Ko­kią Lie­tu­vą – Že­mai­čių vys­ku­pys­tei pri­klau­sė ne tik tra­di­ciš­kai su­vo­kia­ma že­mai­tiš­kai kal­ban­čių­jų že­mė – iš­ei­da­mas pa­li­ko di­džiau­sias iš že­mai­čių? Vys­ku­po pa­stan­go­mis Že­mai­čių vys­ku­pys­tės vals­tie­čiai:

– bu­vo iš­blai­vin­ti;

– iš­mo­ko skai­ty­ti ir, pa­sak poe­to Ka­zio Bin­kio, skai­ty­ti ne­beuž­mir­šo;

– skai­ty­da­mi iš­mo­ko do­rai gy­ven­ti, lie­tu­viš­kai mąs­ty­ti;

– at­sis­py­rė len­ki­ni­mui ir ru­si­ni­mui;

– iš­mo­ko or­ga­ni­zuo­tai veik­ti ir prieš­in­tis, gin­da­mi sa­vo idea­lus: lie­tu­viš­ką spau­dą, lie­tu­viš­ką rai­dy­ną, blai­vy­bę, ka­ta­li­kų ti­kė­ji­mą (vi­si esa­me gir­dė­ję apie Kra­žių sker­dy­nes, bet ne­dau­ge­lis ži­no, jog pir­ma­sis že­mai­čių pa­sip­rie­ši­ni­mas gi­nant sa­vo Baž­ny­čią nuo ru­si­ni­mo ir sta­čia­ti­ki­ni­mo įvy­ko Ty­tu­vė­nuo­se 1864 me­tais, vys­ku­pui M. Va­lan­čiui pa­ta­rus ir pa­ska­ti­nus);

– ta­po tau­ta, ku­ri ga­liau­siai su­si­vo­kė, jog jai rei­ka­lin­ga sa­va, lie­tu­viš­ka, o ne len­kiš­ka ar ru­siš­ka vals­ty­bė.

Jei ne­bū­tų bu­vę M. Va­lan­čiaus, ne­ži­nia, kiek dar ta že­mai­tiš­ko­ji, lie­tu­viš­ko­ji gen­tis, vals­tie­čiai bū­tų plū­du­ria­vę tarp šlėk­tiš­kos len­kiš­kos Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės nos­tal­gi­jos ir ca­riz­mo bru­ka­mos ru­siš­kos kul­tū­ros. O gal ir iš vi­so ne­bū­tų su­bren­dę sa­vai, lie­tu­viš­kai ta­pa­ty­bei?..

Su­nkio­jo lai­ko­tar­pio iš­šū­kiai pa­gim­dė as­me­ny­bę, o as­me­ny­bė su­kū­rė sa­vo epo­chą, M. Va­lan­čiaus epo­chą, ku­rios pa­sek­mė – pa­sau­lį iš­vy­dęs is­to­ri­jos ste­buk­las – lie­tu­vių tau­ta.

Koks to ste­buk­lo li­ki­mas? Ką mes iš­sau­go­jo­me, ką pra­ra­do­me, ką at­ra­do­me? Ar šian­dien Lie­tu­vo­je tu­ri­me to­kią as­me­ny­bę, to­kį po­li­ti­nę ar dva­si­nę val­džią tu­rin­tį mo­ra­li­nį au­to­ri­te­tą, ku­rio pa­šauk­ta, par­agin­ta tau­ta vie­nin­gai pa­kil­tų į ko­vą už sa­vo idea­lus, už sa­vo at­ei­tį?

Dar prieš dvi­de­šimt me­tų at­ro­dė, kad tu­ri­me. Ir au­to­ri­te­tą, ir idea­lus. Šian­dien tu­ri­me de­mo­kra­ti­ją, o tai reiš­kia – gau­sy­bę pre­ten­zin­gų va­dų ir va­du­kų bei gau­sy­bę skir­tin­gų in­te­re­sų. Apie idea­lus net ne­be­kal­ba­ma, kaip ir apie oru­mą, tau­ru­mą, kil­nu­mą, do­rą, iš­ti­ki­my­bę… Juk tos dva­si­nės ver­ty­bės ta­po be­ver­tės, nes ne­pa­de­da siek­ti kar­je­ros ir tur­tų.

