Knygos „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ autorius John Green: Mane žavi paauglystė

John Green (g. 1977 m.), amerikiečių jaunimo rašytojas, gerai žinomas ir Lietuvos skaitytojams paaugliams – didžiulio populiarumo visame pasaulyje susilaukusios jo knygos aistringai mėgiamos ir mūsų skaitytojų.
Autoriaus knygos žaibiškai išpopuliarėjo vos pasirodžiusios ne tik gimtosiose JAV, bet ir visame pasaulyje, dvi knygos – „Aliaskos beieškant“ bei „Popieriniai miestai“ – autoriui pelnė ir literatūrinių apdovanojimų, bene visos karaliavo skaitomiausių knygų sąrašuose, o pagal „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ bei „Popierinius miestus“ buvo sukurti nė kiek ne mažesnio populiarumo sulaukę filmai.
Kai kurių kritikų su Džeromu D. Selindžeriu gretinamas J. Greenas neslepia paauglystėje buvęs nelaimingas, iš jo tyčiodavosi bendraamžiai. Visgi paauglystę jis mano esant žavingu tarpsniu žmogaus gyvenime.
Siūlome pokalbį su autoriumi.

Koks buvote paauglystėje?

Buvau nekoks mokinys, bet labai aistringas skaitytojas. Lankiau uždarą mokyklą, buvau gana nuobodus ir mane supo gana nuobodūs žmonės. Nerimą kėlė tai, jog rūkiau ir gėriau. Pats sau jaučiausi kitoks nei visi, lyg viso ko išorėje, neturintis ryšio su žmonėmis. Jaučiausi kaip stebėtojas, kometos uodega, o ne pati kometa. Visuomet jaučiau, kad nesu pagrindinis istorijos veikėjas.

O dabar jūsų gyvenime yra paauglių?

Nepažįstu jokių paauglių ir nedaug apie juos žinau. Net pats būdamas paauglys nedaug apie juos težinojau. Tačiau man visuomet patiko knygos apie brendimą. Mane žavi šis gyvenimo tarpsnis, ta įtampa tarp nekaltumo ir patirties, dalykai, kurie nutinka pirmą ir paskutinįjį kartą – paauglystėje labai daug praradimų.

Pirmiausia žinomas tapote Youtube platformoje. Kaip ir kodėl?

2007-aisiais su broliu pradėjome videoblogą, bendravome vaizdo įrašais, kiekvieną šiokiadienį visus metus. Pirmieji šimtas mūsų įrašų teturėjo 500 žiūrovų, tačiau mums buvo įdomu bendradarbiauti. Pradėjome daryti įvairius projektus, daugelis jų buvo susiję su filantropija. Vėliau, gavę stipendiją iš Google, įkūrėme Crash Course ir SciShow, kur kuriame nemokamus edukacinius vaizdo įrašus.

Dvi jūsų knygos tapo filmais – „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ bei „Popieriniai miestai“. Kiek šie filmai atitinka jūsų knygas?

Su antruoju filmu buvo paprasčiau, kadangi scenarijų „Popieriniams miestams“ rašė tie patys scenaristai, kaip ir pirmajam filmui „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“. Jie turi kūrinio sandaros pajutimo dovaną – aš žinojau, kad jie išsaugos romano temas, personažus ir idėjas, o man tai ir yra svarbiausia.

Tarnavote kapelionu vaikų ligoninėje. Ar žmonės dažnai pageidaudavo, kad juos aplankytų kapelionas?

Būdavo visaip. Manau, kad religingi žmonės labiau linkę pageidauti kapeliono ligoninėje, bet tai labai pasaulietiškos pareigos. Patarnauji labai daugeliui nereligingų žmonių. Nemanau, kad patarnavimui būtinas religinis kontekstas. Pagrindinis dalykas yra tai, jog kiekvienas gimdytojas itin nerimauja dėl savo vaiko. Žinoma, kai pasirodo kapelionas, tai gali dar labiau pagilinti šį nerimą, nei jį numaldyti.

Turite religijos studijų magistro laipsnį. Kas jus sudomino religijoje?

Buvau – ir kai kuriais aspektais tebesu – religingas, tačiau pagrindinis akademinis domesys buvo Islamo studijos. Buvo 1999-ieji ir mane domino tarpreliginis dialogas tarp krikščionių ir musulmonų. Yra daugybė mokslininkų, kurie tuo užsiima, publikuoja straipsnius. Tai tokia pat mokslinė sritis, kaip ir bet kuri kita. Tačiau man tuomet buvo 21-eri ir aš jaučiau stiprų supratimo, ko noriu gyvenime, trūkumą.

