Pasirinkdamas pavadinimui šią Vinco Kudirkos ir Adomo Mickevičiaus parafrazę, tikriausiai bent jau abiejų iš amžinybės žvelgiančių didžiųjų vyrų akyse stipriai rizikuoju. Nes tai, ką jie būtų laikę savąja Lietuvos valstybe, niekaip nesutaptų, ir ne vien teritoriniu požiūriu. Tuo būdu šiedu lietuviai, tautiškasis ir istorinis, turėtų savo amžinąją ramybę aukoti amžinajam Lietuvos valstybingumo – taip sunkiai įgyjamo ir lengvai prarandamo – klausimui, pažadinančiam virtinę kitų klausimų.

Vis dėlto šiuokart svarbesnės būtų aplinkybės, dėl kurių nei Kudirka, nei Mickevičius ginčytis nenorėtų ir negalėtų – o tai visų pirma faktas, kad nei vienas, nei kitas negalėjo ištarti Lietuva, valstybe mano kaip realios esamybės . Abu tegalėjo rinktis į būsimą valstybę ar iš buvusios valstybės projektuojamą tėvynės sąvoką, kuri Mickevičiui regėjosi kaip suasmeninta praeities idealybė, kaip mano, o Kudirkai – jau kaip praeitį su ateitimi jungiantis kolektyvinis tikslas, kaip mūsų.

Esmė ta, kad be Mickevičiaus ir Kudirkos, be viso to, ką jų vardai simbolizuoja (t. y. kultūros, kalbos, dvasinio įsipareigojimo ir vertybių tęstinumo tradicijos), mes neturėtume savo valstybės, kuri štai jau dvidešimt šešeri metai vėl gyvuoja kaip reali esamybė. Ir mes jau ketvirtis amžiaus galime sau, taip pat urbi et orbi ištarti: Lietuva, valstybe mano. Bet ar norime, ar stengiamės tai daryti? Ar ne mieliau mums su ta valstybe folkloriškai pakoketuoti, per valstybines šventes užtraukiant „Lietuvėla tu mano“, o šventėms praėjus intymius santykius pamiršti ir svarstyti, ar neverta tą valstybę iškeisti į norma-aalią valstybę, kaip jau padarė globaliau mąstantis giminaitis, bendradarbis ar kaimynas?

Šiandien ištarti „mano valstybė“ – švelniai tariant, nepopuliaru, kaži kaip nestilinga. Kur kas stilingiau, europietiškiau linksėti galva, kai nacionalinėms valstybėms rekomenduojama pratintis prie eutanazijos, o tautiškumą, prigimtinį etnosą laikyti tik imagologinėmis fikcijomis. Arba, jau iš engiamos liaudies pozicijų, iškošti „jų valstybė“, piktai dėbčiojant į Seimą, vyriausybę ar rūmus S. Daukanto aikštėje. Bet jei valstybė jų, kieno tuomet Lietuva, mano ir mūsų tėvynė?

Esu literatas, tad pasiremsiu asmeniškais savojo daržo pastebėjimais. Priminsiu keletą būdingesnių literatūrinių pareiškimų, kuriais apibendrinama praraja tarp valstybės ir manęs: mano kūrybos jiems nereikia; meno ir kultūros jie nesupranta; jie (t. y. valstybė) užsiima kultūros ir meno genocidu. Labai panašu, kad per atkurtosios nepriklausomybės metus toji praraja jeigu ir ne platėjo, tai užtikrintai gilėjo, atspindėdama bendrąjį susvetimėjimą savajai valstybei. Sykiu pastebėjau, kad tūlo kolegos privatusis „aš“ ir valstybinis mąstymas visu aistringumu suartėdavo, kai rasdavosi proga pažaisti žaidimą „neužmirškit ir Manęs“ – tarkim, kai iškildavo valstybės paramos reikalai, dalyvavimas valstybės remiamuose projektuose, o ypač kai spręsdavosi valstybės stipendijų bei valstybinių premijų klausimas. Dar pastebėjau, kad tokio suinteresuoto valstybingumo paūmėjimai dažniau ištinka tuos mano bendrapiliečius, kurie oriai ignoruoja rinkimus, leisdami ir toliau jų valstybę valdyti jiems, kartu į jų rankas gražiai atiduodami ir Lietuvą, mūsų ir mano tėvynę.

