1957 metais Valstybinė grožinės literatūros leidykla paskelbė S. Nėries „Raštų“ tritomį. 1984 metais „Vagos“ leidykla jį papildė ir perleido. Trečiasis abiejų leidimų tomas buvo skirtas poetės prozai, laiškams ir dienoraščiams. Dienoraščiai – svarbūs tekstai S. Nėries išgyvenimams ir dvasinei patirčiai pažinti. Tik ar galime iki šiol publikuotais tekstais pasitikėti?
Vieniems Salomėja Nėris – iškiliausia lietuvių lyrikė, kitiems – tėvynės išdavikė, „Poemos apie Staliną“ autorė. Jos asmenybė ir kūryba iki šiol kelia nemaža klausimų ir ginčų.
Apie Salomėją Nėrį rašyta daug ir skirtingai. Jos kūrybą tyrinėjo garsūs literatūrologai: Donatas Sauka, Vytautas Kubilius, Viktorija Daujotytė. Jos biografijai daug dėmesio skyrė Viktoras Alekna, parašęs „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštį“ (T. 1 – 1996, T. 2 – 1997), apybraižą „Salomėja“ (1996). Atrodytų, kad apie S. Nėrį jau viskas pasakyta. Vis dėlto sovietmečiu skelbta jos kūryba neišvengė cenzūros žirklių, o naujų, pilnų poetės raštų nepriklausomybės metais dar neišsileidome.
1957 metais Valstybinė grožinės literatūros leidykla paskelbė S. Nėries „Raštų“ tritomį. 1984 metais „Vagos“ leidykla jį papildė ir perleido. Trečiasis abiejų leidimų tomas buvo skirtas poetės prozai, laiškams ir dienoraščiams. Dienoraščiai – svarbūs tekstai S. Nėries išgyvenimams ir dvasinei patirčiai pažinti. Tik ar galime iki šiol publikuotais tekstais pasitikėti?
Arvydas Sabonis ir Stasys Sabonis į sudarytą straipsnių ir dokumentų rinkinį „Rašytojas ir cenzūra“ įtraukė ir V. Aleknos straipsnį „Sudarant S. Nėries „Raštų“ tritomį“. Jame V. Alekna prisimena:
„1981 metų pradžioje „Vagos“ leidyklos palikimo redakcijos vedėjas Liudas Pilius man pasiūlė parengti naują Salomėjos Nėries kūrybos rinkinį. Sutikau tai padaryti, bet dar paklausiau, ar įtraukti tik 1957 m. „Raštų“ kūrinius, ar galima pridėti ir naujai surastus. Vedėjas pasakė, kad įtraukčiau viską, ką pavyks rasti.
Taip ir padariau. Bet kai pamačiau redaktorės R. Umbrasaitės spaudai paruoštą rankraštį, supratau, kad ne visi mano sudėti poetės kūriniai palikti. Labiausiai nukentėjo dienoraščiai: išmesta viskas, kas turėjo kokį nors patriotinį ar religinį kvapą.“ [1]
V. Alekna, jau nepriklausomybės metais rašydamas „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštį“, „Salomėją“, įtraukė į šias knygas didžiąją dalį anksčiau nepublikuotų S. Nėries dienoraščio užrašų. Straipsnyje „Salomėja Nėris ieško Dievo“, publikuotame 1992 metais žurnale „Metai“ (1992, Nr.1, p.84–97; 1992, Nr.2, p.91–107) V. Alekna taip pat pateikia „Raštų“ leidimuose nepublikuotus Nėries dienoraščio užrašus, susijusius su poetės religingumu. Tačiau vis dėlto keletas dienoraščio fragmentų vis dar liko archyvuose. Dalis 1984 metų leidime praleistų dienoraščio tekstų buvo paskelbta 1989 metais „Sietyno“ žurnale (IV, p. 173–181). Galime manyti, kad „Sietynui“ tekstus pateikė V. Alekna.
