Tarptautinę vaikų knygos dieną buvo apdovanota Metų knygos jauniems skaitytojams autorė, rašytoja Rebeka Una (Jurga Šalaševičiūtė). Prano Mašioto premija jai teko už fantastinės distopijos romaną „Atjunk“. Kaunietė anglų kalbos mokytoja sako knygą rašiusi pirmiausia sau, todėl į ją sugulė daug realių, iš tiesų įvykusių dialogų.

Pa­grin­di­nė „At­junk“ vei­kė­ja Gry­ta gy­ve­na ne­to­li­mo­je at­ei­ty­je, ku­rio­je pa­sau­lis pa­ni­ręs į vir­tua­ly­bę, o tie­sio­gi­nis bend­ra­vi­mas lai­ko­mas pra­stes­niu ar net ydin­gu. To­kio­je žmo­giš­ku­mui sve­ti­mo­je sis­te­mo­je Gry­ta ieš­ko ti­kro kon­tak­to su ki­tu žmo­gu­mi.

Virš gyvenimo

– Jur­ga, skai­čiuo­ki­me lai­ką pa­gal kny­gas. Vie­ną ra­šė­te aš­tuo­ne­rius me­tus, ki­tą – de­vy­ne­rius. Lei­dyk­lai pa­tei­kė­te „At­junk“ ran­kraš­tį, ku­rį par­ašė­te per tris sa­vai­tes, nes da­ly­va­vo­te kon­kur­se. Tu­ri­te dar ke­lis ran­kraš­čius, vie­ną jų – ang­lų kal­ba. Koks jū­sų ke­lias iki „At­junk“?

– „At­junk“ man – kaip ste­buk­las. Ki­tus kū­ri­nius ra­šiau daug me­tų, ke­le­tas ma­no ap­sa­ky­mų su­au­gu­siems ir vai­kams bu­vo iš­spaus­din­ti žur­na­luo­se. Ne­ži­nia, ko­dėl taip il­gai ra­šiau dvi pir­mą­sias kny­gas. Gal pri­trūk­da­vo min­čių, o gal ne­jau­čiau, kad tu­riu žūt­būt ra­šy­ti. Šian­dien įžen­gi į kny­gy­ną ir pa­ma­tai, kad kny­gos „ke­pa­mos“ kaip tor­tai ir py­ra­gai. Ra­šy­to­jas pa­skęs­ta li­te­ra­tū­ros be­ga­ly­bė­je.

Šie­met pa­ga­liau bai­giau ne­pa­baig­tas kny­gas. Jos – ti­kro­viš­kes­nės, ta­čiau ra­šy­da­ma „At­junk“ nu­ste­bu­si at­ra­dau, koks ar­ti­mas man dis­to­pi­jos žan­ras, tam ti­kra ideo­lo­gi­ja, gel­mi­nis žmo­gaus ry­šys su žmo­gu­mi. Dėl to šią kny­gą par­ašiau la­bai grei­tai.

– Esa­te uo­li fil­mų žiū­rė­to­ja?

– Taip, žiū­riu įvai­riau­sius – kla­si­ki­nius, mu­zi­ki­nius, ka­ri­nius, dra­mas ir tri­le­rius. Kaip ir kny­gos, fil­mai da­ro įta­ką mū­sų mąs­ty­mui, mo­ra­li­niams įsi­ti­ki­ni­mams. Kiek­vie­nas žo­dis, min­tis, ku­rią pa­lei­džia­me, tu­ri ga­lią ap­lin­kai, ša­lia ir to­li esan­čiam ar­ti­mui.

– Pa­sta­rai­siais me­tais ki­ne, me­ne po­pu­lia­rė­ja dis­to­pi­jos žan­ras. Ko­dėl žvel­gia­me už mums pa­ži­naus pa­sau­lio ri­bų ir ku­ria­me al­ter­na­ty­vią rea­ly­bę, ti­kro­vę?

– Pir­mo­ji prie­žas­tis, jog da­bar­ties pa­sau­ly­je žmo­gus iš­gy­ve­na trū­ku­mą ir tuš­tu­mą, to­dėl jam bū­ti­na tap­ti su­per­he­ro­ju­mi, to­kiam, koks jis ne­si­jau­čia kas­die­ny­bė­je. Bū­ti­na su­si­kur­ti prieš­us ir juos įveik­ti, užuot nuo­lat pra­lai­mint ko­vą su sa­vo pa­ties ydo­mis ir silp­ny­bė­mis. Fan­tas­ti­ka – žan­ras, ku­ris nu­skaid­ri­na ny­kią (nors ji to­kia nė­ra) rea­ly­bę. Ki­ta prie­žas­tis – mū­sų dva­si­niai ieš­ko­ji­mai ir fi­lo­so­fi­niai ap­mąs­ty­mai. Ko­kie bū­tu­me su­si­dū­rę su iš­šū­kiais? Ko­kia pri­gim­tis mu­my­se at­gim­tų – žmo­giš­ka­sis gė­rio ar blo­gio pra­das?

