Il­gai­niui to­kių ir pa­na­šių po­sa­kių su­si­kau­pė iš­ti­si klo­dai. Su­ku­ria ir į pa­sau­lį pa­lei­džia aš­tria­lie­žu­viai, pa­sta­buo­liai, sta­čio­kai, links­muo­liai ar liau­dies fi­lo­so­fai. Kam iš­gir­du­siam pa­ti­ko, tas ne­už­mirš­ta, kar­to­ja, to­liau per­duo­da, dar nuo sa­vęs ką pri­dė­jęs, pa­to­bu­li­nęs.

Čia nei pa­tar­lės, nei prie­žo­džiai, o tam ti­kri si­tua­ci­niai po­sa­kiai, ban­do­mi iš­skir­ti į at­ski­rą smul­kio­sios tau­to­sa­kos žan­rą. Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ir tau­to­sa­kos ins­ti­tu­tas iš­lei­do ver­tin­gą kny­gą: „Vil­ką mi­nim, vil­kas čia. Lie­tu­vių si­tua­ci­niai po­sa­kiai“. „Ji tu­rė­tų bū­ti ir Die­vui žva­kė, ir vel­niui šakė, – sa­ko šį lei­di­nį drau­ge su Ra­sa Ka­šė­tie­ne par­en­gu­si Li­li­ja Ku­dir­kie­nė. – Su­ma­ny­ta kaip ne­aka­de­miš­ka sma­gių folk­lo­ro mar­gi­na­li­jų kny­ga vi­suo­me­nei, ji vis dėl­to ape­liuo­ja ir į spe­cia­lis­tus par­emio­lo­gus.“ Pa­sak moks­li­nin­kės, skai­ty­ti šią kny­gą ga­li­ma ir iš vi­du­rio. Ga­li­ma vers­ti pus­la­pius į prie­kį ar­ba at­gal ir ran­kio­ti vien po­sa­kius – jie iš­skir­ti šrif­tu. Jei kas ži­no, ko­kio po­bū­džio po­sa­kių no­rė­tų: apie ne­de­ra­mą el­ge­sį tro­bo­je, knar­ki­mą ar per di­de­lį iš­ran­ku­mą, – te­gu žiū­ri į Tu­ri­nį kny­gos pra­džio­je.

Dr. L. Ku­dir­kie­nė pri­si­pa­žįs­ta tu­rin­ti slap­tą vil­tį, kad bus skai­to­mi ir tarp po­sa­kių įtarps­ty­ti pri­sta­to­mie­ji teks­te­liai, pa­grin­džian­tys pa­tei­kia­mo po­sa­kio mo­ty­va­ci­ją, su­sie­jan­tys po­sa­kius su pa­pro­čiais, bu­vu­siais ti­kė­ji­mais ir pa­na­šiai. Su šia moks­li­nin­ke, vie­na aka­de­mi­nio lei­di­nio „Lie­tu­vių pa­tar­lės ir prie­žo­džiai“ ren­gė­jų, Lie­tu­vos moks­lo pre­mi­jos laureate Li­li­ja Kudirkiene, „Lie­tu­vos ži­nių“ ko­res­pon­den­tas kal­bė­jo­si ne vien apie pa­tar­les ir folk­lo­ris­ti­ką. Ta­čiau pir­miau­sia – apie tai.

Kal­nas medžiagos

– O kaip lo­by­nas – pa­tar­ly­nas „Lie­tu­vių pa­tar­lės ir prie­žo­džiai“? Iš­ėjo du to­mai. Ki­tų vi­suo­me­nė lau­kia ne­kan­trau­da­ma.

