Miglė Keturkienė: „Kalbos specialistai gali tik patarti, bet nenurodinėti ar bausti“

Miglė Keturkienė yra dirbusi lietuvių kalbos mokytoja, darbavosi ir Lietuvių kalbos institute. Šiuo metu ji yra Lietuvos teismo ekspertizės centro rašysenos ekspertė. Neseniai publikavo mokslinį straipsnį apie lietuvių kalbos mokytojų vaidmenį ugdant jaunosios kartos kalbinį raštingumą. Su lituaniste M. Keturkiene  apie lietuvių kalbos reguliavimą, tarmių ir slengo santykį su bendrine kalba, lietuvių kalbos mokytojų misiją kalbėjosi Matas Baltrukevičius.

Mano pirmasis kambariokas Vilniuje buvo žemaitis. Nors užtruko laiko, kol pradėjau suprasti viską, ką jis kalba, bet man tai paliko labai didelį įspūdį, tai, kiek jis daug dėmesio skyrė žemaitiškumui puoselėti. Ar tarmės nėra nepelnytai užmirštos? Galbūt jos galėtų dažniau skambėti lietuvių kalbos pamokose? Galiausiai, kiek dabartinės tarmių formos autentiškos, kiek iškraipytos ir atskiestos svetimybėmis?

Tarmė yra paveldima iš tėvų, kaip gimtoji kalba. Ji, priešingai nei bendrinė kalba, nėra dirbtinai sukurta, sunorminta ir taisyklių įrėminta kalba. Apskritai tarmių pagrindą ir sudaro daugelis skolinių iš kaimyninių kalbų, tos pačios svetimybės, tik pritaikytos mūsų kalbos sistemai. Todėl šiandien, mano manymu, reikėtų kalbėti ne apie tarmių autentiškumą, o apie kitą reiškinį – niveliaciją – tarmių suvienodėjimą, nykimą.

Tai yra natūralu, nes kalba kinta, keičiasi. Šis procesas vyksta dėl daugelio dalykų, pavyzdžiui, dėl gyventojų migracijos ar šeimos sukūrimo su kalbančiuoju kita tarme. Tačiau šiandien tarminio kalbėjimo išlaikymas kone tampa prabanga ir dar dėl kitos priežasties – bendrinė kalba pamažu išstumia tarmes ne tik iš viešosios erdvės, bet ir iš namų aplinkos. Jeigu visuomenė ir ypač kalbos specialistai, kurie dažnai nepraleidžia progos išreikšti susirūpinimo dėl tarmių nykimo, nori, kad tarmės iš tiesų neišnyktų, reikėtų jas išlaisvinti iš simbolinio jų vartojimo įvaizdžio. Vartoti tarmes, įsileisti jas į viešąją erdvę. Nedrausti, nebausti ir nelaikyti tarminio kalbėjimo kalbos klaida. Tuomet tarmės galėtų gyvuoti.

Tarmių vartojimas yra glaudžiai susijęs su tautos identitetu, asmens tapatybe, kaip teigia dauguma mokytojų, yra mūsų turtas, vertybė, mūsų savastis, todėl jos neturėtų būti prastesnės nei standartizuota kalba. O baimė, kad televizijoje žmonės nesuprastų, apie ką kalbama, ar gatvėje vieni su kitais nesusikalbėtų, yra nepagrįsta. Taip pat tam tikrų stereotipų vyravimas vis dar gajus mūsų visuomenėje. Juk tarmiškai kalbantis žmogus nebūtinai yra neišsilavinęs. Apskritai pastaruoju metu vyksta tik gražus kalbėjimas apie tarmes, dar vieną ar keliskart per metus šventiniai susibūrimai, bet to tikrai nepakanka. Jeigu iš tiesų yra didelis noras, kad žmonės neužmirštų tarmių, tuomet šio tikslo siekti reikia ne žodžiais, o darbais, pavyzdžiui, tarmių mokymasis mokyklose būtų vienas iš pirmųjų žingsnių.

