Žmogus ėjo toliau, jau paliko savo gimtuosius namus ir ganyklą, kurioj lakstė Jūra. Ganyklos dabar nebebuvo, nebuvo jo namų, daržinės, prie kurios galo ankstyvą pavasarį šaldavo širdis iš laimės, kai ant lentos atbrailos pamatydavo tupinčią katę ir kylant į viršų mirgančią šilumą. Pastovėdamas vidury tylių laukų, žmogus traukė toliau, kur žinojo tekant upę ir blizgant gelžkelį. Nakties ramybė, neapsakoma tyla kiek baugino; buvo neramu, kad čia, jau toli nuo buvusių jo namų, po kojomis dunksėjo lyg ir svetima žemė, bedvasė, gal čia niekada nieko ir nebuvo, tiktai miglota prisiminimų linija, kai vaikas žvelgdavo pro langą į tą pusę ir kai rodydavosi, kad tenai, toli, yra jo pažadėtoji žemė.(1)
Pradėdama svarstyti savo santykį su Apučio kūryba visiškai neatsitiktinai cituoju novelės Troboj prie upės ištrauką. Ji perteikia ne tik veikėjo, bet ir mano pačios prisirišimą prie gimtųjų namų. Būtent gimtinės, kaimo, gamtos paveikslas rašytojo tekstuose paskatino mane pažvelgti į Apučio kūrybą iš naujo.
Mano pažintis su Juozo Apučio kūryba skaičiuoja jau kone dešimtį metų. Tačiau pirmasis prisilietimas prie rašytojo tekstų, tenka pripažinti, nebuvo labai malonus. Toji skaityta novelė, nulėmusi mano santykį su Apučiu – Šūvis po Marazyno ąžuolu. Tą kartą pagalvojau – na ir kiek galima rašyti apie tuos vargšus šuniukus, užtenka Biliūno Brisiaus…Kaip ir daugeliui paauglių, Apučio tekstai man atrodė svetimi. Kadangi gimiau nepriklausomoje Lietuvoje, sovietmečiu susiklosčiusių antivertybių, degraduojančio kaimo žmogaus pasaulis man atrodė svetimas ir atgrasus. Skaitomuose kūriniuose norėjau matyti moraliai nesugedusius ir ryžtingus veikėjus.
Taigi vienas tekstas, ne laiku pakliuvęs į mano rankas, suformavo štai tokį santykį su Apučio kūryba. Tačiau artimiau susipažinusi su kitais rašytojo tekstais drąsiai galiu teigti, kad santykis su Apučio kūryba pakito. Gyvenimiška patirtis keičia požiūrį, formuoja naujas vertybes, tad šiandien, paradoksalu, tačiau Apučio veikėjų paveiksluose atpažįstu save. Ir tikriausiai kiekvienas, bent maža dalele prisilietęs prie rašytojo kūrybos, taip pat veikėjus mato tarsi žvelgdami į veidrodį.
Apučio kūryboje pastebiu ne tik savo asmeninį santykį su veikėjais, bet ir paties autoriaus panašumą į jo sukurtus personažus – jie keliaujantys, kaip ir pats Aputis. Iš tiesų rašytojo gyvenime netrūko kelionių: gimęs Raseinių rajone, studijavęs Vilniuje, o nuo 1972-ųjų gyvenęs ir kūręs etnografiniame Zervynų kaime, Varėnos rajone, autorius atskleidžia savo tekstų autobiografiškumą. Apučio tekstai kupini gimtinės, artimų žmonių pasaulėvaizdžio aprašymų, kelionės motyvų, kurie išryškėja net tekstų rinkinių pavadinimuose: Keleivio novelės, Vieškelyje džipai, Sugrįžimas vakarėjančiais laukais, Smėlynuose negalima sustoti, Horizonte bėga šernai. Kelionės motyvai matyti ir atskirų novelių pavadinimuose: Taku į Vaciaus kiemą, Ratu palei ežerus, Tylėdami važiavo greitai ir t. t.
Cituotoje ištraukoje Aputis subtiliai aprašo keliaujančio veikėjo nuojautą apie kažką pažįstamo ir artimo: po kojomis dunksėjo lyg ir svetima žemė, bedvasė, gal čia niekada nieko ir nebuvo, tiktai miglota prisiminimų linija, kai vaikas žvelgdavo pro langą į tą pusę ir kai rodydavosi, kad tenai, toli, yra jo pažadėtoji žemė. Veikėjas sugrįžta į savo pirmuosius namus, to nežinodamas, todėl ir toji svetima žemė tarsi prisiminimų linija. Ir čia vėlei atpažįstu save. Vaikystėje vos vos pažintas Kaunas, aplankant jį reprezentuojančius objektus: Laisvės alėją, Zoologijos sodą, Žaliakalnio funikulierių, Tado Ivanausko zoologijos bei Velnių muziejus, atgijo po daugelio metų, kai atvykau į Kauną studijuoti. Ilgą laiką svetimoje žemėje patirti įspūdžiai atgydavo tik prisiminimuose, o dabar kasdien tenka vaikščioti Laisvės alėjoje.