– Jūs kny­go­je vir­tua­lų gy­ve­ni­mą pa­va­di­no­te „trans­lai­fu“. Jau gy­ve­na­me sa­vo­tiš­ką „trans­lai­fą“ ar fu­tu­ris­tiš­kai to­kį gy­ve­ni­mą prog­no­zuo­ja­te?

– Ma­nau, jau esa­me pra­dė­ję jį gy­ven­ti. Tarp drau­gų juo­kau­ja­me – jei ke­pi fa­la­fe­lius, pa­tie­ki sriu­bą su ko­ko­sų pie­nu, tu­ri pa­si­da­ly­ti nuo­trau­ka, tar­si įro­dy­ti, kad iš tie­sų tai da­rei. Vir­tua­liai, vaiz­dais kal­bė­tis mums kar­tais net pa­to­giau. Pa­ma­žu, ne­pas­te­bint vir­tua­lu­mo dau­gės. Ty­ri­mai ro­do, kad vis ma­žiau bū­na­me kar­tu, at­bun­ka emo­ci­jos, pa­sa­ko­ji­mai trum­pė­ja, virs­ta nu­ste­bi­mo šūks­niais ir ženk­lais. Su­si­kur­si­me nau­ją rea­ly­bę, ku­ri se­no­vi­niu, tra­di­ci­niu po­žiū­riu at­ro­dys bai­si. Ta­čiau čia iš­ky­la ki­tos ver­ty­bės – kū­ry­biš­ku­mas, in­di­vi­dua­lu­mas, sa­vi­raiš­ka, – ku­rias vie­no­dai ver­ti­na­me.

Re­be­ka, Una, Jurga

– Gy­ven­ti vir­tua­lia­me pa­sau­ly­je jums, re­gis, ne­bū­din­ga – mėgs­ta­te ke­lio­nes, gam­tą, pir­me­ny­bę tei­kia­te tie­sio­gi­niam bend­ra­vi­mui. Ra­šy­mas – ne žūt­bū­ti­nė ais­tra, to­dėl ir esa­te mo­ky­to­ja?

– „Trans­lai­fas“ man la­bai įdo­mus – kny­gą, ma­niau, par­ašiau ki­tiems, bet iš tie­sų ra­šiau sau. Man pa­čiai gre­sia į jį pa­kliū­ti – nors gy­vo ry­šio nie­ka­da ne­at­si­sa­ky­siu (dėl to ir rin­kau­si mo­ky­to­jos dar­bą), ta­čiau pa­tin­ka ra­šy­ti ži­nu­tes, daž­nai man ge­riau kal­bė­tis raš­tu nei karš­to­mis emo­ci­jo­mis gy­vu bal­su. Ir kny­gų ra­šy­mas nė­ra žūt­bū­ti­nis, jį lai­kau pra­ban­giu po­mė­giu – jo lai­ką tu­riu iš­si­ko­vo­ti iš vai­kų ir drau­gų.

– Kas į jus krei­pia­si pseu­do­ni­mu?

– Krei­pia­si ir Re­be­ka, ir Una, ir Jur­ga. Pseu­do­ni­mas svar­bus ra­šy­to­jui. Man keis­ta, kad lie­tu­viai vis no­ri iš­sau­go­ti sa­vo ta­pa­ty­bę – juk ra­šy­da­mas tam­pi ki­to­kiu žmo­gu­mi.

Anks­čiau apei­da­vau lie­tu­vių au­to­rius – pa­ma­ty­da­vau pa­var­dė­je „č“ ar „š“ ir tų kny­gų net ne­at­si­vers­da­vau. Dėl to no­rė­jau ne­utra­lios pa­var­dės, kad skai­ty­to­jas jos ne­nu­teis­tų iš pir­mo žvilgs­nio.

– Kal­bant apie kny­gų teis­mą, vie­nos jū­sų skai­ty­to­jos re­cen­zi­jos iš­va­da: „Sun­ku ir pa­čiai pa­ti­kė­ti, bet nuo­šir­džiai re­ko­men­duo­ju lie­tu­vių au­to­rės dar­bą.“ Ko­dėl jūs pa­ti boi­ko­ta­vo­te lie­tu­vių au­to­rius?

– Ma­tyt, bu­vau nu­si­vy­lu­si kla­si­ki­ne li­te­ra­tū­ra, to­dėl dau­giau do­mė­jau­si vers­ti­ne. Iš­sky­rus kai ku­riuos ra­šy­to­jus – Ed­mun­do Ma­lū­ko „Šiukš­ly­no žmo­nės“ ir „Vil­ko duo­na“ bu­vo pa­li­kę stip­rų įspū­dį. Taip pat Hen­ri­ko Ra­daus­ko, Al­fon­so Ny­kos-Ni­liū­no, Hen­ri­ko Na­gio, Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus ei­lės.