Mums, lietuviams, pilietis yra pilies gyventojas, jos gynėjas (plg. latvių pilsonis – iš pils (pilis,rūmai). Istorija mus moko, kad subrandinti pilietiškumą sunkiau, nei atstatyti sugriautą pilį. Tiesiog ilgiau trunka, ir toji trukmė iš esmės tęsiasi tiek, kiek tveria valstybės istorija, kiek ji gyva pasaulyje ir mūsų sąmonėje, mūsų atmintyje.

Čia susirinkę žmonės, kuriems jau išūžtos ausys kalbomis apie pilietiškumo ugdymą. Nerūksta šiuo klausimu metodinių nuorodų ir renginių. Kita vertus, nemanau, kad lituanistas mokytojas ir be rekomendacijų nėra pajėgus pasirankioti literatūrinių pilietinio ugdymo pavyzdžių, kad negebėtų jų įtaigiai pateikti. Juk lituanistas jau pagal apibrėžimą yra ar bent jau turėtų būti lietuvių kalbos ir kultūros pilietis. Pasitikrinimui dar kartą atsiverskime mūsų, lituanistų, evangeliją, Mikalojaus Daukšos Postilės prakalbą, ir lėtai skaitykime – kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.

Neketinu čia kalbėti apie institucinį, iš viršaus nuleidžiamą ir išoriškai demonstruojamą pilietiškumą, nors ir tokį parodyti mums nelengvai sekasi (tarkim, per valstybines šventes iškelti prie savo namų trispalvę daugeliui naujųjų lietuvių yra per sunku). Prasmingiau būtų pamąstyti apie vidinį pilietiškumą, kylantį iš egzistencinių meilės ir vienybės ryšių, apie pilietiškumą, kurį apgaubia kalba kaip pamatinis mūsų buvimo būdas, apie pilietiškumą – laisvą ir atsakingą įsipareigojimą savo valstybės praeičiai ir ateičiai. Būtent toks asmeniškas įsipareigojimas ir vertybinis apsisprendimas yra tas pamatas, be kurio išoriniai pilietiškumo ritualai greitai išsikvepia ir subliūkšta. Į tokio pamatinio pilietiškumo tūrį įeina ir kritinis, dažnai skausmingas santykis su savo valstybe, ir būtent per šią briauną bene geriausiai išryškėja santykio tikrumas, jo prasmė ir vertė. Įsidėmėtinas tokio autentiško santykio pavyzdys mūsų literatūroje galėtų būti Jonas Aistis, viename laiške (1953 m. liepos 15-oji, Žalgirio metinės) rašęs: „Aš pastebėjau jau seniai, kad visos mūsų tautos nelaimės ėjo iš valstybės: senais, pastaraisiais laikais ir dabar. Kodėl taip yra? Darum dos (vok. todėl, kad – M. Š.) mes vis per vidurį silpni, o turime stiprias galūnes, kaip lankininkai“ (Jonas Aistis. Laiškai. 1929–1973. Vilnius: LLTI, 2004, p. 278. m. „Lankininkai“ – užuomina Literatūros lankus, 1952–1959 m. ėjusį lietuvių egzodo literatūros žurnalą, su kurio estetine programa ir laikysena tautiškumo klausimu Aistis polemizavo). Sakydamas „mes per vidurį silpni“ Aistis turi galvoje būtent tautos vidinį atsparumą – laiške su apmaudu kalbama, kaip mes gudėjome, rusėjome, lenkėjome, vokietėjome ir netgi latvėjome, kad „ta tauta buvo kadaise energinga ir auganti tauta, o ji kaip tik sumazgotėjo istoriniais laikais“, ir atvirai prisipažįstama – „nenorėčiau, kad mano tauta melu savo ateitį grįstų“ (Ten pat).

