H.Holtkamp yra Europos mokomosios literatūros leidėjų grupės (EEPG) direktorė. Jos vadovaujama organizacija vienija Europos mokomosios literatūros leidėjus. Tarp maždaug 20 narių yra ir mūsų šalies leidykla „Šviesa“.
Būtent EEPG spalio mėn. vykusioje Frankfurto knygų mugėje leidyklai „Šviesa“ skyrė apdovanojimą. Buvo įvertintas 2013 m. išleistas dvejus su puse metų „Šviesos“ rengtas dailės mokymo(si) komplektas IX-X klasėms. Leidyklai ir vadovėlio autorėms – Irenai Staknienei, Rimai Tuinylaitei, Romualdai Zareckienei – skirtame apdovanojime pabrėžiama, kad vadovėlis labiausiai iš kitų mokomojo pobūdžio leidinių išsiskyrė aiškia bei unikalia dailės ir meno kūrinių vertinimo sistema.
„Dailė“ pelnė apdovanojimą už vertę, o tai ypatingas įvertinimas. Tai nėra vien tik vadovėlis, kartu tai yra interaktyvi mokytojo knyga“, – teigė H.Holtang, sutikusi pakalbėti apie mokomųjų priemonių dabartį ir ateitį.
– Gerb. p. Helga Holtkamp, pasaulis sparčiai keičiasi dėl naujų technologijų, feisbuko ir „Google“. Tradicinio vadovėlio ateitis atrodo miglota. Ką galite pasakyti apie Europos švietimo modelių bendras tendencijas? Kokie švietimo metodai šiandien populiariausi?
– Pirmiausia noriu pažymėti, kad naujos technologijos nebūtinai yra blogis. Jos teikia milžiniškų privalumų, pirmiausia mokymo srityje – tik pagalvokite apie įvairiarūšio audiovizualinio turinio (garso, vaizdo, animacijos) įtraukimą į mokomąją medžiagą. Pagalvokite apie testus ir vertinimą internetu.
Tačiau mes žinome, kad mokymas ir mokymasis nepriklauso nuo terpės, jie priklauso nuo geros mokymo programos, tinkamų priemonių, o labiausiai – nuo atsidavusių mokytojų.
Audiovizualinis turinys neturėtų nulemti metodo, tačiau audiovizualinį turinį galima pasirinkti, atsižvelgiant į metodą. Taigi visi sutinkame, kad kalbų mokymo srityje sėkmingiausiai taikomas bendravimo metodas, todėl naudojame tam tikrą audiovizualinį turinį, tačiau mokiniai taip pat bendrauja tarpusavyje ir su mokytoju, o ne vien tik su „įsikūnijimu“, nes tai būtų neveiksminga.
Realiame gyvenime mokiniams vis tiek tenka rašyti įprastus elektroninio pašto pranešimus ir laiškus, ne vien trumpas tekstines žinutes, todėl jiems būtina išmokti skaityti ir rašyti. Mokantis fizikos, bandymų vaizdo įrašai gali padėti vizualizuoti tam tikrus reiškinius, tačiau vis tiek yra svarbu, kad mokiniai įgytų pažintinį supratimą apie juos lemiančius dėsnius.
Grįžtant prie jūsų klausimo, daugybė mokyklų visoje Europoje naudoja šiuolaikines technologijas, pavyzdžiui, interaktyviąsias lentas ar mokymosi platformas, o tradicinis „dėstymo“ būdas suteikia galimybę „atrasti“. Tai yra gerai, tačiau procesą būtina valdyti. Reikalinga mokymo programa bei iš anksto parengtas turinys (vadovėlio, programėlės ar vaizdo įrašo pavidalu), nes kitaip mokiniai pasimes.
– Ar galite pateikti sėkmingiausių, įdomiausių ir pažangiausių vadovėlių įvairiose Europos valstybėse pavyzdžių? Papasakokite apie juos smulkiau bei pasvarstykite, kodėl jie yra pažangiausi?
– Yra daugybė gerų vadovėlių. Kiekvienais metais Frankfurto knygų mugėje Vokietijoje EEPG teikia BELMA apdovanojimus. Šiais metais buvo 60 kandidatų iš visos Europos, ir vertinimo komisijai buvo labai sunku išrinkti 12 geriausiųjų. Šios knygos (ir internetinė medžiaga) pristatytos tinklalapyje „Šių metų laimėtojai“.
Svarbu pažymėti, kad laimėtojai yra iš labai skirtingų regionų – Baltijos šalių ir Balkanų, Skandinavijos, Vokietijos, t. t., taip pat yra medžiagos, kurios pagrindą sudaro knygos, tačiau ji turi ir susijusių skaitmeninių komponentų.
Tačiau jūs klausėte apie sėkmingiausius, įdomiausius ir pažangiausius vadovėlius. Man nelabai patinka jūsų naudojami būdvardžiai „įdomiausi ir pažangiausi“ – medžiagą vertiname remdamiesi 8 skirtingais kriterijais, pavyzdžiui, tinkamumas, aktualumas, lankstumas – tai tik keletas iš jų.
Taigi knyga gali būti įdomi, tačiau ji gali būti netinkama naudoti klasėje. Ji gali būti pažangi, tačiau neaktuali. Apdovanojimus skiriame tai medžiagai, kuri yra geriausia mokiniui. Žinoma, dizainas ir tinkamumas naudoti taip pat atlieka tam tikrą vaidmenį. Tinklalapyje belma-award.eu pateiktas kiekvieno leidinio trumpas įvertinimas.
