Balandžio 1-ąją sukanka lygiai 80 metų nuo gerbiamo poeto ir rašytojo Marcelijaus Martinaičio gimimo. Kartais išties norėtųsi patikėti, jog žmogus – tai katinas, kuris galėtų atgimti iš naujo. Kita vertus, gal taip ir yra. Šio poeto, eseisto, vertėjo, „Poezijos pavasario“ (1975 m.) bei Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureto (1998 m.) mintys dar ne kartą grįš į jo kūrybą skaitančių ir vertinančių žmonių mintis bei širdis, M. Martinaičio kūryba gyva, o kūrėjas gyvas joje.

Man labai nusibodęs yra Martinaitis.
Ar negalėtumėte pasiūlyti kitą?
Mano autorius nustojo domėtis manimi,
darančiu instaliacijas.

Pradėjo kartotis mane kurdamas,
o kartais nežino,
ką apie mane pasakyti.

(Iš M. Martinaičio eilėraščio ,,Eilėraštis sau, gimęs kankinantis prie knygos”)

Šiandien papasakosiu Jums istoriją apie katiną, vardu Marcelijus. Tai ne eilinis katinas. Jo alkis nepasotinamas nei pienu, nei kokiu kitu skanesniu kąsneliu. Jis taip pat ne iš tų, kurie mėgsta vaikščioti vieni; už maistą jam sotesnis žodis, o už vienatvę brangesnis pašnekesys. Norėčiau pasidalyti su Jumis Marcelijaus Martinaičio mintimis apie žmones. Juk yra įprasta, kad žmonės rašytų apie katinus, šunis ir visa kita, kas tik juda, bet ar kada pagalvojote, ką pasakytų katinas?

Marcelijau, kokį žmogų matote Jūs? Ar katinas ir žmogus kuo nors panašūs?

Iš savo patirtites galiu pasakyti, jog žmonių yra visokių: vieni jų yra linkę nuolat kažko prašyti, kažko reikalauti, meluoti, skųstis bei šmeižti, kiti tiesiog yra dvasiškai nusmukę ar negailestingi vienas kitam. Žinoma, katinai taip pat nėra šventieji. Mes irgi galime išduoti, apsimetinėti, skųstis, meluoti, niekinti… Galiausiai, žmonės, kaip ir mes, yra linkę pasižymėti savo teritorijas, neapkęsti vieni kitų, pavyduliauti ir kariauti dėl savo vietos namuose, valdžioje – visur.

Žinoma, kalbėti galima daug, bet nepaisant visko, kartais žmonėms pabunda žmogiško gailesčio jausmas, dėl ko galima teigti, jog žmogus geba užjausti, geba mylėti. Galiausiai, mes negalime vieni be kitų. Žmogus dažnai jaučiasi niekam nereikalingas, pasmerktas, paniekintas ir paliktas, o mes tai pajautę prieiname prie jo, pasitriname snukučiu ir užsiraitome jiems ant kelių. Argi tuomet žmogus nepajunta didžios laimės ir palengvėjimo? Ir kaip tuomet jis gali mūsų nemylėti, kaip gali nepasidalyti skaniausiu turimu kąsneliu? Tad kalbant apie žmones viską tą patį galima pasakyti ir apie katinus, ar atvirkščiai, kalbant apie katinus, viską galima pasakyti ir apie žmones. Jūs stebitės? O kodėl ne? Juk katinai tiek amžių gyvena tarp žmonių ir su žmonėmis, kad supanašėja su savo šeimininkais ir perima tiek jų įpročius, tiek visas ydas.

Ar tai reiškia, jog žmogus Jums išties yra draugas, o ne tarnas?

Įprastai žmonės laikosi nuomonės, jog jie yra mūsų tarnai, tačiau norėčiau jūsų paklausti: o kas NĖRA tarnas? O jei ir tarnas, kokį tarnavimą jūs įsivaizduojate? Nejaugi tarnauti yra blogai? ,,Juk tai mūsų pačių noras nuo ko nors priklausyti, apsimetinėti, kam nors patikti, pataikauti, kad leistų ir mums ramiai gulinėti, tingėti, meluoti, kitaip sakant, turėti šeimininką, kuris pamalonintų, pagirtų arba pats taptum kieno nors šeimininku, vadu, viršininku.”(M. Martinaitis ,,Kaip katinai uodega peles gaudo” – Vilnius: Alma littera, 2015.- 9 psl.) Galiausiai, juk tarnaudamas esi atsakingas už tą, kuriam tarnauji, esi jo ir jam įpareigotas, vadinasi, esi reikalingas. Juk mes visi esame ,,patarnautojai, kuriais kartais taip malonu būti, ypač kai nėra ką globoti, sergėti ar net kalbinti”. (Ten pat, 10 psl.) Todėl šiuo atžvilgiu ,,tarnystė’’ tėra ,,draugystės” sinonimas, o ne jo priešprieša. Kitaip tariant, ši tarnystė yra maloni tiek žmonėms, kurie pasakodami apie gyvenimą su mumis ,,užmiršta visas negandas, nemalonumus darbe ar šeimose, netikusią valdžią, šlykštų savo viršininką” (Ten pat, 10 psl.) ir visas kitas negandas, tiek visiems katinams, kurie be vargo gali įsitaisyti greta savo žmogiškųjų draugų.