– Kaip jū­sų vy­res­ny­sis sū­nus at­si­lie­pė apie kny­gą?

– Pi­jui – dvy­li­ka, pa­sii­mu į kny­gų pri­sta­ty­mus, bet esu re­ko­men­da­vu­si: „Kuo vė­liau pers­kai­ty­si – tuo ge­riau.“ Jei pers­kai­tys še­šio­li­kos – bū­siu lai­min­ga, jei try­li­kos – pu­sės pra­smių, ma­nau, ne­pas­te­bės. Šio am­žiaus jau­ni­mas ga­li ir ne­at­pa­žin­ti prob­le­mos – jie pui­kiai jau­čia­si vir­tua­lio­je erd­vė­je, ap­si­su­pę tech­no­lo­gi­jo­mis. Kny­gos he­ro­jai, ga­li­ma sa­ky­ti, ne­išei­na iš sa­vo kam­ba­rių. Pa­ban­dy­ki­te par­ašy­ti kny­gą, ku­rios vi­sas veiks­mas vyks­ta tarp ke­tu­rių sie­nų! Pa­ti no­rė­čiau pa­gy­ven­ti to­kia­me pa­sau­ly­je bent sa­vai­tę.

Lais­vų­jų me­ni­nin­kų šeima

– Tarp­tau­ti­nė vai­kų kny­gos die­na mi­ni­ma Han­so Chris­tia­no An­der­se­no gi­mi­mo die­ną. Skai­to­te nuo ma­žens, juo­kau­ja­te, kad taip už­si­tar­na­vo­te aki­nius. Ko­kios bu­vo jū­sų mėgs­ta­mos is­to­ri­jos – rea­lis­ti­nės, uto­pi­nės ar dis­to­pi­nės?

– Ma­ža skai­čiau vis­ką nuo pa­sa­kų iki lai­kraš­čių an­traš­čių, H. Ch. An­der­se­ną, Fio­do­rą Dos­to­jevs­kį, ku­ris ra­šė ir vai­kams. Bu­vau sva­jok­lė, pyk­da­vau, kaip ga­li­ma taip liūd­nai ir tra­giš­kai kur­ti vai­kams (iš­im­tis – Os­ca­ro Wil­de­“o pa­sa­kos). Ra­šy­to­jas tu­ri jaus­ti at­sa­ko­my­bę skai­ty­to­jui, ku­ris jau nuo de­šim­ties ima mąs­ty­ti apie gy­ve­ni­mą. Liū­de­sys jam ne­tu­ri bū­ti pa­tei­kia­mas kaip vie­nin­te­lė gy­ve­ni­mo spal­va. Sau pa­ža­dė­jau: jei ra­šy­siu jau­niems, tai kū­ri­ny­je bus vil­ties, gy­vy­bės, gy­ve­ni­mo džiaugs­mo.

– Au­go­te gau­sio­je šei­mo­je. Ar bu­vo­te is­to­ri­jų pa­sa­ko­to­ja sa­vo jau­nes­niems dviem bro­liams ir dviem se­se­rims?

– Vie­ną is­to­ri­ją, ku­ri vė­liau vir­to kny­ga, pa­sa­ko­jau se­se­riai, ku­ri už ma­ne jau­nes­nė 14 me­tų. Skai­ty­da­vau ir pa­ti kur­da­vau iš­gal­vo­tas trum­pas is­to­ri­jas sa­vo se­sėms, pa­skui – dviem sū­nums. Sa­vo vy­res­nė­liui esu sky­ru­si kny­gą. Bū­da­ma vie­nuo­li­kos par­ašiau poe­mą, ku­rios, ži­no­jau, ne­no­rės leis­ti lei­dyk­los, to­dėl vė­liau ją iš­lei­dau pa­ti ir pa­do­va­no­jau sū­nui.

Skai­ty­ti vai­kui – ypač svar­bu šiais lai­kais, kai esa­me pa­ni­rę į kom­piu­te­rius. Džiau­giuo­si, kad mū­sų šei­mo­je po­pu­lia­rūs ne tik sta­lo žai­di­mai. Kas va­ka­rą jau­nė­liui Her­kui skai­tau jo iš­si­rink­tą pa­sa­ką, vy­res­nia­jam Pi­jui – jo pa­si­rink­tą, abiem įdo­mu klau­sy­tis.

– Jū­sų se­ne­lis – Kau­no dra­mos tea­tro ak­to­rius, mo­čiu­tė – ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja. Ar jū­sų žo­džio, kal­bos po­lin­kis – pa­vel­dė­tas?