Rimantas Glinskis savo studijoje „XX amžiaus dienoraščiai: tarp literatūros ir dokumento“ pažymi, jog „įdomu tai, kad S. Nėries dienoraštis pirmą sykį buvo paskelbtas 1957 m., – tada, kai asmeninių rašytojo išgyvenimų nebuvo priimta viešinti.“[2] Pasak R. Glinskio, „galima tik spėlioti, kad, paskelbdama S. Nėries dienoraštį, sovietų valdžia norėjo pateikti visuomenei tam tikrą „patogaus“ dienoraščio etaloną, kai tenkinamasi jausmų ir išgyvenimų fiksavimu, nesigilinant į sudėtingesnes asmens ir visuomenines problemas.“[3]
Ką sovietinė cenzūra iškirpo iš S. Nėries dienoraščių, leisdama „Raštus“? Atsakymo derėtų ieškoti archyvuose. Pasiremsiu S. Nėries dienoraščio užrašų fotokopijomis, saugomomis Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne: LLTI BR, F6-45 bei poetės dienoraščio originalais, saugomais Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos retų knygų ir rankraščių skaitykloje: LNMMB RKRS, F4-58, F4-60, F4-62, F4-63.
Už pagalbą ieškant „išplėštų“ S. Nėries dienoraščio puslapių nuoširdžiai dėkoju LLTI bibliotekos darbuotojams: vedėjai Rūtai Pleskačiauskienei, rankraštyno vedėjui Virginijui Gasiliūnui, bibliotekininkams Augustinui Vitėnui ir Aistei Rusienei, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraščių skaityklos darbuotojoms bei Vilniaus universiteto dėstytojui Dariui Kuoliui.
Skaitytojams siūlau susipažinti su keletu poetės dienoraščio užrašų, kurie liko neįtraukti nė į vieną „Raštų“ leidimą (nei į 1957, nei į 1984 metų).
1923. II. II (Penktadienis)
Šiandien įvyko pirmasis mergaičių „at-kių“ [ateitininkių] susirinkimas. Atsiskyrėm nuo bernaičių tam, kad, tiek laiko snaudę, tylėję, galėtume veikti. Kiek gražių minčių, užmanymų!..
Kiek pasižadėjimų pasiryžimų!..
Užjaučia mums mokytojai: Šakelė ir kun. Starkus ir žada visuomet remti savo patarimais, pamokymais ir paskaitomis… kun. Starkus išsireiškė, kad jam daugiau malonumo teikia mergaičių susirinkimai, negu bernaičių… Bernaičiai į tą kažkaip nesimpatingai žiūri… Jau jie iš anksto nupranašavo kun. St. pas mus lankysiantis… [4]
1923. II. 15
Lietuva brangi mano Tėvyne!
Šalis kur miega kapuos didvyriai!..
Brangioji mano tėvyne!.. Jau išpirkta tavo laisvė tavo karžygių sūnų krauju… papuošta tavo žemelė kruvinais laukais, liūdnai riogsančiais griuvėsiais, daugybe kapų ir našlaičių, vargšų ašaromis…
Tu laisva brangioji… Bet tavęs tykoja tavo laisvę nori užgrobti iš visų šalių kruvinais nagais ereliai… Gina tave narsūs tavo vaikai savo tvirtomis krūtinėmis priešų kalaviją atremdami… Keršto šaukia jų kapai ir išdegintų sodžių griuvėsiai…
Aršiausi ir pikčiausi tavo priešininkai įkyrūs kraugeriai lenkai, kurie užgrobę tavo sostinę Vilnių, susukę ten sau gūžtą piktieji žalčiai dar skverbiasi tarytum dėlės nori tavo kraują iščiulpti… Baisesni šie lenkų kraugeriai nuožmesni ir įkyresni už šiaurės vilkus (rusus) ir už visus kitus plėšikus…
Prakeikiu juos, tūkstantį kartų prakeikiu!.. Šaukiu jiems Viešpaties keršto!..
