Erika Urbelevič. Kostas Kubilinskas: tarp dviejų ugnių

„Kai bunkeryje liko vienas Kariūnas, Varnas jį taip greitai nušovė, kad Rytas net nespėjo atsitokėti. Rytas instinktyviai pakartojo šūvį, Varnas iššovė trečią kartą ir atidarė liuką.“[1]Kovo septintosios popietę, 1949 metais, po pasigirdusių šūvių Kalesninkų mišku Alytaus pusėn nubėgo du vyrai. Vienas buvo Adolfas Skinkys, slapyvardžiu Rytas, kitas – Varnas, būsimasis vaikų poezijos klasikas Kostas Kubilinskas.

Sovietmečiu apie tai buvo kalbama pašnibždomis, bet artėjant Sąjūdžiui žinia pasklido plačiai – 1949-aisiais K. Kubilinskas partizanus nušovė, išdavė, pabėgo… Skubėta atsiriboti nuo jo išdavystės ir nuo paties poeto. Aiškintis ir bandyti suprasti beveik nemėginta.

Vis dėlto laikas kalbėti ir apie tai, kas nemalonu, apie tai, ką norisi pamiršti ir lengva ranka išbraukti iš mūsų kultūros istorijos. Norėdami geriau suprasti K. Kubilinsko situaciją turėtume susipažinti su iki šiol plačiau necituotais KGB dokumentais, esančiais Lietuvos ypatingajame archyve. Iš naujo peržiūrint archyvo duomenis verta dar kartą, neteisiant ir neišteisinant, klausti: kas lėmė poeto, intelektualaus žmogaus, prastus pasirinkimus? Iš dokumentų aiškėja atsakymas: iš jo buvo atimta tai, kas jam buvo svarbiausia – galimybė rašyti ir būti skaitomam.

K. Kubilinskas, užaugęs Rūdos (Šilkalnio) kaime, eiles pradėjo rašyti anksti. Gižų klebonas Grigaitis globojo K. Kubilinską, padėjo jam įsitaisyti į mokyklą[2]. Kaimo žmonių prisiminimuose sakoma, kad Kostas savo eilėraščiuose apdainavęs visus kaimo vaikus. Eilėraščius rašydavo greitai, sklandžiai, puikiai rimuodavo. Karo ir pokario metais rašė politinio turinio satyras. Viena jų, pavadinta „Eltesera (L.R.S.R.)“ (1944 m.)[3], skambėjo taip: „Eltesera raudonoji, / Mūsų ragana baisi.- / Pagyvenom tavo rojuj / Ir palikome basi“. K. Kubilinską perspėjo draugai, kad sovietai už šiuos satyrinius eilėraščius atsigriebs. Greitai saugumas ėmė domėtis jaunu poetu, nors K. Kubilinskas kuriam laikui liovėsi rašęs antisovietinius eilėraščius, o vėliau net šlovino SSRS.

KGB dokumentuose rašoma, kad K. Kubilinskas buvo užverbuotas 1946 metų žiemą, vasario 10 dieną[4]. Kuo buvo sugundytas jaunas poetas? Istorikė Nijolė Gaškaitė pažymi tris pagrindinius KGB verbavimo motyvus – kompromituojanti medžiaga, materialinis ar kitoks suinteresuotumas ir idėjinis bendrumas[5]. Vargu ar K. Kubilinską bendradarbiauti su KGB pastūmėjo politinės idėjos. N. Gaškaitės nuomone, poetas buvo sugundytas literatūrine karjera. Nežinia, ar ketino bendradarbiauti su saugumiečiais nuoširdžiai. Atrodo, kad iš pradžių jis bandė vedžioti saugumiečius už nosies – pateikęs keletą nereikšmingų pranešimų apie ateitininkų veiklą, poetas dingo. KGB pasinaudojo silpnąja poeto vieta – noru kurti. Tais pačiais metais K. Kubilinską pašalino iš Vilniaus universiteto, Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos, „Komjaunimo tiesos“ redakcijos. Po kelių mėnesių jis grįžo į Vilnių ir pats susisiekė su saugumu, laiške prašydamas galimybės „grįžti iš pogrindžio, grįžti į mokslus ir, kaip rašytojas, grįžti prie kūrybinio darbo.“[6] Ši galimybė jam buvo pažadėta, ir K. Kubilinskas tapo agentu Varnu.