– Iš ša­lies ma­to­ma tik tai, kas jau iš­leis­ta, o ren­gi­mo pro­ce­sas vi­sas „po le­du“. Taip, pri­pa­žįs­tu, iš­ėjus pa­tar­ly­no (LPP) an­tram to­mui, nu­spren­dė­me sa­ve pre­mi­juo­ti ne­sun­kiu sma­giu dar­be­liu – par­eng­ti lei­di­nė­lį vi­suo­me­nei iš pri­si­kau­pu­sių tra­di­ci­nių po­sa­kių, ku­rių „nė­ra kur dė­ti“, nes jie nei pa­tar­lės, nei ti­kri prie­žo­džiai, ne vi­sa­da ir „juo­ka­vi­mai“ ir t. t. (Tie­sa, į LPP jų vie­nas ki­tas yra įtrauk­tas, ir to­liau bus bent kiek de­da­ma). Tai tu­rė­jo bū­ti ir tam ti­kras at­si­lie­pi­mas į ant mū­sų gal­vų užg­riu­vu­sius prie­kaiš­tus po LPP II to­mo pri­sta­ty­mo Kny­gų mu­gė­je – kad ins­ti­tu­tas už­si­da­ręs sa­vo „dramb­lio kau­lo bokš­te“ ir ren­gia sau aka­de­mi­nius lei­di­nius, į ku­riuos vien pa­žvel­gus vi­suo­me­nę nu­pur­to, kad ins­ti­tu­tui ne­rū­pi gy­vo­ji kal­bos pra­kti­ka, ne­rū­pi, kad jau­ni­mas su­ka į SMS ži­nu­čių pa­vyz­džio sti­lis­ti­ką… Bet šis dar­bas – šis „Vil­kas“ – par­ei­ka­la­vo ir lai­ko, dau­giau, ne­gu at­ro­dė iš pra­džių. Me­džia­gos pri­si­rin­kom kal­ną, rei­kė­jo ją sis­te­min­ti, rei­kė­jo for­muo­ti lei­di­nio struk­tū­rą ir t. t. Ta­čiau „po le­du“ bu­vo ren­gia­mas ir LPP III to­mas (K-M), teks­to pir­mi­nis va­rian­tas jau par­ašy­tas vi­sas; ta­čiau tai ko­lek­ty­vi­nis dar­bas, kiek­vie­na ren­gė­ja ra­šė sa­vo da­lį, da­bar rei­kia skru­pu­lin­gai ti­krin­ti, kad vi­sur bū­tų iš­lai­ky­tas tas pats pa­tei­ki­mo mo­de­lis. Kiek ži­nau, re­da­ga­vi­mas yra pra­dė­tas. Jau me­tai ofi­cia­liai ne­be­dir­bu ins­ti­tu­te, tik šiaip kai ka­da pa­si­mai­šau.

– Ko­kie jū­sų mėgs­ta­mi prie­žo­džiai, pa­tar­lės? Ką at­si­ne­šėt iš na­mų, ką įsi­dė­mė­jot iš kar­to­te­kų?

–Mėgs­tu pa­tar­les, tik pa­ti šne­kė­da­ma tram­dau­si, sten­giuo­si jo­mis ne­pikt­nau­džiau­ti. Iš na­mų at­si­ne­šiau ne per dau­giau­sia, ma­no na­mų ap­lin­ka bu­vo ga­na nuo­sai­ki ir šiuo at­žvil­giu (kaip ir kai ku­riais ki­tais); vis dėl­to iš ma­mos per ke­le­tą me­tų už­ra­šiau pa­tar­lių bei prie­žo­džių šim­tą ki­tą, vė­liau ji ir pa­ti ką at­si­mi­nu­si už­ra­šy­da­vo. Bet ma­no au­sys bu­vo ir te­bė­ra pa­tar­lėms at­vi­ros, daug įsi­dė­mė­jau iš žmo­nių šne­kos, iš pers­kai­ty­tų kny­gų, iš ra­di­jo / te­le­vi­zi­jos, bet, ži­no­ma, dau­giau­sia – iš ins­ti­tu­to kar­to­te­kos, rin­ki­nių ir lei­di­nių.