O priskelk iš kapo gerasis Kęstuti, narsusis Vytaute! Pažvelkite į savo ainių kančias į savo valstybės brangiosios Lietuvos vargus… Užsimokit savo kietaisiais kalavijais ir… keršinkit, keršinkit kraugeriams…
O Didysis Gediminai, kurs savo globoj turėjai visas skriaudžiamąsias tautas, kurs toli užbrėžei savo valstybės ribas, kurs mokėjai net pikčiausius priešus į save patraukti… Pabusk, pažvelk, į savo sostinę Vilnių, kurį sapnavai prieš įkūrimą!.. Pažvelk! Ant tavo kapo piktųjų kraugerių lenkų vėliava plevėsuoja…
Kodėl miegat, kodėl nekylat karžygiai didvyriai… Kodėl Viešpats nepadaro stebuklo mūsų vargšei tėvynei, kaip kitoms tautoms…
Kodėl neatsiranda Lietuvoj tokia Joana, kaip kad Francijoj vaduotų savo tėvynės… Kodėl negimsta narsios Živilės ir pasišventusios Mirgos…
O kad galėčiau savo tėvynę išvaduoti, nors ne taip garbingai, kaip palaimintoji Joana, kaip pasišventusioji Mirga, tegul priešas išlašintų mano kraują po lašelį, tegul numirčia kančiose, niekam nežinoma, by tik tėvynė būtų laisva…[5]
1923. II. 16 (Penktadienis)
Sveika, Lietuva, brangioji mano tėvyne! Jau penketas metų sukako, kaip nukrito nuo tavęs vergijos pančiai ir tavo vaikai laisve kvėpuoja…
Šiandien naujos tautinės Velykos, tavo, brangioji Lietuva, prisikėlimo diena… Tu Šventoji mūsų žemele priešų išniekinta, nukankinta, numarinta ir karstan įdėta, kėleis iš numirusiųjų. Kėleis laisva, galingoms tautoms prispaudėjų griūvant… Tu kėleis laisvės vėliava rankoj iš griuvėsių, kada kitos tautos žuvo, griuvėsiais virto…
Būk sveika, gyvuok laisva, mylimoji tėvyne, kol pati Aukščiausiojo ranka nužers visas tautas nuo šio pasaulio!… Tegul visuomet Tau šviečia laimės ir laisvės saulutė.
Tegul tavo vaikai kyla narsybėje, dorybėj ir taikoj, meilė tegyvena…
Tenenešioja tavo šventoji žemelė tautos išdavikus, išgamas…
Tesusigėsta tavo priešai ir tenedrįsta užpulti ir plėšti mūs šventąją žemelę!…[6]
1923. II. 17 (Šeštadienis)
Prislėgtas šiandien mano ūpas. Be galo išsiblaškiusi mintyse ir nerami dvasioje jaučiuosi. Kažkaip netikėtai prieš savo norą, pajutau šiandien, jog nyksta mano sieloj ramybė, o jos vietoj slenka pakrikimas minčių ir neramumas…
Šventoji ramybė, kurią gimdo skaisti širdis, gryna sąžinė, tai brangiausias žmogui turtas šiame gyvenime; ji saldina žmogaus mintis, minkština jausmus, duoda pajusti dangiškos laimės dvelkimą… Vargas tam, kurs ramybę palydėjo…
Kristau, mano ramybe, apvalyk ir priglausk mano nuodėmingą sielą!.. O gailestingiausis, o saldžiausis Jėzau, išgydyk sužeistą mano širdį, atitrauk nuo šių žemiškų tuštybių, apsaugok ją nuo piktųjų pagundų ir… pripildyk Tavo meile, dangiška saldybe, kad Tau vienam, gerasis Jėzau ji skaisti ir gryna išliktų!..
Buvo šiandien mūsų kuopelės susirinkimas, nieko nenuveikiau… Bet nenusimenu…Kristus – mano viltis!..[7]
1923. II. 18 (Sekmadienis)
O galingiausis mano Sutverėjau, o gailestingiausis Jėzau, kurs tiek dėl manęs, menkos dulkės iškentėjai, stiprink ir neapleisk manęs, kad tą, ką pamėgau galėčiau vykdinti ateity… Kad galėčiau tobulėti ir būti panaši savo dangiškam Sužieduotiniui, kurio vardo, nuodėmingos mano lūpos nevertos ištarti… [8]
1923. III. 13
O Kristau, mano meile! O amžinoji tobulybe! Vargstančiųjų viltie!.. Tavo malonės spinduliai nušvietė mano vargšę siela jos žaizdas išgydė… Tavo švenčiausias kraujas nuplovė nuo jos tuos nuodėmių purvus… ir ji paliko skaisti balta, kaip baltoji kukli lelija…
