Nedaug tėra tokios apimties knygų kaip XIX a. amerikiečių rašytojo Hermano Melville’io romanas „Mobis Dikas, arba banginis“ (1851), kurios, sukomponuotos iš įvairios ir prieštaringos medžiagos, pasižymėtų tokiu vaizduojamo pasaulio vientisumu bei įtikinamumu. Maža tėra didžiųjų romanų, kurie, disponuodami be galo konkrečia, proziška medžiaga, tuo pat metu būtų tokie poetiški kalbine raiška ir vidine prigimtimi.

Melville’iui, kaip ir senovės graikams, pavyko įkūnyti savą pasaulio viziją, pateikti savą gyvenimo interpretaciją originaliu ir įtaigiu mitu apie Baltąjį Banginį, ir jis kartu su Edgaro Allano Poe Juoduoju Varnu tapo XIX a. amerikiečių literatūros simboliais, praturtinusiais pasaulio kultūros lobyną. Nesiremdamas, kaip kiti rašytojai, senovinėmis legendomis, Melville’is sukūrė savo rasės ir savo laiko Prometėją – išdidų Niu Bedfordo banginiavimo kapitoną, o jo rūstybė kėlė ne mažesnį siaubą negu Dzeuso žaibai.

„Mobio Diko“ sukeliamas įspūdis –­ ne tragedija, o herojinė poema, epas. Joks didis poetas nėra taip tobulai sujungęs zoologijos ir poezijos. Aistra ir kant­rybė, meilė ir įkvėpimas, kurių apimtas Melville’is nuodugniai pasakoja apie žeberklus, velbotus, lynus, kablius lašiniams kelti, apie banginio dorojimą, taukų lydymą ir laivo pakrovimą, mus nejučia perkelia iš XIX a. į menestrelių laikus. Tai romanas-alegorija, savotiška banginių medžioklės misterija su išpranašauta apokaliptine pabaiga.
Melville’io tramplinas – ne anglų ar Europos romanas, bent jau įprastine prasme. Skaitydami „Mobį Diką“ esame apimti jausmo, jog Melville’io amžius – tai bronzos arba tautų kraustymosi laikai, kai žodiniai jūreivių ar keleivių pasakojimai, gal ir nusižengiantys literatūrinėms normoms bei taisyklėms, buvo kasdienybė.

Hermanas Melville’is gimė 1819 m. Niujorke, danų pirklių ir škotų aristo­kratų palikuonių šeimoje. Mirus tėvui, išbandęs ne vieną darbą, tarp jų ir mokytojo, Melville’is 1839 m. pasirinko jūrą. Iš pradžių dirbo laive, kursuojančiame tarp Niujorko ir Liverpulio. 1841 m. išplaukė iš Niu Bedfordo į Pietų jūras su banginių medžiotojų laivu „Akušnetas“. Jam vadovavo labai griežtas ir žiaurus kapitonas, todėl 1842-aisiais, laivui trumpam sustojus vienoje iš Markizų salų, Melville’is su plaukiojimo draugu Richardu Greeneʼu pabėgo iš laivo ir nuklydo į slėnį, kur gyveno žmogėdrų gentis. Po mėnesio juos išgelbėjo australų banginių medžiotojų laivas, ir su juo jie nusigavo iki Taičio krantų. Laivo įgulai sukilus, Melville’is kartu su maištininkais pakliuvo į kalėjimą. Iš Taičio išvyko australų banginių medžiotojų laivu „Čarlzas ir Henris“ ir pabuvojo Havajų salose. 1843 m. perė­jo tarnauti jūreiviu į amerikiečių karo fregatą, nuplaukė į Pietų Ameriką, o 1844 m. spalio mėnesį grįžo į tėvynę ir Bostone išlipo į krantą.

