Jūratė Čerškutė naujausiame straipsnyje kalba apie literatūrines tendencijas pasaulyje ir Lietuvoje.
Ji sako: „Imtis rašyti šį tekstą paskatino pastaruoju metu neretai man užduodami klausimai: kodėl lietuvių literatūra nėra tokia įdomi kaip pasaulinė? Kokios dabar literatūroje vyraujančios mados regimos ir Lietuvoje? Ar lietuvių literatūra eina koja kojon su pasaulinėmis tendencijomis?“

Galiausiai, paakino ir tie nuolat gaunami laiškeliai iš pažįstamų: ar gali ką nors rekomenduoti paskaityti iš lietuvių literatūros, kažką tokio kaip (čia prašytojas nurodo savo mėgstamą užsienio autorių)? Tad mėginimas rasti atsakymus į šiuos klausimus virto laisvais, asmeniškais ir subjektyviais, todėl negalutiniais ir nekategoriškais svarstymais, ar einame koja kojon su pasauliu, ir ar tikrai verta taip darniai drauge su juo žingsniuoti.

Keletas įžanginių pasvarstymų apie madas, tendencijas ir jų lėmėjus

Kalbėti apie literatūrines madas, tendencijas, o ypač sroves XXI amžiaus pradžioje yra ganėtinai sudėtinga dėl daugybės priežasčių. Visų pirma, nėra pakankamo tokių procesų vertinimui ir įteisinimui reikiamo laiko atstumo. Gyvename greitais laikais, tad neretai kai kurios tendencijos blyksteli ir išnyksta net nespėjusios išsiplėtoti ir įsitvirtinti. Visų antra, atrodo, kad baigiasi didžiųjų ir aiškiai atpažįstamų kultūrinių, literatūrinių ir teorinių judėjimų ir srovių era. Ar paskutinysis didysis kultūrinis judėjimas, stilius ir laikmečio lakmuso popierėlis postmodernizmas vis dar čia? Ar mes jau gyvename post-postmodernizmo laikais? Ar prancūzų naujasis romanas, kaip daug kas tvirtina ir linkę tikėti, išties yra paskutinis toks akivaizdus ir įtakingas literatūrinis judėjimas? Veikiausiai į tai atsakyti galės tik tie, kurie gyvens po mūsų ir į mūsų laiką žvelgs su derama distancija, kurios reikia solidiems apibendrinimams.

Galvojant apie dabartį ir literatūrines madas, skaitomumo ir bestselerių bangas, aš neretai prisimenu literatūros teoretiko Martino McQuillano žaismingą ištarmę, kuri, nors diagnozuoja situaciją dabarties literatūros teorijų lauke, itin tinka tendencijų laikinumui ryškinti: „Tai ne pirmas kartas, kai pranešta, kad teorija mirė. Tai ne pirmas kartas, kai pranešta, kad pranešimas apie Teorijos mirtį irgi mirė.“ („This is not the first time that Theory has been reported dead. This is not the first time that reporting the death of Theory has been reported dead“.)

Neretai tendencijos eina ir nueina, vienos ilgiau, kitos trumpiau užsibūdamos (pavyzdžiui, lietuvių literatūroje prieš beveik dešimtmetį buvo kalbama apie emigrantų literatūrą, bet pasauliui sparčiai globalėjant šis terminas ir jo nulemta teminė literatūros tendencijos skirtis tapo nenatūrali ir neprasminga). Kad ir kaip būtų su tomis tendencijomis, viena jų yra visuomet yra akivaizdi ir galiojanti visiems laikams – žmonės skaitė, skaito, skaitys (nors ir ne kartą kartų buvo pranešta, kad popierinę knygą nužudys elektroninė, bet akivaizdu, kad tokie pranešimai jau irgi, jei ne mirę, tai tikrai link mirties.) O skaitydami žmonės formuoja bestselerių sąrašus, kurie atspindi to meto bangas ir madas, temas, problemas ir jų raišką. Tad kad ir kokios temos tam tikru laiku vyrautų, už jų neretai stovi „perkamiausios” / „geriausios“ / „skaitomiausios“ knygos titulas.

