KONTEKSTAI. Dalius Žygelis.Trispalvė. Lietuvos vėliavos istorija

Šių metų vasario 16 d. švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ąsias metines. Neatsiejamas valstybės atributas yra jos vėliavos – valstybinės, tautinės, istorinės. Šį kartą  skaitytojus supažindiname su Lietuvos valstybės vėliavos – trispalvės – istorija.

Vėliavos spalvų istorija

Nuo XVIII a. pabaigos Europoje įsivyravo tendencija valstybėms susikurti nacionalines vėliavas, kurios paprastai būdavo įvairių spalvų juostų deriniai. Lietuvos valstybės vėliava – tautinė vėliava – kurta dviem etapais.

Buvo siūloma mėlyna, balta ir raudona spalvos: balta ir raudona simbolizavo Lenkiją, mėlyna – Lietuvą.

Pirmuoju tautinių spalvų ieškojo demokratiškai nusiteikusi bajorija, siekianti atkurti Lietuvos ir Lenkijos unijinę valstybę, antruoju – lietuvių inteligentija, žadinusi tautinę savimonę, o vėliau kūrusi savarankišką Lietuvos valstybę.

Pirmosios žinios apie Lietuvos tautines spalvas siekia Tado Kosciuškos 1794 m. sukilimo laikus: Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos 1794 m. gegužės 18 d. sprendimu, mėlyna ir žalia tautine kokarda pasipuošė apie 3 000 uniformuotų Vilniaus gvardiečių. Mėlyna spalva reiškė pastovumą, žalia – viltį.

Diskusija dėl Lietuvos ir Lenkijos tautinių spalvų vėl atgijo per 1830–1831 m. sukilimą. Buvo siūloma mėlyna, balta ir raudona spalvos: balta ir raudona simbolizavo Lenkiją, mėlyna – Lietuvą. Dar kartą tautinių spalvų problema iškilo per 1863 m. sukilimą – sukilėlių jungtiniame herbe Lenkijos erelis pieštas raudoname, Lietuvos raitelis – mėlyname (turėjo būti raudoname), o Rusijos arkangelas Mykolas – baltame fone. Šias spalvas imta naudoti ne tik kokardose, bet ir vėliavose, vadinti jas tautinėmis spalvomis. Numalšinus 1863 m. sukilimą, tautinės vėliavos kūrimu ėmė rūpintis nauja, daugiausia valstiečių kilmės, lietuvių inteligentija.

Pirmosios vėliavos, naudotos kaip tautinės, dėl Rusijos valdžios vykdomos priespaudos ir persekiojimų atsirado ne Lietuvoje, o užsienyje. Jau nuo XVII a. buvo žinoma Mažosios Lietuvos žalios, baltos ir raudonos spalvų vėliava. Ją 1829 m. perėmė Karaliaučiaus studentų korporacija „Lituania“, 1885 m. Birutės draugija Tilžėje. Nuo 1914 m. ją dažnai kėlė Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) lietuviai, pabėgėliai į Rusiją, 1918 m. lietuviai kariai I pasaulinio karo Rumunijos fronte.

Kokia turėtų būti tautinė vėliava, pačioje Lietuvoje pirmą kartą svarstyta Didžiajame Vilniaus seime 1905 metais. Jonas Basanavičius „Vilniaus žiniose“ prieš pat šį visuomenės atstovų susirinkimą pasiūlė Lietuvos tautine vėliava pripažinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) vėliavą – baltą raitelį raudoname fone, tačiau dėl neigiamų asociacijų su tuo metu per revoliucinį judėjimą paplitusiomis raudonomis vėliavomis daugeliui visuomenės veikėjų LDK vėliava neatrodė priimtina kaip atsikuriančios valstybės simbolis. Be to, J. Basanavičiaus pasiūlymas daug kam buvo nepriimtinas, nes Vytis raudoname lauke visada buvo valstybės vėliava.

Rimtos diskusijos dėl šalies vėliavos Lietuvoje atsinaujino tik 1917 metais. Birželio 6 d. per lietuvių visuomenės veikėjų pasitarimą J. Basanavičius vėl siūlė vėliavą – baltą raitelį raudoname fone, bet daugeliui susirinkusiųjų LDK valstybinė vėliava neatrodė tinkama būti tautine vėliava, be to, ji laikyta itin sudėtinga, todėl ją būtų sunku pasiūti. Nutarta vėliavos spalvas pasirinkti iš tautinių audinių. Ruošiantis Lietuvių konferencijai Vilniuje dailininkas Antanas Žmuidzinavičius parengė žalios ir raudonos spalvų Lietuvos vėliavos projektą. Ji per konferenciją papuošė Vilniaus miesto teatro salę. Minėtos dvi spalvos labiausiai dominavo tautiniuose drabužiuose, juostose, be to, tokiam projektui pritarė ir JAV lietuviai. Tačiau konferencijos dalyviams A. Žmuidzinavičiaus pasiūlyta vėliava atrodė niūri.

