Ilgainiui tokių ir panašių posakių susikaupė ištisi klodai. Sukuria ir į pasaulį paleidžia aštrialiežuviai, pastabuoliai, stačiokai, linksmuoliai ar liaudies filosofai. Kam išgirdusiam patiko, tas neužmiršta, kartoja, toliau perduoda, dar nuo savęs ką pridėjęs, patobulinęs.
Čia nei patarlės, nei priežodžiai, o tam tikri situaciniai posakiai, bandomi išskirti į atskirą smulkiosios tautosakos žanrą. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido vertingą knygą: „Vilką minim, vilkas čia. Lietuvių situaciniai posakiai“. „Ji turėtų būti ir Dievui žvakė, ir velniui šakė, – sako šį leidinį drauge su Rasa Kašėtiene parengusi Lilija Kudirkienė. – Sumanyta kaip neakademiška smagių folkloro marginalijų knyga visuomenei, ji vis dėlto apeliuoja ir į specialistus paremiologus.“ Pasak mokslininkės, skaityti šią knygą galima ir iš vidurio. Galima versti puslapius į priekį arba atgal ir rankioti vien posakius – jie išskirti šriftu. Jei kas žino, kokio pobūdžio posakių norėtų: apie nederamą elgesį troboje, knarkimą ar per didelį išrankumą, – tegu žiūri į Turinį knygos pradžioje.
Dr. L. Kudirkienė prisipažįsta turinti slaptą viltį, kad bus skaitomi ir tarp posakių įtarpstyti pristatomieji teksteliai, pagrindžiantys pateikiamo posakio motyvaciją, susiejantys posakius su papročiais, buvusiais tikėjimais ir panašiai. Su šia mokslininke, viena akademinio leidinio „Lietuvių patarlės ir priežodžiai“ rengėjų, Lietuvos mokslo premijos laureate Lilija Kudirkiene, „Lietuvos žinių“ korespondentas kalbėjosi ne vien apie patarles ir folkloristiką. Tačiau pirmiausia – apie tai.
„Vagos“ leidyklos Dabartinės lietuvių literatūros redakcija 1970 metais. Iš kairės: Stasys Sabonis (vedėjas), Rūta Saukienė, Aldona Baliulienė, Sigita Papečkienė, Onutė Gudžiūnienė, Lilija Kudirkienė, Jonas Pilypaitis, Donata Linčiuvienė, Stasė Budrytė, Eugenijus Valotka, Aleksandras Žirgulys. /Asmeninio albumo nuotrauka
Kalnas medžiagos
– O kaip lobynas – patarlynas „Lietuvių patarlės ir priežodžiai“? Išėjo du tomai. Kitų visuomenė laukia nekantraudama.
– Iš šalies matoma tik tai, kas jau išleista, o rengimo procesas visas „po ledu“. Taip, pripažįstu, išėjus patarlyno (LPP) antram tomui, nusprendėme save premijuoti nesunkiu smagiu darbeliu – parengti leidinėlį visuomenei iš prisikaupusių tradicinių posakių, kurių „nėra kur dėti“, nes jie nei patarlės, nei tikri priežodžiai, ne visada ir „juokavimai“ ir t. t. (Tiesa, į LPP jų vienas kitas yra įtrauktas, ir toliau bus bent kiek dedama). Tai turėjo būti ir tam tikras atsiliepimas į ant mūsų galvų užgriuvusius priekaištus po LPP II tomo pristatymo Knygų mugėje – kad institutas užsidaręs savo „dramblio kaulo bokšte“ ir rengia sau akademinius leidinius, į kuriuos vien pažvelgus visuomenę nupurto, kad institutui nerūpi gyvoji kalbos praktika, nerūpi, kad jaunimas suka į SMS žinučių pavyzdžio stilistiką… Bet šis darbas – šis „Vilkas“ – pareikalavo ir laiko, daugiau, negu atrodė iš pradžių. Medžiagos prisirinkom kalną, reikėjo ją sisteminti, reikėjo formuoti leidinio struktūrą ir t. t. Tačiau „po ledu“ buvo rengiamas ir LPP III tomas (K-M), teksto pirminis variantas jau parašytas visas; tačiau tai kolektyvinis darbas, kiekviena rengėja rašė savo dalį, dabar reikia skrupulingai tikrinti, kad visur būtų išlaikytas tas pats pateikimo modelis. Kiek žinau, redagavimas yra pradėtas. Jau metai oficialiai nebedirbu institute, tik šiaip kai kada pasimaišau.
