Semiotikos mokslo pasaulyje gyvuoja mitas apie du Greimus: esą vienas Greimas domėjosi vien tekstais ir sakė, kad „be teksto nėra išganymo“, o kitas Greimas gyvenimo pabaigoje atkreipė dėmesį į patį gyvenimą, ėmėsi nagrinėti juslinį žmogaus santykį su daiktais. Erico Landowskio interpretacija yra kitokia, anot jo, nėra dviejų Greimų, yra vienas, bet susidvejinęs ar daugybiškas Greimas, ir šis dvejopumas skiriasi samprotavimo prielaidomis ir būdais.

Tačiau čia norisi kalbėti apie visai kitą Greimo asmenybės ar tapatybės aspektą, kurio jis netgi savotiškai gėdijosi. Kartą, paklaustas, ką mano apie kūrybingumą, Greimas prisipažino norėjęs atsakyti, „kad tuo neužsiima“. Tuo metu jam kūrybingumas atrodė kaip pralaimėjimo pripažinimas: „Kai nebeišeina kažką pasakyti kaip norėtųsi, pradedi mindžikuoti ir sukuri metaforą, gerą arba blogą“ (Algirdas Julius Greimas, „Tai labai paprasta…“, Baltos lankos, 2009, Nr. 30, p. 207). Greimas tvirtino ilgus metus leidęs laiką stengdamasis išvengti kūrybingumo. Tada jis klausė: galgi ta kūrybinga dvasia tėra privilegijuotas santykis su savo laiko epistema? Kūrybingumą jis interpretavo dvejopai: tai gali būti įspūdingas pasakymas pranešėjo, kuris taikosi prie savo auditorijos supratingumo savo kalba, arba gražus žodis mylimos būtybės lūpose. Šiuo sakiniu Greimas atidengia savo vidujybę pasakydamas, kad jei taip atsitinka, tai yra kairos akimirka, leidžianti (jums, sau) pasijusti ne tokiam vienišam.

Esame susidarę Greimo – griežto, racionalaus, „sauso“ mokslininko struktūralisto, vertusio kalbą į matematines formules, – vaizdinį, tačiau kur kas mažiau pažįstamas žmogiško Greimo pasaulis, atsiveriantis jo laiškuose Aleksandrai Kašubienei. 2008 m. ji rizikuoja ir publikuoja intymų, labai asmenišką dviejų žmonių susirašinėjimą, trumpai pristatydama jųdviejų pažinties niuansus: Greimas, neseniai baigęs mokslus Grenoblyje, tuo metu mokytojavo Šiaulių mergaičių gimnazijoje ir su Aleksandra susipažino po pamokų pietaudamas prie bendro stalo pas vieną šeimininkę. Jai buvo 18 metų, o Greimui – taip jį vadina laiškuose – 24-eri. Greimas Aleksandrai jau tuomet kalbėjo, kad galvojančiam žmogui būtina kažko siekti, kad šiaip sau gyventi neverta, – neabejotinai tos kalbos paženklino merginos mąstyseną ir pažadino jos pačios ambicijas. 1944 m. Greimas Aleksandrai pasiūlė bėgti kartu į Prancūziją, tačiau tokiam žygiui ji nebuvo pasiruošusi, jau bendravo su skulptoriumi Vytautu Kašuba. Vėliau, išeivijoje, šis ryšys atsinaujino, Greimai lankėsi Niujorke pas Kašubas, o 1988 m. Aleksandra Greimui išsiuntė vieno savo rankraščio kopiją. Taip užsimezgusi korespondencija truko iki Greimo mirties 1992 m. Sprendžiant iš laiškų atrodo, kad po 47 metų pažintį jiems nebuvo sunku atnaujinti – tarsi du žmonės tęsė dėl neaiškių aplinkybių nutrūkusį vakarykščią pokalbį, nors akivaizdu, kad tame susirašinėjime esama egzistencinio nerimo ir dramatiškos skubos atsiskleisti, prisipažinti, atverti pagaliau net nuo savęs slepiamus jausmus, rasti artimą sielą, galinčią užpildyti tuštumą, kurios neužpildė sudėtingas reikšmės mokslas, pasaulinis pripažinimas ir Paryžiaus mokykla. Noras pasakyti nepasakoma – žinant, kad nebėra laiko ilgoms įžangoms, kad būtina pasakyti vienas kitam dalykus, nutylėtus penkiasdešimt metų, tačiau subyrančius į tamsos dulkeles būties akivaizdoje, paneigiant savęs pačių ir gyvenimo pratęsimo galimybę. Greimas jau anksčiau įvardijo savo nevilties būseną: buvo pavasaris, o aš jos (paryžietės merginos) akyse perskaičiau savo rudenį. Graži senatvės apibrėžtis – pralaimėjus. Taip jis apibūdina (savo) gyvenimą kaip užbaigto projekto rekonstrukciją, kai projekto prasmė jau išblėsusi (Greimas, 2009).

