Keista, dažnam galbūt net įžeidu sulaukti pastabos, kad mūsų racionalius ir tvirtus pažiūrius į gyvenimą gali praturtinti pati iš pažiūros paprasčiausia, žaismingiausia literatūros forma – pasaka. Meno forma, kurioje besąlygiškai atsiduodama vaizduotei, vaikui ir suaugusiajam sužadina instinktą kurti laimingą bei sąžiningą gyvenimą.
Būtent tokia mintimi remiasi analitinė Bruno Bettelheimo knyga „Kodėl mums reikia stebuklo“, įtikinanti atokiai gulinčius pasakų rinkinius kilstelėti šalia aukščiausiose lentynose esančių garsių romanų, filosofijos ar poezijos knygų.
Daugiausia telkdamas dėmesį į tai, kokią įtaką pasakos daro žmogaus raidai, psichologas pažymi, kad šiuolaikinėje visuomenėje vaikas yra per grubiai ir per greitai kreipiamas į faktinį pasaulio suvokimą. Atrodo, ši knyga yra dar vienas bandymas paraginti atsigręžti į save, nes visi atsakymai į kylančius klausimus čia ir glūdi – mūsų keistuose, iškraipytuose, fantastiškuose pasauliuose.
Kiek griežtai kritikuodamas šiuolaikinę vaikų literatūrą ir vadovėlius autorius teigia, kad modernūs kūriniai nelavina mažamečio laisvojo mąstymo, taigi atima iš jo galimybę gilintis į tai, kas tuometiniame jo raidos tarpsnyje išties aktualu – dažnai visai kas kita, negu primetama suaugusiųjų. Kitaip nei dabar populiaru, loginių žinių farširavimas vaikystėje turi būti antraeilis, pirmenybę teikiant vaizduotės lavinimui. Taigi ne vadovėliai ar žinynai, o tradicinės pasakos turi būti vadinamos vaikų pradžiamoksliu. Bandydamas susivokti ir suprasti savo vietą pasaulyje vaikas intuityviai pajaučiamomis pasakomis randa kelią į savo atsakymus.
Besiformuojanti asmenybė, kuri gauna tik visuotinai priimtus, tikrovę atitinkančius atsakymus, negali suprasti, kad ir vidiniame pasaulyje esanti tikrovė yra teisinga. Ją slopinant ir užgožiant tik racionaliomis mintimis, ilgainiui pasirodo, kad konkretūs, visuomet tikslūs atsakymai nepateikia paaiškinimo, kaip reikėtų susitvarkyti su kilusiomis nesėkmėmis ir vidiniu chaosu.
Autoriaus teigimu, netikėjimas stebuklu bent jau tam tikrame raidos tarpsnyje vėliau gali atsiliepti kaip skaudi netektis. Bandydamas kompensuoti vaikystėje nepatirto stebuklo džiaugsmą, dažnas pasineria į, sakytume, suaugėliškas pasakas – svaigalus, magiją, astrologiją ir t. t. Blogesniu atveju žmogus, bijodamas, kad jo kartais piktos ar neatitinkančios standartų fantazijos (aplankančios visus be išimties) yra išskirtinės, užsisklendžia ir savo vidinę savastį laiko užkonservuotą sau.
Tokių fantazijų neigimas ir bandymas jas užmaskuoti kelia grėsmę jas dar labiau suvešinti. Tam, kad jos neužvaldytų besivystančio proto, reikia ne ignoruoti ir apsimesti, kad jų nėra, o leisti joms išsiveržti – vaikas turi suprasti, kad fantazuoti (galbūt kartais žiauriai) yra labai žmogiška. Girdėdamas sekamas žiaurumų pilnas pasakas, vaikas supras, kad tokie vaizduotės vaisiai yra pripažįstami, tačiau jiems suteikiama aiški apibrėžtis – negatyvus elgesys nėra tinkamas, besielgiantieji žiauriai visuomet sulauks atpildo, o sąžiningieji ir kovojantieji už teisybę gyvens ilgai ir laimingai.
Skaitant autoriaus pateiktas garsiausių pasakų analizes į galvą ateina taip dažnai šiais laikais reiškiami jaunų tėvų priekaištai, esą tradicinių pasakų, kuriose dažnai žudoma, keršijama, maištaujama, turinys yra per žiaurus ir jaunam, ir brandžiam protui. Tokia nekonstruktyvi kritika knygoje netiesiogiai atremiama daugybe paaiškinimų, leidžiančių suvokti, kaip svarbu vaikui rodyti nevienpusišką pasaulį, t. y. ne vien šviesiąją gyvenimo pusę.
Paprasčiausiai todėl, kad taip nėra. Tėvai, bandydami vaiką apsaugoti nuo pasakose teikiamų žiaurių vaizdinių, tikriausiai tikisi, kad vaikas pats susipras ir gebės atskirti gera nuo bloga. Deja, yra kitaip – kaip ir suaugusieji, vaikai turi polinkį elgtis netinkamai (agresyviai, savanaudiškai, kerštingai ir t. t.). Tačiau gyventi reiškia neišvengiamumą patirti ne tik nuostabius nuotykius, bet ir nuopuolius.
Pasakos moko vaikus suprasti, kad sėkmė anksčiau ar vėliau aplankys, jeigu jie, kaip ir pasakų herojai, bandys ir kovos daugybę kartų – tikėjimas stebuklu padeda tikėti savimi. Brandindami savo asmenybes vaikai ieško sau suprantamų pavyzdžių, kokius pasakos ir pateikia. Personažai, aiškiai suskirstyti į geruosius ir bloguosius, gerųjų kova ir pergalė prieš bloguosius suteikia aiškų, paprastą apibendrinimą, o simbolinės prasmės ir susitapatinimas su jomis pasakose vaikui prieinamesnės nei bet kuriuose kituose meno kūriniuose.
Stebuklinės pasakos – tai vaizduotės simbolių kalba, rodanti kelią iš sielos sumaišties į santarvę. Kaip ir visi iš pirmo žvilgsnio paprasti dalykai, pasakos slepia dažnai tik vaikams nujaučiamas prasmes. Galbūt dėl to, kad pernelyg smarkiai norime vaizduotis visažiniai, užuot pasinėrę į daug artimesnį, suprantamesnį vaizduotės pasaulį?
Juk dar tebesant gyvam Hansui Christianui Andersenui buvo pastatytas paminklas, kuriame jis vaizduojamas skaitantis pasaką būriui vaikų. Sakoma, kad žymiausias pasakininkas labai supyko: pasakas jis rašęs ne tik vaikams. Stebuklo reikia visiems.