Akivaizdu, kad viską literatūroje ir apie literatūrą lemia skaitytojai. Esu linkusi manyti, kad literatūrinius judėjimus ir jų svarbą įteisina literatūros istorikai ir tyrėjai (privilegijuotieji skaitytojai), literatūrines tendencijas formuoja rašytojai (ypatingi skaitytojai), o jas mada ir populiarumo bangomis verčia tiesiog skaitytojai.

Privilegijuotųjų skaitytojų luomas, kuriems priklauso literatūros kritikai, mokslininkai, apžvalgininkai, neretai užsiima tos vadinamosios tikrosios, grynosios arba elitinės literatūros raidos formavimu. Jie recenzuoja gerus literatūros kūrinius, jie dalyvauja prestižinių literatūros premijų komisijose ir skirdami apdovanojimus taip grakščiai formuoja jau esamas tendencijas, versdami jas literatūros kryptimi(s) ir provokuoja skaitomumą, net ir tų tekstų, kurie vargiai galėtų išsyk puikuotis bestselerių viršūnėse. O jų pozicijas ir apskritai bestselerių sąrašus lemia tie, kurie perka ir skaito, ir neretai nepriklauso garbiųjų žinovų luomui.

Paprastai tariant, literatūrinių madų veikimo mechanizmas atrodo menkai kuo besiskiriąs nuo mados pasaulio: yra haute couture (išrankiam ir profesionaliam skaitytojui, neretai nedideliais tiražais, neretai pretenzinga, eksperimentinė, t.y. sunkiai skaitoma ir darbo reikalaujanti literatūra) ir yra prêt-à-porter, tai, kas dėvima – t.y. lengvai, pagauliai skaitoma ir džiaugamasi patraukliais, nuo realybės atplėšiančiais siužetais, iš kurių neretai tikimasi tęstinumo ir nesibaigiančių serijų, ilsinančios ir malonumą teikiančios funkcijos.

Toks mano pateiktasis skirstymas, žinoma, yra labai grubus, sąlygiškas ir diskutuotinas, nes apibendrinti literatūrą yra sunku, kiekvienas – tiek kūrėjas, tiek skaitytojas – turi savo asmeninį braižą, stilių, pomėgius ir preferencijas. Tad šiame tekste houte couture tendencijas vis tik palieku nuošaliau, nes joms deramai įvertinti reikia laiko ir išsamių tyrimų. O štai tas ready to read tendencijas prisitraukiu arčiau, norėdama vieną kitą pristatyti įdėmiau. Išsyk pabrėžiu, kad atsirinkau man asmeniškai įdomiausius ir pagaviausius aspektus, kurie generuoja greitas asociacijas, sąsajas bei lyginimus su mūsų pastarųjų metų literatūra ir jos specifika. Ir taip, pasaulinės tendencijos, be jokios, abejonės, anglakalbės erdvės, kuri yra didžiausia pasaulinė knygų rinka ir galingiausia madų formuotoja.

Ant bangos: ten ir čia

Kaip jau buvo užsiminta, viena tendencija ryški ir egzistuojanti visais laikais yra bestseleriai – šiuo žodžiu neretai įvardijamos ir perkamiausios, ir geriausios (literatūrinės kokybės prasme) knygos. Užmetus akį į pasaulinių knygynų (tokių kaip www.amazon.com ir www.bookdepository.com) ir įtakingų žiniasklaidos priemonių sudaromus perkamiausiųjų sąrašus, akivaizdu, kad grožinės literatūros gretose vyrauja žanrinė literatūra, kuri sinonimiškai vartojama su sąvoka populiarioji literatūra. Pažvelgus į visus žanrus sumuojančius perkamiausių knygų sąrašus, tenka konstatuoti, kad Lietuvos perkamiausių knygų pozicijos veik niekuo nesiskiria nuo plačiojo pasaulio: vis dar karaliauja spalvinimo, kulinarinės ir receptų, stiliaus, mados ir įvairiausių patarimų knygos. Taip pat tarp perkamiausių puikuojasi pasauliniai hitai, tebekaraliaujantys ir anglakalbėje erdvėje: Lauren Groff „Moiros ir Furijos“ (kiek šiai knygai sėkmės ir skaitytojų pridėjo buvimas 2015 metų mėgstamiausia Barako Obamos knyga, numanyti nesunku) ir Paula Hawkins „Mergina traukinyje“.