– Iš „Va­gos“ lei­dyk­los nu­ėjo­te į moks­lą, į folk­lo­rą. Dės­nin­gas po­sū­kis ar at­si­tik­ti­nu­mas?

– Iš ša­lies gal tai ir at­ro­do at­si­tik­ti­nu­mas: pra­dir­bo dvi­de­šimt me­tų re­dak­to­re, pe­rė­jo į Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ir tau­to­sa­kos ins­ti­tu­tą ir pa­si­da­rė tau­to­sa­ki­nin­kė. O man vi­sa tai nuo­sek­lu, vi­si ma­no dirb­ti dar­bai nau­din­gi pa­sta­ra­jam: pir­muo­sius ket­ve­rius me­tus dir­bau Kraš­to­ty­ros drau­gi­jo­je, va­ži­nė­jau į eks­pe­di­ci­jas, re­da­ga­vau „Kraš­to­ty­ros“ lei­di­nį. „Va­go­je“, be ki­tų da­ly­kų, te­ko re­da­guo­ti kraš­to­ty­ros eks­pe­di­ci­jų lei­di­nius, Lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros ins­ti­tu­to (ta­da taip va­di­no­si) kai ku­riuos lei­di­nius, taip pat ir gar­bio­jo Ka­zio Gri­go par­eng­tas par­emio­lo­gi­nes kny­gas. Dar­bą „Va­go­je“ bu­vau per­trau­ku­si as­pi­ran­tū­ros me­tais, ap­gy­niau di­ser­ta­ci­ją iš fra­zeo­lo­gi­jos. O nuo fra­zeo­lo­giz­mo – per prie­žo­dį – į pa­tar­lę ne­be­to­li, tai es­min­gai su­si­ję. K. Gri­go dar­bai la­bai ma­ne su­do­mi­no, net bu­vau pa­sa­kiu­si, jog ei­čiau pas jį la­bo­ran­te. Po ke­le­rių me­tų jis ma­ne ir pri­kal­bė­jo pe­rei­ti į ins­ti­tu­tą, ar­čiau pa­tar­lių.

Da­bar ar­ba nie­ka­da!

– Ku­ris dar­bas la­biau ne­dė­kin­gas – re­dak­to­rės ar moks­li­nin­kės par­emio­lo­gės?

– Lei­dyk­los re­dak­to­rė dau­ge­liu at­ve­jų yra au­to­riaus ar ver­tė­jo „tar­nai­tė“, tuo vie­nas ki­tas au­to­rius yra ir kiek pikt­nau­džia­vęs. Re­dak­to­rius no­ri ne­no­ri tu­rė­jo bū­ti ideo­lo­gi­niu lei­dyk­los įran­kiu (la­biau ar men­kiau – tai nuo as­me­ny­bės tvir­tu­mo, nuo stu­bu­ro pri­klau­sė), – bu­vo to­kie lai­kai. Bet re­dak­to­rės dar­bas man la­bai daug da­vė ži­nių, pra­plė­tė aki­ra­tį, ug­dė – ir pa­sau­lė­žiū­ros po­žiū­riu, ir pro­fe­siš­kai. Ins­ti­tu­te pra­dė­jau dirb­ti 1994 me­tais, tai­gi jau ki­tais lai­kais. Už­tat su­nku ly­gin­ti. Bet ir dar­bo ob­jek­tas čia bu­vo tai, kas be iš­ly­gų do­mi­no, bu­vo pa­trauk­lu (re­gis, į tai ir ėjau vi­są sa­vo „dar­bi­nį“ gy­ve­ni­mą). Dar vie­nas svar­bus da­ly­kas – ins­ti­tu­tas su­tei­kė ga­li­my­bę, tei­sin­giau, ska­ti­no pub­li­kuo­tis – ra­šy­ti straips­nius tau­to­sa­kos te­mo­mis, tam yra ir spe­cia­lus lei­di­nys – „Tau­to­sa­kos dar­bai“. Gy­ve­nant ir dir­bant folk­lo­ri­nė­je bei folk­lo­ris­ti­nė­je ap­lin­ko­je, ky­la įvai­rių min­čių ir idė­jų, vi­sa­da bu­vo pa­ska­ta, jas tin­ka­mai su­for­mu­la­vus, per šį so­li­dų žur­na­lą iš­leis­ti į vie­šu­mą. Ši ga­li­my­bė il­gai­niui at­ro­dė vis la­biau bran­gin­ti­na. Dvi­de­šimt dar­bo ins­ti­tu­te me­tų bu­vo la­bai trum­pi.