– Kokie jūsų mėgstami priežodžiai, patarlės? Ką atsinešėt iš namų, ką įsidėmėjot iš kartotekų?
–Mėgstu patarles, tik pati šnekėdama tramdausi, stengiuosi jomis nepiktnaudžiauti. Iš namų atsinešiau ne per daugiausia, mano namų aplinka buvo gana nuosaiki ir šiuo atžvilgiu (kaip ir kai kuriais kitais); vis dėlto iš mamos per keletą metų užrašiau patarlių bei priežodžių šimtą kitą, vėliau ji ir pati ką atsiminusi užrašydavo. Bet mano ausys buvo ir tebėra patarlėms atviros, daug įsidėmėjau iš žmonių šnekos, iš perskaitytų knygų, iš radijo / televizijos, bet, žinoma, daugiausia – iš instituto kartotekos, rinkinių ir leidinių.
– Iš „Vagos“ leidyklos nuėjote į mokslą, į folklorą. Dėsningas posūkis ar atsitiktinumas?
– Iš šalies gal tai ir atrodo atsitiktinumas: pradirbo dvidešimt metų redaktore, perėjo į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą ir pasidarė tautosakininkė. O man visa tai nuoseklu, visi mano dirbti darbai naudingi pastarajam: pirmuosius ketverius metus dirbau Kraštotyros draugijoje, važinėjau į ekspedicijas, redagavau „Kraštotyros“ leidinį. „Vagoje“, be kitų dalykų, teko redaguoti kraštotyros ekspedicijų leidinius, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto (tada taip vadinosi) kai kuriuos leidinius, taip pat ir garbiojo Kazio Grigo parengtas paremiologines knygas. Darbą „Vagoje“ buvau pertraukusi aspirantūros metais, apgyniau disertaciją iš frazeologijos. O nuo frazeologizmo – per priežodį – į patarlę nebetoli, tai esmingai susiję. K. Grigo darbai labai mane sudomino, net buvau pasakiusi, jog eičiau pas jį laborante. Po kelerių metų jis mane ir prikalbėjo pereiti į institutą, arčiau patarlių.
„Grigo bitės“: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto patarlininkės Rasa Kašėtienė (kairėje), Lilija Kudirkienė, Dalia Zaikauskienė. 2001 metai. /Asmeninio albumo nuotrauka
Dabar arba niekada!
– Kuris darbas labiau nedėkingas – redaktorės ar mokslininkės paremiologės?
– Leidyklos redaktorė daugeliu atvejų yra autoriaus ar vertėjo „tarnaitė“, tuo vienas kitas autorius yra ir kiek piktnaudžiavęs. Redaktorius nori nenori turėjo būti ideologiniu leidyklos įrankiu (labiau ar menkiau – tai nuo asmenybės tvirtumo, nuo stuburo priklausė), – buvo tokie laikai. Bet redaktorės darbas man labai daug davė žinių, praplėtė akiratį, ugdė – ir pasaulėžiūros požiūriu, ir profesiškai. Institute pradėjau dirbti 1994 metais, taigi jau kitais laikais. Užtat sunku lyginti. Bet ir darbo objektas čia buvo tai, kas be išlygų domino, buvo patrauklu (regis, į tai ir ėjau visą savo „darbinį“ gyvenimą). Dar vienas svarbus dalykas – institutas suteikė galimybę, teisingiau, skatino publikuotis – rašyti straipsnius tautosakos temomis, tam yra ir specialus leidinys – „Tautosakos darbai“. Gyvenant ir dirbant folklorinėje bei folkloristinėje aplinkoje, kyla įvairių minčių ir idėjų, visada buvo paskata, jas tinkamai suformulavus, per šį solidų žurnalą išleisti į viešumą. Ši galimybė ilgainiui atrodė vis labiau brangintina. Dvidešimt darbo institute metų buvo labai trumpi.
– Bet nuo redagavimo neatsiribojote, štai neseniai suredagavote Maros Zalytės romano „Penki pirštai“ vertimą. Kaip įvertinote kūrinį?
