Gegužės 30 d. Stokholme įteikta Astridos Lindgren premija (ALMA) amerikiečių ir britų rašytojai Meg Rosoff.
Svetainės lankytojams maloniai siūlome paskaityti Meg Rosoff kalbą, sakytą apdovanojimo ceremonijos metu.

„Jaučiuosi pagerbta, kad man suteikta 2016 m. Astridos Lindgren premija. Laukiu, kada tai suvoksiu ir pasidarys įprasta, tačiau tai vis dar nenustoja manęs stebinti.

Šiais metais daug mąsčiau apie vaikus, apie tuos, kurie gyvena palapinėse Kalė mieste, kurie atkeliavo čia vieni iš Sirijos, ir apie tuos, kurie mirė pakeliui. Apie vaikus, kurių gyvenimai yra traumuoti ir sužlugdyti to, dėl ko suaugusiųjų manymu verta kariauti.

Mąsčiau ir apie šalia manęs vykstančius dalykus, apie vaikus Jungtinėje Karalystėje, kurie niekada nežaidžia lauke, kurie apskritai mažai žaidžia, kurie tiki tuo, ką sako jų tėvai ir valdžia – kad svarbiausia yra egzaminai, kad jie privalo prisikimšti į smegenis kuo įmanoma daugiau žinių, kad jie turi būti raštingi ir skaityti knygas, bet tuo pačiu metu nieko blogo yra uždarinėti bibliotekas ir atsikratyti bibliotekininkų. Valdžia sako, kad vaikai neturi svajoti, švaistyti laiko ar tiesiog žiūrėti pro langą. Valdžia sako, kad menas, muzika ir knygos nepadės jiems pasiekti sėkmės, kitaip tariant, uždirbti daug pinigų.

Šiuos vaikus sutinku nuolatos. Kartais jie pelno aukščiausius egzaminų įvertinimus, o kartais jie pjaustosi savo riešus, badauja, kenčia nuo depresijos ir nerimo.

Mokytojams taip pat neleidžiama švaistyti laiko. Jie turi atlikti visus formalius reikalavimus ir užpildyti gausybę dokumentų. Tikriausiai todėl tiek rekordiškai daug mokytojų Jungtinėje karalystėje meta savo darbą, o naujų surasti darosi vis sunkiau – ši profesija nebeteikia džiaugsmo. Mokymasis džiaugsmo taip pat nebeteikia, bet mokiniai negali mesti mokyklos. Todėl jie, nuo mažumės išmokyti nesvajoti, nesinaudoti vaizduote, nežaisti, vargsta toliau.

Didžioje Britanijoje mes kone tiesiogine to žodžio prasme išgyvename susidorojimą su vaikyste.

„Visi nuostabūs dalykai, kurie kada nors nutiko šiame pasaulyje, pirmiausia gimė kieno nors vaizduotėje“, – teigė Astrida Lindgren.

Kažkas Švedijoje įsivaizdavo, kad jūs galite priimti 6000 pabėgėlių vaikų į mokyklas, kad visuomenė kaip nors su tuo susidoros. Įsivaizdavo, kad galite skatinti vaikų rašytojus (ir net elgtis su jais savaitę kaip su tikromis roko žvaigždėmis). Kažkas sumąstė, kad mokytojai ir bibliotekininkai gali būti tokie pat svarbūs kaip bankininkai ir teisininkai. Galbūt taip nutiko, nes kažkas suprato, jog neskatindama vaikų vaizduotės, žmonija lieka be vilties.

Astrida Lindgren primena mums, kad būtent vaikai perims pasaulio valdymą, todėl nėra nieko svarbiau, kaip mes juos mokysime, kokias jų vertybes išugdysime, kokias knygas jie skaitys, nuo to priklausys, kokią ateitį jie sugebės įsivaizduoti.

Didelė garbė ir atsakomybė tęsti Astridos Lindgren pradėtą darbą. Esu dėkinga ne tik už pripažinimą, kurį šis apdovanojimas teikia, bet ir šaliai, kuri taip vertina ir puoselėja vaikų literatūrą bei vaikų vaizduotę.

Pagerbdama Astridos Lindgren  atminimą, didžiai dėkodama jos knygų herojams – drąsiems, originaliems ir laisviems, taip pat nuoširdžiai dėkodama ALMA komisijai priimu šį apdovanojimą su nuostaba ir džiugesiu.

Darysiu viską, kad būčiau jo verta.“

Iš anglų k. vertė Eglė Baliutavičiūtė