Neretai Apučio veikėjai keliauja iš kaimo į miestą: Jam gera, kad pažįsta visus tuos kaimo žmones, kad žino, kur kiekvienas išėjęs ir ką veikia, net ką mano ar žada manyti, kad ir jie apie Vincą Milašių žino beveik viską ir kad vakare sugrįžę šnekės, jog Vinculis išvažiavo į Vilnių, – ir tas bendrumo pajautimas palengvina Milašiui atsisveikinti su kaimu ir namais.(2) Visose Apučio novelėse atsisveikinimas su namais yra skaudus.
Toks skaudus atsisveikinimas tampa dažnu Apučio novelių bruožu: Tai buvo gana liūdnas atsakymas. Kai ką turbūt aiškiai suprato ir ji pati: kad nebegalima išvažiavus sugrįžti taip pat; kad ji jau niekada nebebus tokia pati nei ant kalvelės, kur auga žemuogės ir kartais prisirpsta avietės, nei gaivioje užtvankoje, nors šita erčia ir trauks ją metams bėgant galbūt vis labiau ir labiau, tačiau kiekvienas toks sugrįžimas reikš sugrįžimą tik į praeitį – prie violetinių dobilų, prie užtvankos akmens, prie kalakutžolių kieme, nes tų dalykų gyvenime jau niekada jai nebebus.(3). Taigi rašytojo kūryboje kelionė – ne tik judėjimas, bet ir žmogaus gyvenimo metafora. Žmogus keliauja pirmyn ir tik prisiminimais sugrįžta į tas vietas, tuos laikus, kada buvo gera. Net ir fiziškai sugrįžus į tam tikrą vietą, ji bus pasikeitusi: iškirsti ar naujai užaugę medžiai, nugriauti ar pastatyti namai, kiti žmonės, kurių nepažįsti…
Kiekvienąsyk, važiuodama autobusu į Kauną, galvoju apie paliekamus namus, šeimą. Mintyse gyvenu ta grįžimo namo akimirka. Kiekvienas atsisveikinimas tampa kelionės pradžia, o kiekviena kelionė vis labiau atitolina nuo tėviškės. Lieka nepastebėti tėvų darbai, gamtos pokyčiai. Retoriškai savęs klausiu, kur aš keliauju, kaip tai daro pasakotojas Apučio novelėje Arklio akyse: Kur jis ėjo? Tai turbūt jo paties klausimas, kai jis ėmė žiūrėti į vakaro horizontą, graudžiai paraudusį ir vėsų. Suklusęs jis girdėjo, kaip to paties klausia ne tik jis, bet ir kiti, kurių jis nematė, bet suvokė juos esant.(4) Tiek į mano, tiek į novelėje iškeltą klausimą nėra aiškaus atsakymo. Ir šį klausimą nuolat užmirštu, o gal paslepiu giliai pasąmonėje, kol šis vėl išnyra priešais akis, paliekant namus.
Tokia žmogaus prigimtis – judėti. Ir šis judėjimas apima kur kas daugiau nei kelionę iš taško A į tašką B. Tiek kalbant apie Apučio keliaujančius veikėjus, tiek apie kiekvieno iš mūsų kelionę. Tai, Petro Bražėno žodžiais tariant, „nei standartiška, nei monotoniška“ kelionė – „keliauja žmonės, kasdieninių buitinių poreikių verčiami, keliauja pagauti romantinio polėkio, keliauja gimtinės nostalgijos vedami, keliauja paprasčiausiai vienatvės ir susikaupimo išsiilgę, keliauja istorinių aplinkybių prispirti .“(5) Taigi ir aš versdama puslapius keliauju subtiliai psichologizuotų veikėjų, lyrinės pasaulėjautos ir gamtos vaizdų kupinomis novelėmis.
Prisimindama savo pirmąją pažintį su rašytojo kūryba šypsausi. Vienas šūvis po ąžuolu taip sužeidė mane, jog ilgam laikui Aputį ištryniau iš atminties. O prisimindama novelę Autorius ieško išeities imu garsiai kvatoti. Kaip aš tą lemtingą dieną, kai į mano rankas papuolė Šūvis po Marazyno ąžuolu, ieškojau išeities… O štai dabar, sugrįžusi prie Apučio tekstų, bandau iš naujo jį pažinti. Ir šį kartą pažintis kur kas labiau nusisekusi.
Aputis savo gyvenimo kelionę baigė 2010-ųjų vasarį. Šių metų birželio 8-ąją rašytojui sukaktų 80 metų. Tačiau autoriaus kelionė prasminga: rašytojui skirta ne viena literatūros premija, 2005-aisiais – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Šie apdovanojimai patvirtina Apučio kūrybos indėlį ir literatūrinės kelionės prasmingumą šiuolaikinei mūsų kultūrai. Tačiau ne premijos man leido suprasti Apučio kūrybos reikšmę dabartinės lietuvių literatūros kontekste, o tik asmeninė patirtis. Skausminga pirmoji pažintis tapo akstinu pradėti kelionę nuo pradžių: paimti į rankas Apučio tekstus ir atrasti sau svarbių dalykų. Telieka pasvajoti: o kad visos pradėtos kelionės nesibaigtų…
1 Aputis J. 1977: Sugrįžimas vakarėjančiais laukais. Vilnius: Vaga, p. 57.
2 Aputis J. 1986: Gegužė ant nulūžusio beržo. Vilnius: Vaga, p. 316.
5 Bražėnas P. 2007: Juozo Apučio kūryba. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, p. 222.
