Miguelis de Cervantesas Saavedra ir Williamas Shakespeare’as mirė tą pačią dieną – balandžio 23-iąją,1616 metais. Nors iš tikrųjų ne visai taip.

Grei­čiau­siai jie­du mi­rė ar­ba bu­vo pa­lai­do­ti 11 die­nų skir­tu­mu. Da­ta su­tam­pa to­dėl, kad ka­ta­li­kiš­kos Is­pa­ni­jos nau­do­tas Gri­ga­liaus ka­len­do­rius at­si­li­ko nuo lai­ko skai­čia­vi­mo pro­tes­tan­tiš­ko­je Ang­li­jo­je. Šiaip ar taip, tą die­ną mi­ni­me kaip Pa­sau­li­nę kny­gos die­ną, o šie­met Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je ir Is­pa­ni­jo­je ji taps abie­jų li­te­ra­tū­ros ko­ri­fė­jų 400 mir­ties me­ti­nių mi­nė­ji­mo kul­mi­na­ci­ja.

Vis dėl­to kur kas svar­biau nei mir­ties da­ta yra tai, kad M. de Cer­van­te­sas ir W. Sha­kes­pea­re’as bu­vo sa­vo kal­bos ir li­te­ra­tū­ri­nės tra­di­ci­jos mil­ži­nai, pa­li­kę mums ne­įkai­no­ja­mą sa­vo kū­ry­bos do­va­ną, prieš ku­rią nu­blanks­ta vi­si jų am­ži­nin­kų dar­bai ir ku­ri jau 400 me­tų ne­pa­liau­ja­mai džiu­gi­na vi­są pa­sau­lį.

Ki­tas da­ly­kas, kad W. Sha­kes­pea­re’as yra po­pu­lia­res­nis už M. de Cer­van­te­są.

Ne­pel­ny­ta­me šešėlyje

Par­adok­sa­lu, ta­čiau is­pa­nai ne­be­ga­li pers­kai­ty­ti svar­biau­sio sa­vo li­te­ra­tū­ros kū­ri­nio „Don Ki­cho­to“ – skai­tant 1100 pus­la­pių vei­ka­lą se­no­vi­ne kas­ti­lų kal­ba ten­ka gi­lin­tis į tūks­tan­čius iš­na­šų, ir tai tam­pa su­nkiai įkan­da­ma šiuo­lai­ki­niam žmo­gui. Kaip at­sklei­dė per­nai pa­skelb­tas ty­ri­mas, tik du iš de­šim­ties su­au­gu­sių is­pa­nų yra pers­kai­tę vi­są „Don Ki­cho­tą“ ir tik pu­sė jų ži­no, koks ti­kra­sis pa­grin­di­nio he­ro­jaus var­das, – Alon­sas Ki­cha­na.

Dėl „Don Ki­cho­to“ is­pa­nai net įsi­va­rė komp­lek­są – vi­si pri­pa­žįs­ta šios kny­gos svar­bą, o ne­skai­čiu­sie­ji pa­si­ža­da bū­ti­nai tai pa­ga­liau pa­da­ry­ti, bet pri­ėję ko­vą su vė­jo ma­lū­nais, maž­daug 50 pus­la­pį, ne­išt­ve­ria skai­ty­mo su­nku­mų ir me­ta. Tuo me­tu už­sie­nie­čiai ga­li džiaug­tis jiems su­pran­ta­mais ver­ti­mais į sa­vo kal­bas.

Prieš ke­le­rius me­tus to­kią pa­dė­tį ėmė­si tai­sy­ti M. de Cer­van­te­so ži­no­vas And­re­sas Tra­piel­lo. Jis „iš­ver­tė“ „Don Ki­cho­tą“ į šiuo­lai­ki­nę is­pa­nų kal­bą ir jau pir­mais lei­di­mo me­tais par­da­vė 30 tūkst. kny­gos eg­zemp­lio­rių. Tai ro­do, kad is­pa­nai iš­ties no­ri su­si­pa­žin­ti su sa­vo li­te­ra­tū­ros še­dev­ru. Ta­čiau A. Tra­piel­lo pa­stan­gos su­lau­kė ir daug kri­ti­kos – už „Don Ki­cho­to“ iš­dar­ky­mą. Ta pro­ga Is­pa­ni­jo­je už­vi­rė dis­ku­si­ja, kas ge­riau: ne­pers­kai­to­ma ori­gi­na­li XVII am­žiaus pra­džios kla­si­ka ar vi­siems prie­ina­ma adap­ta­ci­ja?