Galvojant apie žanrinę literatūrą, norisi pastebėti, kad kaipsyk su jos patrauklumu daug kas lygina lietuvių literatūros, kurią didžioji dalis prisimena iš mokyklinių vadovėlių (kanoninio klasikos rinkinio), nuobodumą. Žvelgiant šiuo aspektu, veikiausiai iš tiesų lietuvių literatūra nuobodoka, nes: visų pirma, ji yra mažos šalies literatūra ir todėl neturi ir negali puikuotis tokia akinančių autorių, žanrų, stilių gausa, kokią demonstruoja ne tik anglakalbės, bet ir apskritai didesnių šalių literatūros. Visų antra, lietuvių literatūros istorija, jos raida yra neatsiejama nuo šalies istorijos. Penkiasdešimt metų literatūra gyvavo akylai prižiūrima įvairiausių galios institucijų, ji buvo leidžiama tik valstybinėse leidyklose ir tiek autoriai, tiek kūriniai turėjo praeitų daugybę filtrų, kurių svarbiausias, žinoma, buvo ideologinis. Ir nors daug kas rašė „į stalčius“, tačiau vadinamosios savilaidos, tokios, kokią, pavyzdžiui, komunistiniais laikais aktyviai plėtojo Čekija, nebuvimas, tikėtinai stipriai veikė visus lietuvių literatūros procesus anais ir net Nepriklausomybės pradžios laikais. Tad įvertinus šias ir kitas aplinkybės bei kontekstus, veikiausiai nereikia tikėtis, kad per 25 Nepriklausomybės ir laisvos rinkos metus staiga viskas pasidarys lygiai taip pat kaip ir pasaulyje, tačiau gerųjų poslinkių ir panašumų laimei vis daugėja ir daugėja, nors esminiu skirtumu, mano manymu, vis dar išlieka tai, kad stokojame geros ir įvairios žanrinės literatūros. Tiesa, jos per pastaruosius metus išties padaugėjo, tačiau anaiptolne visų žanrų.

Kitas svarbus dalykas, atskiriantis mus nuo Vakarų literatūrų, yra tai, kad ilgą laiką literatūros kūrėjai buvo vertinami (ir tarsi automatiškai priskiriamų prie gerų kūrėjų) pagal priklausymą rašytojų sąjungai ir kitoms institucijoms. Galbūt dėl to dar net ir dabar retsykiais prasiveržia išankstinis žinojimas (net neskaičius!), kad „jo knyga negali būti gera, jis gi žurnalistas / sportininkas/ ekonomistas etc.” Toks skirstymas į tikrus, t.y. filologijos studijas baigusius, ir netikrus, visas kitas studijas baigusius ir kitas profesijas praktikuojančius autorius, man atrodo blogai nulemiantis daug lietuviškos literatūros lauko ypatybių ir aš nuoširdžiai laukiu tos dienos, kada tokiu pagrindu esamo vertinimo niekas net nebeprisimins buvus. Galvojant apie jį svarbu suvokti ir tai, kad kaipsyk jis didžiąja dalimi generuoja reiškinio popliteratūrą neigiamą konotaciją. Tačiau jau esama ženklų, kad pamažu imama iš to išaugti, nors ilgą laiką nefilologų autorių kuriami ir masiškai skaitytojų skaitomi tekstai buvo gan niekingai ir lengva ranka prisikiriami popsui. Vakarų pasaulyje egzistuoja tiesiog autorius ir jo kūryba, o priklausymas institucijai nėra svarbiausia lemiantis ženklas. Žinoma, jie turi agentų ir agentūrų reiškinį, kuris pas mus vis dar nėra veikiantis kaip anglakalbėse šalyse. (Ak, čia būtų galima su atsidūsėjimu prisiminti literatūrinę Anglijos tradiciją ir istoriją, ir imti lyginti ją su lietuviškąja…)

Tad apie žanrinę, taip mėgstamą ir mielai skaitomą, jei tik ne ryjamą, literatūrą: meilės romanai, detektyvai, trileris, mokslinė fantastika etc. Turbūt reikėtų pradėti nuo to, ko vis dar mūsų literatūroje nėra ir ko aš vis dar (naiviai ir viltingai) laukiu.