K. Kubilinską ėmė kuruoti pulkininkas Ilja Počkajus, vienas žymiausių stribų vadų. Poetą buvo ketinama infiltruoti į Dainavos partizanų apygardos štabą, jo pagrindinė užduotis – asmeniškai likviduoti partizanus Vaclovą Voverį-Žaibą ir Adolfą Ramanauską-Vanagą. Agentūrinė byla, skirta Dainavos partizanų apygardos štabo nariams, buvo pavadinta „Kanibalai“. Prieš siųsdama agentą atlikti užduoties KGB ketino jį „perlaužti“ ir užtvirtinti jo lojalumą. Ataskaitoje I. Počkajus rašo: „Varnui buvo išdėstyta daugiau nei dešimt pamokų, kuriose buvo smulkiai aptarinėjami bendri politiniai klausimai, nacionalinio pogrindžio perspektyvos, kova su juo, konkretūs agento darbo su Vanago štabu klausimai. Tokių pokalbių jam būtinai reikėjo. Tai buvo daroma tam, kad būtų palaikytas jo politinis persilaužimas mūsų pusėn, užtvirtintas pasitikėjimas mūsų organais, įtrauktas į aktyvią veiklą, sukurta ateities perspektyva, užtikrintas jo susidomėjimas mumis, kaip žmonėmis, galinčiais užtikrinti jo grįžimą į normalų gyvenimą ir darbą. Jis paprašė pagalbos grįžtant į universitetą, tęsiant kūrybinį darbą, prašė materialaus palaikymo, kol „atsistos ant kojų“, prašė galimybės išpirkti savo kaltę ir įrodyti savo lojalumą mums.“[7] KGB užtikrino, jog visa tai poetui bus suteikta, ir K. Kubilinskas sutiko grįžti į Varėnos rajoną tam, kad galėtų infiltruotis į Dainavos apygardos partizanų gretas.

1947 metais jis išvyko į Alytaus apskrities Lynežerio kaimą, kuriame įsidarbino mokytoju. Inteligentišku žmogumi iš sostinės greitai susidomėjo mažo kaimelio gyventojai, ir 1948 metais, pavasarėjant, mokytoją aplankė partizanas Stasys Jovaišas-Gražuolis. Po kelių susitikimų ir pasikalbėjimų poetui buvo pasiūlyta prisidėti prie partizanų spaudos leidybos. K. Kubilinskas, galvodamas, kaip greičiau atlikti savo užduotį, prašėsi artimiausiu metu būti supažindinamas su Ramanausku-Vanagu. Tokia proga pasitaikė partizanams pakvietus K. Kubilinską dalyvauti 1948 metų pavasarį vykusioje partizanų apdovanojimo šventėje. Poetas susipažino su Vanagu, kuris jam pasiūlė įsikurti štabe ir prisidėti prie pogrindinės spaudos. Spalio mėnesį K. Kubilinskas, partizaniniu slapyvardžiu Kapsas, kartu su agentu Rytu (partizaninis slapyvardis – Vilnis) persikėlė į štabą ir pradėjo dirbti štabo ryšininkais.

