Giedros Radvilavičiūtės tardymas

Pasirodė nauja Giedros Radvilavičiūtės esė knyga „Tekstų persekiojimas“. Autorę, pristatančią kūrinį ir bendraujančią su skaitytojas, buvo galima išvysti Vilniaus knygų mugėje, kuri ką tik baigėsi. Išskirtinę progą įvairiais kampais pažinti Nacionalinės premijos laureatę suteikė poetas Gytis Norvilas, per diskusiją vis nenurimęs ir spaudęs aštriabriaunę rašytoją, jo žodiais tariant, kaip per KGB tardymą.

Kūrybiškiausios metų knygos („Grimzdimas“, 2017) autorius G. Norvilas tikino turintis tokią galimybę – mat septynerius metus dirbo Ypatingajame archyve, yra skaitęs daug apklausų protokolų, tad gali išbandyti save ir tardytojo amplua.

„Knygos pavadinimas „Tekstų persekiojimas“ skamba kontroversiškai“, – pripažino G. Norvilas. Negali nepritarti – nuo pat pirmųjų eilučių junti, kad rašytoja smarki ir tiesmukiška.

„Suprantu, šiuo požiūriu esu atsilikusi, bet feisbukas, mano manymu, yra reaktyvinio mąstymo, paviršutiniško žinojimo ir perteklinio bendravimo priemonė.“

Knygos įžanga atskleidžia G. Radvilavičiūtės požiūrį į šių dienų realijas. Remdamasi amerikiečio režisieriaus Jimo Jarmuscho filmo pavadinimu, skelbiančiu, kad „Išgyvena tik mylintys“, ji išgvildena kiek kitokią paradigmą. Anot rašytojos, politkorektiškumo epochoje kapstymasis prie ideologiškai nepatogių tiesų išmintingus žmones paverčia marginalais. Išlieka tik tylintys. „Tylima kai kuriomis temomis, bet kokiu laikotarpiu. Galia… Dėl savisaugos prie jos besišliejantieji egzistuoja bet kokiu metu ir bet kur. Imperijoje, kurioje buvome, ir gerovės valstybėse, kuriose svajojome būti“, – teigia autorės drąsiai dribtelėtas įžanginis žodis.

Akivaizdu, G. Radvilavičiūtė – ne iš tylinčiųjų, ji linkusi kalbėti nepatogiomis temomis, autorei tabu lyg ir neegzistuoja.

Ištikima sau

G. Norvilas garsiai stebėjosi, kaip Giedra sugebėjo išleisti tik tris knygas. Anot jo, tokio masto rašytojai – šiek tiek per mažai. Tačiau čia pat ieškojo pateisinimo, mat tai galbūt yra dėsninga – dėl jos požiūrio į literatūrą, į rašymą. „Giedra lieka ištikima sau – analitiška, ironiška, nestokojanti humoro, sakyčiau, nepatogi“, – vardijo savybes G. Norvilas.

Autorei apibūdinti bene labiausiai tiktų jos pačios sugalvota formuluotė, kuri skamba viename jos tekstų – „rašytoja iš Dievo“. Akivaizdu, kad G. Radvilavičiūtei niekaip neprikabinsi tos kitos etiketės, kurią ji mestelėja plunksnos broliams, turintiems išsilavinimą, bet nejaučiantiems rašymo aistros. Į šiuos „rašytojus iš išsilavinimo“ autorė žvelgia taip pat, kaip į amatininkus – siuvėjus ar kirpėjus. „Ausytes paliksime atidarytas?“ – juokėsi ji, prisiminusi kirpykloje vykusį pokalbį. Ir pridūrė, kad, patekusi pas kirpimo meistrą bei išgirdusi tokį klausimą, kaskart pasijunta kaip ant ešafoto.

„Ar XXI amžiuje rašytojas begali būti iš Dievo?“ – nepatikliai eseistės klausė G. Norvilas.