– Mū­sų šei­ma – lais­vų me­ni­nin­kų šei­ma. Ma­no tė­tis ir se­suo ra­šo ei­les, apy­sa­kas, mo­čiu­tė su ma­ma, ves­da­mos ang­lų kal­bos pa­mo­kas, taip pat tiks­lin­gai pa­nau­do­ja sa­vo kū­ry­biš­ku­mą. Gy­ve­ni­mą no­rė­jau sie­ti su kū­ry­bi­ne veik­la – ra­šy­ti pra­dė­jau tre­čio­je kla­sė­je: apie sa­vo ir drau­gų, nau­jus Mi­kės Pū­kuo­tu­ko ir in­dė­nų nuo­ty­kius. Kū­ry­ba tu­ri skleis­tis vi­so­se mū­sų gy­ve­ni­mo sri­ty­se.

Švie­sios džiu­gios mintys

– Me­tų kny­ga „At­junk“ iš­rin­ko ir skai­ty­to­jai. Tur­būt įta­kos jos po­pu­lia­ru­mui tu­rė­jo jū­sų do­mė­ji­ma­sis už­sie­nio li­te­ra­tū­ra, taip pat – bu­vi­mas tarp jau­nų žmo­nių?

– Taip, į kny­gą pa­te­ko dau­gu­ma ma­no pa­čios iš­gy­ve­ni­mų, dia­lo­gų, pa­im­tų iš kas­die­ny­bės: kaip bend­rau­ja ma­no jau­nes­ni bro­liai ir se­se­rys, aš pa­ti. Pri­si­me­nu, bro­lis nu­steb­da­vo: iš va­ka­ro „trans­lai­fe“ sma­giai kal­ba­si su kla­sės drau­ge, „ap­si­mė­to“ šyp­se­nė­lė­mis, o ki­tą die­ną mo­kyk­los ko­ri­do­riu­je su­si­ti­kę pra­si­len­kia ne­at­si­suk­da­mi. Pa­na­šiai ir man yra nu­ti­kę. Ki­tą­syk ne­sup­ran­tu, kas su mu­mis, žmo­nė­mis, vyks­ta (juo­kia­si).

– Bir­min­ga­me esa­te bai­gu­si šei­mo­ty­ros kur­sus. Ko­kie moks­lai jums įdo­mūs? Kaip jie pa­gel­bė­ja kū­ry­bo­je?

– Ma­ne do­mi­na žmo­gaus rai­da, psi­cho­lo­gi­ja, fi­lo­so­fi­ja, ti­kė­ji­mas. Be­ga­li­nis in­for­ma­ci­jos srau­tas, ver­čian­tis kla­si­ki­nę iš­min­tį kves­tio­nuo­ti, iro­ni­zuo­ti ar­ba at­mes­ti, nes vis­ko ap­mąs­ty­ti ne­spė­ja­me. Ne vien ku­riant, bet ir gy­ve­ni­me la­biau­siai pa­gel­bė­ja as­tro­no­mi­ja. Vi­są lai­ką sa­ve lai­kiau op­ti­mis­te, iki da­bar, kol su­si­dū­riau su be­si­kei­čian­čiais bend­ra­vi­mo bū­dais. Kai pa­ny­ri į Vi­sa­tą, su­vo­ki, kad ne tik esi mi­kros­ko­pi­nė kos­mo­so da­le­lė (tai bū­tų net per daug), bet mū­sų, iš­di­džių ir su­si­reikš­mi­nu­sių, Vi­sa­to­je net nė­ra.

– Sa­vo kny­gą sky­rė­te skai­ty­to­jams nuo 13 iki 99 me­tų. To­liau no­ri­te ra­šy­ti vai­kams ir pa­aug­liams?

– Be kū­ry­bos vai­kams ir jau­ni­mui, no­rė­čiau ra­šy­ti pa­sa­kas su­au­gu­sie­siems. Kaip H. Ch. An­der­se­no pa­sa­kas, taip ir „At­junk“ ga­li skai­ty­ti vai­kai, bet vi­sas pra­smes jie su­voks tik pa­au­gę. Vai­kams tai ne­ži­no­ma, ta­čiau dau­gu­ma kla­si­ki­nių pa­sa­kų yra siau­bo pa­sa­kos. Char­le­so Per­rault XVII am­žiaus „Rau­don­ke­pu­rai­tės“ pa­bai­ga skam­bė­jo bai­siai: „Ir pra­ri­jo mer­gai­tę kaip uo­gą.“ Tik da­bar ši pa­sa­ka pri­tai­ky­ta mū­sų lai­kams ir bai­gia­si švie­siai. Tad jei­gu kal­bė­si­me apie ra­šy­to­jo mi­si­ją, no­ri­si ne sė­ti siau­bą ir ne­vil­tį, o pa­teik­ti švie­są kaip at­sa­ką, kad ir perb­ri­dus skaus­mo upes.