K. Kubilinskas bunkeryje gyveno nuo 1948 metų lapkričio iki 1949 metų kovo septintosios įvykių. Neilgas laikotarpis, bet KGB ataskaitoje apie kovo septintą dieną pažymima viena trikdanti detalė – K. Kubilinskas tuo metu buvo pasiruošęs šaudyti nežiūrėdamas, kiek žmonių yra bunkeryje, jo nervai buvo tiek pašliję, kad jam viskas buvo vis vien[8]. Kas atsitiko per keturis gyvenimo mėnesius bunkeryje, kad inteligentui, poetui, sutikusiam imtis užduoties vien tam, kad vėl galėtų kurti ir grįžti į mokslus, buvo „vis vien“? Atrodo, kad tai lėmė kelios priežastys. Visų pirma gyvenimo sąlygos bunkeryje, artėjant žiemai, buvo labai prastos. Apie bunkerį K. Kubilinskas pasakojo KGB ataskaitoje: „Bunkeris – didelis, užverstas popieriais. <…> Bunkeryje dirba keturiese – Dainavos apygardos vadai Vanagas, Rimvydas, Dzūkas ir naujokas Vieversys. <…> Kostą naktį atvedė vienu keliu, išvedė kitu.“ [9] Apie bunkerį rašė ir Dzūkas: „Mane po truputį ima drebulys. Perkūniškai šalta. Kojos visiškai peršlapusios. <…> Pilna purvo ir blusų. Blusos kelias dienas neleido man užmigti. Paskui apsipratau – nuovargis nugalėjo ir miegojau kaip užmuštas.“[10] Dzūkas prašo, kad Kapsas aprašytų literatūros padėtį Lietuvoje – šios žinios turėjo keliauti į užsienį. Taip pat Kapsas būtinai turėjo rašyti satyrinius, antipropagandinius eilėraščius, pašiepiančius SSRS politiką.

Vos įsikėlęs į bunkerį K. Kubilinskas suprato, koks nežmoniškas spaudimas jo laukia iš dviejų pavojingų „ugnių“ – partizanų ir KGB. Nuo pat pirmųjų atsikraustymo dienų Dzūkas diskutavo su Kapsu, bandydamas jį įtikinti likti bunkeryje visam laikui. Lapkričio 10 dieną (1948) Dzūkas užrašė dienoraštyje: „Garbiniuotasis poetas Kapsas neapsisprendžia likti pas mus. Jis galvoja ir galvoja, bet prieina prie to paties punkto – pas mus jokiu būdu nelikti. Kiekvienam brangus savas kailis.“[11] Po dviejų dienų jis vėl užrašė: „Vakar beveik visą dieną „pradiskutavome“ su Kapsu. Jis sakė nenorįs įstoti į mūsų eiles, bijodamas pražudyti šeimą. Deja, visi jo argumentai subyrėdavo atsimušę į mūsų priekaištus. Jis, pavyzdžiui, sakėsi gyvenąs tik dėl kūrybos. Kūryba esanti aukščiausias jo tikslas.“ Dėl šito K. Kubilinskas nemelavo – tą patį jis kartojo ir partizanams, ir ataskaitose KGB.

Dzūkui įtikinėjant Kapsą pasilikti bunkeryje, tuo pačiu metu saugumiečiai spaudė savo agentą paskirti tikslią veikimo datą ir numatyti veiksmų planą. Atsikalbinėdamas, meluodamas partizanams K. Kubilinskas taip pat atsikalbinėja ir KGB: prašo neskirti tikslių datų, tikino, kad veiks pagal aplinkybes. Išsisukinėjimus pastebi ne tik partizanai, bet ir saugumiečiai. I. Počkajus vienoje ataskaitoje pažymėjo: „Sprendžiant iš agento elgesio, jis demonstruoja neapsisprendimą, baiminasi pats likviduoti banditus ir labiau linksta į banditų likvidaciją karinės operacijos metu.“[12] K. Kubilinskas veikti turėjo kartu su agentu Rytu. Abu gyveno tame pačiame štabe, bet galimybės pasitarti beveik nebuvo – su jais štabe visada likdavo kitų partizanų. Kartais jie susirašinėdavo rašteliais naktimis, tuoj pat juos sudegindami. Ataskaitose pažymima, kad K. Kubilinskas gyveno nuolatinėje baimėje ir tokiais atvejais visada turėdavo pasiruošęs ginklą. K. Kubilinsko nuotaikos akivaizdžiai prastėjo. Dzūkas dienoraštyje rašė: „Abu poečiokai Kapsas ir jo draugas vakar skaitė savo kūrybą. Sunki, juoda kaip derva nuotaika trykšta iš kiekvienos jų eilėraščių eilutės. <…> Iš visų eilučių dvelkia miesčioniška sunki baimė, neviltis, desperacija.“[13] Galima įvairiai spėlioti, kas lėmė K. Kubilinsko išsisukinėjimus – ar jis iš tikrųjų bijojo, ar vis dar rinkosi puses? Atrodo, kad jis kankinančiai ieškojo išeities, pasirinkimo ir kartu mėgino jo išvengti. Vargu ar jis norėjo likti su partizanais. Desperacija ir neviltis, tryškusi iš K. Kubilinsko poezijos, jam pačiam atrodė apėmusi partizanus: „<…> Jūs klausiate, kaip banditai žvelgia į ateitį. Jų tikslas – kova, kaip jie patys sako, už laisvę, žiauri kova be jokių perspektyvų taikiu būdu grįžti į normalų gyvenimą.“[14]