Penkeri metai, praleisti prekybos, žvejybos bei karo laivuose, buvo ypatinga dvasinė patirtis, subrandinusi Melville’į kaip rašytoją, tačiau, prieš imdamas plunksną į rankas, pirmiausia jis paniro į geografijos ir istorijos atradimų aprašymus, gamtos mokslo knygas, jūreivių ir keliautojų užrašus: Thomaso Beale’o „Kašaloto istoriją“ (1839), Frederiko Debelio Beneto „Banginiavimą aplink pasaulį“ (1840), Johno Rosso Browne’o „Eskizus iš banginiavimo ekspedicijos“ (1846) ir daugybę kitų. Skaitė Melville’is ir romantikų kūrinius jūrų tematika: Jameso Fenimore’o Cooperio „Locmaną“ (1824), „Raudonąjį korsarą“ (1827), Samuelio Tayloro Coleridge’o „Senojo jūreivio pasakojimą“ (1798). Bet didžiausią įspūdį ir įtaką jam padarė 1849 m. pradėtos Šekspyro veikalų studijos.

Pirmosioms Melville’io knygoms nestigo autobiografinio, kelionių, nuotykių, istorinio, dokumentinio ir publicistinio romano bruožų. Tai „Taipi“ („Typee. A Peep at Polynesian Life“, 1846), „Omu“ („Omoo. A Narrative of Adventures in the South Seas“, 1847), „Mardi“ („Mardi and a Voyage Thither“, 1849), „Redbernas“ („Redburn. His First Voyage“, 1849), „Baltoji Striukė“ („White-Jacket, or The World in a Man-of-War“, 1850). Šie romanai buvo parengiamasis etapas, po kurio buvo sukurtas šedevras apie Baltąjį Banginį. Daugiau nei 500 puslapių knyga nėra vien autoriaus vaizduotės vaisius. Istoriją apie nuožmų ir kerštingą kašalotą įkvėpė tikras pasakojimas apie banginių medžioklės laivo „Eseksas“ lemtį. Pirmasis laivo kapitono padėjėjas Owenas Chase’as 1820 m. išleido knygą apie tai, kaip laivą užpuolė ir paskandino milžiniškas banginis. Po dviejų dešimtmečių banginių medžiotoju tapo Chase’o sūnus ir per vieną kelionę tėvo užrašus parodė kitam jūreiviui – Hermanui Melville’iui.

Romaną „Mobis Dikas, arba banginis“ 1851 m. spalio 18 d. Londone pirmąkart išleido Richardas Bentley. Išcenzūruoto tritomio pavadinimas buvo „Banginis“. Jam stigo epilogo, be kurio knygą pristatantys kritikai negalėjo suprasti, kaip įmanomas pasakojimas pirmuoju asmeniu, jei visi laivo įgulos nariai paskendo. Nė mėnesiui nepraėjus, 1851 m. lapkričio 14 d., Niujorko „Harper and Brothers“ leidykla, ištaisiusi britų klaidas, išleido vienatomį pilnu pavadinimu ir dedikuotą Nathanieliui Hawthorne’ui, kurį Melville’is gerbė kaip genialų rašytoją ir labai vertino kaip artimą draugą.

Bet knygos gyvos tik tada, jei yra skaitomos. „Mirusios“ dažniausiai dul­ka bibliotekų lentynose. Taip nutiko ir „Mobiui Dikui“, nes amžininkai nesugebėjo įvertinti kūrinio ir suvokti gilios jo prasmės. Pamažu rašytojas buvo visiškai užmirštas, nors ir toliau kūrė. 1852 m. išleido auklėjamojo ir romantinio romano parodiją „Pjeras“ („Pierre, or The Ambiguities“), 1853 m. apsakymą „Raštininkas Bartlbis“ („Bartleby, the Scrivener“), 1855 m. istorinį romaną „Izraelis Poteris“ („Israel Potter. His Fifty Years of Exile“), 1856 m. apsakymų rinkinį „Pasakojimai verandoje“ („The Piazza Tales“), 1857 m. satyrinį romaną „Apgavikas“ („The Confidence-Man. His Masquerade“). Simbolikos kupinos Melville’io eilės – „Karo eilės“ („Battle-Pieces and Aspects of the War“, 1866), „Timoleonas“ („Timoleon“, 1891) – realizmu ir natūralizmu persmelktoje atmosferoje pasisekimo taip pat nesulaukė. Niujorko muitinės inspektorius, pamirštas rašytojas Hermanas Melville’is mirė 1891 metais.