Per konferenciją buvo parengtas dar vienas Lietuvos vėliavos projektas – archeologo Tado Daugirdo, kuris daugiau nei kiti vėliavų kūrėjai buvo susipažinęs su heraldika. Jis pasiūlė tarp žalios ir raudonos įterpti ploną geltonos spalvos juostą, kad vėliava būtų gyvesnė, o geltona spalva simbolizuotų aušrą. Lietuvių konferencija dėl vėliavos galutinai nieko nenutarė, bet pavedė tai išspręsti sudarytai Lietuvos Tarybos komisijai, į kurią buvo įtraukti J. Basanavičius, A. Žmuidzinavičius ir T. Daugirdas. Komisija nusprendė A. Žmuidzinavičiaus vėliavos projektą papildyti dar viena – geltona spalva. Komisijos 1918 m. balandžio

19 d. protokolas skelbė, kad tautinę vėliavą sudaro trys spalvos: raudona apačioje, žalia viduryje ir geltona viršuje; vėliavos viršutiniame kampe, prie koto arba jos viduryje privalo būti valstybės herbas. Tokią vėliavą 1918 m. balandžio 25 d. vieningai patvirtino Lietuvos Taryba. 1919 m. Juozas Tumas-Vaižgantas rašė: „Laumė metė iš savo juostos tris žiedus ir tarė Lietuvai: Šiakit, į ženklą jums patvaros, vilties ir galybės – geltona, žalia, raudona! Žiūrėkit, kaip dera!“

Tačiau diskusijos dėl vėliavos spalvų tęsėsi bemaž visą Nepriklausomybės laikotarpį. 1922 m. pirmojoje Lietuvos valstybės Konstitucijoje ir 1928 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įrašyta viena valstybės vėliava – geltonos, žalios, raudonos spalvų derinys be herbo.

Be trispalvės, prezidentas ir Karo muziejus naudojo raudoną vėliavą su Vyčiu vienoje pusėje ir Gedimino stulpais kitoje, nors įstatymai tokios vėliavos ir nenumatė. Prezidento automobilį puošdavo abi vėliavos. Konstitucijoje trispalvė buvo pavadinta valstybine vėliava, tačiau žmonės ją vadino tautine, o prezidento ir Karo muziejaus – valstybine.

Sargybos viršininkas ltn. Jonas Abraitis ant Gedimino piliesbokšto. Fotografuota 1939 m. spalio 29 d.Sargybos viršininkas ltn. Jonas Abraitis ant Gedimino piliesbokšto. Fotografuota 1939 m. spalio 29 d.

Ypač smarki diskusija dėl vėliavos spalvų vėl kilo 1936 m.: vieni siūlė geltoną juostą komponuoti viduryje – to reikalaujanti heraldika, kiti tinkamiausia laikė Mažosios Lietuvos žalios, baltos ir raudonos spalvų vėliavą. Mstislavas Dobužinskis siūlė geltonos, raudonos ir baltos arba baltos, raudonos ir geltonos spalvų derinio vėliavą, atitinkančią jo kurto herbo spalvas. Siūlyta net statmenų žalios, baltos ir žalios juostų vėliava su raudonu dvigubu kryžiumi viduryje. 1938 m. Konstitucijoje trispalvė išliko, jos spalvos įvardytos Lietuvos tautinėmis spalvomis. 1940 m. gegužės 8 d. Valstybės herbo komisija pateikė prezidentui M. Dobužinskio siūlomą geltonos, raudonos ir baltos spalvų vėliavos, kurios vienoje pusėje per vidurį pavaizduotas valstybės herbas, kitoje – Gediminaičių stulpai, projektą. Tolesnius sprendimus 1940 m. birželio nutraukė sovietų okupacija.

1919 m. trispalvė virš Vilniaus

1918 m. balandžio 25 d. patvirtinus trispalvę, Lietuvos Taryba nutarė ją, gavus Vokietijos okupacinės administracijos leidimą, iškelti Vilniuje, Aukštutinės, populiariai vadinamos Gedimino, pilies bokšte. Spaudoje pasirodžius nepagarbiam straipsniui apie Vokietijos vėliavos nuleidimą ir lietuviškosios pakėlimą, vokiečiai į bokštą sugrąžino savo vėliavą, o trispalvę leido kelti žemiau arba bokšto šone. Lietuvos Tarybos Prezidiumas šios teisės atsisakė. Vokiečiams pasitraukus iš Vilniaus, 1919 m. sausio 1-osios vakare pirmojo Lietuvos savanorio, Vilniaus komendanto pareigas ėjusio Kazio Škirpos iniciatyva, Lietuvos trispalvė antrą kartą iškelta Gedimino pilies bokšte, prie jos pastatyta sargyba, vėliava pagerbta šūvių salve. Trispalvė virš pilies bokšto plevėsavo iki sausio 6 d., kai Vilnių užėmė Raudonoji armija.