Abiejų pusių kantrybė seko, ir K. Kubilinskas susidūrė su griežtesniu KGB ir partizanų tonu. Vanagas būtinai norėjo, kad Kubilinskas liktų su jais. Bandė jį įkalbėti geruoju, siūlydamas paramą Kosto šeimai ir produktais, ir pinigais. Kai Kubilinskas pareiškė, kad daugelį rašybos darbų gali padaryti ir namie, ir jam nebūtina sėdėti bunkeryje, Vanagas ėmėsi grasinti: „Matydamas, kad Varnas nenusileidžia, Vanagas, lyg grasindamas, pareiškė, kad jis vis tiek neišsisuks ir jam bus sudarytos tokios sąlygos, kad jis bus priverstas grįžti.“[15] Taip pat K. Kubilinskas gyvendamas bunkeryje sužino apie žiaurius partizanų apsidraudimo nuo išdavysčių būdus: „Dabar, norint įstoti į gaują, reikia pildyti anketą. Varnas nežino, kokie ten klausimai. Jis žino tik viena – išėjusį iš gaujos banditą šaudo kaip išdaviką. <…> Naujai įstojusį, ypač valstietį, verčia padaryti kažką tokio, kas visiškai užkirstų kelią jam grįžti atgal.“[16]

Įtampa išaugo dar labiau, kai saugumiečiai apkaltino jį atidėliojant užduotį ir paskyrė tikslią datą – iki kovos dešimtos būtinai viskas turėjo būti atlikta. Didžiulis nerimas, baimė, kad bus demaskuotas, žmogžudystė, kurią turėjo atlikti, kankino K. Kubilinską. Galime tik spėlioti, kas galėjo dėtis jo sieloje. Dzūkas prisimena: „Kapso nuotaika keisdavosi į dieną keletą kartų. Kartais, žiūrėk, jis linksmas, dirba noriai, o kartais krinta į tokį nusiminimą, jog sunku būdavo į jį žiūrėti. Atsigulęs ilgai mąstydavo ir neužmigdavo. Atrodė, tarytum nuolat su savimi kovodavo.“[17] Vis dėlto dėl kūrybos K. Kubilinskas galėjo padaryti viską, tai kartojantį jį prisimena ir Dzūkas, tik nenujautė šios nuostatos tragizmo.

K. Kubilinsko apsisprendimas aiškėjo. Jis ne kartą KGB ataskaitose prašė paramos tėvams ir mąstė apie paskirtą baisų darbą: „Padėkite man, aš šiuo metu turiu tris rūpesčius – tėvus, jūsų užduotis ir poeziją. Pirmąją užduotį jūs galite palengvinti, antrą ir trečią užduotis pasilieku sau, nes jaučiu, kad sunaikinęs ir susprogdinęs bunkerį aš kartu susprogdinsiu ir kliūtis mano kelyje į sovietinę literatūrą <…>.“[18]

Paskutiniu lašu tapo partizanų įtarinėjimai. Kovos šeštosios pavakarę grįžęs K. Kubilinskas iš Ryto sužinojo, kad Dzūkas įtarinėja K. Kubilinską bendradarbiaujant su KGB. Kažkokia mergina sakė mačiusi jį Vilniuje, einantį kartu su uniformuotu pareigūnu, panašiu į saugumietį[19]. Įtarimai pasitvirtino, kai partizanai jo nebenorėjo išleisti į Alytų pasiimti palikto popieriaus. Dzūkas, Vieversys, Guoba ir Kariūnas, išlipę iš bunkerio, dėl kažko tarėsi, palikę Rytą ir Kapsą nežinioje. Į bunkerį grįžo vienas Kariūnas ir atsigulė miegoti. Kitos progos nebebuvo ir K. Kubilinskas kovo septintosios rytą paleido pirmąjį šūvį.