G. Radvilavičiūtė teigė, kad postmodernizmo amžius leidžia „vadybinti“ kūrybos procesą. „Talentingi žmonės per visą istoriją kūrė vienodai – nesvarbu, buvo turtingi ar nuskurdę. Neįsivaizduoju, kad gerą knygą galima būtų parašyti kas antri metai. Nebent rūpėtų pats knygos išleidimo faktas. Būtų rašoma iš inercijos“, – įsitikinusi ji.

Atsakydama į G. Norvilo klausimą, literatė įvardijo dvi pavardes, kurios iškart atėjo į galvą: Rimantas Kmita ir Marius Povilas Elijas Martynenko. Anot jos, tai esantys rašytojai nuo Dievo. „Visiškai skirtingi kūrėjai, bet juntama vidinė energija. Mano amžius, nuovoka ir intuicija leidžia iš pirmųjų puslapių nuspręsti, ar tekstas nėra steigiamas vadybos amato. Vadyba ėmė steigti turinį, o šito būti negali“, – tvirtino autorė ir nustatė kultūrai diagnozę – perprodukcijos krizė.

Problema, anot jos, vyrauja visose kultūros srityse – teatre, kine… „Kinas tarsi klesti – kuriami patriotiniai filmai, pagaliau atkreiptas dėmesys į istoriją, tautą, skaudžius įvykius. Tačiau jei vertinsime požiūriu, kiek filmas yra autentiškas, ar atpažįstamas iš piršto atspaudo, kaip, pavyzdžiui, režisieriaus J. Jarmuscho kūriniai, tai tokių –vienetai. Gal klystu“, – svarstė rašytoja. G. Norvilas pritardamas linksėjo galva: „Kritikė Jūratė Visockaitė apie kiną pasakytų tą patį.“

"Tekstų persekiojimas" - trečioji Giedros Radvilavičiūtės knyga.„Tekstų persekiojimas“ – trečioji Giedros Radvilavičiūtės knyga.

Įgijo nemažai priešų

G. Radvilavičiūtė tapo viena skaitomiausių lietuvių esė žanro atstovių išleidusi dvi knygas: „Suplanuotos akimirkos“, (2004) ir „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, (2010). Už pastarąją 2012-aisiais apdovanota Europos Sąjungos literatūros premija.

„Esė rinkinio pavadinimas asocijuojasi su saugumo jausmu, užsidarymu. Vis dar miegi prie sienos ar jau prie krašto?“ – nepatogias temas narpliojančiai rašytojai provokuojamą klausimą uždavė G. Norvilas.

Pasak pokalbininkės, šis knygos pavadinimas suprantamas tik „sovietukams“, gyvenusiems ankštuose dviejų kambarių ar pusantriniuose butuose (tokiame užaugo ir G. Radvilavičiūtė). „Anuomet broliams ar seserims tekdavo dalytis viena lova. Vieta prie sienos – geresnė. Čia neprieis baubas, neištrauks už kojos į nebūtį“, – piešė sovietinį gyvenimo vaizdinį rašytoja.

Užtat pavadinimas „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ visiškai nesuprantamas Vakaruose. Todėl į užsienio kalbą išverstų kūrinių versijos būna pavadintos visai kitoniškai. Pavyzdžiui, į vokiečių kalbą išversta kaip „Ilgas pasivaikščiojimas ant trumpo molo“.

Kūrėja prisipažino nejaučianti ypatingo troškulio išleisti naują knygą. G. Radvilavičiūtės manymu, ši savybė ją skiria nuo daugelio kitų rašytojų. „Man labai svarbu kurti pasakojimo struktūrą. Struktūros labai sudėtingos, procesas sunkus, keliantis daug kančių“, – aiškino ji.