O maloniausis Jėzau, suteik mano sielai tavosios dangiškos ramybės… pripildyk mano širdį Tavo skaisčia meile šventa… kad nebeklaidžiočiau daugiau pasaulio šuntakiais, kurie veda į nuodėmių klampynes…
O saldžiausis Jėzau, sustiprink mano silpnąją valią, kad neklystų nuo takelio, kurs veda Tavojon amžinosios laimės ir linksmybės viešpatijon…[9]
1923. III. 14 (Trečiadienis)
O ramybe, šventoji ramybe! Tu įžengei į mano širdį pripildei mano siela saldybe ir dangaus džiaugsmu…
O saldžiausis, o maloniausis Jėzau Tu aplankei mane – nuodėmingą, biaurų padorą… Pripildei sielą nekaltų skaisčių jausmų…
O kaip saldu, kaip ramu… Buvau šiandien Kristaus puotoje… Ragavau dangiškos laimės lašelį…
Neramu, liūdna sugrįžus iš tos dangiškosios puotos į kruviną pasaulį…
O Kristau, mano meile, neleisk man nuo tavęs atsiskirti… būk, o saldžiausiasis Jėzau mano (dangiškuoju) sužieduotinis… Tenepatraukia žemės tuštybės, pasaulio geiduliai mano širdies… Tepasilieka mano širdis skaisti ir pašvęsta vien Tau, o maloniausiasis Jėzau… Valdyk ją ir saugok tenenuklysta, tenepaskęsta žemės purvuose…
Tekyla mano siela aukštybėn prie amžinosios Teisybės, aukščiausios Tobulybės!..[10]
1923. IV.26 (Ketvirtadienis)
Sekime brangiausiąjį mūsų Išganytoja Kristų, o pajusim savo sielose meilų ramumą… ir jausim visuomet į save Jo saldų žvilgesį.
<…>
Nuo kurio tai laiko, mano vaizduotėj iškilo vienuolynas su jo gyvenimu ir darbais… ir save nekartą vaizduojuos vienuole.. Niekam šių minčių nereiškiau, tik ištikimiausiai savo Marytei kažkaip netyčia išsitariau… Ir pasirodė jog ir jai ši mintis, idėja nesvetima…
Nors nedaug tepažįstu vienuolės gyvenimą, bet vis mane prie jo širdis traukia… Juk čia, pasauly, taip visa žema, tuščia, vienoda…
Tiesa, yra jame daug švento grožio, kilnumo… Tad noriu vien tik to siekti…
O geriausis Jėzau, sustiprink silpną mano valia!… [11]
1924. III. 1
„Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme!
Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia…”
Labai, labai džiaugiuosi mačiusi vaidinat „Aušros sūnus“(Čiurlionienės). Tai brangenybė, brangiausi mūsų tautos perlai!.. O, Dieve, kiek gilaus Švento jausmo jie suteikia… Tai šešėliai, krauju aptaškyti, milžinų šešėliai, netolimos praeities kovotojai už laisvę… O kaip norėtųsi sugrįžti į tuos garbingus, kruvinus laisvės kovotų laikus… Kaip miela būtų kentėti ir mirti ant tėvynės laisvės aukuro….
Jie žuvo… žuvo milžinai kovotojai po maskoliaus peiliu… Mirė ištremti Sibiro laukuos… Ne! jie nežuvo… jie nemirė… Jie amžinai gyvena… Jų šviesūs šešėliai neapleis tėvynės… Jie… o, garbingi šventi kankiniai!.. Jie Lietuvos laisvės pamatiniai akmenys…Jų krauju apkrikštinta atgimstanti tėvynė…
O Lietuva šventoji!.. Tu aplaistytoji kentėtojų krauju!.. Tu niekados nežūsi…amžinai skaisti ir jauna išliksi…Tu, kuri pernešei smarkiausias audras, įšėlusio priešo smūgius… Tavy pasėta sėkla – milžinų kraujas…Tas šventas, pralietas už laisvę kraujas gimdo milžinus…[12]
1924. V. 1 (Ketvirtadienis)
Kur tavo Vilniau tie spinduliai,
Kuriuos skleidei Lietuvai, mūsų Tėvynei?..
O Vilniau, Vilniau! Gedimino pilie! Brangioji mūsų sostine!.. O Vilniau, Vilniau! Tu Lietuvos širdie! Kodėl gili naktis tave gaubia!?.. Kodėl nešvinta tau rytas?.. Pikti lenkai tave kankina.. Tavo, lietuvio, vardą nor ištrinti…Ar bepažįsti save, seneli, Vilniau?!.. Liūdna tavo dabartis… vien saulėtais atsiminimais atsidūsta tavo senos sienos, o brangi bočių sostine! Ir ateitį šviesią sapnuoji… ir lauki, lauki, kas ateis tavęs išvaduoti.
