Liudvikas Jakimavičius. Rugsėjo pirmoji mane gąsdina

Rugsėjo pirmąją, matydamas sugrįžusius į gatvę mokinius, pats sau susimąstau apie mokyklą. Turiu filologo diplomą, leidžiantį man mokytojauti ir dėstytojauti, gal turiu ir kokių nors daraktoriaus paveldėtų bruožų, mat abu tėvai buvo pedagogai, senelė per Pirmąjį karą Voroneže kūrė mokyklą lietuvių pabėgėliams ir ten mokytojavo. Tikriausiai turėjau būti mokytojas, bet kažkodėl pedagogo karjeros nesirinkau, išvengiau, išsisukau, liaudiškai šnekant. Atgrasė greičiausiai slogi patirtis ir prisiminimai, susiklostę iš sovietinės mokyklos laikų.

Ideologizuota, autokratinė atmosfera, muštras ir beprasmiškų dalykų brukimas į galvą suformavo alergišką nuostatą į visą švietimo sistemą. Anuomet ji gviešėsi standartizuoti asmenybę, kirpti visus pagal vieną šukuoseną, glostyti prisitaikėlius ir laužyti bei uiti priešgynas, nepritapėlius, nestandartinius. Deja, tai ne vien sovietinės mokyklos prisiminimai. Kai kuriais požiūriais to sovietizmo mokykloje šiandien nė kiek ne mažiau nei anuomet. Joks esminis lūžis neįvyko. Atvedęs į pirmą klasę savo dukterėčią, ant mokyklos stendo-sienlaikraščio matau didelėmis raidėmis užrašytus klasikės žodžius „Gintarėlį tau nešu ant delno“, ir asociacijos norom nenorom neša į prarastą laiką, kaip pasakytų Marselis Prustas. Kaip buvo anksčiau, taip dabar ir visados.

Prieš ketvirtį amžiaus Lietuva pasiskelbė esanti laisva ir nepriklausoma, daug iečių buvo sulaužyta, kuriant tautinės mokyklos koncepciją, kuri nugulė į nebeatsidarančius, užstrigusius stalčius. Vėliau ir iki šiol  be atodairos diegiami kažkokie tarp savęs nesusišnekantys, nuplagijuoti edukaciniai projektai ir šiandien turim, ką turim – permanentinę, nesibaigiančią švietimo reformą, neaišku ką iš ko kabinetuose perkuriančią – lopų lopymą be aiškaus tikslo ir perspektyvos. Visi jie sunku svoriu užgula tiek mokytojus, tiek vaikus, nenutuokiančius, ką čia iš jų sutrikęs mokytojas nori nulipdyti. Turim ir tos reformos pasekmes bei rezultatus – nepaliaujamą abiturientų migracijos srautą žinių semtis ne mūsų Alma Mater, o užsieniuose, dažnai siekiant labai abejotinos vertės diplomų ir niekur nepritaikomų žinių bei įgūdžių.

Mokyklai taip ir nepavyksta išugdyti laisvos ir atsakomybės nebijančios prisiimti jaunimo kartos, kuri sugebėtų artikuliuoti savo vertybes ir tapatybę.  Kažkas iš esmės negerai toje mūsų švietimo daržinėje, kad taip vyksta, ir neatsiranda išminčių, kurie tą procesą stabdytų ir protingai pakreiptų. Mokytis yra iš ko. Gerų pavyzdžių per akis visai mūsų pašonėje. Kodėl suomiams per gana trumpą laiką pavyko sukurti pirmaujančią pasaulyje švietimo sistemą, kur švietimu patenkinti ir mokiniai ir tėvai ir mokytojai? Kodėl suomių abiturientas, išėjęs iš mokyklos, žino, ką jam veikti toliau, o lietuviukas  nežino? Stengiasi nusižiūrėti, o kaip darys klasės draugai. Kodėl Suomijos mokytojas, neskubėdamas vykdyti programas, suspėja daugiau nei mūsiškis, paknopstom lekiantis?

Štai, atsiverčiu Švietimo ministerijos tinklalapį, ieškau, pagal kokią koncepciją mokomas ir ugdomas tas mūsų brandus jaunuolis, kuris po paskutinio skambučio paleidžiamas būti „savo gyvenimo kalviu“. Tokios koncepcijos, konkretaus dokumento, nusakančio švietimo turinį ir tikslus, ministerijos tinklalapyje nėra. Tik labai apgraibom galim nujausti, kad švietimo tikslas yra žinios. Ne veltui rugsėjo pirmoji ir yra paskelbta mokslo ir žinių diena. Apie švietimo kokybę sprendžiama pagal dešimtukininkų skaičių per valstybinius abitūros egzaminus. Rezultatai ant popieriaus, regis, nėra blogi, tačiau  kas ten su tais dešimtukininkais atsitinka vėliau, kur nusidriekia jų gyvenimo trajektorijos, švietimo sistema atsakomybės nebeprisiima.

Tenka suglumti, kai pažvelgi į tą reformą iš visai kito – vertybinio – taško. Mūsų švietimo sistema neišugdo visavertės, atsakingos asmenybės, sugebančios atskirti, kas vertinga, o kas tuštybė ir niekalas. Sakysit, tai mokytojų problema. Bet juk mokytojus rengia ta pati  švietimo sistema, kuri užmiršo elementarią tiesą, kad mokytojas turi būti laisvas žmogus idant ugdytų laisvus ir atsakingus žmones.

Tokių mokytojų vienetai, o iš mokyklų pusės aidi negeras, šaižokas šurmulys, liudijantis, kad mūsų švietimo sistema yra isteriška. O mes  niekaip negalim suvokti iš kur tas smurtas mokykloj, kurio vis daugėja, kaip ir valstybės finansuojamų programų kovai su smurtu mokyklose.

Į mokinį be jokios atodairos kraunama, kraunama kaip į kokią USB talpyklą, kad nuskambėjus paskutiniam skambučiui jis yra nelyg į pensiją išeinantis senjoras – pervargęs, psichologiškai persitempęs, nelaimėlis -bėdžių bėdžius, beje, kaip ir mokytojas. Tam abiturientui dešimtukininkui labai ne prošal būtų gauti daktaro nukreipimą į sanatoriją. O kokiu tikslu kraunama? Kokia viso to krovimo prasmė? Kad būtų įvykdytos kažkokios iš dangaus nuleistos ir ministerijoj patvirtintos programos ar verslininkų užsakymai edukuotai darbo jėgai? Ir sukasi voverėlės mokytojos kaip tame rate su ataskaitų ataskaitom, testais, pratybom ir ataskaitom apie ataskaitas.

Tokia švietimo sistema veda į niekur. Jei pripažįstame, kad švietimas yra valstybės pamatas, kuriantis darnią ir kūrybingą visuomenę, tai valstybė tiesiog privalo, negailėdama resursų, suburti šviesiausias galvas, kurios atrastų būdą, kaip sistemą nuo galvos pastatytų ant kojų. Viskas įmanoma, tik reikia suprasti, kad reikia.

„Mažoji studija“

Atsakyti