Tačiau grįžkime prie dviejų žmonių, suvokiančių savo gyvenimiškojo laiko trapumą, susirašinėjimo, kurio įtampą palaiko ir Greimo žvelgimas nebūtin, ir noras atsiverti, ir fizinis atstumas. Viename iš laiškų jis Aleksandrai prisipažįsta gyvenantis „lygtinai“, gyvas tik per nesusipratimą – į gyvenimo pabaigą Greimas sunkiai sirgo, išgyveno klinikinę mirtį. Nuo pirmojo laiško susipažįstame su kitokiu Greimu, net ne Greimu, bet „Tavo Algirdu“, prikeliančiu „iš kapų“ praretėjusių susitikimų skeveldras ir gaivinančiu įspūdžius apie Aleksandros vidinį portretą. Nuoširdumo ir „buvimo kartu“ geismas laiškų skaitytoją vietomis sutrikdo – lyg žiūrėtume pro rakto skylutę į dviejų žmonių išpažintį, atsivėrimą, artimumo ir neišsakytų jausmų troškulį. Kartu išgyventume jų depresijų, nerimo, savigraužos ir savęs neigimo akimirkas. Vienas kitą provokuojančių atvirumui ir nuoširdumui ir tikinčių, kad tas atsivėrimas gali būti abipusis, nors akivaizdu, kad abu supranta tokio troškimo iliuziją. Atrodo, kad Greimui Aleksandra reikalinga kaip jo paskutinės išpažinties išklausytoja, kuriai gali patikėti savąjį nusivylimą, o Aleksandrai Greimas būtinas kaip vanduo, nes jos gyvenimas irgi sąlygotas – dykumų, kaip pati rašo, ją supančių. Šuolis nuo Greimo struktūralisto iki Greimo be kaukės, Greimo, neigiančio save („priėjau išvados, kad manęs kaip subjekto iš viso nėra, kad aš tik įvairių simuliakrų, užvožiamų ant mano neegzistuojančio „aš“, fantastiškas XVI a. žemėlapis“; čia ir toliau cituojama iš Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškų (1988–1992), sudarė A. Kašubienė, Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2008, p. 15), yra kosminis, kai jis rašo: „Nežinau, kodėl man atrodo, kad aš tave pažįstu, nors matėmės gyvenime labai mažai. Ar, kitaip sakant, man atrodo, kad aš tave pažįstu nuogą. Bijau tęsti pokalbį, bijau, kad liksiu nesuprastas, kad „nuoširdumas“ neišsakomas, jau vien dėl to, kad nežinau, kiek tu mane pažįsti“ (p. 13); „Drįstu prisipažinti: tiek metų praėjo, o aš pastoviai iš tavęs išsaugojau tik vieną vizualiniai taktilinį vaizdinį: tu, išsitiesus lovoje, ir aš arti matau, akimis glostau tavo apnuogintą, jaunatvišką krūtį. Nežinau, ar nedrąsa, ar baimė (juokinga) nesutepti kažko švaraus ir gryno – neprisiliečiau“ (p. 14).

