Liepos 4 d. Sudeikiuose (Utenos raj.) septintoji programos „Renkuosi mokyti!“ karta pradėjo mėsesį truksiančią vasaros stovyklą – pasiruošimą darbui Lietuvos mokyklose. Programos misija, pasak programos atrankos koordinatorės Vaivos Stanionės, yra pritraukti į mokyklas jaunus profesionalus, gebančius padėti vaikams, kuriems reikia įkvepiančio pavyzdžio, palaikymo bei individualizuoto mokymo. Ji minėjo, kad jaunieji mokytojai turi būti motyvuoti ir orientuoti į pagalbą kitam. Dirbant privalomus 2 metus mokykloje jiems yra suteikiamas profesinis konsultavimas, mentorystė ir bendradarbiavimo tinklas. Tačiau pagrindiniu žinių šaltiniu, V. Stanionės nuomone, išlieka darbas su mokiniais.
Kas jaunus, išsilavinusius žmones traukia mokytojo profesijoje? Apie tai, kodėl apskritai nusprendė dalyvauti šoje programoje, ko tikisi, kas, jų nuomone, yra geras mokytojas bei kas pačiame mokymosi procese yra svarbiausia kalbėjomės su „Renkuosi mokyti!“ septintos kartos būsimomis mokytojomis.
Žmogiškas ir atviras mokytojas
Marija Šnipaitė Vilniaus dizaino akademjoje (VDA) baigė skulptūros bakalauro ir magistro studijas ir yra būsima technologijų mokytoja. Paklausta, kodėl nusprendė dalyvauti programoje, pasakojo, kad nori išmokti daug naujų dalykų, pasidalinti savo patirtimi, taip pat siekia išjudinti sustabarėjusią švietimo sistemą bei prisidėti prie kūrybiško jaunosios kartos ugdymo. O mintys apie mokytojo profesiją Mariją lydėjo jau nuo vaikystės, kaip pati minėjo, galvojo būti dailininke arba mokytoja. Pasak būsimos mokytojos, būtent ši profesija yra tikslingiausias kelias perduoti sukauptą žinių bagažą. O Marija nori pasidalinti kultūros ir meno pasauliu su jaunąja karta: „Norisi, kad vaikai įsisąmonintų, jog vertinimo kriterijai nėra kiekybė ar „gražu/ negražu“ apibūdinimai. Norisi, kad jie svarstytų, dvejotų, prieštarautų ar nudžiugtų, atrasdami kažką artimo“.
Geras mokytojas, pasak merginos, turi būti įvairiapusiškas, atidus, rūpestingas ir gebantis sudominti savo mokomu dalyku. Tačiau, Marijos nuomone, svarbu, kad jis būtų žmogiškas, t.y. gebėtų klysti. Gyvas ir nuoširdus bendravimas, anot jos, yra prioritetas. Todėl pačiame mokymosi procese svarbu ne tik informacija, bet ir tai, kaip ji perduodama. „Sisteminant žinias, turi atsirasti vietos ir diskusijai, kontempliacijai, pajuokavimui, o ne tik verbalinei ar tekstinei patirčiai“, – įsitikinusi būsima pedagogė. Pasak Marijos, mokytojas privalo ne tik valdyti klasės bendruomenę, bet ir pastebėti kiekvieną atskirą individą.
Neužilgo prasidės nauji mokslo metai ir Marijai teks save išbandyti naujoje srityje, tad mergina neslepia, kad baiminasi mokytojo kėdės. Mokykloje ji neturėjo technologijų pamokos, tad mokyti tokį dalyką jai bus iššūkis. Visgi ji džiaugiasi ir viliasi, kad pavyks mokinius sudominti, paskatins juos mąstyti, ieškoti netradicinių sprendimų savo sumanymams įgyvendinti bei jos, kaip menininkės, patirtis įneš į mokymosi procesą daugiau kūrybiškumo.
Autentiško mąstymo reikmė
Akvilė Šimėnienė Vilniaus universitete baigė lietuvių ir ispanų filologijos bakalauro studijas, intermedialiąsias literatūros magistrantūros studijas bei lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Vilniaus universiteto jungtinę filologijos doktorantūrą. Kitais mokslo metais ji bus lietuvių kalbos ir literatūros bei ispanų kalbos mokytoja. Dalyvauti šioje programoje Akvilę inspiravo jos pačios baigta mokykla, Šv. Kristoforo gimnazija, kuri, pasak jos, suteikė aukšto lygio studijas ir galimybę mokytis mąstyti autentiškai. Todėl įgytomis žiniomis nori dalintis ir su kitais. Bet ji pasirinko būtent mokytojo profesiją turbūt dar ir dėl to, kad jos pačios šeimoje net 4 pedagogai, o ir pati Akvilė turėjo labai gerų mokytojų pavyzdžių mokykloje.