M. de Cer­van­te­so ig­no­ra­vi­mą gal­būt le­mia ir tai, kad „Don Ki­cho­tą“ is­pa­nai ver­ti­na per­ne­lyg rim­tai ir se­na­ma­diš­kai. Iš ti­krų­jų ši kny­ga ne tik liūd­na, bet ir la­bai juo­kin­ga. Tai dau­gy­bė anek­do­ti­nių pa­sa­ko­ji­mų, ku­rie vi­sai ne­tin­ka ki­no kal­bai. To­dėl „Don Ki­cho­tas“ la­bai su­nkiai pa­si­duo­da ekra­ni­za­ci­jai – vi­si fil­mai apie Don Ki­cho­tą, tu­rė­ję bū­ti juo­kin­gi, ne­pa­vy­ko.

O štai W. Sha­kes­pea­re’o kū­ri­nių per­kė­li­mas į ki­no ekra­nus pla­čiai iš­po­pu­lia­ri­no ang­lų bar­dą to­li už Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ri­bų. Ti­kriau­siai dra­ma­tur­gi­nės ra­šy­to­jo sa­vy­bės le­mia jo dar­bų šiuo­lai­kiš­ku­mą ir pa­da­ro juos iš­ties ne­ma­rius.

Sve­tur my­li­mas la­biau

Vis dėl­to ir W. Sha­kes­pea­re’as už­sie­ny­je po­pu­lia­res­nis ne­gu na­mie. Ke­tu­ri iš 10 bri­tų ne­mėgs­ta ar­ba ne­sup­ran­ta W. Sha­kes­pea­re’o. Tai at­sklei­dė Bri­tų ta­ry­bos už­sa­ky­mu at­lik­tas ty­ri­mas. Per jį 15-oje vals­ty­bių bu­vo apk­laus­ta 18 tūkst. res­pon­den­tų. Dra­ma­tur­go tė­vy­nė uži­ma tik 11 vie­tą iš 15. Net ang­la­kal­bė­se ša­ly­se, to­kio­se kaip Aus­tra­li­ja ir JAV, pir­mau­ja ne W. Sha­kes­pea­re’as, už­tat jis la­bai my­li­mas be­si­vys­tan­čia­me pa­sau­ly­je: Bra­zi­li­jo­je, In­di­jo­je, Ki­ni­jo­je, Mek­si­ko­je, Tur­ki­jo­je, Pie­tų Af­ri­ko­je.

Ar bri­tai dėl to tu­rė­tų jaus­ti na­cio­na­li­nę gė­dą? Ti­kriau­siai ne, bet pa­mąs­ty­ti, kaip pa­teik­ti fan­tas­tiš­kas W. Sha­kes­pea­re’o is­to­ri­jas jau­ni­mui, ko ge­ro, ver­tė­tų. Juo­lab kad di­džiau­sią reikš­mę skai­ty­to­jams tu­ri mo­kyk­li­nė pa­tir­tis – ori­gi­na­laus W. Sha­kes­pea­re’o teks­to skai­ty­mas mo­kyk­los suo­le, kaip par­odė ty­ri­mas, ga­li at­bai­dy­ti vi­sam gy­ve­ni­mui.

Nuo­ty­kių ku­pi­nas gyvenimas

„Don Ki­cho­tas“ iš­gar­si­no M. de Cer­van­te­są. Ta­čiau ir au­to­riaus, kaip ir jo he­ro­jaus Liūd­no­jo Vaiz­do ri­te­rio, gy­ve­ni­mas bu­vo ne ma­žiau in­tri­guo­jan­tis bei nuo­ty­kin­gas. Aka­de­mi­kai pa­si­tel­kia ar­chy­vus, ne­gau­sius am­ži­nin­kų pa­sa­ko­ji­mus ir pa­ties M. de Cer­van­te­so au­to­biog­ra­fi­nes kny­gų įžan­gas, kad iš­šif­ruo­tų mi­tą žmo­gaus, ku­ris lai­ko­mas šiuo­lai­ki­nio ro­ma­no pra­di­nin­ku.

