Elžbieta Banytė. Kodėl mokinių rengimas lietuvių literatūros VBE ugdo mokytojo cinizmą

Ką tik padariau tokį dalyką, dėl kurio prieš kokį trejetą metų veikiausiai būčiau putojusi kaip actas su soda – parašiau mokinei pastabą, kad ji per daug remiasi literatūra ir per mažai samprotauja.

Kaip galima per daug remtis literatūra per lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, – paklausite jūs? Labai paprastai. Kandidatas renkasi vieną iš dviejų rašinių tipų – samprotavimo, kuris turi būti rašomas publicistiniu stiliumi, o jo tikslas – argumentuotai atskleisti savo nuomonę, samprotauti (no shit, Sherlock), arba literatūrinį – neva „mokslo populiariuoju stiliumi rašomą“ ir literatūros analizei skirtą tekstą.

Šis antrasis „žanras“ (taip taip, kolegų lituanistų jis taip vadinamas) yra maždaug suvokiamas sveiku protu: jį daugelis vyresnės kartos žmonių prisimena iš savo paauglystės, nes rašydavo apie „Maironio istoriškumą“, „Išmintingus kaimo žmones Vinco Krėvės apsakymuose“, „Moters dalią Žemaitės kūryboje“ ir pan. Tai yra paprasčiausias 500 žodžių tekstukas, kurį perskaičius mokytojui turėtų būti aišku, ar žmogus bent kažką supranta apie tuos kūrinius, kuriuos analizavo mokykloje, t. y. ar geba juos interpretuoti per pamoką neaptartu aspektu. Kitaip tariant – ar yra bent kiek mąstantis ir kiek jo apsiskaitymas dengia mokyklos programos apimtį. Bent man atrodo, kad toks ir turi būti egzaminas – patikrini, ar perskaitė programą, ar suprato, ar primąsto ir kiek raštingas. Juk, šiaip ar taip, 11–12 kl. mokomas dalykas vadinasi „Lietuvių kalba ir literatūra“, todėl humaniška atrodo ir egzaminuoti iš to, kas programoj (apie jos kokybę esu kalbėjusi daugybę kartų ir nebekartosiu).

Įdomesnis tas „samprotavimo rašinys“, nes jame literatūros gali būt per daug. Taip, per lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą netikrina, ar skaitėte programinius tekstus ir kiek apskritai apie tą literatūrą išmanote. Viena vertus, tai gerai, nes mokinys tarsi turi teisę ramiai sau skaitinėti Donskį, Seneką, Camus, Niliūno dienoraščius, Parulskio esė, Murakamį, Kerouacką ir pan., o apie programinius lietuvių autorius išmokti po 10 sakinių iš egzaminatorius.lt, mokytojos, vadovėlio arba konspektų. Tada jam belieka nueiti į egzaminą, paspekuliuoti, suskrebenti tvarkingą ir visiškai neautentišką tekstą (mat prieš tai mūsų hipotetinis mokinys įsikirto į sistemą ir suprato, kas patiks vertintojams) ir, jei yra raštingas, gauti daugiau negu 86 balus.

Ir tai yra košmaras, prie kurio aš prisidedu šitom štai savo rankytėm. Samprotavimo rašinyje pagal vertinimo instrukcijas negerai tiesiog pasakyti kokią paprastutę iš paaugliškos patirties ateinančią mintį ir ją pagrįsti literatūros pavyzdžiu. Pvz., negalima tiesiog parašyti: apsispręsti, ką veiksime toliau – kokias studijas, darbą, gyvenimo būdą rinksimės – sunku tada, kai besirenkančiųjų vertybės ir polinkiai nesutampa su autoritetų, ir papasakoti apie Liudą Vasarį. Ne ne. Po teiginio (kuris šiuo atveju būtų pernelyg abstraktus) reikia samprotauti, t. y. sakyti ir argumentuoti savo nuomonę, kurios tas 18–19 metų žmogus dar galbūt nespėjo susiformuoti. Būtent dėl to, kaip minėjau, egzaminui labiau verta skaityti neprograminę publicistiką ir filosofiją. Literatūrinis argumentas samprotavimo rašinyje iš tiesų tėra pavyzdys, argumento parėmimas. Jį pateikus dar nerekomenduojama apibendrinti – prieš dalinę pastraipos išvadą reikėtų parašyti dar bent porą „samprotaujančių“ sakinių arba pateikti dar vieną, šįkart jau gyvenimišką, pavyzdį. Esu mačiusi labai gerai įvertintų darbų, kur apie programinį autorių pasakyti lygiai du sakiniai. Visa kita – statistika, filmai, spektakliai, filosofų mintys, paties žmogaus įžvalgos.