1928 m. Lietuvos kariuomenės žurnalas KARYS publikavo K. Škirpos bendražygio, tuomet KARIO redakcijoje jau dirbusio Stasio Butkaus prisimini-mus apie trispalvės iškėlimą Gedimino pilies bokšte 1919 m. sausio 1 d.: „1919 sausio m. 1 d. pavakarys Vilniuje… Karininkas Škirpa paliepė parinkti keletą bravesnių vyrukų, pasiimti šautuvus ir šovinių, ir vykti su juo. Kur – nesakė. Spėjome, kad kur nors teks susiremti, nes tuomet Vilniuje organizavosi lietuvių, lenkų ir raudonoji kariuomenė, ir dar viską tebevaldė vokiečiai… Sėdome į vežėjų rogutes ir, užsitaisę šautuvus, iškėlę juos viršun, pasileidome miesto gatvėmis nežinia kur. Tuomet pirmą-kart pasirodėme ginkluoti gatvėse… Kai kurie vilniečiai, matydami mus ginkluotus, spėjo, jog mes bolševikai, nes mūsų dauguma buvo apsivilkę rusiškomis milinėmis.

Privažiavę Gedimino kalną, sustojome, išlipome, susirikiavome po du ir pradėjome žengti vingiuotais laiptais ant kalno. Užlipus ant kalno pamatėme bokšto viršūnėje mūsų savanorius, berišančius prie stiebo lietuvių tautišką vėliavą. Ten buvo k. v. P. Gužas ir kareivis V. Steponavičius. Mes, atvykusieji, išsirikiavome prieš pilies duris ir pasi-rengėme šauti. Vieną mūs, kareivį Miką Slyvauską (dabar vyr. leitenantas) paskyrė komanduoti. Staiga… vienas, du, trys, – ir, lietuvių vėliavai pradėjus kilti aukštyn, mūsų kareivių šautuvų ir karininkų revolverių trys salvės nuaidėjo Vilniaus padange. Nutilus salvei sušukome triskart: Valio, Lietuva! Lai gyvuoja, Lietuva! Po to visi dalyviai pasisveikinome, pasibučiavome ir nutilome. Karininkas Škirpa pasakė, kad šiandien atlikome svarbų istorinį žygį. Po kelių šimtmečių Lietuvos verguvės pirmąkart savo senosios sostinės Gedimino pilies bokšte iškėlėme Lietuvos vėliavą. Gal priešai ją neužilgo ir nuplėš, bet tai niekis. Vis tiek mes pirmąjį savo žygį atlikome.

Karo valdininką Joną Nistelį, mane, Miką Slyvauską, Albiną Raubą, Praną Plauską ir Romualdą Marcalį paskyrė pirmon garbės sargybon prie vėliavos, o likusieji grįžo atgal…

Netrukus, 18 valandą, lenkai užėmė miestą. Vienas kažkas mūsų atsiliepė: Tik per mūsų visų lavonus lenkai įstengtų nuplėšti mūsų pakeltą vėliavą. Bet lenkai mūsų nepuolė. Bijojo. Po vieną stovėjome lauke, o kiti pilies viduj. Pamainos kartais tekdavo ir ilgokai palaukti, nes trūko kareivių, ir, grįžus iš vienos sargybos, dažnai tekdavo eiti kitus pakeisti. Kad sargyboj tekdavo prabūti dvi dienas – ne naujiena. Bet pirmieji savanoriai nesiskųsdavo ir ne-pykdavo, nes žinojo, kad tik per vargą atgyja laisvė.

Mūsų vėliava plevėsavo iki sausio

6 dienos ryto. Bolševikai, užėmę Vilnių, mūsų vėliavą nuplėšė, palikdami tik raudonąją jos dalį.“

Antrąkart Lietuvos vėliava virš Gedimino pilies bokšto suplevėsavo 1920 m. rugpjūčio 26 d., kai į Vilnių grįžo Lietuvos kariuomenė. Tą kartą ji plevėsavo apie pusantro mėnesio, kol klastingai Suvalkų sutartį sulaužiusių želigovskininkų buvo nuleista spalio 9-ąją.

1928 m. vasario 15-osios naktį, prieš pat Lietuvos Nepriklausomybės 10-ąsias metines, Lenkijos okupuotame Vilniuje slapta virš Gedimino pilies bokšto buvo iškelta Lietuvos valstybinė vėliava, išsiuvinėta sidabru – vienoje pusėje Vyčio ženklas, kitoje – Gedimino stulpai, be to, ji buvo perrišta juodu kaspinu. Tai buvo labai drąsus vilniečių patriotų žygdarbis.