M. de Cer­van­te­sas gi­mė 1547 me­tais Al­ka­la del He­na­re­so mies­te­ly­je ne­to­li Mad­ri­do, nu­si­gy­ve­nu­sio­je šei­mo­je. Jam dar ne­bu­vo 20-ies, kai šei­ma per­si­kė­lė į Mad­ri­dą. Ten jis su­kū­rė pir­mą mums ži­no­mą sa­vo poe­zi­ją.

1569 me­tais M. de Cer­van­tes dėl ne­aiš­kių prie­žas­čių iš­vy­ko į Ro­mą. Ke­lio­nė grei­čiau­siai bu­vo su­si­ju­si su dvi­ko­va, po ku­rios jam te­ko bėg­ti. Ita­li­jo­je įsto­jo į ka­riuo­me­nę ir 1571 me­tais da­ly­va­vo Le­pan­to mū­šy­je, per ku­rį 200 ga­le­rų su­tel­ku­sios krikš­čio­nių pa­jė­gos prie Grai­ki­jos su­mu­šė tur­kų os­ma­nų im­pe­ri­jos lai­vy­ną. M. de Cer­van­te­sas bu­vo kul­kų su­žeis­tas į krū­ti­nę ir kai­rią­ją ran­ką, jos nie­ka­da ne­be­val­dė.

Iš­gi­jęs M. de Cer­van­te­sas to­liau da­ly­va­vo ka­ri­nė­je kam­pa­ni­jo­je, bet 1575 me­tais nu­spren­dė grįž­ti į Is­pa­ni­ją. Lai­vą, ku­riuo jis plau­kė, užg­ro­bė pi­ra­tai. M. de Cer­van­te­sas bu­vo nu­ga­ben­tas į Al­žy­rą ir ten ne­lais­vė­je pra­lei­do pen­ke­rius me­tus. Ke­lis kar­tus ne­sėk­min­gai mė­gi­no pa­bėg­ti, o per vie­ną to­kį ban­dy­mą pen­kis mė­ne­sius drau­ge su ki­tais slaps­tė­si ur­ve Ry­tų Al­žy­re, vel­tui lauk­da­mas lai­vo, ku­rį tu­rė­jo at­siųs­ti bro­lis. Ga­liau­siai šei­ma ir vie­nuo­liai su­rin­ko pi­ni­gų iš­pir­kai ir jis grį­žo į Is­pa­ni­ją.

1584 me­tais M. de Cer­van­te­sas su­si­lau­kė duk­ters, vie­nin­te­lės pa­li­kuo­nės, bet vė­liau ve­dė ne jos mo­ti­ną, o ki­tą be­veik 20 me­tų jau­nes­nę mo­te­rį. Su ja ap­si­gy­ve­no ma­ža­me kai­me­ly­je cen­tri­nia­me Kas­ti­li­jos ir La Man­čos re­gio­ne, kur pa­skui įkur­di­no ir Don Ki­cho­tą. Ten par­ašė pir­mą­jį ro­ma­ną „Ga­la­tė­ja“. Jis ne­bu­vo sėk­min­gas, kaip ir ki­ti kū­ri­niai, iš­sky­rus „Don Ki­cho­tą“.

1587 me­tais M. de Cer­van­te­sas, ga­vęs il­gai siek­tą tar­ny­bą, iš­vy­ko į Pie­tų Is­pa­ni­ją. De­šimt me­tų rin­ko kvie­čių ir alie­jaus, o pa­skui – mo­kes­čių rink­lia­vas. Dėl sko­lų ke­lis kar­tus bu­vo įmes­tas į ka­lė­ji­mą. Ma­no­ma, ten ir pra­dė­jo ra­šy­ti „Don Ki­cho­tą“.