– Bet nuo re­da­ga­vi­mo ne­at­si­ri­bo­jo­te, štai ne­se­niai su­re­da­ga­vo­te Ma­ros Za­ly­tės ro­ma­no „Pen­ki pirš­tai“ ver­ti­mą. Kaip įver­ti­no­te kū­ri­nį?

– Na, su­re­da­guo­ti šį tą ten­ka, dau­giau­sia tai ver­ti­mai iš lat­vių kal­bos. Tai­gi ir M. Za­ly­tės ro­ma­nas (ver­tė Eri­ka Drun­gy­tė). No­ri­si, kad jis Lie­tu­vo­je bū­tų skai­to­mas. Tik te­gul ne­suk­lys­ta ke­ti­nan­tys jį skai­ty­ti – tai ne vai­kų li­te­ra­tū­ra. Ir ne apie vai­kus. Tai svar­bi kny­ga apie gy­ve­ni­mą po­ka­rio Lat­vi­jos kai­me (taip pat, kaip ir Lie­tu­vos). Tik kny­ga ki­to­kia, ki­taip par­ašy­ta. Nė­ra čia įpras­to šios te­ma­ti­kos li­te­ra­tū­rai dra­ma­tiz­mo ir kan­čios vaiz­da­vi­mo, nė­ra kal­ti­ni­mo nei smer­ki­mo. Nes vis­kas ma­to­ma vai­ko aki­mis, pa­tei­kia­ma jo po­žiū­riu: vai­kas ne­ga­li ap­rėp­ti vi­su­mos, su­vok­ti prie­žas­ti­nio ry­šio, jis iš de­ta­lių dė­lio­ja sa­vaip kons­truo­ja­mą mo­zai­ką ir taip at­sklei­džia­mas ano me­to gy­ve­ni­mo tra­giš­kas ab­sur­diš­ku­mas.

M. Za­ly­tė yra sa­kiu­si, jog jai įdo­mu, kas de­da­si žmo­gaus vi­du­je, kai jis jau yra pa­sie­kęs tai, ko sie­kė. „Pen­kiais pirš­tais“ iš da­lies tai rea­li­zuo­ja­ma, bet tik iš da­lies, nes tai, kas pa­siek­ta, čia pa­si­ro­dė esą vi­sai kas ki­ta, ne­gu kad bu­vo sva­jo­ta, il­gė­ta­si ir siek­ta. Rea­ly­bė su­ke­lia dve­jo­pą reak­ci­ją: kam nu­si­vy­li­mą, pyk­tį, ne­vil­tį, kam – iš­ti­ki­my­bę (la­biau spon­ta­niš­ką nei są­mo­nin­gą) ir be­są­ly­giš­ką mei­lę, mo­kė­ji­mą vi­sur įžvelg­ti ap­lin­kos pa­lan­ku­mo ženk­lus. Su­tvir­ti­na mei­lę ir at­si­da­vi­mą tė­vy­nei, kad ir ko­kia ji yra.

Ta­čiau mus pa­sie­ku­si kny­ga – dar tik pir­mo­ji da­lis. Lau­ki­me.

– Šis tas iš lat­vių li­te­ra­tū­ros vis dėl­to mus pa­sie­kia – ver­ti­mais. Ką gal­būt ka­dai­se no­rė­jo­te vers­ti jūs ir ne­ga­lė­jo­te (ne­bu­vo lei­dė­jų ar pan.)?