Tai būtų gerai – daug laisvės ir pan. – bet nėra. Visų pirma, jau esu rašiusi, kaip tie rašiniai vertinami – autentiško mąstymo ten nepageidaujama, o būtent taip mąstyti iškyla pavojus apsiskaičiusiems. Taigi labai tikėtina, kad geriausi ir protingiausi, pasirinkę samprotavimo rašinį per VBE, gaus per nagus. Lygiai taip pat nukentės ir tokie, kurių mokytoja tokia bloga, kaip aš, t. y. kuriai rūpi literatūra, interpretacijos, pagrįsti svarstymai ir kuri alergiška primityvioms spekuliacijoms, varijuojančioms 10 iškaltų sakinių apie neskaitytą tekstą arba baisiai sudėtinga tema, kuri plėtojama labai primityviai. Ką daro tokių „blogų mokytojų“ mokiniai? Kai kurie rašo literatūrinius rašinius, ir „blogos mokytojos“ patylom džiaugiasi. Bet jos labai nuliūsta, kai tie mokiniai ima ir parašo „tarpinio žanro“ rašinius: pasirenka laisvesnę samprotavimo temą ir sodriai beria literatūrinius pavyzdžius (ne tik programinius – gaunu visko nuo Aristotelio iki Sartre’o ir nuo „Dekamerono“ iki Terry Pratchett’o), o nudrožtų banalybių iš serijos „pakalbėkime apie gyvenimo kelią laužo šviesoje“ nedėsto. Liūdna ne dėl teksto kokybės, ne. Tie rašiniai „blogoms mokytojoms“ įdomūs. Bet „tarpinis žanras“ VBE vertinimo sistemos požiūriu yra, žinokite, kraupi blogybė. Suskaičiavau, kad tokį parašęs daugiau 65 nelabai gali tikėtis, net jeigu esi absoliučiai raštingas. Ir tai, žinoma, yra nesąmonė. Kas per kognityvinis disonansas, jeigu vaikas baudžiamas už tai, kad per daug rėmėsi literatūra per literatūros egzaminą?

Dar vienas dalykas, kodėl samprotavimo rašinys yra nevykęs – jis leidžia išsisukti neperskaičiusiems nė vienos programinės knygos. Taip, mano praktikoje buvo tokių, kurie neperskaitė nė vienos ir išlaikė egzaminą, kai kurie netgi neblogai. Jie perpranta struktūrą (tiksliau, tikisi, kad tu juos nudroši, o jie tuo tarpu tavęs nekęs ir burbės, ir priešinsis, bet išmoks), iškala kelias plataus pritaikymo citatas, kurias pritaiko kaip epigrafą arba nuo jų pradeda rašinį, o tai, pagal NEC, yra kūrybiškos struktūros požymiai, pakalba politkorektiškas ir vertintojų supelijimo laipsnį atitinkančias banalybes ir išlaiko. Tiesiog šitaip va. Taigi samprotavimo rašinys ne tik niveliuoja protingiausių mokinių mąstymą, ne tik verčia kurti kažkokias spekuliacijas, kur nei literatūros, nei samprotavimo, bet dar ir leidžia prasisukti visokiems beraščiams, mažaraščiams ir neskaitantiems. Turbūt nereikia net sakyti, kad jie tokie tampa būtent todėl, kad žino, kaip nesunkiai ir schematiškai galima praslysti.

O ką daro mokytoja? Mažina pažymį už tuos neva „tarpinio žanro“ rašinius. Taip taip. Dabar, kai kone mintinai moku Ugdymo plėtotės centro skelbiamą medžiagą, kai kuriuos „Lituanistų avilio“ patarimus ir VBE vertinimo lenteles, esu išklausiusi visokių ten kursų ir seminarų, rašinius taisau maždaug taip: vieną kartą atidžiai skaitau ir pažymiu rašybos, skyrybos, kalbos vartosenos klaidas ir „stiliaus trūkumus“, o antrą – bandau gilintis į turinį. Kartais nuoširdžiai nieko nesuprantu arba nežinau, kaip įvertinti, tada skaitau trečią kartą. Bet taip būna kuo toliau, tuo rečiau – turbūt ne dėl praktikos, kuriai randantis abejonių, kritikos ir klausimų tik daugėja, bet dėl to, kad į ruošimosi VBE etapą pradedu žiūrėti kaip į mechanišką procesą. Būtų daug paprasčiau, jei vaikai ir jų tėvai suprastų, kokia nesąmonė yra šitas egzaminas, ir kažkaip be įtampos į jį reaguotų. Šitą sakau ir jaunesnei sau: prireikė pagyventi, kad suprasčiau, kokie neįdomūs tie mano šimtukai ne tik kitiems, bet ir man.