O Vilniau!. Mes nerimstam, mes ilgimės, ilgimės tavęs. Tavo kančios ir mus lygiai kankina… Mūsų širdys ir mintys kasdien su tavim, o Vilniau! Kasdien širdyse mūsų auga keršto ugnis… Nerimsta tavo sūnūs, spaudžia plieno kalaviją… Nenustovi jų žirgai… Tu lauki, seneli Vilniau, kruvinoms ašaroms paplūdęs, savo išganymo dienos… Tikėk, neilgai reiks laukti!.. Lietuvis moka kęsti dantis sukandęs… Bet jo kantrybė – augąs kerštas… Jis lygiai pastovus ir atkaklus savo keršto vykdyme… Vargas jums, grobuonys lenkai!.. Artinas jums baisi diena… [Nes (lietuvio)] Gedimino, Vytauto ainis moka tik pergalėti arba mirti!.. [13]
1925. IV. 5 – Verbų sekmadienis.
„Kas myli savo gyvybę, tas praras ją, ir kas nekenčia savo gyvybės šiame pasauly, išlaikys ją amžinajam gyvenimui (iš Jono 12, [25])“
„…. Jei kas jūsų tarpe regėsi esąs: išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro paikas, kad būtų išmintingas; nes šio pasaulio išmintis yra paikybė pas Dievą.“ ( šv. Povilo 1. Kor 3, [18,19] )
„Nerami, mano širdis – kol neatsilsės Viešpatyje“.
Mano Karalius, dangaus ir pasaulio Viešpats aplankė menką mano širdį. Brangus ir laukiamas svečias įžengė į menkutį mano namelį. Ir nuleidau aš žemyn akis, nes gėda man dėl mano namelio menkumo Dangaus svečiui. Vienok džiaugsmo spinduliai veržiasi aikštėn ir negaliu užslėpti to giedro džiaugsmo, kurį užkūrė mano sieloje Kristus savo atėjimu.
Galingiausias, Švenčiausias, Jis numylėjo menkas žmonių širdis, nepaniekino Jis Betliejaus tvartelio, nė dar menkesnio mano širdies kampelio! Sunkiausios ir (taigis [?]) desperatingiausios tos valandos, kai nebematau pasauly poezijos. Per meilės akinius žiūrint – viskas poezija.
Ar gi ne tas pats tu, kuris buvo Kristaus mylimiausias. Ar ne tas pats, kurį Kristus paliko savo Motinos sūnumi ir kuriam motina skyrė savo švenčiausiąją Motiną.[14]
1925. IV. 27 (Pirmadienis)
„Tavo Viešpatie valia! Ten aš eisiu, kur mostelėsi savo šventa ir galinga ranka. Ar liepsi man būti karalaite savo sapnų žydroj viešpatijoj, ar paprasta žemes moteriške – te stojasi Tavo šventa valia, man bus didžiausias džiaugsmas ir išganymas Ją vykdinti.
O gal man uždėsi Viešpatie savo sunkų kryžių ir liepsi numirti iš meilės? Bet Tu padarysi, kad man Tavo kryžius bus saldus ir Tavo našta lengva. Tu, kuris ketėjai ir numirei iš meilės, nors Tau nedėkingas pasaulis nei šešėlio tos meilės nedavė, duok Tu man savo saldžios Meilės lašelį, kad nebūtų taip karti mano gyvenimo taurė.