– Taip, vers­ti no­rė­jau ir te­be­no­riu . Da­bar – ar­ba jau nie­ka­da! Bet ne­sa­ky­siu, ką, nes ga­li už slenks­čio klau­sy­tis Ne­lai­mė ar Ne­sėk­mė, ir vėl vis­ką su­ga­din­ti. Yra vie­nas lat­vių kla­si­kos ro­ma­nas. Jei pa­vyk­tų, dau­giau nie­ko ir ne­rei­kė­tų. Esu įpu­sė­ju­si sa­vo am­žiaus aš­tun­tą de­šim­tį.

Iš stu­den­tiš­ko port­fe­lio

– Perž­vel­kim iš­leis­tus jū­sų ver­ti­mus iš lat­vių kal­bos. Il­zės Ind­ra­nės „Ke­pu­rė kaš­to­nų“. Kū­ri­nys, ži­no­ma, mo­ra­liai sens­te­lė­jo, ta­čiau anuo­met ra­šy­to­jos sti­lius ir vaiz­duo­se­na bu­vo va­da­vi­ma­sis iš soc­rea­liz­mo dog­mų. Kaip šian­dien pri­si­me­na­te ro­ma­no ver­ti­mo rū­pes­čius?

– Re­gis, ko­kių nors rū­pes­čių ne­bu­vo. Kny­gą pa­siū­lė pa­ti „Va­gos“ lei­dyk­la. Su ta kny­ga iš­ėjau ge­rą ver­ti­mo ir aps­kri­tai li­te­ra­tū­ri­nės kal­bos mo­kyk­lą – re­da­ga­vo ne­už­mirš­ta­ma­sis Do­mi­ny­kas Ur­bas.

– O štai Re­gi­na Eze­ra, nors jau ne­be „ant ban­gos“, ta­čiau tai li­te­ra­tū­ra, kaip sa­ko­ma, vi­siems lai­kams. Tie­sa, kad šią au­to­rę vers­ti su­nku, bet sy­kiu jos sti­lius įkve­pia?

– Taip, apy­sa­ka „Va­sa­ra tru­ko tik die­ną“. Jos sti­lis­ti­ka dar ne­bu­vo to­kia iš­skir­ti­nė, su­dė­tin­ga, kaip kad vė­les­nių R. Eze­ros ro­ma­nų, ku­riuos į lie­tu­vių kal­bą iš­vers­ti te­ko at­sa­ko­my­bė, lai­mė ir su­nke­ny­bė Re­na­tai Za­janč­kaus­kai­tei, bet ši apy­sa­ka (lat­viš­kai pa­si­ro­dė 1974 me­tais.) di­de­lį įspū­dį pa­da­rė (ir pa­li­ko) sa­vo įžval­ga, žmo­gaus gy­ve­ni­mo, taip pat ir vi­di­nio, dau­gia­pu­siš­ku­mu, kai su taip vie­nu me­tu ei­na ir ne, kai to pa­ties reiš­ki­nio vie­na pu­sė švy­ti bal­tu­mu, ki­ta sle­gia pil­ku­ma. Li­ko at­min­ty­je au­to­rės drą­sa į kū­ri­nio cen­trą įkel­ti pa­pras­tą, „ei­li­nę“ jau­ną mo­te­rį, ne­tu­rin­čią jo­kių vi­suo­me­ni­nių, tuo la­biau po­li­ti­nių sie­kių nei as­pi­ra­ci­jų, ir dė­me­sį su­telk­ti į jos vi­di­nę rai­dą, į as­me­ny­bės bren­di­mą.