Naujausia autorės knyga – nevienalytė, susidedanti iš trijų dalių. Supratusi, kad ją jaudina aktualijos, ėmė koncentruoti savo dėmesį ties jomis. „Aplink pilna nesąmonių, beprotystės, prasilenkimo su sveiku protu, – vardijo šiandienos skaudulius rašytoja. – Knygoje palikta pedofilijos bylos istorija atgraso dalį skaitytojų, bet žinau, kad atsiranda kiti.“

Per savo publicistiką autorė įgijo nemažai priešų, bet ne vien tik jų – rado ir nemažai draugų. „Tai neišvengiama rašant aktualiomis temomis, – pripažino G. Radvilavičiūtė. – Visai kitaip nei kuriant grožinę literatūrą. Nors… mano rašymo stilius išlieka toks pats ir tekstuose apie Haruki Murakami, Danutę Kalinauskaitę ar Eleną Mezginaitę.“

Kūrybiškiausios metų knygos vardą pelnė poeto Gyčio Norvilo „Grimzdimas“ (2017).Kūrybiškiausios metų knygos vardą pelnė poeto Gyčio Norvilo „Grimzdimas“ (2017).

Elektroniniai išbandymai

Šiuolaikinės technologijos, išmanieji telefonai, socialiniai tinklai – šių dienų burtažodžiai, be kurių neatsirakina nė vienos durys. Sukandę dantis prie naujų taisyklių bando taikytis ir vyresnės kartos rašytojai. Net ir neišvengdami kuriozinių situacijų…

G. Radvilavičiūtė papasakojo apie pirmąją savo pažintį su išmaniuoju telefonu, ta pažintis nebuvo labai draugiška, veikiau komiška. Apsirgusi bandė išsiųsti dukrai žinutę, kurioje rašė, kad ji vakarop užsuktų aplankyti. Tačiau vietoj savo atžalos sulaukė netikėtos žinios iš viršininko, kuris juokais atrašė, kad „pasiūlymas skamba viliojančiai“. Jei užrašytum tokią istoriją, anot G. Radvilavičiūtės, ši nuskambėtų banaliai, dirbtinai ir neįtikimai.

Tarsi gindamasi citavo rašytoją Umberto Eco, kuris yra sakęs, kad mobilusis telefonas reikalingas trijų kategorijų žmonėms – santechnikams, neištikimiems sutuoktiniams ir tiems, kurie skraidina organus transplantacijai.

G. Norvilas ir toliau mynė ant nuospaudos, neatlyždamas teiravosi, ar autorė turinti paskyrą feisbuke: „Tinkle tavo paskyros nėra, o vaizdas toks, tarsi būtum, tarsi stebėtum visus iš šono. Daugiau žinai nei visi „feisbukiškių“ kaimo gyventojai. Kodėl tavęs nėra? Ar tikrai nėra?“

Rašytoja, nors ir remiama prie sienos, neišsidavė dalyvaujanti ar prisijungianti pseudonimu – kalbėjo turinti feisbuke savo šnipų, kurie svarbiausius dalykus jai persiunčia, tad nesijaučia „atšokusi“ nuo socialinių tinklų.

Kalbėtoja pabrėžė, kad beveik 20 proc. feisbuko vartotojų paskyros netikros, bet jos šiame tinkle tikrai nėra: „Suprantu, kaip šiuo požiūriu esu atsilikusi, bet feisbukas, mano manymu, yra reaktyvinio mąstymo, paviršutiniško žinojimo ir perteklinio bendravimo priemonė.“

Naujos G. Radvilavičiūtės knygos „Tekstų persekiojimas“ viršelyje esanti paantraštė brėžia orientyrą – „Esė apie rašytojus ir žmones“. Aiškindama iš kur atsirado ši takoskyra, autorė nedaugžodžiavo. Pasak jos, rašytojai – jautrūs niekšai. Išgyvendami daugelio žmonių likimus, nebeskiria dėmesio artimiesiems. „Kai mano dukra buvo maža, ji yra sakiusi, kad sunku gyventi šalia rašančio žmogaus. Vis atsimenu tai. Rašytojai – sudėtingi žmonės, skiriasi nuo paprastų žmonių“, – trumpai knygos pavadinimo esmę apibrėžė autorė.

Paklausta apie ironijos vaidmenį visuomenėje, G. Radvilavičiūtė nustebino atsakymu: pasaulį ji suvokianti kaip melancholišką, kuris kartkartėmis nušvintąs. O nušvitimas esąs gebėjimas pastebėti detales, ko kiti nepamato. „Tai duota arba ne“, – apibendrino ji.

Lzinios naujausias