Aš klūpau prie tavo kojų, Viešpatie. Parodyk savo tarnaitei kelią per pasaulį, kuris jai svetimas ir klaidus! [15]
1925. VII. 24
Kad mano mirtis atpirktų mūsų brangųjį Vilnių.[16]
1925. VIII. 12
Vakaras. Gražiai surikiuoti dailaus jaunimo būriai kartu su vyresniais draugais ateitininkais renkasi į Karo Muziejaus sodelį. Kyla nuo aukuro dūmai prie žuvusių už Lietuvos laisvę paminklų. Būrelis invalidų ateina pagerbti žuvusių (draugų) savo brolių. Nuleidžiama valst. vėliava. Groja gedulų maršą. Didvyrių kapai prieblandos apsupti. Ir linksta keliai suklupti ir išbučiuoti tą žemę, kurią šventas karžygių kraujas palaimino. Kalba At – kų vadas ir kiti, žadindami jaunose, ir taip jau karštose širdyse dar didesnį karštį, dar didesnę aistrą eiti ir vaduoti nelaimingus pavergtuosius brolius, atvaduoti užgrobtąjį Vilnių. Jei tai padėtų, tai mes kruvinais keliais eitume į Vilnių, ir jei visas Gedimino kalnas būtų nusodintas kryžiais, mes numirtume ant jų, kad tik mūsų Vilnius liktų atvaduotas. O tas karštis ir aistra, kaip aštrus plieno kalavijas laukia, tik laukia perskelti priešo galvą. „Pasiimkit nuo šio aukuro ugnies, tos ugnies, kuri žuvusių karžygių krūtinėse liepsnojo ir uždekit savo širdis ta šventa ugnim.“ Kaip simbolį tų degančių širdžių, mes paėmėm į rankas degančius fakelus ir pradėjom tą didį baisų žygį į savo sostinę Vilnių.[17]
1925. X. 18 (Sekmadienis)
O Viešpatie! Parpuoliau aš po Tavo kojų, prisiglaudžiau prie žemės ir nebegaliu pakilti. Ir nepakilsiu aš, kol neišverksiu savo krūtinės skausmo, kol neišliesiu paskutinės ašaros, kol nesulauksiu iš Tavęs, liūstančiųjų viltie saldžios paguodos lašelio. Aistra degančia širdim parpuoliau ant žemės, ir nesikelsiu, kol Amžina Tavo Ramybė neįžengs į mano širdį.
O Viešpatie! Neleisk man klaidžioti, kaip lig šiol, nežinomais, svetimais keliais. Parodyk, parodyk man kelią, kurs veda tiesiai į Tave. Tu, gailestingiausių gailestingiausias, argi paniekinsi mano ašaras?! Juk aš taip menka, taip pažeminta, prislėgta… tai kas gi mane atsimins, kas mane pakels, jei Tu užmirši. Tegul aš numirštu, sau ir pasauliu, kad tik Tau gyvenčiau. [18]
1925. X. 26
Ak Tėve, aš trokštu, trokštu, kaip Tavo Sūnus troško ant Kryžiaus.[19]
1925. XII. 29
Beklūpodama prie savo lovos prieš kryžių, aš šį vakarą sugrįžau į save, klaidžiojus o triukšmingo ir klaidaus pasaulio kelius, pažvelgiau į giliausią savo sielos kertelę. Sugrįžau mintimis ir jausmais. Ir ten, pačioj gelmėj aš vėl pamačiau spindintį žiburėlį, šventą, pateis Kūrėjo ranka užžiebtą. O aš nusikaltėlė, kaip dažnai aš jį užmirštu, pasaulio vieškelio dulkėmis apnešta ir jo šauksmų.. o man jį liepė išnešti į pasaulio tamsumas ir jo sukurtu laužu nušviesti juodą žemės naktį, kad nepaklystų žemės vieškeliu einantieji. O Dieve! Kaip sunkus ir didelis mano uždavinys. Juk aš pati klaidžioju, dažnai puolu skaudžiam kely ir dažnai užsimirštu savo kilnų uždavinį.
Šiandie, pažvelgus į Tavo ištiestą ant kryžiaus kūną, aš nubudau. Tavo žvilgis liepė man grįžti ir parodė skaudų mano kelią, bet didingos aureolės nušviestą.
Grįžtu Viešpatie, ir vėl prisižadu iš naujo savo jungą nešti, menu ir grožiu švelninti kietas sielas, atjausti ir gydyti žmonijos žaizdas.
Jis man padės, kurs menų meną pasauliui parodė. Dievas – žmogus savo gyvenimu, kančia ir mirtimi parodė pasauliui tiek grožio, tiek meno paslapčių atidengė, kurių žmonija niekad neregėjo ir amžiais siekdama nepasieks.
Kristau, kurs tą šventą kibirkštį mano sielon įkūrei, padėk man, padėk![20]
1926. II. 14 (Sekmadienis)
Saugok mane, Viešpatie ir parodyk man kelią, kuriuo galėčiau bent menka dalele žmonijos skausmą sumažinti. Dėl savęs aš nieko neprašau. [21]
1926. IV. 11
Jeigu jau man skirta nedalios ir skausmo taurė, aš geriu ją linksma, lig dugno. Bet, nebark manęs, Viešpatie, jei aš sudraskytais sparnais ir sudužusio laivo skeveldromis atplauksiu į Tavo uostą. Bet Tu gali įsakyti vėjams, kad mane švelniai ir atsargiai neštų, ir nenumestų kur į purvyną, kaip sudžiuvusį lapą. Ir Tu, visų galingiausis, gali liepti jurų bangoms, kad švelniai suptų mano laivą, ir kad vėtros jo nesudaužytų į uolas.