Melville’io atgimimas prasidėjo XX a. pradžioje, kai, praūžus Pirmajam pasauliniam karui, gerokai pakeitusiam požiūrį į Vakarų civilizaciją, ėmė skleistis ir krauti žiedus modernizmas. XX a. garsenybės – Davidas Herbertas Lawrensas, Williamas Faulkneris, Jorge’as Luisas Borgesas, Octavio Pazas, Gabrielis García Márquezas, Mario Vargas Llosa, Carlosas Fuentesas paskelbė Melville’į vienu iš didžiųjų savo mokytojų. Jie atkreipė dėmesį į tai, kiek daug minčių ir sapnų vienu metu susikaupė Naujojoje Anglijoje, kai 1850–1855 m. aplink Bostoną vienas po kito pasirodė šeši išskirtinės svarbos ir meninės vertės veikalai: Nathanielio Hawthorne’o „Raudonoji raidė“ („The Scarlet Letter“, 1850), „Namas su septyniais frontonais“ („The House of Seven Gables“, 1851); Hermano Melville’io „Mobis Dikas, arba banginis“ („Moby Dick, or The Whale“, 1851); Henry Davido Thoreau „Voldenas, arba Gyvenimas miške“ („Walden“, 1854); Ralpho Waldo Emersono „Atstovai“ („Representative Men“, 1855); Walto Whitmano „Žolės lapai“ („Leaves of Grass“, 1855).

Naujieji skaitytojai atrado Melville’į, ir romanas it auksas sublizgo tarp laiko dulkių. Jis buvo pripažintas pasaulinės literatūros šedevru, prie kurio grįžta vis kitos skaitytojų ir tyrinėtojų kartos, atskleidžiančios jame glūdinčias naujas prasmes, bet neišsemiančios turinio gelmės. Ir šiandien, praėjus daugiau kaip 150 metų, pirmasis romano sakinys „Aš vardu Izmaelis“ yra viena populiariausių, geriausiai atpažįstamų Amerikos literatūros pirmųjų eilučių, o pagrindinis simbolis – Baltasis Banginis, beveik herojus, beveik veikėjas –­­ būties galios ir grožio, tačiau kartu ir visiško aklumo įsikūnijimas.

Neįprastas tai romanas dar ir todėl, kad jame nėra pasakojimo apie laimingą arba nelaimingą meilę, net ir herojės įprasta šio žodžio prasme. Tik trims moterims jame atsirado vietos, bet ir tos šmėkšteli keliuose puslapiuose knygos pradžioje, nesukeldamos nei susidomėjimo, nei noro pažinti jas iš arčiau.

Laivas, išplaukęs į romane aprašomą kelionę, simbolizuoja pasaulį. Ir rytų, ir vakarų pusrutuliai yra jame, kadangi korpusas padirbtas Amerikoje, o stiebai nukirsti Japonijoje. Be to, jis labai senas, jo korpusas vėjų nučaižytas, keturių vandenynų taifūnų ir štilių įdiržintas, garbaus amžiaus laivo pirmagalys apžėlęs barzda, ilgamečiai deniai nudremžti ir nuzulinti, tik kažkodėl šis prakilnus laivas didžiai liūdnas.

Laivo pavadinimas „Pekodas“ – tai vardas vienos indėnų genties, dabar „išnykusios kaip ir senovės medai“, –­ simbolizuoja laiką. Erdvė, į kurią laivui skirta plaukti, „beribė, bauginamai vienoda ir grėsli – be šapelio ar taškelio žvilgsniui užkliūti“. Likimą simbolizuoja banginio dalys, kuriomis gausiai aprūpintas laivas: „Atviras, be apkalos apsauginis bortas atrodė nelyginant didžiulis žandikaulis, pilnas ilgų, aštrių kašaloto dantų, įtaisytų vietoje smaigų, prie kurių tvirtinamos kanapinės laivo sausgyslės ir raumenys. Ir tos sausgyslės buvo pervertos ne per paprastus medinius blokus, o lengvai slydo skriemuliais iš tauraus gelsvo jūros kaulo. Su panieka atsisakęs šturvalo, garbusis laivas vairagalyje turėjo rumpelį, kuriam padirbti buvo paimtas ilgas ir siauras amžino priešo, banginio žandikaulis.“

