Vasario 21-osios kalendoriaus lapelyje įrašyta: „Tarptautinė gimtosios kalbos diena“. Tuo raginama rūpintis, globoti, puoselėti ir tas mažesniųjų tautų kalbas, kurios nėra naudojamos bendravimui tarp valstybių, neįrašomos kaip tarptautinių konferencijų ar renginių kalbos. Ši diena paskirta priminti, kad globalėjančiame pasaulyje kalbų skaičius nuolat mažėja. Tai skaudūs praradimai – juk kiekviena kalba yra visos žmonijos dvasinis turtas.
Kalba yra mąstančiojo žmogaus Homo sapiens požymis. Kaip ji atsirado – didžioji paslaptis. Viena aišku, kad lenkčiomis ėjo mintis ir žodis. Tik sunku atspėti, kaip buvo nukalami pirmieji žodžiai: ar iš pavojaus šūksnių, ar iš perspėjimų? O gal iš jaustukų, gal iš gamtos garsų pamėgdžiojimo? Neaišku ir ką jie reiškė: daiktą ar veiksmą?
Vokiečių mokslininkas Vilhelmas von Humboltas, beje, labai palankus lietuvių kultūrai, manė, kad kalba atsirado tarsi koks techninis išradimas. Staiga vienam pirmykščiam individui toptelėjo į galvą, kad garsinį signalą galima atsieti nuo to, kas vyksta dabar, ir pavartoti nusakant praeitį ar ateitį. Tik nežinia, ar tai įvyko vienoje kurioje bendruomenėje, ar daugelyje stovyklaviečių. Kitaip tariant, iš kur ta gausybė kalbų, ar tikrai iš Babelio bokšto statybos? Kaip ten bebūtų, bet Vydūno eilėmis: „Sukilo Žodis iš tylos gelmių, galingai suskambėjo plėsdamas sau bekraštį skritulį buvimui.
Žmogų į priekį gena proto smalsumas, siekis pažinti gamtą ir patį save; taip pat ir noras turėti visokių gėrybių, turtų. Tuo jis skiriasi kaip biologinė esybė nuo gyvūnijos pasaulio. Dieviškoji žmogaus prigimtis išreiškiama jausmais, sielos virpesiais, kurie irgi nusakomi žodžiais, išrašomi šventraščiuose.
Ištobulinus kalbą galima perduoti ateinančioms kartoms sukauptą patirtį. Dar tvirčiau tai padaroma raštu. Išbraižęs ženklą – ideogramą, žmogus jau sąmoningai paliko žinią – savąsias mintis – ateičiai. Taip buvo kuriama žmonijos kultūra ir civilizacija. Rašto atsiradimas – riba tarp žmonijos proistorės ir istorijos. Įvyko tai maždaug 3500 metais prieš Kristaus gimimą Mažojoje Azijoje.
Lietuvių tautai labai svarbi data yra 1547-ieji – tai pirmosios lietuviškos knygos – M. Mažvydo „Katekizmo“ – leidybos metai. Kaip puiku, kad, pažymint šią 470-ies metų sukaktį, išleistas faksimilinis „Katekizmas“; pirmąja lietuviška knyga dabar galėsime papuošti savo namų bibliotekas.
Kiek gi šiandien pasaulyje yra kalbų? Daug daugiau nei valstybių. Mokslininkai nesutaria dėl tikslaus jų skaičiaus, nes kartais sunku atskirti tarmę nuo savarankiškos kalbos. Sakoma: apie 3–5 tūkstančius. O praeityje būta apie 10 tūkstančių, kai kurios išnyko kartu su gentimis, tautomis. Štai net keleto šimtų kalbų būta Naujosios Gvinėjos salos džiunglėse.