Prieš dvi­de­šim­tį me­tų džiū­ga­vo­me ga­lė­sian­tys lais­vai puo­se­lė­ti gim­tą­ją kal­bą ir M. Va­lan­čiaus ap­gin­tą lie­tu­viš­ką rai­dy­ną, kur­ti vals­ty­bę, ku­rio­je lie­tu­viams bus ir ge­ra, ir sau­gu. Da­bar mo­der­nu gė­rio ir sau­gu­mo ieš­ko­ti ki­to­se ša­ly­se, o iš idea­lis­tų ma­din­ga ty­čio­tis.

Lie­tu­va to­li pa­žen­gė ci­vi­li­za­ci­jos ke­liu, va­di­na­mo­jo eu­ro­pė­ji­mo ke­liu. Bet su­si­ža­vė­ję ci­vi­li­za­ci­jos, tech­no­lo­gi­jų su­tei­kia­mo­mis ga­li­my­bė­mis puo­se­lė­ti kū­ną, at­ro­do, bū­si­me smar­kiai ap­lei­dę dva­si­nius da­ly­kus, ku­rie ir yra ti­kro­ji kul­tū­ra. M. Va­lan­čiaus iš­blai­vin­ta tau­ta vėl sken­di al­ko­ho­lio liū­ne, o pri­dur­mui te­ka nar­ko­ti­kų srau­tai.

Pa­skel­bus Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę 1918 me­tais, į ją iš vi­sų už­sie­nių sku­bė­jo grįž­ti ki­tur mo­kę­si ir ten pui­kiais spe­cia­lis­tais ta­pę lie­tu­viai, kad sa­vo ge­bė­ji­mus, ži­nias, au­to­ri­te­tą, kar­tais net ir tur­tus ati­duo­tų ku­ria­mai vals­ty­bei.

Da­bar tik skai­čiuo­ja­me: iš­vy­ko, iš­vy­ko, iš­vy­ko… Ir kar­tais dar vai­kiš­kai pa­si­di­džiuo­ja­me, jog tas ar ta už­sie­niuo­se pa­sie­kė vers­lo ar moks­lo aukš­ty­bių. Bet kas iš to Lie­tu­vos vals­ty­bei? Lie­tu­vos moks­lui? Lie­tu­vos kul­tū­rai? Pa­ga­liau, Lie­tu­vos biu­dže­tui? Nes iš­ny­kus idea­lams ir idea­lis­tams, biu­dže­tas ta­po vie­nin­te­liu moks­lą ir kul­tū­rą šiaip taip pa­lai­kan­čiu ir ska­ti­nan­čiu veiks­niu… Tik, de­ja, ši­tai vals­ty­bės iš­lai­dų da­liai biu­dže­te skir­ta pa­sku­ti­nė ei­lu­tė. At­lie­kos…

O ką ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie my­li­miau­sią M. Va­lan­čiaus kū­di­kį – Baž­ny­čią? Baž­ny­čia anais lai­kais bu­vo vie­nin­te­lė ins­ti­tu­ci­ja Lie­tu­vo­je, ku­ri žmo­nėms sklei­dė ir tie­są, ir švie­są. Že­mai­čių di­dy­sis Pie­muo pats vie­nas, be su­fra­ga­nų, ga­nė di­džiu­lę ave­lių ban­dą – apie mi­li­jo­ną ka­ta­li­kų. Ir nė vie­nos ne­pra­ga­nė.

Šian­dien vys­ku­pų daug, ir ave­lių kiek­vie­nam ten­ka ga­ny­ti kur kas ma­žiau nei M. Va­lan­čiui. Na, ir kaip se­ka­si pie­me­nau­ti?

Be­je, ir ins­ti­tu­ci­jų, ku­rios skel­bia­si sklei­džian­čios švie­są ir tie­są, pri­vi­so kaip pikt­žo­lių. Tik kur ta švie­sa, kur tie­sa?

Sa­ko­te, ki­ti lai­kai, ki­to­kie iš­šū­kiai? Gal­būt… Bet M. Va­lan­čius ti­kriau­siai su­si­do­ro­tų ir su nau­jų lai­kų iš­šū­kiais. Nes iš­min­ties, ži­no­ji­mo, ką ir kaip da­ry­ti, jis sė­mė­si iš sa­vo že­mai­tiš­kų šak­nų, iš ne­su­vai­din­tos, be­ga­li­nės mei­lės žmo­nėms, iš ti­kė­ji­mo, kad jie yra ver­ti jo pa­stan­gų, jo au­kos.

Šaltinis čia