Taip, jau pavargau kartoti, kad laukiu, kada lietuvių literatūroje atsiras geras detektyvinis romanas. Pavargau kartoti ir tai, kad visai nebloga paraiška buvo Dano Sėlio „Provincijos detektyvas“ (2013) ir kad galėtų po slapyvardžiu besislepiąs autorius ar autorė (aūūū!) toliau savo istorijas plėtoti, juoba, kad pradžios būta visai geros. Ir ne, aš nesitikiu, tik nebent sykiais sapnuoju, kad vieną dieną mūsų literatūroje atsiras bent kažkas panašaus į Harį Hūlę. Sakoma, kad detektyvinės literatūros suklestėjimui būtinas sumažėjęs nusikalstamumas, tad gal, vieną dieną… Kita vertus, jeigu tas detektyvas ir atsirastų, ar jis būti tų pačių madų kaip pasaulinis, pavyzdžiui, skandinavų noir, kuris, tiesa, pamažėle jau traukiasi nuo scenos? Bet turint minty, kad lietuvių literatūra visuomet truputėlį atsilieka ir vėluoja, tai gal būtų pats tas?

Po Justino Žilinsko „KGB vaikų“(2013) niekas taip ir neparašė trilerio. Žanro, kuris visada lyderiauja pasaulyje, kaip kad pastaruoju metu Gillian Flynn „Dingusi mergina“ ar jau minėtoji „Mergina traukinyje“. Žanro, kuris galėtų aprėpti absoliučiai visas temas ir potėmes. Lygiai taip neturime ir nieko, kas būtų susiję su siaubo istorijomis, išskyrus, žinoma, kai kurias lietuvių liaudies pasakas ir jų siužetus.

Pradėjusi žiūrėti ilgai reklamuotą ir viltingai lauktą, bet įstabiai nuvylusį TV serialą „Laisvės kaina. Savanoriai“, ėmiau galvoti, kodėl gi niekas nesiima rašyti apie įdomius, pavojingus mūsų istorijos siužetus? Ypač apie tarpukarį, kurio legendos sklando iki dabar. Kiek ten visko būta! (Išsyk ryškiausiai prisimenu romaną iš to laikmečio –Vinco Mykolaičio–Putino „Krizė“ (1937)). Tad įdomaus istorinio romano su mistiniais, detektyvo elementais žanro, kuris taip puikiai jau daugybę metų egzistuoja kitur, pas mus vis dar nėra ir nėra. Gaila ir labai lauktina.

Veikiausiai vienintelis įdomiai ir patraukliai išnaudojęs istoriją ir sukūręs tikrą literatūrinį „page turner“ yra Andrius Tapinas su savo populiariaisiais steampunkais „Vilko valanda“ (2013) ir „Maro diena“ (2015).

Savo skaitytojų ratą turi ir istorinių romanų autorė Gina Viliūnė, ką tik išleidusi jau ketvirtąjį romaną „Imperatoriaus meilužė“. Šio dar, deja, nespėjau perskaityti, bet trečiasis, irgi šiais metais pasirodęs „Magdalė, smuklės merga“ paliko išties gerą ir malonaus skaitymo įspūdį. Savo auditoriją atranda ir Regimantas Dima, jau parašęs dvi istorines knygas „Vilniaus plovas“ (2015) ir „Bronislovas ir imperatorius“ (2016).

Prieš kelerius metus į lietuvių lengvojo romano areną įsiveržė Vokietijoje gyvenančios autorės Jolita Herlyn ir Lina Ever, pamažėle užsiauginusios savo skaitytojų ratą ir beveik nepasitraukiančios iš skaitomiausių knygų sąrašų. Knygos parašytos pagauliai, jas lengva ir malonu skaityti, tad verkti dėl smagių su meilės gaida romanų jau tikrai niekaip nebegalima. Beje, galvojant apie meilės romanus, tai nepralenkiama lyderė jau daug metų yra Irena Buivydaitė, tikra lietuviškojo meilės romano nuosekli kūrėja.

