Laudacija 2014-ųjų Jotvingių premijos laureatui Gintarui Bleizgiui, skaityta festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“ rugsėjo 4 d.
Kadaise žinomas literatūros lankų siaubūnas Rolandas Rastauskas veik su ašarom akyse skundėsi niekada nematęs „gyvo Bleizgio“. Aš irgi tuomet nebuvau matęs, pamačiau vėliau, perskaičiau dar vėliau. Gintaras Bleizgys darė keistą nelabai pikto chtoniškojo pasaulio gyventojo įspūdį, tad klausimas, ar jis iš tiesų esąs gyvas, ir toliau neapleido. Tuo labiau kad su kiekviena knyga jis vis toliau vertė abejoti, o pastaroji apskritai tarsi skatina jį imti ir atkurti iš per anksti nubyrėjusių žiedlapių.
Knygos Kaune negavau, teko skambinti „gyvam Bleizgiui“ ir prašyti, kad atsiųstų. Per telefoną poeto balsas buvo panašus į autoatsakiklio, tačiau knyga mane pasiekė. Tarsi žinodamas kažką ketinant jį atkūrinėti, poetas knygą pavadino „Kai sėlinsi manęs“. Bleizgio poetinė laikysena apskritai pavadintina egzistenciniu atsargumu: viską jis mato, išgyvena, suvokia, reflektuoja, bet niekur nelenda su potencialiom ambicijom keisti pasaulį. Net savęs jis nesiima keisti, tiesiog stebi, kaip jį keičia visokie aukštesni forsmažorai. Tokia dzeniška laikysena, atskiesta ekspresionistiškos širdgėlos, kad gal tu čia gyveni, o gal iš tiesų esi miręs, gal visa tai realybė, o gal tik (ar net) sapnas. Tokios dilemos vis dėlto neištrina paties subjekto iš poezijos ir gyvenimo lauko, jis ten neabejotinai YRA. Tik kartais labai nori nebebūti. Mirties gravitacija, kad ir kokia patetiška būtų, įtraukia ir pačius geriausius poetus.
Tačiau gyvas Bleizgys, šiaip ar taip, kažkur yra, nelabai aišku kur, bet yra, tik jam labai reikia, kad kas nors jo buvimą liudytų. Galėtų liudyti patys tekstai, tačiau poetas ir jais tarsi abejoja. Ne tiek pačiais tekstais, kiek įmanomu pavojumi savo ištarmėm suprofanuoti pasaulį. Todėl prireikia liudijimų iš šalies, ir šios kilnios misijos imasi gėlės ir paukščiai. Šalia jų poetui ramiau, pavojus galutinai virsti autoatsakikliu kiek nutolsta. Paukštis yra įprastas poeto ar svajotojo alter ego, o gėlės puikiai įkūnija gamtos cikliškumą, koks Mircea Eliade turėtų ką veikti interpretuodamas gėles Bleizgio tekstuose.
Knyga pradedama beveik programiniu tekstu, kaip poetas vėlyvaisiais perestroikos laikais patyrė dviejų mėnesių vienatvę, kurios metu pamatė žydintį jurginą. Tiesa, pamatė danguje, kaip kokia Hildegarda Bingenietė. Tas jurginas berods ir tapo savotiška poetine iniciacija, paskatino apie daug ką susimąstyti, o toks susimąstymas visada yra nesibaigiančio kelio pradžia. Net baisu pagalvoti, kas būtų įvykę ar neįvykę, jei Bleizgys nebūtų laiku pamatęs jurgino. Tik tiek, kad jurginas – galinga gėlė, jo nepamatyti neįmanoma, ypač danguje, o Bleizgio jurginas dar ypatingas tuo, kad atsivijo poetą po daugybės metų, materializavosi ir dabar žydi po jo langais. Tokie pasikartojimai kuria ritmą, svarbų poetinio mąstymo elementą, o kai ima kartotis kiek mitologizuota praeitis, tai tik sėsk prie lango ir aprašinėk stebuklą po stebuklo.
Tik tam reikia nors kiek ir savos gyvybės, o Bleizgys štai rašo rašo ir staiga suvokia, kad jis tikriausiai komoj. Zuja seselės, slegia sienos ir tramdomieji, žodžiu, nieko gero tokiom sąlygom, žmogau, neparašysi. Kyla įtarimas, kad ir pats Bleizgys niekada nematė gyvo Bleizgio. Tačiau čia kaip amžinoji konstanta iškyla tai, į ką poetas nuolat kreipiasi – Tu. Dievas, aukštesnė esatis, viso ko valdovas ar kaip tai bepavadintume. Poetas juo pasitiki, nes visada kreipiesi į tai, kuo pasitiki. Gėlėmis ir paukščiais poetas taip pat pasitiki, tačiau pastarieji tesugeba liudyti, nieko nelemdami. Tuo tarpu Tas, į kurį kreipiamasi, be abejo, geba daugiau. Pats ką nors daryti poetas tingi, tad kreipiasi. Tingumas yra neabejotinai poetinė būsena, tačiau Bleizgio atveju jis susijęs ne su teikiamu komfortu, o su jau minėtu vengimu kištis į tikrovės reikalus, tepavaldžius aukštesnei jėgai. Kartais mėginami nuspėti pagrindiniai vektoriai, kuriuos braižo aukštesnė ranka, kartais tie vektoriai poetui baugūs, tačiau jis į numanomą pasaulio tvarką ir toliau nesikiša, rezignuodamas ir nuolat atsidurdamas vienokioj ar kitokioj komoj. Ši rezignacija nėra bailumas, atvirkščiai – tai drąsa suvokti skaudų egzistencinį paribį, kuriame esi atsidūręs. Jokios paguodos poetui nereikia, apie tai jis atvirai prisipažįsta. Jo paguoda – po langu žydintis jurginas. O ir ta jau minėta koma, ko gero, čia turi kitą konotaciją, panašią į budistinę nirvaną, nes, kaip rašo poetas, „yra tūkstančiai / dienų iš kurių / reikės / išlaisvinti sąmonę“.
Didele dalimi „Kai sėlinsi manęs“ yra kelio knyga. Kelio į nežinią, į niekur, į dar tik tveriamą pasaulį, į tai, kas įvardijama kaip mirtis, ir į tai, į ką kreipiamasi „Tu“. Keliaujantysis visada yra gyvas – ar keliautų realiai, ar savo nuojautomis, mintimis, nustebimais ir baimėmis. Jis gyvas, tad ir toliau lieka kiek vilties vėl pamatyti gyvą Bleizgį. Nors gali būti, kad tas Bleizgys apskritai yra tik fikcija, tik žydinčio jurgino atspindys tiek danguje, tiek gyvenimo tuštumose ir pilnatvėse.
Kęstutis Navakas
Šaltinis čia.