1939 m. Lietuvos valstybės vėliava grįžta į Vilnių

Po devyniolikos Vilniaus krašto okupacijos metų, 1939 m. spalio 28 d. Lietuvos kariuomenė vėl įžengė į Vilnių. Pirmieji į miestą per Žaliąjį tiltą įžygiavo Pirmojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulko kariai, nes prieš 21 metus šis dalinys pradėtas steigti būtent Vilniuje. Tą pačią dieną ant Gedimino kalno pulkas pastatė 15 karių pirmos rūšies sargybą. Sargybos vadu buvo paskirtas ltn. Jonas Abraitis. Jis prisimena: „Apie 20 val. priėjo prie manęs pulko adjutantas kpt. F. Eidimtas ir žodžiu perdavė pulko vado įsakymą, kad aš esu paskirtas I-os rūšies sargybos vadu Gedimino kalne. Privalau tuojau su paskirtais mokomosios kuopos vyrais – mokiniais išvykti; nuvykus perimti sargybą iš raudonosios armijos ir ten pastatyti Lietuvos kariuomenės sargybą. <…> Aš nesitikėjau, kad kada nors mano gyvenimo vingiuose man, kaip Lietu-vos kariuomenės kariui, teks pirmam įspausti pėdą istoriniame Vilniaus Gedimino kalne ir pilies bokšte po 19 metų sostinės vergijos. O vis dėlto toji atsitiktinė proga įvyko.“

1939 m. spalio 29 d. Pirmajam pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulkui buvo suteikta garbė Gedimino pilies bokšte iškelti Lietuvos vėliavą. 9 val. 45 min. šio dalinio kuopa nužygiavo ant Gedimino kalno ir išsirikiavo prie bokšto. „Gedimino kalne prasidėjo vėliavos pakėlimo apeigos, kurioms vadovavo 1 p. D.L.K. Gedimino pulko vadas gen. št. plk. Gustaitis, o jam asistavo mokomosios kuopos ltn. J. Kimštas (Vilniaus krašto lietuvis), pulko štabo viršila Stelionis (Vyčio kryžiaus kavalierius) ir trys kviesti svečiai, kurie tautos vėliavą jau buvo kėlę Gedimino kalne 1919 m. sausio 1 d. – karininkas, puskarininkis ir eilinis. <…> Prieš vėliavos pakėlimą iškilmių dalyviai giliu dvasiniu susikaupimu, tylos minute pareiškė pagarbą žuvusiems vilniečiams. Po to pilies bokšto viršuje esantis trimitininkas, priartėjęs prie bokšto sienos, pakėlė trimitą ir sutrimitavo jaudinančią melodiją, kurios garsai nuaidėjo į miesto gatves, Vilnelės slėnį, Trijų Kryžių kalną, į Katedros aikštę… Vėliava pradėjo kilti į viršų, skelbdama Vilniui, Lietuvai ir pasauliui, kad lietuvis jau nurimo… O Katedros aikštėje esantis kariškas orkestras užgrojo Lietuvos himną. Po vėliavos pakėlimo pulko vadas su palyda sugrįžo į Katedros aikštę“, – savo prisiminimuose rašė sargybos vadas ltn. J. Abraitis.

Iškeltą vėliavą sveikino tūkstantinės minios, buvo giedamas Lietuvos himnas, gaudė bažnyčių varpai, aidėjo patrankų šūviai. Kaune tą valandą taip pat suskambo Karo muziejaus bokšto Laisvės varpas.

Deja, laisvės vėliava virš Lietuvos sostinės plazdėjo neilgai. 1940 m. sovietų okupacija sužlugdė jaunos, nedidelės, bet veržlios Lietuvos valstybės gyvenimą. Sovietų okupantai, suprasdami valstybinių simbolių prasmę, trispalvę uždraudė.

„Prasidėjo brangių tautinių ir religinių simbolių niekinimas, pasireiškė pastangos sunaikinti visas sukurtąsias vertybes, nuimti iš viešų vietų vėliavas ir visa, kas tautai brangu ir primena laisvę. Vienas iš tokių įsakymų – panaikinti vėliavų pakėlimus ir iškilmingas jų apeigas Karo muziejuje Kaune, prie viešųjų pastatų, o Vilniuje – Gedimino kalne. Okupantas ir jo patikėtiniai viską vykdė pagal planą, žinodami, kad vėliavų nepakėlimas pavergtajam sukelia didžiulį skausmą, gali įvykti prieš okupantą tautinių protestų, viešų demonstracijų, todėl iš pradžių įsakė vėliavas nuleisti iki pusės stiebo, o vėliau ir visiškai uždraudė jas pakelti“, – savo prisiminimuose rašė ltn. J. Abraitis.

1941 m. Birželio sukilimo dalyviai vėl kelia vėliavas

Dar kartą Lietuva trispalvėmis nušvito per 1941 m. Birželio sukilimą. Birželio 23-iąją Gedimino pilies bokšte trispalvę iškėlė sukilėliai. Kai vokiečių 7-osios tankų divizijos priešakinis būrys birželio 24 d. 8 val. ryte įžengė į Vilnių, raudonarmiečių (išskyrus sukilusius lietuvių karius) ten nebebuvo.