– Na, suredaguoti šį tą tenka, daugiausia tai vertimai iš latvių kalbos. Taigi ir M. Zalytės romanas (vertė Erika Drungytė). Norisi, kad jis Lietuvoje būtų skaitomas. Tik tegul nesuklysta ketinantys jį skaityti – tai ne vaikų literatūra. Ir ne apie vaikus. Tai svarbi knyga apie gyvenimą pokario Latvijos kaime (taip pat, kaip ir Lietuvos). Tik knyga kitokia, kitaip parašyta. Nėra čia įprasto šios tematikos literatūrai dramatizmo ir kančios vaizdavimo, nėra kaltinimo nei smerkimo. Nes viskas matoma vaiko akimis, pateikiama jo požiūriu: vaikas negali aprėpti visumos, suvokti priežastinio ryšio, jis iš detalių dėlioja savaip konstruojamą mozaiką ir taip atskleidžiamas ano meto gyvenimo tragiškas absurdiškumas.
M. Zalytė yra sakiusi, jog jai įdomu, kas dedasi žmogaus viduje, kai jis jau yra pasiekęs tai, ko siekė. „Penkiais pirštais“ iš dalies tai realizuojama, bet tik iš dalies, nes tai, kas pasiekta, čia pasirodė esą visai kas kita, negu kad buvo svajota, ilgėtasi ir siekta. Realybė sukelia dvejopą reakciją: kam nusivylimą, pyktį, neviltį, kam – ištikimybę (labiau spontanišką nei sąmoningą) ir besąlygišką meilę, mokėjimą visur įžvelgti aplinkos palankumo ženklus. Sutvirtina meilę ir atsidavimą tėvynei, kad ir kokia ji yra.
Tačiau mus pasiekusi knyga – dar tik pirmoji dalis. Laukime.
– Šis tas iš latvių literatūros vis dėlto mus pasiekia – vertimais. Ką galbūt kadaise norėjote versti jūs ir negalėjote (nebuvo leidėjų ar pan.)?
– Taip, versti norėjau ir tebenoriu . Dabar – arba jau niekada! Bet nesakysiu, ką, nes gali už slenksčio klausytis Nelaimė ar Nesėkmė, ir vėl viską sugadinti. Yra vienas latvių klasikos romanas. Jei pavyktų, daugiau nieko ir nereikėtų. Esu įpusėjusi savo amžiaus aštuntą dešimtį.
Iš studentiško portfelio
– Peržvelkim išleistus jūsų vertimus iš latvių kalbos. Ilzės Indranės „Kepurė kaštonų“. Kūrinys, žinoma, moraliai senstelėjo, tačiau anuomet rašytojos stilius ir vaizduosena buvo vadavimasis iš socrealizmo dogmų. Kaip šiandien prisimenate romano vertimo rūpesčius?
– Regis, kokių nors rūpesčių nebuvo. Knygą pasiūlė pati „Vagos“ leidykla. Su ta knyga išėjau gerą vertimo ir apskritai literatūrinės kalbos mokyklą – redagavo neužmirštamasis Dominykas Urbas.
– O štai Regina Ezera, nors jau nebe „ant bangos“, tačiau tai literatūra, kaip sakoma, visiems laikams. Tiesa, kad šią autorę versti sunku, bet sykiu jos stilius įkvepia?
– Taip, apysaka „Vasara truko tik dieną“. Jos stilistika dar nebuvo tokia išskirtinė, sudėtinga, kaip kad vėlesnių R. Ezeros romanų, kuriuos į lietuvių kalbą išversti teko atsakomybė, laimė ir sunkenybė Renatai Zajančkauskaitei, bet ši apysaka (latviškai pasirodė 1974 metais.) didelį įspūdį padarė (ir paliko) savo įžvalga, žmogaus gyvenimo, taip pat ir vidinio, daugiapusiškumu, kai su taip vienu metu eina ir ne, kai to paties reiškinio viena pusė švyti baltumu, kita slegia pilkuma. Liko atmintyje autorės drąsa į kūrinio centrą įkelti paprastą, „eilinę“ jauną moterį, neturinčią jokių visuomeninių, tuo labiau politinių siekių nei aspiracijų, ir dėmesį sutelkti į jos vidinę raidą, į asmenybės brendimą.
– Janis Jaunsudrabinis – klasika. Dabar jau nebebūtų įmanoma išleisti tokių gražių knygelių, kaip jo „Šalnos pakąsti žiedai“ ar jūsų redaguotas Sudrabų Edžaus „Kvaišas Dauka“? Kas tuo metu pasirūpindavo įtraukti jas į leidybos planus?