– Kokių problemų ir tendencijų matote Lietuvos švietimo sistemos ir vadovėlių srityje? Kaip ji atrodo kitų Europos šalių kontekste?
– Kaip suprantu, yra mažinamas švietimo finansavimas, taip pat dažnai keičiamos mokymo programos, o seniems vadovėliams pakeisti trūksta lėšų. Didelio komiteto atliekamas vertinimo procesas taip pat gali būti nepalankus, siekiant įvesti naujus ir aktualius vadovėlius.
Kai kurios šalys naudoja patvirtinimo procesą ir kontroliuoja, kad būtų laikomasi mokymo programos, o kitos remiasi leidėjų atliekamu vidiniu tikrinimu, palikdamos mokytojams laisvę rinktis. Pastaruoju atveju leidėjai konkuruoja tarpusavyje, jie faktiškai stengiasi rengti geriausias knygas, kad galėtų parduoti jas rinkoje.
Taip pat žinau, kad vyriausybė svarsto idėją visai klasei naudoti tą patį dalyko vadovėlį. Manau, kad vienas vadovėlis negarantuoja kokybės, geriausiu atveju jis leis parengti vidutiniškus mokinius. Vaikai yra skirtingi, kiekviena įstaiga ir mokytojas geriausiai žino, kaip juos mokyti, o tai reiškia, kad turi būti naudojama skirtinga medžiaga.
Be to, negalima pamiršti kokybės klausimo. Sveikos konkurencijos sąlygomis kiekvienas leidėjas iš visų jėgų stengiasi rengti aukštos kokybės produktus.
– Pakalbėkime apie Z kartos švietimą Lietuvoje. Tyrimai parodė, kad jie turi geresnių žemesnės srities gebėjimų – jie gali lengvai rasti informaciją ir daryti tiesiogines išvadas. Mūsų pasiekimai interpretavimo ir vertinimo srityse ne tokie geri. Jauniausiems Lietuvos mokiniams sunkiau identifikuoti tam tikrų procesų problemas bei suprasti šių problemų priežastis. Ką rekomenduotumėte mūsų mokytojams ir švietimo sistemos kūrėjams?
– Z karta nėra išskirtinis Lietuvos reiškinys, jis paplitęs visoje Europoje ir pasaulyje. Didaktikos ir metodologijos srities metodai nuolat kinta, ir tai nėra nieko ypatinga. Metodai turi prisitaikyti ir kisti kartu su visuomenės evoliucija.
Pavyzdžiui, prieš keturiasdešimt metų naudojome dėstomąjį mokymą, ir šis metodas buvo tinkamas. Šiandien mokinių poreikiai skiriasi, o žiniasklaida suteikia jiems daugybę galimybių rasti informacijos. Tačiau mokytojas turi mokyti juos apdoroti šią informaciją ir paversti ją žiniomis. Pagrindinis sunkumas dirbant su šiuolaikiniais mokiniais – sudominti ir įtraukti juos į švietimo procesą.
– Frankfurto knygų mugėje EEPG įteikė apdovanojimą leidyklos „Šviesa“ išleistam dailės vadovėliui 9 – 10 klasėms. Kodėl EEPG nusprendė paminėti šį Irenos Staknienės, Rimos Tuinylaitės ir Romualdos Zareckienės sudarytą vadovėlį? Ar jis yra kuo nors išskirtinis Europos vadovėlių rinkoje?
– „Dailė“ gavo apdovanojimą už vertę, o tai ypatingas įvertinimas. Tai nėra vien tik vadovėlis, kartu tai yra interaktyvi mokytojo knyga. Be to, jis aiškiai parodo ateities kryptį, kuria turėtume eiti, rengdami vadovėlius bei naudodami švietimo-atradimo, o ne dėstymo metodą.
Stipriausias šios medžiagos aspektas – išsamus ir visapusiškas meno kūrinių bei meno projektų vertinimo ir reitingavimo metodologinis vadovas. Jame labai nuodugniai aprašomi įvairūs metodai ir principai, aiškiai propaguojantys idėją, kad vertinimas – tai ne savitikslis mokytojo įrankis, o dar vienas būdas sudominti, motyvuoti ir toliau skatinti mokinių individualų tobulėjimą: mokymąsi bendradarbiauti, dirbti savarankiškai, priimti sprendimus ir taikyti teorines žinias, sprendžiant praktines problemas.
Šioje medžiagoje stipriai akcentuojamas mokymo tikslų ir uždavinių išaiškinimas ne vien tik mokytojo vadove, bet ir vadovėlyje. Tai padeda mokiniams rasti ryšį su medžiaga bei skatina juos sąmoningai galvoti apie tai, ką jie mokosi ir kodėl tai gali motyvuoti.
– Atrodo, kad švietimas ir vadovėliai ateityje bus visiškai kitokie. Ar galite įsivaizduoti švietimo modelius ir vadovėlius po penkerių metų?
– Manau, kad per penkerius metus nedaug kas pasikeis. Kol mokykloms nebus skiriama daugiau išteklių ir negerės mokytojų parengimas, pokyčiai vyks lėtai. Tačiau tai yra aiškūs ženklai, ir jei politikai atsikvošės ir investuos daugiau lėšų į švietimą, yra didelė mokinių dalyvavimo tikimybė.
Pagalvokite apie „apverstos klasės“ (angl. „flipped classroom“) principą, kai mokiniai gali savarankiškai atlikti tyrimus ir rinkti informaciją (prisiminkite 4-ąjį klausimą), o interpretavimą ir vertinimą klasė atlieka kartu. Tai padeda jiems prisitaikyti prie gyvenimo už klasės sienų.
Ramūnas Gerbutavičius