Vilniaus lietuviai vokiečių karius, kaip išlaisvintojus nuo bolševikinio košmaro, sutiko ovacijomis, bet vokiečiai greitai parodė savo tikrąjį veidą. Buvęs sukilimo dalyvis Vilniuje Vytautas Rimkus savo prisiminimuose aprašė vieną incidentą tarp lietuvių ir vokiečių karių, kuris sukilėliams galėjo baigtis tragiškai. Vokiečių kariai Gedimino pilies bokšte norėjo iškelti savo vėliavą. Bet ten, kaip ir visoje Lietuvoje, jau plevėsavo lietuviška trispalvė. Ją iškėlė Vilniaus universiteto asistentas teisininkas Aleksandras Pliateris. Vokiečius, panorusius pakeisti vėliavą, sukilėliai pasitiko šūviais. Tada vokiečių kariai atsivežė į Katedros aikštę patranką ir ketino sunaikinti pilies bokštą ir jame esančius lietuvių sukilėlius. V. Rimkus pribėgo prie vokiečių karininko ir vokiškai ėmė jiems aiškinti susidariusią situaciją.

„<…> Pasisakiau, kas esu, pasakau, ką girdėjęs. Jis maždaug patvirtina. Prašau nešaudyti į pilį kalne, nes ten yra lietuviai, o ne rusai, jie iškėlė savo krašto vėliavą, kaip ir visam mieste. Prašau jį suprasti sukilėlių entuziazmą ir neatsargumą, jei šovė į vokiečių karius, apie kurių atsiradimą Vilniuje jie, tikriausia, nežinoję, ir tikriausia manę, kad ateina rusų patruliai. Vokiečių karininkas patiki. Jis vėl pakelia telefoną, kalbasi. Padėjęs nusišypso ir atsako, laimei, iš pilies šūviai nesužeidė vokiečių karių. Jis pilies nesunaikins, nešaudys <…>“, – savo prisiminimuose rašė V. Rimkus.

1941 m. vasarą lietuviška trispalvė virš Gedimino pilies bokšto plevėsavo apie mėnesį, vėliau vokiečių įsakymu ji buvo nuleista.

Trispalvė – pasipriešinimo simbolis

1944 m. sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, trispalvės naudojimas buvo laikomas kriminaliniu nusi-kaltimu. Už jos naudojimą grėsė ilgi įkalinimo priverstinio darbo lageriuose metai, todėl nenuostabu, kad trispalvė tapo pasipriešinimo sovietų okupacijai simboliu. Trispalvį antsiuvą ant rankovės nešiojo beveik visų Lietuvos regionų laisvės kovotojai, o vėliavos iškėlimas viešoje vietoje prilygo tikram žygdarbiui, todėl tai iš pradžių ryždavosi daryti tik gerai ginkluoti partizanai.

Algimanto partizanų apygardos „Dragūno“ būrio kovotojas Vytautas Strazdas-Grūdelis pasakoja apie tai, kaip šios apygardos laisvės kovotojai 1945 m. Vasario 16-ąją iškėlė Lietuvos trispalvę ant Storių miestelio apžvalgos bokšto: „Buvome ką tik grįžę po sėkmingai įvykdytos užduoties, džiaugėmės, bet nusprendėme, kad prieš Vasario 16-ąją reikia dar kur nors ir vėliavą iškelti. Tai buvo vasario 14-ąją. O vasario 15 d. jau ruošėmės vėliavos iškėlimui. Sprendėme, kas eis į šią užduotį – nusprendėme, kad eis Paškonis Jonas, Paškonis Balys, Žičkus Povilas ir aš – Vytautas Strazdas. Turėjome visą dieną – kotui paruošėme gražią sausą eglinę kartį, prie jos pritvirtinome Lietuvos trispalvę, o vakare išėjome..

Nutarėme vėliavą iškelti ant Storių apžvalgos bokšto, kaip tada vadindavome ant „majoko“. Eiti buvo sunku, sniego visur virš kelių, tai „majoką“ pasiekėme tik 12 nakties. Pakeliui dar aplankėme kaimyną Čepuką, pasakėme jam, kad kai vėliava bus iškelta, iššausime dar ir tris raketas.

Kai pasiekėme „majoką“, pasitarėme ir nusprendėme, kad į viršų lipsiu aš ir Balys Paškonis, o Jonas Paškonis ir Žičkus liks apačioje. Maža kas. O ir lipti į viršų visiems jokio reikalo nebuvo. Iki apžvalgos bokšto viršaus buvo keturios aikštelės, kuriose galima pailsėti. Virš paskutinės ketvirtosios aikštelės buvo įrengta vėtrungė. Dieną manęs taip aukštai ir surišę nubūtų užkėlę, bet buvo naktis, tamsu, tai ramiai dar pasilypėjau ir stipriai pritvirtinau vėliavą. Nusileidau patenkintas atgal į ketvirtąją aikštelę. Iššovėme raketą. Pasipylė tiek kibirkščių, kad visas tas „majokas“ atrodė kaip Kalėdinė eglutė. Nusileidome žemyn, iššovėme dar porą raketų ir nupjovėme kelis laiptelius bei pritvirtinome prie vieno iš jų granatą. Nelabai tikėjome, kad tą granatą tamsoje pavyks gerai užmaskuoti, betgi svarbu baubas… Sėkmingai grįžome į bunkerį, niekas mūsų pakeliui neužkliudė.