Atsitraukus nuo žanrinių ypatybių, visuomet lieka vienas svarbiausių geros ir skaitomos knygos elementų – tema. Ko, mano manymu, nuolat trūksta lietuvių literatūrai, lyginant su pasauliu, tai gerų ir stiprių temų. Pasaulis nuolat permąsto svarbiausius istorinius ir politinius lūžius, skaudžiausias temas, rašo tekstus, kurie remiasi tikrais įvykiais. Lietuvoje, regis, tai vis dar grakščiai apeinama. Prieš ketverius-penkerius metus veik vienu ypu pasirodę tekstai – Holokaustą Lietuvoje svarstantys Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“ (2012) ir Daivos Čepauskaitės pjesė „Duobė“ (2011), vadinamųjų „vilko vaikų“ likimus rodantis Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas Marytė“ (2012) – suteikė vilčių, kad skaudžiųjų temų narstymo proveržis įvyks, tačiau, regis viskas taip ir sustojo. Tikiuosi, iki kito proveržio. O kol jo nėra, lietuvių proza, kaip visuomet, susitelkusi į save ir savyje, vidinėse refleksijose, ilgų ir nuoseklių istorijų pasakojime, o neretai skaitytojui kraują varinėjančiu siužetu besiskanaudama labai iš lėto ir negausiai, it geru konjaku.

Privatūs romanistai ir serijinės prozos tomai

Anądien skaitydama „The Times Literary Supplement“ jau tradiciniu tampantį interviu „20 klausimų“ su amerikiečių rašytoja Lydia Davis, nustebau pokalbio pabaigoje tarp smūginių klausimų, tokių kaip Camus ar Satre? Proust ar Joyce? aptikusi Knausgaard ar Ferrante? Paprastas klausimas, identifikuojantis pastarųjų penkerių metų pasaulio skaitomiausių ir labiausiai aptarinėjimų autorių pavardes ir, žinoma, ryškiausią literatūrinę madą. Nebus per skambu pasakyti, bet neretai sekant Amerikos žiniasklaidą ir skaitant tekstus apie knygas atrodė, kad tiek Ferrante, tiek Knausgaard pastaruosius kelerius metus buvo tapę ir išlieka bene pačiais svarbiausias autoriais, dėl kurių sutaria beveik visi, o tai begal įdomu, nes visiškai skirtingi rašytojai, ir dar europiečiai, sugebėjo skaitytojų sąmonėse susivienyti įkūnijant poreikį ilgų ir tęstinių istorijų.

Italės Elenos Ferrante’s vardas buvo linksniuojamas pastaruosius ketverius metus, kuomet pamečiui – itališkai ir angliškai – buvo leidžiama jos Neapolio saga – keturi romanai, pasakojantys draugių Elenos Greko ir Lilos Čerulo gyvenimus bei draugystės istoriją. Pirmajį tetralogijos romaną „Nuostabioji draugė“ netrukus lietuviškai išleis leidykla „Alma littera“. Ferrante’s Neapolio romanai neretai vadinami bildungsroman, nes labai nuosekliai rodo augimo ir brandos istorijas. Nors autorės sakinys neišsiskiria įstabiu stiliumi, tačiau detaliai rodomas skurdaus kvartalo Neapolyje gyvenimas, dviejų draugių istorija, kupina meilės ir sykiu moteriškosios konkurencijos nepaliko pasaulio abejingo. Viename naujausių interviu apie knygas britų rašytoja Zadie Smith, paklausta, ką skaito, net nedvejodama atsakė, kad žinoma, paskutiniąją Ferrantės ciklo knygą. „New republic“ apžvalgininkas Alexander Chee, spalio pabaigoje publikuotame tekste apie Ferrante, ją vadina „privačia romaniste“ (private novelist), taip ryškindamas esminę Ferrantes tapatybės ašį ir sumuodamas visus spalio mėnesio skandalus. 1992 metais Italijoje debiutavusi Elena Ferrante – yra slapyvardis, po kuriuo slypinčios tikrosios autorės tapatybės niekas nežino. Visi interviu su ja vyksta raštu ir niekas nėra matęs autorės nuotraukos, todėl nenuostabu, kad kai spalio pradžioje italų žiniasklaida paskleidė žinią, esą pagaliau išsiaiškino tikrąją autorės tapatybę, kilo didžiulis šurmulys ir pasipiktinimas, rodantis, kad skaitytojams jos romanai yra svarbiau už autorės privatų gyvenimą. (Beje, šiemet literatūros forume „Šiaurės vasara“ skaitytas Laimanto Jonušio pranešimas „Pasislėpę rašytojai“, kuriame aptariamas ir Ferrante’s atvejis, išprovokavo svarstymus, ar turime tokių pasislėpusių rašytojų Lietuvoje? Tačiau pamėginus prisiminti bent vieną atvejį, buvo akivaizdu, kad tokio visiems ryškaus pasislėpusiojo /-ios neturime.)