Tuo simboliniu laivu plaukia dvasinių žmonijos savybių personifikacijos. Kapitonas Ahabas – laivo vadas – įkūnija egoistinės valios jėgą. Kokia toji valia, matome iš Ahabo ryžto aprašymo: „Geležinių bėgių kelias nutiestas į mano tikslą, ir tais bėgiais skuba mano sielos ratai. Nenukrypdamas lekiu aš virš bedugnių pragarmių, prasriegtomis kalnų širdimis, po upių vagomis! Nei užtvarų, nei posūkių nėr geležiniam mano kelyje!“

Tačiau viena kapitono Ahabo koja padirbta iš banginio kaulo, vadinasi, jo valiai ribas nustato Likimas. Tokią interpretaciją papildo Izmaelio apmąstymai apie Apvaizdos programą ir režisieriaus Likimo skirtą jam vaidmenį: „…dabar, prisiminęs visas aplinkybes, imu įžvelgti paslėptas spyruokles ir be galo išmoningai pridengtas paskatas, pastūmėjusias mane suvaidinti minėtą vaidmenį ir dar gražiai įteigusias, kad taip pasielgiau savo nuožiūra, remdamasis vien laisva valia ir sveiku protu.“

Laivo denyje – kone pilnas žmonijos socialinės sandaros modelis: nuo juodaodžio jungos ir patarnaujančio berniuko iki kapitono su neribota monarcho valdžia, su jo riteriais – pirmaisiais padėjėjais, ginklanešiais – žeberklininkais, su jo baltaisiais ir juodaisiais vergais – jūreiviais. Tik genijus gali sulydyti tokius beviltiškai nesuderinamus dalykus kaip Ahabo pypkė ir pamėkliškas fontanas, linksmas, vaizduote neapdovanotas Stabas ir šėtoniškasis Fedala.

Trys kapitono padėjėjai, nuodugniai aptarti skyriuje „Riteriai ir ginklanešiai“, įkūnija tris graikų filosofijos mokyklas, į kurias, bendrai imant, dalijama žmonija: platonizmą, epikūrizmą ir stoicizmą. Arba, anot Williamo Faulknerio, sąmonės trejybę: nieko nežinoti, žinoti, bet likti abejingam ir nelikti abejingam¹. Tą patvirtina ir auksinio dublono simbolio interpretavimo scena.

Nelengva išnarplioti raizgų Melville’io religinių idėjų kamuolį, suvokti, kodėl jis jautėsi parašęs šventvagišką knygą. Prieš kokį Dievą (nemaža dalis XXI a. Žemės gyventojų jį skelbia esant Nieku) sukyla Melville’io žmogus. Tai ne volteriškas, ne Viktorijos laikų šaipymasis iš tikėjimo, tai pastangos įžeisti ir užsipulti savo paties tikėjimo Dievą, kaip lygus su lygiu stoti su Juo akistaton. Tėvo Meiplo pamokslas knygos pradžioje duoda toną, kurį galėtume pavadinti knygos ortodoksija, nes pasakojime yra mažiausiai du konfliktai: pirmas – tai Ahabo susidūrimas su Nežinoma Jėga, kuriai jis meta iššūkį, antras – Ahabo sinkretiškos religijos, turinčios zoroastrizmo, gnosticizmo ir budizmo elementų, konfliktas su apdairesniu, nuolankesniu tėvo Meiplo, vėliau pirmojo kapitono padėjėjo Starbako, tikėjimu. To, ką galėtume pavadinti krikščioniška dvasia, knygoje mažoka. „Mobio Diko“ ortodoksalumas – tai Senojo Testamento moralė. Melville’io pasaulyje, vieno kritiko žodžiais tariant, Nojus ir Mozė yra amžininkai.

Klajonės po jūrų platybes, banginių medžioklė, smulkmeniškai aprašyta laivo gyvenimo tikrovė – tik romano ataudai. O metmenys – alegoriniai, pilni simbolinės prasmės, egzistencinių svarstymų apie nuodėmę, žmogaus išganymą, iššūkį Dievui. Suskilusi į begalę mažų dalelių Biblija įsilieja į romaną, tampa jo dalimi. Sunku panerti į šias leviataniškas gelmes, nes praraja tarp to, ką sakė Melvilleʼio tekstas XIX a. žmogui ir ką sako XXI a. skaitytojui, vis gilėja.