– Ja­nis Jaun­sud­ra­bi­nis – kla­si­ka. Da­bar jau ne­be­bū­tų įma­no­ma iš­leis­ti to­kių gra­žių kny­ge­lių, kaip jo „Šal­nos pa­kąs­ti žie­dai“ ar jū­sų re­da­guo­tas Su­dra­bų Edžaus „Kvai­šas Dau­ka“? Kas tuo me­tu pa­si­rū­pin­da­vo įtrauk­ti jas į lei­dy­bos pla­nus?

– Pa­mi­nė­jo­te dvi man mie­liau­sias lat­vių li­te­ra­tū­ros kny­gas. Nors dar iki šiol gė­di­juo­si J. Jaun­sud­ra­bi­nio ro­man­tiš­kos, skau­džiai švie­sios apy­sa­kos ba­na­laus, ko­ne vul­ga­ro­ko lie­tu­viš­ko pa­va­di­ni­mo (pa­pras­tai taip sa­ko­ma apie „mei­lę su ne­pa­gei­dau­ti­no­mis pa­sek­mė­mis“), duo­to lei­dyk­los; latviškai vēja ziedi – tie­sio­gi­ne reikš­me tai žie­dai, ku­rie ne­mez­ga vai­sių (pa­vyz­džiui, agur­kų tuš­tie­ji žie­dai), bet apy­sa­kos pa­va­di­ni­me tai reiš­kia ne­rea­lias, ne­įgy­ven­di­na­mas sva­jo­nes; už­tat lie­tu­viš­kai ne­bu­vo ga­li­ma apy­sa­kos pa­va­din­ti „Tuš­čia­žie­džiais“ su tra­di­ciš­kai ne­ga­ty­via ko­no­ta­ci­ja, o pa­lik­ti pa­žo­di­nį „Vė­jo žie­dai“, kaip kaž­ką ne­rea­lų (pa­ly­gi­ni­mui: „Ak­muo be krau­jo, van­duo be spar­nų, pa­par­tis be žie­de­lių…“) lei­dyk­lai at­ro­dė ne­priim­ti­na.

O „Kvai­šas Dau­ka“! Ne­įti­kė­ti­na, kaip jūs jį at­ka­sėt?! Bu­vau ne­se­niai at­ėju­si į „Va­gą“. Į Sta­sio Sa­bo­nio va­do­vau­ja­mą Da­bar­ti­nės lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros re­dak­ci­ją, bet ga­vau re­da­guo­ti ver­ti­mą, pir­mą­jį, dar prieš­ka­ri­nį 1937 me­tų lie­tu­viš­ką „Kvai­šo Dau­kos“ lei­di­mą. Ver­ti­mas man pa­si­ro­dė toks to­li­mas nuo ori­gi­na­lo. O ori­gi­na­las toks gra­žus…

Ne­si­rem­da­ma jo­kiais do­ku­men­tais ga­liu teig­ti, jog šios (ir ki­tos) kny­gos at­ei­da­vo į „Va­gą“ ir iš jos iš­ei­da­vo lie­tu­viš­ku pa­vi­da­lu ver­tė­jo ir lat­vių li­te­ra­tū­ros gar­bin­to­jo Vy­tau­to Mar­ti­šiaus dė­ka, ku­ris „Va­go­je“ bu­vo Vai­kų ir jau­ni­mo vers­ti­nės li­te­ra­tū­ros re­dak­ci­jos ve­dė­jas; o jie­du su S. Sa­bo­niu bu­vo bi­čiu­liai ir vie­nas ki­tam tal­ki­ni­no. Tie­sa, J. Jaun­sud­ra­bi­nio apy­sa­kos ver­ti­mo ran­kraš­tį aš iš­si­ne­šio­jau uni­ver­si­te­te sa­vo stu­den­tiš­ka­me port­fe­ly­je, bet be V. Mar­ti­šiaus ši apy­sa­ka bent jau ta­da ne­bū­tų pa­si­ro­džiu­si.