Abu agentai padėjo likviduoti du bunkerius, kuriuose žuvo penkiolika partizanų, trys paimti gyvi. Nors iš pradžių KGB ketino abu agentus po šios užduoties infiltruoti į kitą būrį, galų gale plano atsisakė – K. Kubilinsko kortelėje pažymima, kad abu agentai „išsišifravo“. K. Kubilinskas gauna žadėtą atlygį – jis vėl galėjo kurti, jo kūrybą spausdino ir skaitė. Tačiau kaina, kurią teko sumokėti, pasirodė per didelė. K. Kubilinskas tampa vaikų poezijos klasiku, bet įnikęs į alkoholį po trylikos metų neaiškiomis aplinkybėmis miršta Pamaskvio sanatorijoje. Jo išdavystė – sunki ir tragiška, sunkiai suvokiama. Galime diskutuoti, ar kūryba buvo to verta. Taip pat galime lyginti ir to meto jaunųjų pozicijas – dvidešimtmetį neseniai peržengusį drąsuolį Dzūką, inteligentišką, atsidavusį partizaną, puikiai supratusį, kad eina į mirtį ir dvidešimt šešerių metų K. Kubilinską, nenorėjusį mirti, priėmusį žiaurų sprendimą. Mes galėtume jį nubausti skaudžiausiai – jo neskaityti, neleisti vaikams deklamuoti gražių, sklandžių jo eilių. Bet šis straipsnis ne apie tai. Verta kalbėtis, tyrinėti K. Kubilinsko ir kitų žmonių panašius likimus, jie – dalis mūsų istorijos, dalis to, kas esame.


[1] Fondo nr. K-30, apyrašo nr. 1, Bylos nr. 148, p. 128. Vertimas iš rusų kalbos – straipsnio autorės.

[2] Antanas Žilinskas, „Dramatiško likimo poeto pėdsakais“. Prieiga per internetą: http://www.santaka.info/?sidx=28286, žiūrėta 2016-06-18.

[3]Gižų jubiliejų pasitinkant. Neskelbta K. Kubilinsko poezija. Prieiga per internetą: http://suduvis.lt/2013/07/25/giz-jubiliej-pasitinkant-neskelbta-k-kubilinsko-poezija/, žiūrėta 2016-06-19.

[4] Fondo nr. K-30, apyrašo nr. 1, Bylos nr. 148, p. 63.

[5] Nijolė Gaškaitė, „MGB agentūra pokario Lietuvoje“, Laisvės kovų archyvas 12 T., 1994, p. 248.

[6] Fondo nr. K-30, apyrašo nr. 1, Bylos nr. 148, p. 63.

[7] Ten pat.

[8] Fondo nr. K-30, apyrašo nr. 1, Bylos nr. 148, p. 128.

[9] Fondo nr. K-30, apyrašo nr. 1, Bylos nr. 148, p. 77. Vertimas iš rusų kalbos – straipsnio autorės.

[10] Liongino Baliukevičiaus – Partizano Dzūko dienoraštis, 1948 m. birželio 23 d. – 1949 m. birželio 6 d. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2008, p. 55.

[11] Liongino Baliukevičiaus – Partizano Dzūko dienoraštis, p. 56.

[12] Fondo nr. K-30, apyrašo nr. 1, Bylos nr. 145, p. 41.

[13] Liongino Baliukevičiaus – Partizano Dzūko dienoraštis,, p. 59.

[14] Fondo nr. K-30, apyrašo nr. 1, Bylos nr. 145, p. 68.

[15] Fondo nr. K-30, apyrašo nr. 1, Bylos nr. 148, p. 87.

[16] Fondo nr. K-30, apyrašo nr. 1, Bylos nr. 145, p. 68-69.

[17] Liongino Baliukevičiaus – Partizano Dzūko dienoraštis, p. 97.

[18] Fondo nr. K-30, apyrašo nr. 1, Bylos nr. 148, p. 95.

[19] Fondo nr. K-30, apyrašo nr. 1, Bylos nr. 146, p. 80.

Bernardinai.lt

Atsakyti