Taip, Aistis buvo skausmingai kritiškas, ypač giliai jautęs tragiškuosius mūsų valstybės istorijos momentus. Dar kartą pacituokime „Vieną kraujo lašą – pamintos garbės ir išduotos sąžinės balsą, bet kartu nešantį  apsivalymo katarsį, įpareigojantį  nesumazgotėti ir negrįsti savo ateities melu:

Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,

O varge jo vieno tu pasigedai,

Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės –

Liko netesėti mūsų pažadai…

Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,

Bet varge jo vieno tu pasigedai,

Nors visi žadėjom mirti už tėvynę –

Liko netesėti mūsų pažadai…

      Thompson, 1948 01 13 

(Kas nepastebėjo, eilėraštis parašytas sausio tryliktąją, taigi…)

Aistis, kaip retas kuris, būtų galėjęs pasirašyti po šiais trimis žodžiais – Lietuva, valstybe mano. Sykiu jis buvo didžiai įžvalgus, suvokdamas, kad mūsų valstybingumo istorijoje reikia kalbėti ne vien apie išorines grėsmes, bet ir analizuoti vidinio stuburo silpnumą, diagnozuoti jo negales ir iškrypimus. Šią būklę dar 1892 m. mediciniškai tiksliai diagnozavo Kudirka: „Nešdami ant sprando tolydinės nelaisvės jungą, pradedame su juomi apsiprasti, gyvuoti pasyviškai, netenkame pamaži dvasiškos drąsos, apsileidžiame ir puolame į glėbį susnūdusios apatijos“ (Vincas Kudirka, Raštai, T. 2., Vilnius: Vaga, 1990, p. 502). Vėliau Stasys Šalkauskis tai įvardijo kaip servilizmą, o Vincas Mykolaitis-Putinas pavadino bjauria mūsų tautos liga, dėl kurios netekome pusės savo žmonių ir žemių. Ši chroniška nesveikata, nūnai išvirtusi į pilietinio bejėgiškumo ir abejingumo psichologiją, yra klastingiausia mūsų valstybingumo vilkduobė, kurioje pragarma kilniausios iniciatyvos, o pakraščiais želia nesibaigiančių rietenų usnys. Palankią terpę jai sukuria ir vertybinio reliatyvizmo ideologija, vartotojiškumo, į save lenkto hedonizmo psichologija, pramogų industrijos triukšmas. Vidinis ir išorinis pilietiškumas – susisiekiantys indai, tai ta pati kraujotakos sistema. Juk neatsitiktinai visais, puolusiais į glėbį susnūdusios apatijos taip domisi valstybės, kurioms nepatinka mūsų valstybingumas ir kurios norėtų truktelti mus į savo glėbį, mūsų apatiją paversdamos lojalumu kitai, jų valstybei.

Pilietinio bejėgiškumo psichologija randasi ne iš kritinio mąstymo, bet iš tokio mąstymo atsisakymo. Iš egzistencinio rūpesčio išstūmimo, iš jo pakeitimo dienos rūpesčiais, fiziologiniais poreikiais bei malonumais. Kai Aistis privačiame laiške sako, kad visos mūsų nelaimės iš valstybės, jo balse girdime būtent egzistencinį rūpestį, atpažįstame tą patį Aistį, kuris savo lyriniu tenoru įsirašė į mūsų atmintį eilutėmis Gera čia gyvent ir mirti, gera vargt čia, Lietuvoj“. Jo aistringas kriticizmas yra to paties atsidavimo savo kraštui, įsijautimo į savo tautos ir valstybės praeitį, dabartį ir ateitį atošauka. Poetas sirgte sirgo Lietuva – tėviške, tėvyne ir valstybe sykiu, Lietuva jam buvo ne tik geografinė, bet ir ontologinė sąvoka, ne tik laikinieji, bet ir amžinieji namai. Lietuvos atžvilgiu Aistis yra tikras pasionarijus, o jo pasija – vidinio pilietiškumo šerdis,  apsaugojusi jį nuo politinio trumparegiškumo ir ideologinių-vertybinių kompromisų, kurių neišvengė ne vienas jo kartos lietuvių rašytojas. Aisčio laikyseną galima palyginti su jaunojo Balio Sruogos, taip pat pasionariškos prigimties kūrėjo, deklaracija 1915 m. straipsnyje „Skeveldros“: „Ir laikas jau iš dailės etnografija, istorija, doros dogma ir pilietiškumas išvyti!“ (Balys Sruoga, Raštai, T. 6., Vilnius: Alma littera, 2001, p. 97). Tai tas pats aistringas kriticizmas, siekiantis išvaduoti savo atgimstančios tautos ir atsikuriančios valstybės literatūrą iš moralizuojančios didaktikos, iš lozunginio patriotizmo, iš viso to, ką Juozapas Albinas Herbačiauskas jau buvo pavadinęs kantičkų formomis, o Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė skaitymėliais liaudžiai. Tokia pozicija – akivaizdi priešingybė pilietinio bejėgiškumo psichologijai. Tai aktyvaus, sąmoningo ir atsakingo piliečio, savo šalies šeimininko balsas.