Laimingiausia aš būčiau, kad Tu, kurs visados taip saugojai ir mylėjai nuskintum mane, kaip gėlę savo sostui papuošti.
Tebūnie Tavo Šventoji valia![22]
1928. I. 9
Šventas, šventas, šventas aukštybių Viešpatie! – Kodėl Tu paleidai klajoti mus tamsybėse? Kodėl tiek klajingų žiburių mūs gyvenimo pelkėse užžiebei? O Teisingasis! Nejaugi tam, kad mes kovodami pražūtume! O Gailestingasis! Nejaugi tam, kad mūs vieni išganymui, kiti pražūčiai paskirti.[23]
1928. I. 11
Nesakyk Viešpatie, kad aš nuodėmingai galvoju! – aš darysiu taip, kaip Tu nori. Nebausk manęs Tėve, o pamokyk![24]
1935. XI. 20
Jau antrą vakarą, o gal trečią, užsigeidė mano bernelis praktiškai išspręst tą mūsų susiartinimo klausimą. Privedė prie jungtuvių. Keista? – Man, padaužai, susivinioti amžinu ryšiu? Iš pradžių, tikrai, kažkaip nubluko pats tos meilės jausmas.[25]
1936. II. 15
Šiandien bernelį tyčia aistringai ir nuoširdžiai bučiavau. Aš nebuvau lig šiol pagalvojus, kad vienas pabučiavimas gali viską pasakyti ir viską nulemti. Taip. Ir bijojau taip bučiuoti, kad apsvaigstame abudu… Ypač jis nuo mano tokio pabučiavimo tuojau apsvaigsta… o paskui?.. Bijau, bijau…[26]
1936. IV. 28
Krizis praėjo, viskas aišku. Juk aš maniau, kad bus blogai suėjus mudviem į intymius santykius, o dabar viskas taip sklandžiai, taip gerai. Aš pati pasidariau drąsesnė, kad d-ras M., kai buvau pas jį prieš Velykas, mane nuramino ir net stebėjosi mano nervingu jautrumu ir skrupulingumu.
Prieš porą dienų (IV. 26) mudu susiglaudėm, susiliejom į vieną būtybę. Praeity aš niekad nebuvau jautusi tokios palaimos, kaip dabar. Taip mudu susitinkam, taip derinamės, lyg būtume tikrai vienas kitam skirti. Aš bjaurėdavaus kitais, o jo sėklą man taip gera jausti savo kūne. Mes norim kol kas vengti apvaisinimo; nupirko jis man tą knygą „Gimimų reguliavimas“, aš skaičiau, rodos, gerai supratau, bet dabar galvoju sau – o jeigu apsirikta, jeigu aš esu pastojus, kas tada? Norėčiau būti motina, išnešioti ir pagimdyti jam kūdikėlį, bet tada reikia pasiaukoti, atsisakyti nuo savo asmeniškų reikalų ir malonumų. Juk mudu norėtume dar dviese pasidžiaugti viens kitu, pavažinėti po užsienį. Mum sąlygos tokios nepatogios: atėjęs pas mane, jis gali tiktai keletą valandų pabūti, pačiam vidurnakty, kada pavargę galėtume susiglaudę kartu pamiegoti, jam reikia jau keltis, rengtis ir eiti „namo“. Visi mūsų pažįstami jau daug anksčiau mus „apženijo“, negu tai iš tikrųjų įvyko. Bet aš nieko nebijau, galiu kiekvienam drąsiai pasakyti, kad mes – vyras ir žmona, be kunigo palaiminimo, kad aš nėščia, kad rudenį gimdysiu ir t. t. Gimnazijoj visi į mane žiūri ypatingom akim jau nuo seniai, o šiandien p. J-tė maloniai juokdamos pastebėjo: „Sakykit, kas tai mergaitei pasidarė, nuo ko ji taip išgražėjo?“ – Aš taip pat juokdamosi atsakiau: „Nuo pavasario…“ Su kokiu begaliniu ilgesiu laukiu jo grįžtant, vakar jis išvažiavo į Rokiškį. Nežinau, kad mudu viens kitu atsidžiaugsim, kada atsiburkuosim, kada grįšim prie kasdieninio pilko gyvenimo. O gal mums gyvenimas jau niekad nebus pilkas – bus kaip ištisas šventadienis…[27]
1936. VII. 3
Mylimasis! Aš noriu prisiglausti prie Tavo skruosto, tegu jis būtų ir neskustas, aštrus, kaip tarka. Aš noriu prisispausti lūpomis prie Tavo krūtinės, kaklo ir bučiuoti taip stipriai, kad liktų žymės, kurios Tave kartais kompromituoja.[28]
1944. IX. 5
Stomotologiniam institute chirurg. skyriuje man nuėmė koronkas nuo dantų.[29]
1944. IX. 8
Antrasis Bernelio laiškas. Laiškas iš D. P. [Dano Pumpučio]. Atvažiavo P. [Paleckienė].