Kažin ar dabartinei kartai, menkai težinančiai istorijas, sudarančias krikščionybės pagrindą, bus girdėta reminiscencija iš Naujojo Testamento (Apd 27, 14) apie „siautingąjį Euroklidoną ir Pau­liaus laivą“. Vargu ar be paaiškinimo žinosime, kas tas „Ahazo laikrodis“, kurio „šešėlis slenka atgal“. Kažin ar aišku, kad „Oro Stichijų Valdovo sūnus“ – tai velnias. Ano meto žmonių įsivaizdavimu, demonai ir jų vadovas Šėtonas gyvenę ore (Naujasis Testamentas, Ef 2, 2).

Ahabas visą laiką abejoja Dievu, ginčijasi su Juo, meta Jam iššūkį, krikšto formulėje pakeisdamas Tėvą Šėtonu: Ego non baptizo te in nomine patris, sed in nomine diaboli!²

Ne vienas Melville’io aiškintojas svarbiausiu romano sakiniu laiko šį: „Esama išminties, kuri yra sielvartas, bet esama sielvarto, kuris yra beprotybė.“ Jame išsakytas skausmas pinte susipina su kitais Melville’io svarstymais apie žmogaus siekių ir darbų tuštybę, pasitelkiant kiek perfrazuotą garsiąją Ekleziasto frazę apie būties trapumą: „Teisingiausias iš žmonių buvo Sielvartingasis Vyras, o teisingiausia iš knygų –­ Saliamono Ekleziastas, tobulai nugludintas skausmo plienas. „Viskas tuštybė.“ VISKAS.“

Monumentaliai didingų ir proziškai žemų metaforų kontrapunktas, panašiai kaip Šekspyro aukštasis ir žemasis stiliai, kuria nelengvai perteikiamą Melville’io kalbinės raiškos savitumą. Apie tai rašo ir pats autorius: „Ėmęsis uždavinio vien savo jėgomis aprėpti Leviataną, privalau dabar įrodyti visažinystę šioje srityje; nepraleisti net mažiausio embrioninio mikrobo kraujyje; stačiai išversti jį išvirkščią. Aprašius elgsenos gyvenamojoje stichijoje bei anatominės sandaros ypatumų didžiumą, man telieka nušviesti jį archeologiniu, iškastiniu, prieštvaniniu požiūriu. Taikomi ne Leviatanui, o bet kuriam kitam gyvūnui –­ skruzdei arba blusai, – tie svarūs epitetai galėtų pasirodyti per daug išpūsti. Tačiau viskas keičiasi, kai kalbama apie Leviataną. Užsibrėžęs šitokį tikslą, turėsiu sverdėti po svariausių žodyno žodžių našta.“

„Mobis Dikas“ yra įgijęs tą sunkiai apibrėžiamą asmeninę savybę, o jos vienas skiriamųjų požymių – savotiškas „parašas“ – yra mėgstami daiktavardžiai, būdvardžiai, prieveiksmiai, nuspalvinantys žodinį teksto audinį it mėgstama spalvų gama tapytojo paveikslą. Kaip Vergilijus arba Šekspyras, ir Melville’is turi savo žodžių paletę. Jų daugiaprasmiškumas rodo, kokia turtinga, kupina įtampos, neišsemiama yra semantinė „Mobio Diko“ prasmė.

Romane yra daugybė paties rašytojo pasidarytų arba itin retai vartojamų žodžių. Apima jausmas, kad anglų kalbos žodynas per skurdus išreikšti vos pastebimiems dalykams, kuriuos Meville’is trokšta perteikti, ir lygiavertiškumas pasiekiamas tik peržengus ribas. Melville’is nuolat vartoja iš veiksmažodžių pasidarytus daiktavardžius, kurdamas nuostabią veiksmažodžio dinamizmo ir daiktavardžio sąstovio dermę. Neįpras­ti būdvardžiai bei prieveiksmiai taip pat teikia išskirtinumo „Mobio Diko“ stiliui, ypač neprisitaikėliškai jo dvasiai. Ne mažiau meistriškai Melville’is naudojasi visais kitais įprastinių žodžių lobiais, visomis kitomis kalbos dalimis, todėl daugiabriaunių, teksto siūlomų prasmių narpliojimas – nelengva užduotis vertėjo intelektui. Apie ypatingą, dažniausiai neišverčiamą Melville’io žodį outlandish yra rašęs ir prancūzų filosofas Gillesʼis Deleuzeʼas, pats kuriantis neįprastus žodžius³.