Daugiausia žmonių šiandien bendrauja kinų kalba (per 900 milijonų, kas šeštas Žemės gyventojas, ir dar 77 mln. – šios kalbos „vu“ atmaina). 322 milijonai kalba angliškai, 270 mln. – ispaniškai, 190 – bengalų kalba, hindi – virš 185 mln., portugališkai – 170 mln., tiek pat rusų kalbą laiko gimtąja; 125 mln. – japoniškai, vokiškai kalba apie 100 mln. Išvardytosios – dešimt didžiausių pasaulio kalbų. Septynios iš paminėtųjų priklauso indoeuropietiškąjai kalbų šeimai. Kaip ir trijų milijonų mūsiškė; kartu su latviais esame baltų šakos, vienos iš archajiškiausių toje šeimoje.
Šie metai Seimo nutarimu paskelbti Lietuvių kalbos kultūros metais. Tad pakalbėkime apie gimtosios kalbos žodžius, juk mintys tik per juos ateina… Dar XIX a. antrojoje pusėje atrodė, kad baltų tautų laukia liūdnas likimas.
Todėl 1880 m. Tilžėje susibūrė Lietuvių literatūrinė draugija, kad paskubintų bemirštančios tautos kalbos ir raštijos paminklų tyrinėjimus. Draugijos veikloje dalyvavo žymiausi to meto kalbininkai baltistai – Janas Boduenas de Kurtenė, Augustas Leskynas, Filipas Fortunatovas, Ferdinandas de Sosiūras, Georgas Neselmanas, Adalbertas Becenbergeris. Bet ne jų, o Lietuvos šviesuolių, tautos žadintojų pastangomis ir ypač energinga dr. Jono Basanavičiaus veikla lietuvių kalba buvo iškelta iš šiaudinių pastogių į valstybinės rangą.
Dvidešimties tomų lietuvių kalbos žodyne yra 3 milijonai šaknų ir 8 milijonai prasmių – ganėtinai visiems gyvenimo atvejams, visiems pasaulio reiškiniams nusakyti ir aprašyti. Iš ten esamų žodžių galima lengvai sudaryti naujus toms sąvokoms ir daiktams, kuriuos pagimdo mūsų laikmetis. Tarkime, kompiuterio komandoms ar gamtos bei tiksliųjų mokslų terminams. Juk dažnas tik iš didelio noro sublizgėti mokytumu vartoja tarptautinius žodžius… Žodingumu mūsų gimtoji primena lietuviškosios gamtos įvairovę.
Nemažai priežodžių ir patarlių apie kalbą ir žodžius esama tautosakos lobyne: „Kokia galva, tokia ir kalba“; „Nuo žmonių kalbų ir po puodu nepasislėpsi“; „Piktas žodis vėju per pasaulį lekia“; „Dešimt žodžių pagalvok, vieną pasakyk“; „Kad Jūsų žodelis Dievo auselėn“; „Žodis skriaudžia, žodis ir glaudžia“…
Bet vienu aspektu lietuvių kalba yra skurdi. Apie tai kalbėjo Adomas Mickevičius Paryžiuje 1843 m. skaitydamas paskaitą „Apie lietuvių tautą“: „Dera pažymėti vieną išskirtinę ypatybę, už kurią lietuviai nusipelno ypatingos pagarbos. Milžiniškuose jų liaudies dainų rinkiniuose nerasi nė vienos ne tik kad vulgarios, bet net nepadorios ar pernelyg laisvos. Ši kalba nepažįsta netgi storžieviškų arba šlykščių posakių. Turinti kažką iš pakilios, sakralinės žynių kalbos, ši kalba atmeta tuos posakius, o juos atstoja atitinkami slavų žodžiai, kurių nevartoja padori lietuvių šeima.“
Ką čia bepridurti prie poeto pastebėjimų… Telieka skurdi mūsiškė kalba toje vienoje srityje!
Kalbos apie kalbą pabaigai pritiktų poeto Kazio Bradūno, kurio 100 metų gimimo sukaktis neseniai paminėta Valdovų rūmuose, posmeliai:
Mintis ateina kaip Dievas
Ir įsikūnija žmoguje.
Ir tu esi jau ne vienas
Nei žemėje, nei danguje.
Raidė gimsta kaip Apreiškimas.
Eilėraštis – jos lopšys.
Viskas buvo šventas laukimas,
Kurį ranka užrašys.