Poetai paprastai apdainuoja ne valstybę, o tėvynę, apdainuoja jos grožį ir jaukumą, ilgisi jos netekę. Su valstybe poetai nuo seno konfliktuoja, bet tai vėlgi veikiau liudija ne pilietinio bejėgiškumo, o pilietinio angažavimosi psichologiją, norą realizuoti savo vidinį pilietiškumą – ir dramatišką negebėjimą ar negalėjimą tai padaryti. Nes valstybė įkūnija institucinę tvarką, įpareigojančią pilietį tai tvarkai paklusti, mainais laiduodama atitinkamas teises ir laisves. Todėl poetai, tokie kaip Puškinas ar Radauskas, jaučiasi esą ne valstybės, o pasaulio ar visatos piliečiai, virš minios iškilę individualistai, kuriems bet kokia iš išorės primetama tvarka atrodo kelianti grėsmę jų laisvei ir nepriklausomybei. Bet štai Radauskas, išdidžiai skelbęs

Vos liesdamas daiktus ir žmones,

Aš laikausi pats už savęs

Ir einu be dangaus malonės

Per pasaulio gatves

yra vienas gražiausių mūsų tarpukario nepriklausomos valstybės kūrybos žiedų, kad ir kaip paradoksalu tai atrodytų. Be Radausko mūsų vidinis pilietiškumas, mūsų įsipareigojimas ir pasididžiavimas savo valstybe, jos kultūra ir kūrybine galia nustotų kai ko nelygstamai svarbaus, gyvastingo ir savo.

Todėl nereikėtų baimintis ir pačių radikaliausių valstybės atžvilgiu ištarmių, juolab kad pastarosios paprastai taikomos despotiškų polinkių ar imperinių užmačių turinčioms santvarkoms. Bene iškalbingiausiai tokį amžius trunkantį kūrėjų susvetimėjimą išreiškė Friedrichas Nietzsche, sakęs, jog valstybė – tai šalčiausias iš visų siaubūnų. Ne ką geresnės nuomonės buvo ir Levas Tolstojus, įkandin anarchistų kartojęs, kad valstybė – tai organizuotas plėšimas. Bet štai jo oponentui filosofui Vladimirui Solovjovui atrodė priešingai: valstybė – tai organizuotas gailestingumas. Kaip sakoma, kiekvienas vertina pagal savo sugedimo laipsnį. Tik nederėtų į panašius tvirtinimus rodyti baimingu ar pikdžiugišku pirštu – į juos derėtų įsiklausyti, kritiškai lyginti ir savarankiškai permanyti, kaip mokė Martynas Mažvydas.