Dirbdama mokykloje, pastebėjau, jog per lietuvių kalbos pamokas tarmėms skiriamas dėmesys yra tik teorinis. Realiai mokyklose, ypač provincijoje, tarminis kalbėjimas nėra toleruojamas. Pamokose mokoma tik bendrinės kalbos, o apie tarmes tik kalbama. Retkarčiais garsiai paskaitomi keli skirtingų tarmių tekstai, papasakojama apie vieną kitą kalbininką ar rašytoją, kuris gyvenamąja vieta ar savo darbais yra susijęs su kokia nors tarme ar patarme. Tačiau tuo viskas ir pasibaigia. Labiausiai negatyvus požiūris į tarmių vartojimą atsiskleidžia per lietuvių kalbos egzaminą, ypač per kalbėjimo įskaitą. Vien tas faktas, kad vertinimo sistemoje daugiausia taškų atitenka kalbos vartojimui (maksimali taškų suma – 6 taškai), o ne turiniui (maksimali taškų suma – 4 taškai), rodo iškreiptą požiūrį į realų kalbos vartojimą. Tai reiškia, kad mokinys gali mažiau dėmesio skirti turiniui, jeigu tik jį išreikš taisyklinga forma, kurią nustatė ir priėmė kalbos komisija. O kur dar rašytinio teksto kalbos klaidos, stiliaus klaidos… Mokiniai nėra apsaugoti nuo to, kad gero turinio rašinys gali būti nuvertintas dėl to, jog parašytas ne pagal stiliaus reikalavimus, kurių kartais nesupranta ir patys mokytojai. Man, kaip buvusiai lietuvių kalbos mokytojai, toks požiūris nėra priimtinas.

Koks Tavo požiūris į tam tikras kalbos atmainas: slengą, socialinių tinklų kalbą? Ar matai prasmę tokiuose projektuose, kaip kalinių terminologijos žodynas? Jeigu verta rūpintis šių kalbos formų išsaugojimu? Kas galėtų tuo rūpintis?

Kaip ir prieš tai minėjau, lietuvių kalba nėra tik bendrinė kalba. Turime daug kitų atmainų, kurios yra vartojamos, bet apie kurias dažniausiai girdime neigiamų atsiliepimų. Sociolinvistikos mokslas teigia, kad kalba yra variantiška, ji neatsiejama nuo vartosenos. Mano nuomonė – tokia pati. Kaip ir žmonės yra visi skirtingi, taip ir kalba negali būti idealiai vienoda. Žmonės kalbą vartoja įvairiais tikslais, todėl ir atsiranda atitinkamų kalbos variantų, atliekančių konkrečias funkcijas. Pavyzdžiui, su savo bendraamžiais aš kalbu lietuviškai, tačiau ne tik bendrine kalba. Kadangi tarp mūsų yra užsimezgęs draugiškas ryšys, pasirenku atitinkamą leksiką, kuria ir noriu išreikšti draugiškumą. Kartais sąmoningai čia ir dabar sukuriu žodį, kuris, mano nuomone, yra tinkamiausias tai situacijai. Ir tas žodis, nors ir visiškai neturi nieko bendro su komisijos nustatytais žodžių darybos reikalavimais, yra niekuo ne blogesnis nei analogiškas žodis, atitinkantis visas bendrinės kalbos taisykles. Apskritai žmonės labai mėgsta kalbą pritaikyti sau, išskirdami save iš minios arba parodydami solidarumą su kokia nors socialine grupe. Kalbu ne tik apie jaunimo grupes, bet ir suaugusius įvairaus amžiaus bei socialinio statuso žmones.

Ta pati situacija ir su socialiniais tinklais ar trumposiomis žinutėmis. Kai žmogus nori greitai ir trumpai pasidalinti jam svarbia ar įdomia informacija, jis negalvoja apie taisyklingą formą. Svarbiausia, kad būtų suprantamas turinys adresatui, kad palengvintų komunikaciją. Tačiau tai nereiškia, kad tas pats žmogus nemokės tos pačios informacijos perteikti bendrine kalba. Natūraliai kyla klausimas: kodėl taip vyksta? Kodėl žmonės negali rašyti tik standartizuota bendrine kalba? Nes kalba priklauso jos vartotojams ir jie sprendžia, kokią formą pasirinks vienoje ar kitoje situacijoje. O kalbant apie nestandartinius kalbos variantus, mano nuomone, reikėtų galvoti ne apie jų išsaugojimą, o apie jų užfiksavimą, apie galimus tyrimus. Tai yra įdomūs dalykai, kurie Lietuvoje mažai tyrinėjami arba, netgi galima sakyti, tik pradedami tyrinėti. Tad, kodėl gi ne?