1605 me­tais iš­leis­tas ro­ma­nas su­lau­kė ne­re­gė­to po­pu­lia­ru­mo, bet au­to­riui, ku­ris jau ar­tė­jo prie sa­vo še­šias­de­šimt­me­čio, pi­ni­gi­nės nau­dos tai ne­da­vė. M. de Cer­van­te­sas ne­tru­kus grį­žo į Mad­ri­dą ir at­si­da­vė kū­ry­bai – par­ašė an­trą­ją „Don Ki­cho­to“ da­lį. Mi­rė bū­da­mas 68-erių, pa­si­li­go­jęs ir be­veik nu­skur­dęs, ti­kriau­siai nie­ka­da ne­si­ti­kė­jęs, kad jo li­te­ra­tū­ri­nis pa­li­ki­mas bus toks il­gaam­žis.

„Don Ki­cho­tą“, iš­vers­tą į 140 kal­bų, šiuo po­žiū­riu len­kia tik Bib­li­ja. Ro­ma­nas pa­sa­ko­ja apie žmo­gų, ku­ris įsi­vaiz­duo­ja esąs ri­te­ris ir pa­trau­kia va­duo­ti pa­sau­lio iš jo blo­gy­bių. M. de Cer­van­te­so he­ro­jus – silp­nas ir ne­to­bu­las, kaip bet ku­ris žmo­gus. Toks vaiz­da­vi­mas bu­vo re­vo­liu­ci­nis ir įkvė­pė ki­tus au­to­rius – Fio­do­rą Dos­to­jevs­kį, Gus­ta­ve’ą Flau­bert’ą, Mar­ką Twai­ną, Char­le­są Dic­ken­są.

Tik per­nai pa­mirš­to­je po­že­mi­nė­je pa­tal­po­je Mad­ri­do tri­ni­to­rių vie­nuo­ly­ne ap­tik­tas M. de Cer­van­te­so ka­pas – iki tol jo pa­lai­kai bu­vo din­gę. Juos ren­gia­ma­si per­lai­do­ti į krip­tą, ku­rios ati­da­ry­mas vi­suo­me­nei su­tam­pa su 400-osio­mis M. de Cer­van­te­so mir­ties me­ti­nė­mis. Ta pro­ga šie­met Is­pa­ni­jo­je vyks­ta dau­giau kaip 300 įvai­riau­sių ren­gi­nių: par­odų, tea­tro pa­sta­ty­mų, skai­ty­mų, kon­fe­ren­ci­jų. Šian­dien Is­pa­ni­jos ka­ra­lius ir prem­je­ras lan­ky­sis kū­rė­jo gim­ta­ja­me Al­ka­la del He­na­re­se ir įteiks kas­me­ti­nį M. de Cer­van­te­so ap­do­va­no­ji­mą, ku­riuo ra­šy­to­jai pa­ger­bia­mi už vi­so gy­ve­ni­mo nuo­pel­nus.

Ra­šė masėms

W. Sha­kes­pea­re’as gi­mė Strat­for­de prie Ei­vo­no 1564 me­tais, ten pat ir mi­rė, nie­ka­da ne­iš­vy­kęs iš Ang­li­jos, 52 me­tų – tra­di­ciš­kai ma­no­ma, jog per sa­vo gim­ta­die­nį, nors is­to­ri­kai nė­ra tuo ti­kri.

Kū­ry­bi­nį W. Sha­kes­pea­re’o pa­li­ki­mą su­da­ro 38 pje­sės ir 154 so­ne­tai. Jo dar­bai, iš­vers­ti į 80 pa­sau­lio kal­bų, yra reikš­min­gi vi­sos žmo­ni­jos iš­si­la­vi­ni­mui. Ka­žin ar ras­tų­si daug ša­lių, ku­rio­se W. Sha­kes­pea­re’o kū­ri­niai ne­bū­tų pri­va­lo­mi mo­kyk­lo­se.

Nors W. Sha­kes­pea­re’as gy­ve­no Elž­bie­tos I lai­kų Ang­li­jo­je, dėl sa­vo su­kur­tų he­ro­jų ir iš­sa­ky­tų min­čių ta­po pri­pa­žin­tas bei my­li­mas vi­sa­me pa­sau­ly­je kaip di­dis dra­ma­tur­gas ir poe­tas. Kiek­vie­nais me­tais jo Ote­las, Mak­be­tas, Ro­meo ir Džul­je­ta ar Ham­le­tas at­gy­ja vis ki­tais pa­vi­da­lais pa­sau­lio sce­no­se ir ekra­nuo­se – dėl kal­bos gro­žio ir uni­ver­sa­lių mei­lės, kerš­to, siel­var­to te­mų. Ne ma­žiau po­pu­lia­rios ir ra­šy­to­jo ko­me­di­jos.