Trumpai prisiminkime Greimo knygoje „Apie netobulumą“ aprašytąjį guizzo. Ponas Palomaras vaikštinėja tuščiu pliažu ir išvysta jauną moterį, kuri išsitiesusi ant smėlio „kaitinasi saulėje nuogom krūtim“. Kaip tikras kasdienybės filosofas, ponas Palomaras ima svarstyti, kaip elgtis matant nuogą krūtį, kuri yra malonus daiktas pažiūrėti, estetinis objektas, o kartu ir „tai, kas būdinga moteriškajai lyčiai“, ir tai, kas iškelia visuomeninės dorovės problemas. „Pasinėręs į šitokius svarstymus, jis keletą kartų grįžta atgal, tikrindamas įvairias hipotezes, kaip turi elgtis gerai išauklėtas žvilgsnis, išvydęs šį netikėtą daiktą“ (A. J. Greimas, Iš arti ir iš toli, Vilnius: Vaga, 1991, p. 182). Greimui „reikia“, kaip pasakytų Landowskis, kad pasaulis pasirodytų kaip artikuliuotas universumas – santykių sistema, o subjekto „aš“ taptų suprantamas kaip dydis, apibrėžiamas per savo tapatybę. Užsibrėžiama pagrįsti akivaizdų dalyką, kad subjektas negali konstruoti savęs kitaip nei per skirtumą, todėl jam reikia kokio nors „jis“ – kitų, – kad imtų semiotiškai egzistuoti. Galime įtarti, kad Greimas savo paties semiotinį projektą taiko santykio su savimi ir kitais aprašymui, juolab kad jau anksčiau buvo žengęs į psichoanalizės sritį. „Palomaras tuo nepasitenkina: jo žvilgsnis artinasi – artėjimas, kaip žinia, yra figūratyvinė troškimo forma – kol „paliečia tamprią odą“, tuo būdu vizualinę izotopiją pratęsdamas taktiline. Tačiau prisilytėjimas yra šis tas daugiau, negu teikiasi pripažinti klasikinė estetika […] – lytėjimas priklauso pačioms giliausioms pojūtinėms sąrangoms, jis proksemiškai išreiškia didžiausią intymumą ir kognityvinėje plotmėje rodo absoliutaus susijungimo norą“ (ten pat, p. 185). Ar Greimas yra tas pat Palomaras, tik per kitą subjektą galintis išsakyti savo jausenas? Ar tam, kad parašytų, ką pats jaučia, jam reikia Italo Calvino, per kurio tekstą išdrįsta atgaivinti savo prisiminimus? Sugretinkime du tekstus, parašytus apie tą patį subjektą – moterį, kurią stebint geismas išlieka tas pat, – susijungimui, artimumui, intymumui tuo pat metu priešinamasi, neleidžiama sau to patirti. Greimui atrodė – ir jis tai prisipažįsta Aleksandrai laiške, – kad „galėtų mylėti tiktai moterį, kurios gilumas, kurios „paslaptis“ pasireiškia atstumu“ (p. 14). Jis pats įvardija savo baimę patirti nusivylimą pažinus kitą ir begalinį norą nuo to apsisaugoti, matyt, pasireiškusį visą gyvenimą, kaip vieną savo gyvenimo obsesijų, trukdančių kvėpuoti. Kad yra kažkas, nuo ko viskas staiga gali paaiškėti, ir kad pažinimo rizika jam nepasiekiama ir vis dėlto trokštama – nors komunikacijos pavidalu. Aleksandrai jis kalba apie „gyvenimo ir mirties reikalą“, apie tai, kad jis ją pasirinko atlikti „gyvenimo išpažintį“, ir tuo pat metu savo norą sumenkina, susigėsdamas savo atvirumo, pažeidžiamumo, tikrumo. Pasako, kad iš mokslo perėjo į estetiką – „gal kad iš savęs pasijuokčiau“ – lyg pašiepdamas vieną iš savo seminarų Paryžiuje temų – „ar galima suvokti ir aprašyti estetinę gyvenimo dimensiją?“ Laiškuose Greimas vis dėlto stengiasi nebėgti nuo savęs, nes nebėra kur bėgti, – jis prašo „tam tikro buvimo kartu išjautimo“. Paskui vėl išsigąsta tokio nemoksliško savo pasakymo, tačiau stabteli ir įsidrąsina rašydamas, kad būtent taip jis įsivaizduoja dangų, kurio nėra – „tą savotišką „šilumą“ – vienintelį įrodymą, kad aš esu, kad pasaulis yra. Tai mano esthesis – laukimas ir nostalgija“ (p. 17). Struktūralistas Greimas nusiima kaukę, apnuogina savo prieštaravimus ir prisipažįsta Aleksandrai: „Bet keista, kad iš visos mano jaunystės tu viena išlikai šitoje nostalgijos – fantazmų erdvėje, kuri pajėgė iššaukti atsiminimuose viltį, tikėjimą, kad prasmė yra“ (p. 18). Tai ne ta prasmė, apie kurią jis samprotauja semiotikos projekte, manydamas, kad apie prasmę pasakyti ką nors prasminga galima tik sukonstravus kalbą, kuri nieko nereikštų. Tada galbūt pavyktų „nustatyti objektyvinantį nuotolį, kuris leistų neturinčiu prasmės diskursu kalbėti apie prasmingą diskursą“ (A. J. Greimas, Semiotika, Vilnius: Mintis, 1989, p. 75). Greimas laiškuose Aleksandrai paneigia savo paties galvoseną.