Tyrinėjai mokytojų nuostatas mokinių kalbos atžvilgiu. Ar yra tas aukso viduriukas tarp konservatyvios versijos, kai mokytojas taiso mokinių kalbą visur ir visada – tiek pamokose, tiek koridoriuose, ir liberalesnės versijos?

Taip, atlikau tyrimą – interviu metodu apklausiau lietuvių kalbos mokytojas. Vienas iš tirtų aspektų buvo ir nuostatos jaunimo kalbos, kurią vartoja mokiniai, atžvilgiu. Visos mokytojos iš esmės laikosi neigiamos pozicijos, kad jaunimo kalba yra nevartotina ir taisytina, o vienintelė tinkama vartoti yra tik bendrinė kalba. Jos įsitikinusios, kad tai vienintelė kalbos atmaina, kuri gali būti vartojama mokyklos aplinkoje ir viešojoje erdvėje, kadangi pagal mokymo programą tik šios kalbinės atmainos gali būti mokoma mokyklose. Dabartinė švietimo sistema tebesiremia idėja, kad mokytojų pareiga mokykloje mokyti standarto. Mokytojos teigia, jog jų darbo tikslas – išlaikyti vienintelę „teisingą“ kalbą ir atpratinti mokinius nuo kitų kalbos atmainų, taip pat ir tarmių vartojimo, nes reikia orientuotis į galutinį egzaminą, kurio vertinimo normomis suformuotos pagal bendrinės kalbos taisykles. Todėl mokytojas jaučia didelį spaudimą imtis veiksmų prieš mokinius, vartojančius „netaisyklingą“ kalbą. Visa tai vėliau neigiamai atsiliepia mokinių vertinimams mokykloje – be reikalo nuolatos taisomi ir menkinami nestandartiniai mokinių kalbos variantai, ilgainiui šiems formuojasi nevisavertiškumo jausmas, nepasitikėjimas savo kalbos gebėjimais, mažėja jų motyvacija mokytis.

Kaip matome, iš ideologinės perspektyvos mokytojas atlieka svarbų vaidmenį kalbos standartizavimo procese. Įdomu tai, kad mokytojos yra linkusios taisyti ir savo kolegų, ir netgi šeimos narių ar artimų draugų kalbą, nors ir numano, kad taisomiems žmonėms gali atsirasti viešo kalbėjimo baimė, noras vengti taisančio asmens. Negana to, į tokią taisymų praktiką bando įtraukti ir pačius mokinius. Taigi mokytojas yra jungtis, perduodanti ideologija paremtą požiūrį į kalbą mokiniams, o mokiniai šiuo atveju priverstinai įtraukiami į kalbos standartizavimo procesą. Kol kryptingai bus vykdoma tokia kalbos standartizavimo politika, tol kalbėti apie kokią nors toleranciją kitoms kalbos atmainoms nepavyks.

Tyrime kalbi apie kalbinio raštingumo problemas mokyklose, kurias sukuria išskirtinis dėmesys vien tik kalbos taisyklingumui. Kur yra didžiausios spragos? Kokių novatoriškų gimtosios kalbos mokymo pavyzdžių būtų galima pasimokyti iš kitų užsienio šalių?

Pasikartosiu, be reikšmės negali būti formos. Taisykles galima iškalti, galima išmokti jas pritaikyti, tačiau turinys yra kuriamas, individualus, parodantis žmogaus supratimą, literatūrinių kūrinių suvokimą. Todėl apsispręskime, ką mes tikriname: taisyklių mokėjimą ir taikymą ar pirmiausia gebėjimą kurti tekstą?