Triukšmas ir įniršis dažnai kyla iš valstybės tapatinimo su valdžia. Daugelis esame linkę taip daryti, sykiu manydami, kad bet kuri valdžia demoralizuoja (o valdžion patekę skubame tokį manymą patvirtinti asmeniniu pavyzdžiu).  Mums labai trūksta kultūrosofinių svarstymų šia tema, tokių kaip Petro Juodelio studija Hamleto mįslė, kur valdžios ir kūrėjo (kultūros) dvikova apmąstoma kaip amžinas civilizacijos dėsnis, galiojantis ir šiandien. Tebėra gaji nuostata, kad kultūros žmonėms tarsi negražu dalyvauti politikoje (galima palyginti su Kudirkos laikais, kai lietuvių inteligentams atrodė negražu domėtis ar imtis tokios „nešvarios“ srities kaip prekyba, verslas – tesimurkdo ten svetimas gaivalas, o ne dorieji lietuviai). Vis dėlto pasaulio raidos logika nėra tokia inteligentiška – jeigu neužsiimsite politika, politika užsiims jumis. Mūsų istorinis valstybingumas po šia ištarme gali tik nelinksmai pasirašyti.

Istoriją ne tik pažįstame, ją ir tolydžio kuriame. Nėra istorijos kaip metafiziškai nurimusio objekto anapus joje veikiančių ir ją interpretuojančių subjektų. Iki šiol po savo istoriją dar braidome gerokai selektyviai, grupinėmis ekskursijomis su nevietiniais akcentais kalbančiais gidais, dairydamiesi skolintų metodologijų, šokdinami naujos ideologinės konjunktūros. Vos tik iškyla principingesnis klausimas, imame dairytis per kairįjį ar dešinįjį petį, o besidairant tuoj prisistato tuntas patarėjų-mokytojų, kurie ir nusprendžia, kaip reikia, mums nuoširdžiai besiriejant tarpusavyje. Pervertindami asmenybių vaidmenį narsiai gaudome naivias smulkiąsias žuveles, o stambiosios ir toliau būdrauja drumstame vandenyje. Kaip skaityti ir rašyti savo istoriją, kam statyti paminklus ir kur kabinti atminimo lentas – tesprendžia pasiaukojusiųjų kraujas ir mūsų pilietinė sąžinė, nenorinti savo ateities grįsti melu. Tačiau būdami sąžiningi, atitinkamai vertinkime ir kitų vaidmenis – t. y., kaudamiesi dėl statusų ir naujųjų hierarchijų, neužmirškime anų, nuodėmingųjų laikysenų palyginti su savosiomis, nebūtinai švytinčiomis taurumu. Išankstinis įtarumas kito laikysenai be kritiškumo savajai – taip pat laikysena.

Panieka savo valstybei kyla iš saviniekos komplekso. Orią ir save gerbiančią valstybę – ne jų, o tavo ir mano valstybę, visų mūsų namus – steigia orus ir save gerbiantis pilietis. Šią pilietiškumo pamoką mums dar kartą primena Aistis, jau cituotame laiške rašęs: „Mano galva, kiekviena religija ir kiekviena tauta turi turėti savo patriarkus, pranašus, teisėjus ir apaštalus. Na, ir be kita ko – savo karalius.

Jei ne dvylika apaštalų, nes jų tarpe buvo ir Juda iš Iskarijos, tai bent dvylika brolių, juodvarniais lakstančių, kurie neleido savo seseriai sudegti ant laužo. […]

Tai rašydamas aš visai nepretenduoju į juodvarnius, nes mano sparnai tolydžio glemba. Tačiau man būtų miela gyventi ir ramu akis užmerkti, jei žinočiau, kad virš mano tautos galvos suktų dvylika juodvarnių: stebėtų ir laiku atsirastų ten, kur sesuo dedama ant laužo“ (Jonas Aistis, Laiškai. 1929–1973., p. 278-279).

Manykime, kad bent keletas iš tų dvylikos yra mūsiškiai, lituanistai. Na, o jeigu aukojamoji sesuo – mano valstybė, tuomet mūsiškių turėtų būti visi dvylika.
Pranešimas, skaitytas gruodžio 9-10 d. Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų lituanistų konferencijoje „Lituanistika ir valstybė“