„Geras mokytojas turi visus svertus suformuoti įdomią, kūrybingą asmenybę, aktyvų pilietį, kuriantį ir dirbantį dėl Lietuvos“, – mano Akvilė. Šios profesijos atstovas turi gebėti būti autoritetu. Pagrindinės gero mokytojo savybės, jos nuomone, yra aktyvumas, autentiškas mąstymas, kritiškumas ir darbštumas. O šiandien ypač svarbu charizma, naujos idėjos bei stereotipų laužymas. Ir visgi geras šios profesijos atstovas, pasak Akvilės, yra tarsi neįmenama mįslė, nes tikrai ne kiekvienas juo gali būti.
Žiūrint iš šiandienos švietimo perspektyvos, būsimos mokytojos nuomone, nebe žinių suteikimas yra prioritetas. Svarbiausia yra sugebėti susiorientuoti žinių pertekliuje. Šiandien didėja autentiško mąstymo poreikis, todėl „mokyti mąstyti savarankiškai ir kūrybiškai, nepaisant to, kokią discipliną dėstai, yra fundamentalus gebėjimas, kurį turi ugdyti šiuolaikinis mokytojas“, – įsitikinusi būsima pedagogė. Kitas svarbus dalykas mokytojo profesijoje, anot Akvilės, yra psichologiniai aspektai, mokytojo ir mokinio ryšys, gebėjimas įsiklausyti ir išgirsti, padėti pokalbiu. Pati būsima pedagogė iš naujos patirties tikisi mokyti ir mokytis bei sutikti įdomių jaunų žmonių, su kuriais kartu galėtų mokyti ir kurti.
Svarbiausia pats buvimas su vaikais
Programos „Renkuosi mokyti!“ šeštosios kartos mokytojai jau metus dirba Lietuvos mokyklose. Šios kartos mokytoja, Urtė Penkauskaitė, sutiko pasidalinti savo įspūdžiais apie tai, kas patinka mokytojo profesijoje, su kokiais iššūkiais tenka susidurti kasdieniame mokyme. Taip pat pasvarstė, ar galima būti geru pedagogu be specialaus išsilavinimo ir papasakojo kokią mokyklą pamatė per tuos vienerius mokslo metus.
Urtė Penkauskaitė yra prancūzų kalbos mokytoja Vilniaus Petro Vileišio progimnazijoje. Pasak jaunosios pedagogės, nors ir buvo įvairių lūkesčių ir baimių, savo pasirinkimu mokyti nenusivylė. O su mokiniais puikiai pavyko sutarti. Žinoma, pirmieji metai buvo sunkūs, bet mergina jau su nekantrumu laukia kitų.
Paklausta, kas gi labiausiai žavi mokytojo profesijoje, Urtė vienareikšmiškai teigė, kad tai buvimas ir mokymasis su vaikais. Net jeigu ir pamoka nevyksta pagal planą, pats kasdienis patyrimas, pasak jaunosios pedagogės, yra reikalingas ir įdomus. Vaikai yra didžiausia motyvacija stengtis: „Man nėra didesnio džiaugsmo, kaip išgirsti iš mokinių frazę: „Jau pamoka baigės?“ – dalinosi įspūdžiais Urtė.
Žinoma, mokykloje tenka susidurti ir su įvairiais iššūkiais. Didžiausi iššūkiai, pasak merginos, yra nežinojimas, kas bus rytoj, ir sprendimų priėmimas pamokoje. Urtė permąsto visas pamokas ir galvoja apie savo atsakymus, duotus kiekvienam mokiniui, ar tinkamai sureagavo į vaiko nuotaiką, ar pasirinkti mokymo metodai buvo efektyvūs ir t.t. Pasak jaunosios mokytojos, šį sąrašą galimą tęsti ir tęsti. Norint įveikti visus iššūkius, reikia nuolat tobulėti, mylėti savo darbą ir turėti vertybinį pamatą. Toks geras mokytojas, anot Urtės, ir turėtų būti. Todėl esmė ne išsilavinimas, bet motyvacija. Be abejo, pedagoginės žinios svarbu, bet merginos nuomone, daugiausiai žinių ateina per praktiką.
Per naujos patirties metus jaunoji pedagogė susipažino su mokykla. Šią įstaigą ji mato kaip labai margą. Ji pastebi pasikeitųsį mokytojų mąstymą tuo atžvilgiu, jog imama kalbėti apie visapusišką vaiko ugdymą. Tačiau įžvelgia ir keletą problemų. Merginos nuomone, mokykloje trūksta emocinio saugumo, šiltesnių santykių tiek tarp mokinių, tiek ir tarp mokytojų. Urtė norėtų, kad būtų skiriamas didesnis dėmesys mokinio asmenybės ir socialinių įgūdžių ugdymui.
„Renkuosi mokyti!“ septintos ir šeštos kartos jaunosios mokytojos yra entuziastingos ir pasiryžusios savo patirtimi dalintis su vaikais. Tiek būsimos pedagogės – Marija ir Akvilė – tiek ir jau metus mokytojo kėdę užėmusi Urtė kalba apie naujovių diegimą švietimo sistemoje: asmenybės ir socialinių įgūdžių ugdymą, kūrybiško ir savarankiško mąstymo skatinimą nepamirštant kurti dialogo su mokiniais, kurie mokytojo profesijoje yra prioritetas.