Romanas pradedamas maždaug 15 puslapių užimančiu citatų rinkiniu, leidžiančiu „tarsi iš paukščio skrydžio pamatyti ir išgirsti, kas bet kokia proga, bet kokia dingstimi visų pasaulio tautų, giminių ir kartų – taip pat ir mūsiškės –­ buvo pasakyta, sumanyta, užsiminta arba sueiliuota apie Leviataną“ – jūros pabaisą, chaoso ir blogio simbolį. Tačiau pirmiausia sužinome, kaip žodis „banginis“ skamba hebrajiškai, graikiškai, lotyniškai, anglosaksiškai, daniškai, olandiškai, švediškai, islandiškai, angliškai, prancūziškai, ispaniškai, fidžietiškai, eromangietiškai.

Skaitydami „Mobį Diką“ lietuviškai tikriausiai neatkreipiame dėmesio, kad dabar lietuvių kalboje įsitvirtinęs „banginis“ smarkokai skiriasi nuo šio vandens žinduolio pavadinimų kitomis kalbomis. Šio žodžio kilmę patyrinėjo ir aprašė – „Banginis mūsų raštijos bangose“⁴ – lietuvių kalbos žodžių istorijos žinovė Birutė Kabašinskaitė. Jos dėka sužinome, kad paslaptingo, milžiniško vandens gyvūno žinduolio (Balaena), ilgą laiką laikyto žuvimi, pavadinimą nemažai Europos indoeuropiečių kalbų įgijo per Biblijos vertimus. Hebrajiškame tekste banginis įvardytas kaip mitinį chaosą simbolizuojantis didžiulis slibinas, jūrų pabaisa, kartais tiesiog didelė žuvis arba krokodilas. Toks žydų Biblijos žodžių neaiškumas, neapibrėžtumas buvo atspindėtas ir graikiško varianto: čia dažniausiai rašoma neaiškios reikšmės (ir etimologijos) gr. κῆτος, „jūros pabaisa“, ar pan. Romėnai savo Biblijai pasiskolino graikų terminą ir jam suteikė kiek konkretesnę reikšmę – lot. cetus, „didelis jūros gyvūnas“.

Vėliau dalis kitų „jaunesnių“ Europos kalbų taip pat perėmė šį skolinį ne vien atitinkamoms Biblijos vietoms versti, bet ir apskritai pritaikė konkrečiam jūros gyvūnui, Balaena, vadinti.

Senuosiuose lietuviškuose tekstuose vartoti įvairūs banginio pavadinimai. Didžiosios Lietuvos tekstuose nuo XVII a. dažniausiai rasime „didė žuvis“, „didžiažuvis“, „didžuvis“, veikiausiai vertinį iš lenkų kalbos „smarki žuvis“, slavizmą „smakas“, XIX a. pabaigoje Ivinskio siūlytą naujadarą „rijūnas“. Tačiau nuo XVIII a. Mažojoje Lietuvoje įsigali visiškai kitas didžiojo Biblijos jūrų padaro pavadinimas. Tai mūsų „banginio“ pradžių pradžia. Pirmasis „banginio“ prototipą pavartojo Jonas Rėza „Psaltere Dovydo“ (1625) –­ tai „bangos žuvis“. XIX a. ir vėliau populiaresnis tapo dūrinys „bangžuvė“, XX a. pradžioje konkuravusi su iš senųjų Lietuvos tekstų ateinančia „didžuve“. XX a. pradžioje tyliai įsijungė dar du variantai: „banginis“, pradėtas vartoti Jono Jablonskio dėka, ir „banguolis“, šmėstelėjęs ir pradingęs.

Kitose kalbose šis jūrų gyvūnas niekada nebuvo siejamas su banga.

O ar banginiai yra lankęsi Baltijos jūroje, Lietuvos pakrantėse?

