darbo niuansus kalbėjo rašytojas. D.Kajoko neišmušė iš vėžių nė dukters gimimas ir su tuo susiję rūpesčiai. Poetas pamena, kad tuo metu buvo užklydusi mintis, kad štai taip ir baigsis jo rašymas, tačiau nutiko priešingai. „Kai buvau be galo užimtas, prasiveržė vieni iš fantastiškiausių dalykų. Radęs kelias laisvas valandas, puldavau jų užrašyti. Rūpinimasis šeima, vaiko gimimas iš manęs, kaip kūrėjo, nieko neatėmė, o tik suteikė papildomų impulsų. Niekada nesuprasi, kada tas buities sunkumas gali padėti, o kada – pakenkti. Patyriau šį stebuklą, todėl niekada nebedrįsiu sakyti, kad šeimos ir kūrybos negalima suderinti. Ypač jei padeda aukštesnioji jėga“, – apie svarbiausius jam dalykus kalbėjo poetas.

Kalba apie esminius dalykus

Rašytojas džiaugiasi dabartiniu gyvenimo tarpsniu, jaučiasi įgijęs daugiau išminties. Jam kaip niekada iki šiol tapo aiškūs prioritetai, o nereikšmingi dalykai darosi vis mažiau svarbūs. Tai matyti ir naujajame poeto eilėraščių rinkinyje „Apie vandenis, medžius ir vėjus“. Kaip pats rašytojas sako, pavadinimas nurodo, kad rinkinyje bus kalbama apie jam svarbiausius dalykus. Jam juoką kelia pastaruoju metu vis dažniau vartojami naujoviški terminai, atkeliavę iš technikos pasaulio. Jis neabejoja, kad dar po 20 metų jie kels tik šypsnį, nes technologijos kinta itin greitai. Būtent dėl šios priežasties savo naujojo rinkinio pavadinime jis vartoja paprastus, bet esminius žodžius, kurie, tiki, neišnyks tol, kol egzistuos pati žmonija. „Apie man svarbiausius dalykus kalbu per vandenis, medžius ir vėjus. Aišku, ir per akmenis, dangų, saulę. Esu miesto žmogus, bet gamta man visą laiką buvo svarbi, nors ją menkai pažinojau. Pastaraisiais metais susidraugavau su savo medžiais. Vedžiodamas šunį su jais pasisveikinu, būnu kaip su bičiuliais. Ir jie man atliepia, pasišneka su manimi. Santykis su gamta tampa vis artimesnis“, – pripažino autorius.

Kalbant apie D.Kajoko kūrybą neapsieinama ir be Rytų įtakos paminėjimo. Knygoje matomos budizmo, dzen budizmo, induizmo religinės ir filosofinės tradicijos. Prie jų puikiai dera ir krikščioniškosios. „Vis daugiau gilindamasis į įvairių religijų tekstus suvokiau, kad visi vienaip ar kitaip kalba apie tą patį, truputį keičiasi žodžiai, atsiranda kita slinktis, bet yra vienas buvėjas. Todėl palaikau gerus santykius ir su Rytais, ir su Vakarais“, – linksmai pokalbį baigė rašytojas.

Su autoriumi bendravo žurnalistė Eglė Valionienė
Šaltinis čia