W. Sha­kes­pea­re’as yra vie­nas mo­der­nios ang­lų kal­bos kū­rė­jų – „nu­kal­di­no“ 1700 nau­jų žo­džių, o dau­gy­bė dra­ma­tur­go pa­sa­ky­mų įėjo į kas­die­nę kal­bą, ku­rią ir šian­dien var­to­ja mi­li­jo­nai žmo­nių. Pa­vyz­džiui, „vis­kas ge­rai, kas ge­rai bai­gia­si“ ar­ba „gy­ve­ni­mas – tai di­džiu­lė sce­na, ku­rio­je kiek­vie­nas ką nors vai­di­na“. Šie žo­džiai iš­kart nu­ke­lia mus į gar­sų­jį Lon­do­no „Gaub­lio“ tea­trą, ku­ria­me W. Sha­kes­pea­re’as sta­tė sa­vo pje­ses, pats jo­se vai­di­no ir vei­kė kaip pro­diu­se­ris – tu­rė­jo tea­tro tru­pę.

Iš ti­krų­jų W. Sha­kes­pea­re’as ra­šė ma­sėms. Dra­ma­tur­go vai­di­ni­mus mė­go ne tik ka­ra­liai, bet ir ne­tur­tin­gi žmo­nės, ga­lė­ję pa­ma­ty­ti juos su­si­mo­kė­ję vos pen­są. Iš sa­vo pje­sių W. Sha­kes­pea­re’as ge­rai už­dir­bo. Per ke­le­rius me­tus pra­tur­tė­jęs jis įsten­gė nu­si­pirk­ti Strat­for­de bran­gų na­mą ir vi­są lai­ką iš­lai­kė šei­mą.

1582 me­tais W. Sha­kes­pea­re’as ve­dė An­ne Hat­ha­way iš Vor­čes­te­rio. Ši jam pa­gim­dė du­krą Su­san­ną ir dvy­nius Ham­ne­tą bei Ju­dith, ta­čiau ber­niu­kas mi­rė su­lau­kęs 11 me­tų . Re­gis, W. Sha­kes­pea­re’as ne­bu­vo ge­ras vy­ras, bet sa­vo vai­kus my­lė­jo. Ga­li bū­ti, jog sū­naus Ham­ne­to mir­tis įkvė­pė jį par­ašy­ti „Ham­le­tą“ (tai to pa­ties var­do va­rian­tai).

Daž­nai ma­no­ma, kad W. Sha­kes­pea­re’as bu­vo di­džiai iš­si­la­vi­nęs, nes siu­že­tų sė­mė­si iš is­to­ri­jos, mi­to­lo­gi­jos ir ki­tų ra­šy­to­jų kū­ry­bos. Iš tie­sų jis ne­bu­vo kil­min­gas ir iki 13 me­tų mo­kė­si tik Strat­for­do pra­džios mo­kyk­lo­je, ta­čiau ten tu­rė­jo krims­ti lo­ty­nų ir se­no­vės grai­kų kal­bas.

Nors bu­vo ga­na žy­mus, jo mir­tis ne­su­krė­tė am­ži­nin­kų – W. Sha­kes­pea­re’o jie ne­lai­kė na­cio­na­li­ne ver­ty­be. Jis pa­lai­do­tas Šv. Tre­jy­bės baž­ny­čio­je Strat­for­de, o ant jo ka­po iš­kal­ta epi­ta­fi­ja, jam ir pri­ski­ria­ma, skam­ba it ei­liuo­tas pra­keiks­mas: „Ge­ra­sis drau­ge, die­va­ži, ne­drįs­ki kas­ti čia įka­lin­tų dū­lė­sių. Te­bus pa­lai­min­tas ta­sai, kurs ka­pą šį pa­liks ra­my­bėj, o tą, ku­ris su­ju­dins ma­no kau­lus, lai pra­keiks­mas te­ly­di (aut. vert.).“

Viljama Sudikienė