„Bičių“ tema*.
Kokius kūrinius galima rašyti gimtąja kalba.[30]
***
Taigi palyginę S. Nėries dienoraščio užrašus su tekstais, paskelbtais „Raštuose“, matome, kad sovietinė cenzūra, saugodama „tarybinės poetės“ kanoninį vaizdinį, kupiūravo tas Salomėjos Nėries dienoraščio vietas, kurios liudijo poetės religingumą ir tautinį patriotizmą bei buitines ir intymias poetės gyvenimo detales.
Lygindami 1957 ir 1984 metų „Raštų“ leidimus, galime įžvelgti cenzūros laisvėjimą. Tačiau net ir 1984 metų „Raštuose“ neatrasime visų S. Nėries dienoraščio užrašų.
1957 metų „Raštuose“ publikuotuose dienoraščio užrašuose S. Nėries vartotas kreipinys „Dievuliau“ išspausdintas du kartus, „Dieve“ – devynis, „Viešpatie“ – du kartus. 1984 metų „Raštuose“ kreipiniai: „O, Viešpatie“, „Dieve“, „Dievuli“ išspausdinti jau daugiau kartų, tačiau tik tokiais atvejais, kai šie kreipiniai neatskleidžia intymaus poetės santykio su Dievu. Taip pat Dievas „Raštuose“ rašomas mažąja raide, nors dienoraščio originaluose matyti, kad poetė rašė didžiąja raide.
Nei pirmajame, nei antrajame „Raštų“ leidimuose nėra išspausdintos tos dienoraščio vietos, kuriose S. Nėris rašo apie Ateitininkų kuopą ar išsako religinius, patriotinius jausmus ar intymius išgyvenimus.
Nuodugnesni S. Nėries dienoraščių, laiškų tyrinėjimai galėtų atskleisti menkai pažintų jos asmenybės bruožų.
[1] Arvydas Sabonis, Stasys Sabonis, Rašytojas ir cenzūra: straipsniu̜ ir dokumentu̜ rinkinys, Vilnius: Vaga, 1992, p. 200.
[2] Rimantas Glinskis, XX amžiaus lietuvių dienoraščiai: tarp literatūros ir dokumento, Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006, p. 69.
[3] Ten pat, p. 69.
[4] LLTI BR, F6-45, p. 21/2.
[5] Ten pat, p. 25/2.
[6] Ten pat, p. 26.
[7] Ten pat, p.26/2.
[8] Ten pat, p.27/2.
[9] Ten pat, p.31.
[10] Ten pat, p.31/2.
[11] Ten pat, p.34/2.
[12] Ten pat, p. 44.
[13] Ten pat, p. 45.
[14] Ten pat, p. 68/2.
[15] Ten pat, p. 79/2.
[16] LNMMB RKRS, F4-58, p. 2.
[17] Ten pat, p. 6.
[18] Ten pat, p. 25.
[19] Ten pat, p. 27.
[20] Ten pat, p. 33.
[21] Ten pat, p. 47.
[22] Ten pat, p. 67.
[23] LNMMB RKRS, F4-60, p. 3.
[24] Ten pat, p. 4.
[25] LNMMB RKRS, F4-62, p. 6.
[26] Ten pat, p. 33.
[27] Ten pat, p. 44.
[28] Ten pat, p. 53.
[29] LNMMB RKRS, F4 – 63, p. 4.
[30] Ten pat, p. 5.