Kardinaliai priešingos laikysenos anonimiškajai Ferrante’i yra dar vienas XXI amžiaus sagos kūrėjas norvegas Karl Ove Knausgaardas, savo paties, o ne išgalvotų veikėjų gyvenimą išrašantis knygų cikle „Mano kova“ (My Struggle / Mein Kamf). 2009-2011 m. norvegiškai pasirodęs 6 tomų romanų ciklas į anglų kalbą pradėtas versti 2013 m. (iki dabar išverstos jau 5 knygos). Knausgaardo atvejis iš esmės privertė pasaulį svarstyti, kas yra grožinė literatūra, o kas egodokumentika? Ką reiškia pasitikėti veikėju, ir kaip tiek daug metų mokiusis netapatinti autoriaus su veikėju, staiga imti tai daryti? Ar visiškai atvirai išrašytas autoriaus gyvenimas tikrai yra grožinė literatūra, o ne memuarai? Kita vertus, kiek memuarai geba būti autentiški? Knausgaardo romanai pastaruosius kelerius metus iššaukė didžiulę bangą įvairiausių tekstų ir straipsnių, vieni jį vadino talentingiausiu šių dienų rašytoju, kiti kaltino narciziškumu ir savanaudiškumu, dar kiti sakė, kad jis dar deramai neįvertinamas. Pernai metais viename interviu Knausgaardo žmona, švedų rašytoja Linda Boström Knausgaard kontatavo paprastai: „Esu ištekėjusio už visame pasaulyje pačio nediskretiškiausio žmogaus.“ Kad ir kaip ten būtų, perskaityti bent vieną tomą Knausgaardo epo apie save, man regis būtina. Teko puse ausies girdėti, kad viena iš lietuviškųjų leidyklų yra įsigijusi teises leisti šį kūrinį, tačiau kas, kada ir kaip tai bus, vis dar nežinoma ir lieka paslaptimi. Tad kol nėra lietuviškosios Knausgaardo „Mano kovos“, siūlau perskaityti tą vienintelį lietuviškai esantį pirmąjį ir labai gerą Knausgaardo romaną „Anapus pasaulio”.

Reziumuojant šiuos du autorius ir jų pasaulinę šlovę, galima pasakyti paprastai, kad tai ryški pastarųjų metų literatūros tendencija – ilgos ir tęstinės, į kelių tomų sagas besijungiančios šeimos, tų pačių veikėjų istorijos. Anądien užklausiau kelių savo bičiulių, gyvenančių Amerikoje, ar tikrai Ferrante su Knausgaardu vis dar tokie populiarūs? O gal jau atsirado naujų vardų? Atsakymas buvo paprastas ir aiškus: kol kas nieko naujo nėra, jie abu vis dar ant bangos ir nėra kitų dviejų rašytojų, kuriuos visi taip vieningai skaitytų.

Galvojant apie ciklą, nuosekliai papasakotą vienos šeimos istoriją ir vieningą skaitymą lietuvių literatūroje, vardas iškyla vienas, ryškus ir labai aiškus – Kristina Sabaliauskaitė ir jos saga „Silva rerum“, kurios paskutinioji ketvirtoji dalis pasirodys visai netrukus. „Silva rerum“ romanus užtikrintai galima vadinti tikru įvykiu ir fenomenu lietuvių literatūroje, kuris grąžino į lietuvių literatūrą nuo jos nuobodžio, ašarų ir meilės žemei pavargusius skaitytojus. Tai ryškiausias pastarųjų metų bestseleris ir didžiausio tiražo romanas, kurio paskutinioji dalis, esu tikra, leis daryti naujus ir galutinius vertinimus bei skatins sugrįžti prie ankstesniųjų knygų. Žinoma, tai yra istorinis romanas, tačiau jis pranoksta bet kokius įvardijimus ir išankstines nuostatus, savyje jungdamas žanrą ir puikią literatūrinę kokybę.

Ir jei jau apie ciklus ir skaitomumą – tai man iškart prisimena Broniaus Radzevičiaus taip ir nebaigti „Priešaušrio vieškeliai“ir be jokios abejonės vienas geriausių lietuvių romanų – Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ – parašytas daug metų prieš vėl sugrįžusią ilgų istorijų ir žmonių gyvenimų liudijimų madą.