Tačiau neapsirikime – visiško atvirumo ir tiesmukumo, nuoširdumo ir intymumo siekis laiškuose nuolat pertraukiamas nusivylimo ir didžiausio skepsio. Išsakomas nepasitenkinimas ir tuo, ką dvidešimt metų taip uoliai kūrė. Galop Greimui paaiškėja, kad tai, kas atsiduria baltame popieriaus lape, tegali būti melų serija ir kad tas „nuoširdus kalbėjimas“ laiškuose vargu ar yra kuo geresnis už žargoną, kurtą 15 metų, metalanguage, kurios tikslas buvo daiktus vadinti tikrais, vienaprasmiškais vardais. Aleksandra, kitaip nei Greimas, kupina gyvybinės energijos, neslepia ironijos: „Mielas Algirdai, matau tave sėdintį ant seno sarkofago – vienišą, nuogutį, sušalusį, tik su laurų vainiku ant galvos. Prastas tikėjimas pavirtęs į rykštę, su kuria dabar taip kilniai save plaki, turbūt ir per paskaitas, ir per naujus įsipareigojimus“ (p. 40). Aleksandra laiškuose Greimui atlieka savotišką psichoterapiją, tačiau nepasiduoda įtraukiama į Greimą apėmusią asmeninę neviltį: „Jei paliksi vainiką kabėti ore, kur jis ir priklauso, jei įsiklausysi į savo nostalgiją. Jos kuždesy tikriausiai rasi slypint paties atstumtą Algirdą – jau pakėlusį vieną koją, pasiruošusį žengti į neliestas, bet seniai žinomas pievas“ (p. 40). Jai neįdomus gailestis (savigaila) nei sau, nei kitiems. Greimui Aleksandra yra ne tik „išpažinties subjektas“, bet ir „pirmas sutiktas vabalas“, su kuriuo jis gali rimtai „šiomis temomis“ gimtąja kalba kalbėti, vildamasis būti suprastas. Greimas yra sakęs, kad jo intelektualinis kelias iš dalies paaiškinamas jo kilme ir tais įvykiais, kuriems atsivėrė jo jaunystės Lietuva, todėl tapti, būti semiotiku jam reiškė kelti prasmės klausimą. Tačiau Aleksandrai rašo ne tik dėl to, kad atrado kitą panašiai gyvenančią – shizofreniškai – dviejuose (kalbos) pasauliuose. Reikalas ne gimtoji lietuvių kalba, bet pačios kalbos – jo tyrinėjimų objekto, – nepritaikytos jausmams išsakyti, ribotumo suvokimas. Teoriškai dėstęs tai, kas „po žodžių arba virš žodžių“, mokslininkas suvokia „niekada nemokėjęs su žmonėmis susišnekėti, kad imtų ir patikėtų; o jei kartais koks žodis ir atsirasdavo, tai dažniausiai – per vėlai“. Skaitant laiškus, ryškėja ir abiejų susirašinėtojų nusivylimas „susidarant vienam kito portretą“ – Aleksandra įtaria, kad išeis ne „asabų“, o skirtingų kultūrinių referencijų atgarsiai – galbūt panašūs skirtumai būtų išryškėję, – ji klausia, – jei būtume likę Lietuvoje? O Greimas prisipažįsta turėjęs iš jaunystės pasilikusią iliuziją „gražiai numirti“ pagal beau geste (gražaus gesto) logiką, tačiau bijo nesugebėsiąs. Gražus gestas Greimui yra elgesio sekvencija: „išvadinė ir įžanginė, moralės, estetinio sprendimo ženklas, trumpa, bet prasmingai svari ir dar reikšmingesnė dėl savo trapumo“ (A. J. Greimas, „Gražus gestas“, Baltos lankos, 2010, Nr. 33, p. 129). Atrodo, kad šiuose laiškuose Aleksandrai jis išnaudoja gražų gestą pasitraukdamas į nuošalę ir nors tikisi dėmesingos žiūrovės, elgiasi atvirkščiai: nesiima įtvirtinti asmeninio požiūrio pirmenybės (ar laikytume tai protrūkiu, ar pertrūkiu) ir abejoja tuo, kuo buvo įsitikinęs.