– Paminėjote dvi man mieliausias latvių literatūros knygas. Nors dar iki šiol gėdijuosi J. Jaunsudrabinio romantiškos, skaudžiai šviesios apysakos banalaus, kone vulgaroko lietuviško pavadinimo (paprastai taip sakoma apie „meilę su nepageidautinomis pasekmėmis“), duoto leidyklos; latviškai vēja ziedi – tiesiogine reikšme tai žiedai, kurie nemezga vaisių (pavyzdžiui, agurkų tuštieji žiedai), bet apysakos pavadinime tai reiškia nerealias, neįgyvendinamas svajones; užtat lietuviškai nebuvo galima apysakos pavadinti „Tuščiažiedžiais“ su tradiciškai negatyvia konotacija, o palikti pažodinį „Vėjo žiedai“, kaip kažką nerealų (palyginimui: „Akmuo be kraujo, vanduo be sparnų, papartis be žiedelių…“) leidyklai atrodė nepriimtina.
O „Kvaišas Dauka“! Neįtikėtina, kaip jūs jį atkasėt?! Buvau neseniai atėjusi į „Vagą“. Į Stasio Sabonio vadovaujamą Dabartinės lietuvių literatūros redakciją, bet gavau redaguoti vertimą, pirmąjį, dar prieškarinį 1937 metų lietuvišką „Kvaišo Daukos“ leidimą. Vertimas man pasirodė toks tolimas nuo originalo. O originalas toks gražus…
Nesiremdama jokiais dokumentais galiu teigti, jog šios (ir kitos) knygos ateidavo į „Vagą“ ir iš jos išeidavo lietuvišku pavidalu vertėjo ir latvių literatūros garbintojo Vytauto Martišiaus dėka, kuris „Vagoje“ buvo Vaikų ir jaunimo verstinės literatūros redakcijos vedėjas; o jiedu su S. Saboniu buvo bičiuliai ir vienas kitam talkinino. Tiesa, J. Jaunsudrabinio apysakos vertimo rankraštį aš išsinešiojau universitete savo studentiškame portfelyje, bet be V. Martišiaus ši apysaka bent jau tada nebūtų pasirodžiusi.
Visa tai sava ir vientisa
– Jūsų dvi gimtosios kalbos? Kaip jos telpa sąmonėje? Ar latvių kalba, taip intensyviai dirbant su lietuvių kalba, nors kiek buvo nuslopinta?
– Dvi mano gimtosios kalbos, kadangi iš tikrųjų gimtosios, mano sąmonėje gyvena natūraliai, kaip ir visa, kas įgimta, dvejopas kraujas, vėliau ir dvejopas kultūrinis augimas taip pat. Paprastai ir darniai. Gal kad ir tautos abi artimai giminiškos. Ne, lietuvių kalba niekada neslopino mano latvių kalbos, priešingai, jos abi visada padėjo viena kitą geriau suprasti. Gyvendama Lietuvoje ir lietuviškoje aplinkoje, nuolat turėjau daugiau mokytis latvių kalbos. Universitete latvių kalbą lituanistams mūsų laikais dėstė Jonas Kabelka. Manau, kad buvau dėmesingiausia jo klausytoja mūsų kurse. O pats įdomiausias dalykas, dėstomas universitete, man buvo Jono Kazlausko baltų kalbotyros įvadas.
Žodžiu, visa tai man yra sava ir vientisa.
– Kas šiuo metu dedasi su mūsų kalba, kas jums galbūt nepriimtina?
– Negąsdina manęs nelietuviški rašto ženklai pavardėse ir firmų (ar kitokiuose) pavadinimuose – kas svetima, ir matyti, kad svetima. Pavojinga kas kita. Pavojinga, kas neturi išorinių svetimumo požymių, kai žodžiai lietuviški ir jų gramatinės formos taip pat, bet lietuvių kalbai tai svetimybė, svetimos konstrukcijos, pažodiniai kitų kalbų frazių vertimai. Grėsminga kalbos imuniteto nebuvimas, kai susiurbiama iš aplinkos viskas, kas joje pasirodo. Dar neatsikratėme rusiško sukirpimo posakių (tiek metų su jais kovojo kalbininkai!), jau plinta nauja mada, angliška. Ar be angliškos terpės poveikio lietuvis, pamatęs ant šaligatvio gulintį žmogų ar raudančią moterį, priėjęs klaustų: „Ar jums viskas gerai?“ Argi asmuo, supratęs, kad atsidūrė netinkamoje aplinkoje, savęs klaustų: „Ką aš čia veikiu?“ Juk nuo seno sakydavom: „Ko man čia reikia?“; „Ko aš čia ėjau?“ Tartum nieko bloga. Bet užtat ir pavojinga.
Audrius Musteikis