Beveik po dešimties metų jūs sutikote Esther Earl, paauglę, kurios vaizdo įrašai Youtube platformoje ir blogai įkvėpė daugybę paauglių, o ji pati mirė būdama 16 metų nuo skydliaukės vėžio. Kaip jūs susipažinote?

Susipažinome su ja Hario Poterio konferencijoje 2009 m. Mano brolis dainuoja dainas apie Harį Poterį, ir tos dainos labai populiarios, tad jis dalyvauja daugybėje tokių konferencijų, o aš sudalyvavau vykusioje Bostone. Tad nuėjau į koncertą konferencijoje. Ten būna daug šokama. Aš nešoku, o Esther irgi nešoko, tad galiausiai mes ėmėme kalbėtis ir tapome draugais.

Esate minėjęs, kad ji tapo įkvėpimu knygai „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“.

Niekad nebūčiau to parašęs, jei nebūčiau pažinojęs Esther. Ji supažindino mane su daugybe idėjų, kurios aprašomos knygoje, ypač apie viltį pasaulyje, kuris abejingas asmenybėms, ir apie empatiją. Ji perkeitė mano supratimą apie jauno žmogaus mirties procesą.

Kai baigiau savo tarnystę ligoninėje 2000-aisiais, norėjau parašyti istoriją apie sergančius vaikus, bet buvau toks piktas, toks įtūžęs ant pasaulio, kuriame gali vykti tokie siaubingi dalykai, ir tie dalykai netgi nėra reti ar neįprasti. Išėjo taip, kad apie dešimt metų negalėjau nieko tokio parašyti, nes tiesiog buvau pernelyg piktas ir negebėjau perteikti pasaulio sudėtingumo. Norėjau, kad knyga būtų juokinga. Norėjau, kad knyga būtų ne sentimentali.

Po to, kai susipažinau su Esther, visai kitaip pajutau suvokimą apie tai, ar trumpas gyvenimas gali būti turtingas gyvenimas.

Anksčiau galvojote, kad negali?

Manyčiau, tiesiog niekada išties apie tai negalvojau tokiu kampu, kol nesutikau Esther. Ji nugyveno labai pilnavertišką, turtingą ir gerą gyvenimą, nepaisant to, jog mirė būdama šešiolikos.

Tėvai jūsų kūryboje vaizduojami kiek pasimetę ir mažiau išprusę nei jų paaugliai vaikai…

Paaugliams mes kartais atrodome kaip idiotai. Ir kartais mes esame idiotai: mes daugybę laiko skiriame kalbėjimui apie nekilnojamąjį turtą ir vizitus pas stomatologą. Paaugliams tai atrodo energijos švaistymas.

Kartais atrodo, kad vienas pagrindinių sunkumų paauglių rašytojams yra atrasti būdą suteikti savo paaugliams personažams laisvės. Dažniausiai kūriniuose kaip nors atsikratoma tėvų. Tačiau jūsų knygoje „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ tėvai yra labai arti, bet kartu jie daug leidžia. Galbūt stebėjote taip elgiantis sergančių vaikų tėvus?

Nuo pat pradžių žinojau, kad Heizelė ir Ogastas yra neįprastose aplinkybėse, tokiose, kai jie yra labiau priklausomi nuo tėvų. Tačiau jie taip pat patys priima gana brandžius sprendimus, o jų tėvai suteikia jiems tokią laisvę, nes kiek mažiau rūpinasi ilgalaikėmis pasekmėmis. Šie tėvai nori, kad jų vaikai gyventų turiningiausią įmanomą gyvenimą.

Ar jaučiatės taip, lyg jūsų skaitytojai turėtų lūkesčių, kurių negebate išpildyti?

O taip. Blogai jaučiuosi dėl to, kad negaliu su visais jais pabendrauti telefonu, net negaliu tinkamai visiems jiems atsakyti į elektroninius laiškus. Negerai, kai jie ateina į mano namus – jūs juokiatės, bet jie tikrai ateina – jie nežino, kad kenčiu nuo sunkaus socialinio nerimo, ir visa tai mane gąsdina.

Ar turite kokių rašymo ritualų?

Vienintelis dalykas, kurį darau – po kiekvienos knygos pasikeičiu klaviatūrą. Man labai svarbus fizinis klavišų spaudimo pojūtis. Tai turi būti tinkamai elastinga. Manęs visiškai netenkina plokšti, įmontuoti klavišai, jie iš esmės nieko neatlieka, o aš noriu jausti, kad spausdinu.

Ar yra tokia knyga, kurią jūs galite skaityti vėl ir vėl iš naujo, ir ji jums niekad neatsibosta?

„Didysis Getsbis“. Man ji neatsibosta, niekada.

Parengė Diana Gancevskaitė

8diena.lt