Vi­sa tai sa­va ir vientisa

– Jū­sų dvi gim­to­sios kal­bos? Kaip jos tel­pa są­mo­nė­je? Ar lat­vių kal­ba, taip in­ten­sy­viai dir­bant su lie­tu­vių kal­ba, nors kiek bu­vo nu­slo­pin­ta?

– Dvi ma­no gim­to­sios kal­bos, ka­dan­gi iš ti­krų­jų gim­to­sios, ma­no są­mo­nė­je gy­ve­na na­tū­ra­liai, kaip ir vi­sa, kas įgim­ta, dve­jo­pas krau­jas, vė­liau ir dve­jo­pas kul­tū­ri­nis au­gi­mas taip pat. Pa­pras­tai ir dar­niai. Gal kad ir tau­tos abi ar­ti­mai gi­mi­niš­kos. Ne, lie­tu­vių kal­ba nie­ka­da ne­slo­pi­no ma­no lat­vių kal­bos, prieš­in­gai, jos abi vi­sa­da pa­dė­jo vie­na ki­tą ge­riau su­pras­ti. Gy­ven­da­ma Lie­tu­vo­je ir lie­tu­viš­ko­je ap­lin­ko­je, nuo­lat tu­rė­jau dau­giau mo­ky­tis lat­vių kal­bos. Uni­ver­si­te­te lat­vių kal­bą li­tua­nis­tams mū­sų lai­kais dės­tė Jo­nas Ka­bel­ka. Ma­nau, kad bu­vau dė­me­sin­giau­sia jo klau­sy­to­ja mū­sų kur­se. O pats įdo­miau­sias da­ly­kas, dės­to­mas uni­ver­si­te­te, man bu­vo Jo­no Kaz­laus­ko bal­tų kal­bo­ty­ros įva­das.

Žo­džiu, vi­sa tai man yra sa­va ir vien­ti­sa.

– Kas šiuo me­tu de­da­si su mū­sų kal­ba, kas jums gal­būt ne­priim­ti­na?

– Ne­gąs­di­na ma­nęs ne­lie­tu­viš­ki raš­to ženk­lai pa­var­dė­se ir fir­mų (ar ki­to­kiuo­se) pa­va­di­ni­muo­se – kas sve­ti­ma, ir ma­ty­ti, kad sve­ti­ma. Pa­vo­jin­ga kas ki­ta. Pa­vo­jin­ga, kas ne­tu­ri iš­ori­nių sve­ti­mu­mo po­žy­mių, kai žo­džiai lie­tu­viš­ki ir jų gra­ma­ti­nės for­mos taip pat, bet lie­tu­vių kal­bai tai sve­ti­my­bė, sve­ti­mos kons­truk­ci­jos, pa­žo­di­niai ki­tų kal­bų fra­zių ver­ti­mai. Grės­min­ga kal­bos im­uni­te­to ne­bu­vi­mas, kai su­siur­bia­ma iš ap­lin­kos vis­kas, kas jo­je pa­si­ro­do. Dar ne­at­si­kra­tė­me ru­siš­ko su­kir­pi­mo po­sa­kių (tiek me­tų su jais ko­vo­jo kal­bi­nin­kai!), jau plin­ta nau­ja ma­da, ang­liš­ka. Ar be ang­liš­kos ter­pės po­vei­kio lie­tu­vis, pa­ma­tęs ant ša­li­gat­vio gu­lin­tį žmo­gų ar rau­dan­čią mo­te­rį, pri­ėjęs klaus­tų: „Ar jums vis­kas ge­rai?“ Ar­gi as­muo, su­pra­tęs, kad at­si­dū­rė ne­tin­ka­mo­je ap­lin­ko­je, sa­vęs klaus­tų: „Ką aš čia vei­kiu?“ Juk nuo se­no sa­ky­da­vom: „Ko man čia rei­kia?“; „Ko aš čia ėjau?“ Tar­tum nie­ko blo­ga. Bet už­tat ir pa­vo­jin­ga.

Audrius Musteikis