Juk tiek žmonėms, tiek katinams yra reikalinga šiluma, reikalingas buvimas drauge. Vieniems šią šilumą atstoja galimybė miegoti šiltuose pataluose, o kitiems – ,,laikyti minkštą pūkuotą kamuolėlį ar moters ranką”. (Ten pat, 45 psl.)

Žinoma, kartais šis ,,pūkuotas kamuolėlis” pamiršta turįs gėdos jausmą ir nesulaukęs jokio dėmesio ar ,,tarnystės ženklo” palieka savo pasipiktinimą ar tiesiog tam tikrais klausimais išreikštą nuomonę perteikiančias žinutes…

Ar žmonės yra pakankamai nuovokūs, kad suprastų šias žinutes? Kita vertus, jei katinai geba pajausti žmogaus mintis ir nuotaikas, kodėl jie nesistengia, kad ir žmonės suprastų juos tinkamai, pavyzdžiui, išmokdami rašyti ar netgi kalbėti?

Žmonės yra ,,pripratę kalbėtis vien tik žodžiais” (Ten pat, 15 psl.), žinoma, mes galėtume išmokti bendrauti raštu, ne tuo, kurį naudojame, bet tokį, kurį galėtume perteikti snukeliu ar letenėle. Tačiau man darosi pikta kiekvieną kartą pamačius tokią begalę juodų taškelių, brūkšnelių ir mirtį pranešančių straipsnių antraščių, kurios netelpa viename laikraštyje ar knygoje, bet tęsiasi ir tęsiasi per vis didėjančias jų krūvas. Taip, jūsų nuostabai, aš juk galiu ,,suprasti, kas būna parašyta toje laikraštienoje”, (Ten pat, 17 psl.) bet kyla klausimas – ar suprantate jūs? Kiekvienas puslapis su savomis baisybėmis, savomis blogybėmis ir maža, kas ten miela, maža, kas gražu. Krūva ant krūvos ir ką beatsisverstum – vis tas pats… Juk kartais daug ką galima pasakyti ir be jokių žodžių. Tad kam jums visa tai? Atsakyk man: ,,[…] kam tau, žmogau, tie […] laikraščiai, jeigu net ir katinams jų nereikia?” (Ten pat, 17 psl.) (Išskyrus tuos atvejus, kai jie panaudojami popieriaus smulkinimui).

Marcelijau, ar tikite, jog žmonės yra geresni už gyvūnus?

Žmonės – išties keisti padarai. Ir ne patys geriausi, bet vis tiek turi šansų petekti į Rojų. O katinų į Rojų niekas nepriima. Kita vertus, ten nėra ne tik katinų, bet ,,kaip sakoma vienoj dainoj, ir alaus, ir kitų vyrams be galo svarbių dalykų… O gaila!” (Ten pat, 35psl.) Ne šių dalykų – katinų. Juk mes nieko per daug neprašom, niekam nieko nepasakojam, neskundžiam, nešmeižiam ir neteisiam. O ką daro žmonės? Jie nuolat įsivaizduoja esantys teisūs ir geri, o jei ką nori apkaltinti, tai tik ne save; tam yra aplinka. Aplinka kalta, kad skinu kaimyno gervuoges, kurios yra geresnės, aplinka kalta, kad miške prieš Kalėdas galiu nusikirsti kalėdinę eglutę ir t. t. Kitaip tariant, aplinka kalta, kad ji yra aplinka, katinas taip pat kaltas, kad jis yra šioje aplinkoje, o žmogus – nekaltas.

Prisimenu, turėjau draugą, kuris neturėjo jokio vardo, nes „mūsų kaime niekas katinų vardais nevadindavo, nes juos laikė mažesnėmis būtybėmis net už šunelius” (Ten pat, 97 psl.) Pradėjęs senti jis nustojo domėtis pelėmis ir buvo išvežtas maiše ,,gal už kokių šešių ar septynių kilometrų” tolyn nuo namų. (Ten pat, 97 psl.) Tačiau vieną dieną jis grįžo. Pamenu, jog tąkart ,,nebuvo matyti jokio pykčio ar priekaišto jo akyse, kaip būna žmonių gyvenime”. (Ten pat, 98 psl.) Žmonės išties galėtų pasimokyti iš gyvūnėlių. „Net ir didžiausias niekšas gali pamokyti savo puikybėje bei dorybėje skendintį žmogų. Ar ne?” (Ten pat, 99 psl.)

Tekstą parengė Andrėja Liudžiūtė