Pabaigai

Tad baigiant šiuos tokius punktyriškus pasvarstymus, kurie neaprėpė, nes ir negalėtų, visos lietuvių literatūros, norisi konstatuoti, kad lietuvių literatūra, kad ir kaip kas bumbėtų, auga ir gyvena savo pačios gyvenimą, įsileisdama ir bendrųjų pasaulinių madų bei naujovių, ir sykiu likdama ištikima savo istorijai ir tradicijoms. Žinoma, visada galima dūsauti ir gailiai klausti: ak, kodėl mes neturim lietuviškųjų Javier Marías, Haruki Murakamio, Juliano Barneso, Patricko Modiano, Zadie Smith, Elenos Ferrantes etc. Tačiau mes turime Sigitą Parulskį, Aidą Marčėną, Danutę Kalinauskaitę, Giedrą Radvilavičiūtę, Valdą Papievį, Undinę Radzevičūtę, Kęstutį Navaką, Rolandą Rastauską ir daugybę puikų čia minėtų ir nesuminėtų autorių. Mes turime kitokią literatūros tradiciją ir kitokį žvilgsnį į pasaulį. Esame šiauriečiai, tad arčiau žemės, gamtos, o tuomet ir poezijos (pastaruoju metu labai daug panašumo asociacijų kuria suomių romanai). Taip, vis dar stingame gerai įvaldyto literatūrinių biografijų žanro, tačiau turime nemažai autentiškų rašytojų svarstymų (Aido Marčėno „Sakiniai“, sutikime, savitas žanras) ir net dienoraščių (ko vertas toks pasaulinio lygio fenomenas kaip trys tomai Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščių!)

Kiekvieną sykį, kai tik kyla lietuvių literatūros vertimų į užsienio kalbas klausimas, visada imu galvoti apie tą keistą neišsprendžiamumą: ar reikia versti tai, kas būtų aišku ir atpažįstama užsieniečiams, ar kaip tik – versti tai, kas yra unikalu, kitoniška ir kuria mūsų literatūros tapatybę? Veikiausiai, reikia laikytis aukso viduriuko, išbalansuojant universalumus ir išskirtinumus. Galiausiai, turbūt reikia nustoti lygintis ir būti tokiais, kokie esame, unikali, savitos istorijos nedidelės šalies literatūra.

Viename iš laiškų, atskriejusių man iš anapus vandenyno apie tenykštes literatūrines madas, konstatuojama dabartis: visi gyvenam apokaliptinėm nuotaikom. Ar pastaroji akivaizdi politinė tendencija keis literatūros skaitymo įgūdžius ir madas? Ar žmonės gręšis į raminančias ir neįmantraus turinio bei siužeto knygas, į įtraukiančius ir kraują stingdančius trilerius? O gal seks istoriko Timothy Snyderio patarimu? Kalbėdamas apie tai, kaip priešintis autoritarinėms tendencijoms, Snyderis siūlo skaityti Vaclavo Havelo Begalių galybę“, George’o Orwello 1984, Czeslawo Miloszo „Pavergtą protą“, Alberto Camus „Maištaujantį žmogų“, Hannos Arendt „Totalitarizmo ištakas“ ar Peterio Pomerantsevo „Niekas nėra tikra ir viskas yra įmanoma“. Nuo savęs dar šiton draugijon pridėčiau lietuvių romanistą Ričardą Gavelį ir jo puikius autoritarinį valdymą demaskuojančius romanus „Vilniaus pokeris”, „Jauno žmogaus memuarai“ ir „Vilniaus džiazas”.

O net jeigu ir tai nebegelbės, visada galima prisiminti dar vieną šių metų tendenciją, tiksliau, smagų akibrokštą – literatūrinės Nobelio premijos laureatą Bobą Dylaną, besilaikantį atokiai nuo bet kokių madų, tendencijų ir srovių, kurias, žinoma, jis pats ir kuria. Ir kai visas pasaulis tą spalio dieną skilo į dvi dalis, aš galvojau viena: o ar yra kitas toks rašytojas, padaręs tokią didžiulę įtaką žmonėms ir pasauliui, kokią savo dainomis darė ir daro Bob Dylanas?