Ir taip sulaukėme 1945 m. vasario 17 d. vakaro. O tada atėjo mano tėvukas ir Urbonų sesuo Emilija. Atėję papasakojo, kad į Anykščius per dieną sutraukta labai daug kariuomenės, ir kad būtume atsargūs.“

Po 1953 m., vadinamuoju popartizaniniu laikotarpiu, pasipriešinimas sovietų okupacijai įgavo kitokias formas. Visoje Lietuvoje masiškai steigėsi jaunimo pogrindžio organizacijos, kurių nariai dar puikiai prisiminė ar buvo asmeniškai pažinoję žuvusius partizanus. Be kitos veiklos, pogrindininkų organizacijos garbės reikalas buvo slapta kuo labiau matomoje viešoje vietoje iškelti trispalvę. Dažniausiai tai buvo daroma Vasario 16-osios išvakarėse. Šių organizacijų nariai dažniausiai būdavo moksleiviai, gimnazistai, studentai, kitaip sakant, žmonės, neturintys jokios konspiracinės ar pogrindžio patirties. Čekistams nebuvo didelio vargo jas atskleisti.

Sovietinis saugumas ir milicija prieš kiekvieną Vasario 16-ąją turėdavo nemažai darbo ir šios dienos laukdavo neramiai. Žinoma, ne vienas Lietu-vos gyventojas už tai buvo įkalintas, dažnai nukentėdavo ir kiti šeimos nariai, tačiau trispalvė, ypač pasibaigus ginkluotai rezistencijai, iš tikrųjų tapo savotišku laisvės ir vilties simboliu pavergtame krašte. Ko gero, dauguma Lietuvos žmonių šios dienos laukdavo kaip svarbiausios metų šventės, kurią tiesiog būtina kaip nors pažymėti. Būtent trispalvės iškėlimas ir buvo tas bene svarbiausias šventės akcentas visoje Lietuvoje. Tai darė dažniausiai jauni žmonės, rizikuodami savo laisve ar net gyvybe.

Tokių atvejų, kai jaunimo pogrindžio organizacijos būdavo greitai atskleidžiamos, o jų nariai suimami, žinoma, buvo daug. Tačiau netrukus net tose pačiose vietovėse steigdavosi naujos. Žinoma, gal ir negalima teigti, kad tie vaikinai ir merginos nuveikė be galo daug, tačiau šiandien ne tiek svarbūs jų veiklos rezultatai, kiek faktas, jog pasipriešinimo dvasia tautoje buvo gyva visą laiką.

Pavyzdžiui, jaunimo pogrindžio organizacija „Laisvės sakalai“, veikusi Šakiuose. Šios organizacijos nariai 1952 m. vasario 16 d. virš Šakių miesto vandentiekio bokšto iškėlė lietuvišką trispalvę. 33-iosios Šakių gimnazijos laidos abiturientė Nijolė Masteikaitė prisimena: „Lyg į stebuklą šakiečiai žiūrėjo į plevėsuojančią aukščiau visų vergijos bokštų Lietuvos trispalvę, aplaistytą tremtinių ašaromis ir krauju, nuspalvintą iškankintų miško brolių mirties ir pasityčiojimo spalvomis. Žmonės sunkiai slėpė džiaugsmo ašaras ir kalbėjo nedaug, kad neišgirstų tie, kuriems nereikėjo išgirsti.“

Taigi, tą rytą 11 klasės mokiniai virš vandentiekio bokšto iškėlė lietuvišką vėliavą ir mieste išplatino atsišaukimų. Tos klasės 7 vaikinai ir 4 merginos buvo suimti ir nuteisti 25 metus kalėti. Pogrindžio organizacijos „Geležinis Vilkas“ narys Algirdas Petrusevičius prisimena, kaip 1955 m. jis pats iškėlė trispalvę kone pačiame Kauno centre:

„Pagrindinis mūsų atliktas darbas buvo 1955 m. Vasario 16-ąją Kaune, Rotušės aikštėje ant Jėzuitų bažnyčios bokšto iškelta lietuviška Trispalvė. Kuo ta Trispalvė buvo garsi? Tuo laiku visų moksleivių ir gimnazistų, susiorganizavusių į pogrindines organizacijas, pagrindinis tikslas buvo iškelti Trispalvę. Tačiau dauguma iškeltų Trispalvių nesulaukdavo ryto. Mes šiam vėliavos iškėlimui ruošėmės ištisus metus – studijavome visus priėjimus, atsitraukimus bei būdus vėliavai iškelti. Ir mūsų iškeltoji vėliava išsilaikė iki vienuoliktos valandos ryto. Seni kauniečiai žino, kad tais laikais aplink Rotušę buvo net trys turgūs – pagrindinis turgus, vadinamasis žuvų turgus prie pilies ir dar vienas – į kuriuos suvažiuodavo žmonės iš aplinkinių kaimų. Todėl mūsų iškelta vėliava buvo labai plačiai pastebėta – žmonės tiesiog verkė.