1908 m. vasario 26 d. vakariniame Karaliaučiaus laikraštyje „Hartung­sche“ išspausdinta žinutė „Ar tai banginis?“. Joje buvo rašoma apie prieš parą Memelio žvejų nudobtą jūros keistenybę – keletą savaičių priekrantėje plaukiojusį baltąjį banginį. Juo tuoj pat susidomėjo Karaliaučiaus zoologijos muziejus. Tačiau dalinai užkonservuoti gyvūno palaikai pirma apkeliavo pustuzinį Rytų ir Vakarų Prūsijos vakarinės dalies miestų, miestelių, bažnytkaimių ir buvo atplukdyti net į Elbingą Vakarų Lenkijoje. Tik tuomet liekanas muziejininkai parsigabeno, ir baltojo banginio griaučiai buvo rodomi stiklinėje spintoje greta milžiniškų grenlandinio banginio liekanų.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Karaliaučiaus zoologijos muziejus buvo tik apniokotas ir daugelį vertybių pavyko išsaugoti, tačiau 1944 m. rugsėjį per karinių britų lėktuvų antskrydžius Karaliaučiaus miesto zoologijos, mineralogijos muziejai, Botanikos sodas ir aplinkiniai gyvenamieji namai buvo visiškai sugriauti, o seniausi šio krašto Gamtos ir istorijos muziejų rinkiniai sunaikinti. Bet žinia apie Memelio baltąjį banginį neseniai buvo rasta ir įtraukta į mokslines Baltijoje aptiktų ir pastebėtų banginių suvestines⁵.

Yra dar viena vieta, menanti banginį. Prieš 200 metų išskobęs tūkstantmečio ąžuolo, vadinto Baubliu, kamieną Dionizas Poška įrengė senienų muziejų. Kai kurie rašytojo čia sudėti archeologiniai radiniai ir kita istorinė medžiaga išliko iki šių dienų. Tarp jų ir į sutrūnijusią lentą panašus kaulas. Mokslininkai nustatė, kad tai ne mamuto arba tauro, kaip manyta iki šiol, o banginio kaulas – mėlynojo banginio žandikaulio fragmentas. Jei pasitvirtintų, kad jis iškastas netoliese esančiame durpyne, nustebę sužinotume, kad šioje vietoje kažkada irgi tyvuliavo jūra6. Ir joje galbūt plaukiojo Mobio Diko protėviai.

Į baigiamąjį klausimą, kuo XIX a. romanas gali praturtinti XXI a. žmogų, atsakymas būtų gaivus ir papras­tas. Vandenyno vėjas – bent trumpam –­ išsklaidytų mus supantį politkorektiškumo, pliuralizmo ir multikultūralizmo tvaiką. Skaitytojas mintimis išplauktų „Pekodo“ laivu, kurio įgula – tikras mikrokosmas – juodieji ir baltieji, raudonodžiai ir geltonodžiai, stabmeldžiai ir krikščionys, silpni ir stiprūs, nuolankūs ir išdidūs, bailūs ir drąsūs, menko ir galingo proto. Bet kalbama apie juos ir apie viską be jokios baimės. Yra sakinių ir minčių, kurių šiandien neišdrįstų parašyti bevardės giminės kinkadrebiai, išsimiklinę gerbti nuodėmės šventumą ir niekinti šventumo nuodėmę.

¹ „Gyvenimui gėris ir blogis nerūpi. Amerikiečių rašytojas Williamas Faulkneris atsako į rašytojos ir redaktorės Jean Stein klausimus“, Metai, 2012, Nr. 12, p. 116.
² Krikštiju tave ne tėvo vardu, o šėtono vardu! (Lot.)
³ aplinkkeliai.lt/dialogai-%E2%80%93-polilogai/gillesio-deleuzeo-abecele-a-tai-animal/.
⁴ Archivum Lithuanicum, 2011, Nr. 13, p. 113–131.
⁵ www.technologijos.lt/n/mokslas/gamta_ir_biologija/S-11144/straipsnis/Memelio-Mobis-Dikas:-nepaprastos-muziejines-retenybes-istorija?l=2&p=1.
⁶ www.lrt.lt/naujienos/mokslas_ir_it/1/9151.