„Nepažįstantieji istorijos lieka vaikai“, „Istorija – gyvenimo mokytoja“ – visiems žinomos antikos išminčių sentencijos. Deja, dažniausiai prasprūstančios pro beprotišku gyvenimo tempu kažkur lekiančios žmonijos individų ausis… Nors ir okupaciniai, ir diktatoriški režimai, griūvančios imperijos palieka ryškius įspaudus žmonių sąmonėje, tautų materialioje kultūroje ir dvasioje, vis dėlto nepakankamai pasimokome iš ankstesnių visuomenių padarytų klaidų, neįsigiliname į skausmingos patirties ženklus.
Todėl istorikams, taip pat ir muziejininkams, tenka nelengva misija – tarsi iš gausybės rago besiliejančiame žinių ir informacijos sraute gaivinti istorinę visuomenės atmintį, leisti muziejiniams eksponatams liudyti tiesą, sutelkti dėmesį į svarbiausius, istorinio laiko verčių išmatuotus dalykus. Taip galime priminti, su kokiais iššūkiais žmonija jau susidūrė, kaip jie buvo įveikti (arba ne)… 2014 m. buvo gausu kritinių taškų ir atminimų žmonijos istorijoje: minėjome šimtmetį nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios, septyniasdešimt penkerius metus nuo Antrojo… O ir dabar senutėje Europoje tebežvanga ginklai… Prisimindami ir šimto penkiasdešimties metų senumo įvykius – spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo Lietuvos teritorijoje įvedimą – pažvelkime, ką mums byloja švietimo paveldo objektai, vadinamasis sunkusis muziejinis paveldas, kokias sąsajas su dabartimi atskleidžia.

Visas straipsnis čia.