Kodėl mūsų iškelta vėliava taip ilgai išsilaikė? Kadangi aš pats ruošiausi jos iškėlimui ir ją kėliau, galiu papasakoti visą technologiją. Vėliavos kelti ėjome dviese – aš ir Juozas Ovčinikas. Buvome pasiruošę ir nešėmės užminavimo imitaciją, pjūklą, nes ruošėmės bokšte nupjauti medines kopėčias, o nusileisti per varpo ašį permesta alpinistų virve. Paskui ją nutraukti ir nepalikti jokio priėjimo prie vėliavos. Taip ir buvo padaryta, nepaisant to, kad mano kompanionas paskutiniu momentu išsigando ir atsisakė eiti kartu. Teko viską atlikti vienam.

Nebuvo viskas taip paprasta – aplink vaikščiojo saugumiečiai. Reikėjo juos kažkaip apeiti. Bet padėjo pati gamta – 1955 m. iš vasario 15 į 16 naktį siautė pūga, snigo, ir mes buvome beveik nematomi.

Viskas buvo gerai išstudijuota ir pasiruošta jau nuo vasaros – pirmiausia nupjoviau spyną, įėjau pro dureles į vidų, kopdamas aukštyn, antroje pakopoje palikau užminavimo imitaciją – į popierių įvyniotą plytą ir perspėjamuosius plakatus.

Pasiekęs patį viršų sudėliojau vėliavos surenkamą kotą ir iškėliau ją. Ėmiau leistis žemyn. Atrodė, kad laikas labai išsitęsė, nes, lipdamas žemyn, turėjau supjaustyti gabalais visas kopėčias. Visas jas ir supjausčiau – iš vidaus tapo nebeįmanoma greitai užlipti į varpinę. Galutinai žemyn nusileidau virve. Tada nutraukiau ją ir laimingai grįžau namo.

Kitą dieną vėliavą pamatė labai daug žmonių. Buvo atvaryti čekistai, kurie bandė ją nuimti, bet niekaip negalėjo pasiekti bokšto viršaus, nes buvau supjaustęs kopėčias. Tada buvo atvarytos kelios gaisrinės, desantininkai iš Panemunės ir bandė pasiekti Trispalvę iš išorės. Bet nė viena gaisrinė neturėjo tokių ilgų išleidžiamų kopėčių, kad pasiektų vėliavą. Tada vėl bandė kabarotis aukštyn iš vidaus.

Pasiekę užminavimo imitaciją, aišku, patikėjo, kad tai tikras užminavimas, ir toliau lipti atsisakė. Vėliau buvo atvaryta dar viena gaisrinė iš Vilniaus, turinti pačias ilgiausias kopėčias. Bet ir josios kopėčios vėliavos nepasiekė. Tačiau jomis užlipo kareivis, kuris turėjo rankose ilgą kartį su kabliu gale. Tokios kartys buvo naudojamos prieplaukoje laivų švartavimui. Tuo kabliu jis šiaip ne taip pasiekė vėliavos kotą, tampė, tampė, kol nulaužė…“

Leonas Laurinskas-Liūtas, buvęs partizanas, politinis kalinys, 1988 m. birželio 14 d. pirmasis viešai iškėlė Lietuvos trispalvę per mitingą Vilniuje, Katedros aikštėje. Fotografuota KGB 1988 m.Leonas Laurinskas-Liūtas, buvęs partizanas, politinis kalinys, 1988 m. birželio 14 d. pirmasis viešai iškėlė Lietuvos trispalvę per mitingą Vilniuje, Katedros aikštėje. Fotografuota KGB 1988 m.

1988 m. trispalvės (tautinės vėliavos) įteisinimas

1988 m. birželio 14 d., minint 1941-ųjų Lietuvos gyventojų didžiuosius trėmimus, Vilniuje, Katedros (tuo metu – Gedimino) aikštėje, Lietuvos laisvės lyga (LLL) organizavo mitingą.

Tik prieš tris savaites, 1988 m. gegužės 22 d. buvo susidorota su panašaus mitingo dalyviais – suimti organizatoriai, susirinkusieji, naudojant brutalią jėgą, buvo išstumti iš aikštės. Tada dalis žmonių atėjo nešini geltonų, žalių ir raudonų žiedų gėlėmis, ant kaklo ryšėdami geltonos, žalios ir raudonos spalvų juostelėmis. Tą dieną bent trijose vietose Vilniuje slapta buvo iškelta trispalvė. Į birželio 14 d. mitingą susirinko 6–7 tūkst. žmonių. Be jų, aikštėje buvo daug milicijos darbuotojų, draugovininkų, saugumiečių.