Semiotikos mokslo reikšmės kontekste, semiotiką vadinant „rabinų kalba“, prieinama tik patiems rabinams, šventvagiškai mums gali nuskambėti Aleksandros atvirumas – kaip priešprieša paties Greimo apsinuoginimo netgi sau neįmanomybei, – taip juo ji rizikuoja įskaudinti ir nutraukti susirašinėjimą, tačiau išlieka ištikima savo pačios tiesai. Ji rašo: „Atkakliai bevystydamas savo liniją, Tu priėjai liepto galą. […] Tu taip pat atskleidei savo pasirinkto mąstymo ribas. Nors šis lieptas Tau pačiam atsirėmė į tuštumą, nepamiršk, kad nuo to paties taško kiti pradės. Tad tai, kas Tau kvepia dūmais ar atrodo kaip akligatvis, kitiems yra stepping stone – arba atradimas, arba nuojautos užtvirtinimas. Visais atvejais, įnašas, vertas dėmesio“ (p. 42). Iš laiškų Aleksandrai galime spėti ir matyti, kad semiotikos darbas Greimui yra jo paties savityra ir pasirinktas gyvenimo stilius: kalbėdamas apie buitinius dalykus, metonimiškai ar apie mergininką savo šunį Rudį, Greimas kalba apie save ir savęs suvokimą.

Paradoksalu tai, kad savąjį „aš“ Greimas Aleksandrai užtušuoja, suradęs savęs užmaskavimo būdą, perbraukimą kryžmai, pasakydamas, kad „subjektas, „aš“ yra tuščia vieta, apie jį galima ką nors iš viso pasakyti tik kalbant apie išorines jo manifestacijas“. Ir prisipažįsta, kad „žmogus tada sutampa su pasauliu, kuris jau darosi pakenčiamas, kuris leidžia kartkartėmis save patį pakęsti. Ta kova tarp „aš“ tuštumos ir jautimas, ir per pilno pasaulio vilčių, ir padaro sunkų melagingą gyvenimą“ (p. 56).

Dviejų intelektualiai lygiaverčių partnerių susirašinėjimą galime skaityti kaip gyvenimiškosios išminties traktatą. Galime skaityti kaip savo dramatiškumu ir įtampa, intymumu jaudinantį moters ir vyro pokalbį, kaip neišsipildančios, neįmanomos meilės geismą, atveriantį vidines žmonių properšas, žaizdas, išgriaunantį vidines užkardas, ir kartu stebėti lūžį, pasikartojantį antrą kartą, kai Aleksandra nutraukia savo pačios paskelbtą paktą „būti atviriems, kada ne visada patogu“. Laiškuose nebelieka jausmų įtampos, vyksta daugiau profesiniai pasipasakojimai. Tokią pabaigą kaip savaime išsipildančią pranašystę Greimas jau yra aprašęs esė „Jazminų kvapas“: „Atsisakymas, artikuliuotas figūratyviniu būdu, yra nedviprasmiškas ir kelis kartus pakartojamas, jis eina nuo išorės link vidaus; iš pradžių ji nutraukia savo pratimus, meta žvilgsnį į išorę, tarsi norėdama sugrąžinti parką į jo vietą, užskleidžia savo vidinį gyvenimą „sunerdama rankas“ ir geidžia sau vietoj šios atmestos tikrovės ilgų skaitymo dienų“ (Greimas, 1991, p. 191). Korespondencijos pertrūkis sukelia keistą įtarimą ir galime susipainioti – skaitome „Jazminų kvapą“ ar Greimo ir Aleksandros susirašinėjimą. Toji ištikusi, nemaloni savijauta apverčiama ir aprašoma ne stebėtojo, o stebimosios (figūratyvinio atlikėjo) juslėmis: „jai atrodo, kad jazminas ją „įžeidžia“, – užbaigia, su šia „kūno pasija“, vos įžvelgtą esthesis“ (ten pat).

–  –

Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto mokslinėje konferencijoje „Algirdas Julius Greimas intelektualinėje egzilio istorijoje“, pagrindu