Tačiau, kai atsiduri prieš sistemą ir egzaminą, idėjiškai žiūrėti darosi beveik neįmanoma, nes juk visi „galvoja apie ateitį“ ir „linki vaikams gero“, ir todėl „siekia aukštų rezultatų“, suprask, balų, o ne mąstymo kokybės. Ir tai visiškai normalu. Mes norėjome įstoti į universitetus ir nenorėjome mokyklos baigti „kitais metais“. Mūsų mokiniai – lygiai taip pat. Tada jiems išaiškinu, kad čia ne aš rašau pažymį – aš mielai išvis jo nerašyčiau – o „sistema“. Ir tada išbraukiu pusę pastraipos ir parašau, kad čia „tarpinis žanras“ ir kad reikia „daugiau samprotauti“.

Puikiai suprantu, koks baisus biurokrato pasiteisinimas yra šitas dvigubumas: „Čia ne aš, čia sistema.“ Bet iš tiesų panašiai ir vyksta – autentiškiausiai vaikai mąsto, kai tiesiog kalbamės apie literatūrą ir net nebandom nieko formaliai samprotauti. Į juos tiesiog gražu žiūrėti, kai mąsto ir bando argumentuoti, kodėl jiems patiko arba ne kažkuris tekstas, kuri frazė įstrigo ir kodėl (iš tiesų dažnai būna dėl aliteracijos arba asonanso, ačiū tau, Jakobsonai), kaip sutrinka dėl klausimų apie struktūrą, o tada bando „išsivynioti“. Todėl maištingai sakau – šitą samprotavimo rašinį ir jo vertinimą reikia arba iš esmės keisti (t. y. taip, kad būtų beveik neatpažįstamas, net pavadinimą, nes daliniai pokyčiai dar baisesni, čia panašiai kaip VDU ir LEU jungimas – trauklapis ant gangrenos), arba išvis atsisakyti.

Tikiuosi – nors nesu tikra – kad tam įvykus mažiau „daryčiau gera“ dėl rezultatų ir balų, iš tiesų kenkdama humanitarinei Lietuvos kultūrai ir žmonių mąstymui. Nes dabar tiesiog mechaniškai parašau „daugiau samprotauk“. Santykis su samprotavimo rašiniais kuo toliau, tuo labiau chirurginis – aš pjaunu, o jie cypia, bet man nebeįdomu, nes atbuko klausa. Norit ruoštis egzaminams? Norit balų? Gerai, bet tada nerėkit, kad neleidžiu jums turėti nuomonės. Hiperbolizuotas pavyzdys – panašiai turbūt galvojo mašinistai, žydus vežę į Treblinką: „Dar dvidešimt vagonų. Ką padarysi.“ Iš tiesų taip yra: arba analizuoji tekstus (ir tada vaikai rašo literatūrinius rašinius arba tuos neva blogus „tarpinio žanro“), arba originalesnes mintis sugrūdi į gyvulinius vagonus. Bet ką, kas turi daugiau dimensijų negu 2. Kitaip tariant – bet ką, kas nėra plokščia ir blogąja prasme vadovėliška. Apskritai pradedu purtytis, kai mokytojas lituanistas ištaria žodį „vertybės“ ir nepaaiškina, ką turi omeny, nes galvoje dėl šito VBE proceso yra atsiradę visokių baisių pamintijimų – pvz., kad šita sistema skatina nekęsti savo kultūros ir emigruoti po velnių. Nes jeigu didžiausia vertybė yra moraliai sugniuždytas žmogus (a. k. a. vaižgantiškas Mykoliukas), tai ką jau.

Kol kas neprisiverčiu drausti mąstyti ir, tikiuosi, niekada neprisiversiu, bet rašinius taisau su ramiu abejingumu: kas Dievo – Dievui (suprask, pamokos ir mūsų pokalbiai), kas ciesoriaus – ciesoriui (t. y. egzaminas ir tie stebuklingieji balai). Bet cinizmas nėra duotybė. Jis atsiranda būtent iš praktinės naudos siekio ir minčių, kad visi tik to ir nori. Iš tikrųjų ne visi. Tik dauguma. Ir tai yra visiškai normalu. Mane vis dar skaudina, kai mokiniai žiūri į akis ir sako, kad lietuvių mokosi tik dėl egzamino. Belieka tikėtis, kad aš jau gavau juos tokius ir kad dėl tokio požiūrio kalta sisteminė nuostata, o ne aš. Bet juk aš nesu negyvenama sala Ramiajame vandenyne su dviem palmėmis, trimis akmenimis ir senu vėžliu. Aš irgi dalyvauju Sistemoje. Taigi esu lygiai taip pat atsakinga už tai, kad jie nemėgsta dalyko, kuris esmiškai ugdo tas vertybes – tas gerąsias ir sveikąsias, o ne naftalinines…

Šizofrenija? Ką padarysi.

Dar kitas reakcijos į šitą absurdą variantas – spjauni ir atsisakai ruošti egzaminams, kaip padarė viena labai gerbiama kolegė. O dar galima keisti profesiją.

Straipsnis originaliai publikuotas autorės tinklaraštyje.
Bernardinai.lt