Priėjimas prie Katedros centrinių durų buvo užtvertas milicininkų ir draugovininkų pusračiu. Mitingas prasidėjo 19 valandą. Po trečiojo oratoriaus kalbos, reikalaudamas teisių, viešumo ir laisvės, buvęs partizanas Leonas Laurinskas aukštai virš galvų iškėlė išvakarėse pasiūtą Lietuvos trispalvę. Tai buvo istorinis pirmasis viešas trispalvės iškėlimas prasidėjus Lietuvos atgimimui. Tai labai supykdė saugumiečius, milicininkus ir draugovininkus, bet labai pradžiugino mitinguojančius. Daugelis verkė, bučiavo vėliavą – taip seniai žmonės jos viešai iškeltos nematė. Ko gero, dabartinėms kartoms sunku net patikėti, kad L. Laurinskas, 1988 m. birželio 14 d. pirmą kartą viešai iškėlęs geltonos, žalios ir raudonos spalvų lietuvių tautinę vėliavą, iš karto po mitingo buvo sulaikytas, nuvežtas į milicijos skyrių ir apkaltintas „buržuazinės vėliavos iškėlimu“.

1988 m. vasarą L. Laurinskas pirmasis trispalvę viešai iškėlė ir Kaune vykusiame Sąjūdžio mitinge. Paradoksalu, tačiau pačių mitingo organizatorių jis buvo išvadintas provokatoriumi. Tačiau nebeužtvenksi upės bėgimo – jau rugpjūtį, minint 49-ąsias Molotovo-Ribentropo (sovietų ir nacių) pakto pasirašymo metines, šimtatūkstantinis mitingas Vingio parke bangavo trispalvių jūra, o tų pačių metų spalio 7 d. trispalvė laisvai suplevėsavo virš Gedimino pilies bokšto, po dviejų dienų, t. y. spalio 9 d., po pusės amžiaus pertraukos ji iškeliama virš Karo muziejaus bokšto Kaune. Ten ją iškėlė Kauno Sąjūdžio įgalioti būsimieji 1990 m. Kovo 11-osios akto signatarai Kazimieras Uoka ir Algirdas Patackas. Bokštas tris paras prieš tai buvo saugomas Sąjūdžio talkininkų – žaliaraiščių. Prieš iškeliant, vėliava buvo iškilmingai pašventinta, o naktį, baiminantis milicijos ar KGB veiksmų, slapta tų pačių žmonių nuimta, dalyvaujant miesto varpininkui, pakeista kita ir atiduota saugoti kardinolui Vincentui Sladkevičiui kartu su tai patvirtinančiu Kauno Sąjūdžio iniciatyvinės grupės aktu, pasirašytu Kauno klinikų garaže. Tai, beje, taip pat rodo, kad nebuvo saugu viešai rodytis su trispalve, nepaisant prasidėjusio Atgimimo.

Laimė, baimintasi neilgai. 1988 m. lapkričio 18 d., spaudžiant visuomenei, trispalvė buvo įteisinta tuometinės valdžios sprendimu ir tapo oficialiu simboliu. 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos piliečių referendumu priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurioje trispalvė įvardijama atkurtos nepriklausomos valstybės vėliava. Vėliavos spalvos (geltona, artima oranžinei, sodriai žalia ir raudona, artima purpurinei) atkurtos pagal nepriklausomos Lietuvos vėliavas, kurias išsaugojo muziejai ir pavieniai asmenys.

Geltona reiškia saulę, šviesą ir gerovę, žalia – gamtos grožį, laisvę ir viltį, o raudona – žemę, drąsą, už Tėvynę pralietą kraują. Retrospektyviai vertinant šimto metų mūsų Tėvynės ir trispalvės istoriją, visiškai suprantama, kodėl raudona spalva yra itin ryški.

◆ ◆ ◆

Lietuvos Respublikos Seimas, primindamas ir pagerbdamas K. Škirpos vadovaujamo Lietuvos savanorių būrio 1919 m. sausio 1 d. žygdarbį Gedimino pilies bokšte, 1997 m. liepos 3 d. sausio 1-ąją paskelbė Lietuvos vėliavos diena.

„Karo istorijoje žinomas principas – kieno vėliava, to ir tvirtovė! Tad Lietuvos vėliavos iškėlimas Gedimino kalne tarptautinai teisiniu požiūriu aiškiai parodė, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė“, – savo prisiminimuose rašė K. Škirpa. Šio drąsaus vyro, neprilygstamo patrioto, pirmojo Lietuvos savanorio Kazio Škirpos vardu pavadinta alėja, esanti Gedimino kalno papėdėje.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo, Kauno karo muziejaus, Genocido aukų nuotr.

Skelbta iš www.lzinios.lt