Lituanistikos mokslų raida per 25-erius Nepriklausomos Lietuvos metus, jos svarba valstybei ir tautai Kovo 11-osios išvakarėse aptarta Vilniaus universitete vykusiame forume “Valstybė ir lituanistika: tolesnio kelio gairės”. Forume diskutavo politikai, istorikai, rašytojai, literatūrologai, kalbininkai, žurnalistai, mokytojai.
„Ar lituanistika yra akademinės svarbos objektas, ar tai turi tapti tautos, valstybės kasdienybe? Turite įvairias nuomones, bet man esminis dalykas yra tai, kiek šios kalbos veda link tautos, žmogaus, kiek jis supranta sąvokas lituanistika, Lietuvos kultūra, tautos tapatybė“, – pabrėžė forume kalbėjęs kultūros ministras Šarūnas Birutis.
„Prieš 25–erius metus būtent humanitarai pirmieji pradėjo akcentuoti valstybės vertybes ir išryškino Nepriklausomos valstybės pamatus – tai tiesa, teisingumas, piliečių vienybė, žmogaus teisių ir laisvių svarba.
Visi buvome sutarę, kad valstybė auginama kartu su Lietuvos kultūra, o kalba tampa patikimu lietuvybės skydu. Prabėgo dvidešimt penkeri Nepriklausomybės metai. Tačiau, kaip ir anuomet, šiandien būtina garsiau kalbėti apie tai, kad kurdami laisvą visuomenę šiandien turime remtis valstybės ir lituanistikos ryšiais“, – sakė kultūros ministras.
Pasak Š. Biručio Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečio išvakarėse, apsupti nerimą keliančių geopolitinių įvykių, turime pripažinti, kad atėjo laikas kalbėti apie tai, kad lituanistika turi būti aktyvi, gyva ir padedanti kurti visuomenės atsparumą, reikalinga valstybės ir visuomenės sėkmės formulei.
„Negalime šiandien sau leisti, kad šalies ekonominės pažangos ir tautos išlikimo logikos skirtųsi. Pasauliui esame įdomūs, nes esame atviri, kūrybingos tautos tapatybę demonstruojanti visuomenė, turinti ne tik etninį, bet ir pilietinį bei politinį stuburą. Tokią lietuvybę turtina dabartis ir praeitis. Esame tikrai ne provinciali, bet savarankiška, savo vertę suvokianti kultūra. Būtent šiuolaikinė lituanistika siūlo lietuviams grįsti savo santykius su kaimynais ir kitomis tautomis ne priešprieša, ne silpnojo įtarumu ir baime, bet lygiaverčių partnerių dialogu“, – sakė kultūros ministras.
Vilniaus universiteto Kristijono Donelaičio salėje vykusiame forume prisiminta, kaip prieš 25-erius metus lituanistai Meilė Lukšienė, Justinas Marcinkevičius, Romualdas Ozolas, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Vytautas Kubilius, Albertas Zalatorius bei kiti aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos valstybę, brėžiant jos ateities viziją. Pastarąjį ketvirtį amžiaus valstybė ir lituanistika, lietuvių kultūra ieškojo įvairių sąveikos ir dialogo būdų. Apžvelgdami nueitą kelią, forumo dalyviai svarstė, kodėl lituanistų darbai visuomenei iki šiol nėra tapę prioritetiniais. Konstatuota, kad lituanistika nebėra vertinama kaip tradicionalizmo gynėja, o tampa globali, bet kartu dar jaučiamas globalesnių lituanistikos projektų vadybos trūkumas siekiant integruotis į bendrą Europos mokslinių tyrimų kontekstą.
Forumą surengė mokytojus ir mokslininkus jungiantis Lituanistų sambūris kartu su Vilniaus universiteto Filologijos fakultetu, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos istorijos ir Lietuvių kalbos institutais.
Šaltinis čia.