Tik viena iš tyrime dalyvavusių mokytojų pripažino ir apgailestavo, kad iš tiesų rašinio turinio vertinimas labai glaudžiai susijęs su kalbos taisyklingumo ir raiškos vertinimu, kad dėl gramatinių, stiliaus ar kitų kalbos klaidų neretai gali nukentėti ir pats turinys. Žinoma, visa tai priklauso nuo vertintojo, kuris yra pats mokytojas, ar jis matys, supras vaiko stilių, ar vis dėlto individualumui čia ne vieta. Toks požiūris ir vertinimas rodo negalėjimą atsiriboti nuo vis dar gyvų stereotipų, įsitikinimų, kad be taisyklingos formos neįmanomas geras turinys. Todėl neigiamo vertinimo baimė ir visos to pasekmės verčia mokytojus vadovautis tam tikrais šablonais, o mokinius tiesiog atkartoti mokytojo žodžius.

Ar tokių būsimų studentų laukia mūsų universitetai? Labai abejoju. Dėstytojai nori kūrybingų asmenybių, kurie mokėtų naudotis literatūra, gebėtų ją analizuoti ir remtis savo baigiamuosiuose darbuose. Apskritai Lietuvoje kalbos priežiūrai, sakyčiau, skiriamas perdėtas dėmesys. Kartais atrodo, kad be kalbos kontrolierių nė žingsnio negalima žengti. O juk kalbos komisija turėtų patarti, teikti siūlymus. Tokio griežto kalbos kontroliavimo užsienyje nerasime. Ten norma ateina iš vartosenos, o ne atvirkščiai.

Pati baigei lietuvių filologijos studijas. Kiek vyksta diskusijų tarp pačių lituanistų dėl kalbos dabarties ir ateities, reguliavimo, mokytojų vaidmens ugdant vaikus lietuvių kalbos pamokose?

Taip, baigiau lietuvių filologijos bakalauro studijas Vilniaus pedagoginiame universitete (dabartiniame Lietuvos edukologijos universitete) ir vėliau taikomosios kalbotyros magistrantūrą Vilniaus universitete. Pastarosiomis studijomis labai džiaugiuosi, nes jos gerokai praplėtė mano akiratį, parodė, kad kalba gali būti tyrinėjama ne iš vieno žiūros taško. Galvoju, kad daugiausia viskas priklauso nuo paties dėstytojo požiūrio, kuris persiduoda studentui.

Esu pastebėjusi, jog viešoje erdvėje kai kurie studentai (ir ne tik) asmeninę nuomonę pateikia kaip mokslinį faktą, pavyzdžiui, kad „mokiniai negeba atskirti formalios kalbos nuo neformalios ir jų vartojimo kontekstų“, kad „mokiniai „žinutina“ formalioje rašytinėje kalboje“, kad „prastėja mokinių raštingumas“ ir panašiai. Manau, reikėtų pirmiausia atsiriboti nuo standartinės ideologijos nuostatų. Taip sakau dėl to, jog per daugiau nei dešimt metų atliktų tyrimų rezultatai rodo priešingas išvadas.

Pavyzdžiui, žymus britų kalbininkas prof. Davidas Crystalas aiškina, kad mokiniai puikiai supranta trumpųjų žinučių kalbą ir geba ją atskirti bei vartoti tinkamoje situacijoje. Į jo klausimą, kodėl mokiniai trumposiose žinutėse praleidžia raides, šie atsako labai įvairiai, jog tai jiems atsiperka ekonomiškai, padeda taupyti pinigus, bet pagrindinė to priežastis susijusi su jų tapatybe – toks žinučių rašymas trumpinant žodžius yra laikoma kietu, madingu dalyku. Tačiau įdomiausia yra tai, jog jei raidžių praleidinėjimas laikomas kietu, tai norint praleisti raides pirmiausia reikia žinoti, kad tos raidės ten turi būti. Juk negalì būti kietas, nežinodamas, ką darai. Ir pasirodo, jog geriausi žinučių rašytojai iš tiesų turi geriausias rašybos žinias.

Koventrio universiteto tyrimai tai daug kartų patvirtino ir parodė, jog kuo daugiau žinučių rašai, tuo geresni tavo raštingumo rezultatai testuose. Kuo anksčiau gauni mobilųjį telefoną, tuo geresni tavo raštingumo rezultatai. Žmonės gali stebėtis, kaip taip galėtų būti, tačiau žinučių siuntimas iš tiesų yra tiesiog rašymas ir skaitymas, nors ir telefono ekrane. Mobilieji įrenginiai ir internetas suteikia šiuolaikiniams vaikams daugiau motyvacijos skaityti ir rašyti, nei vaikai kada nors anksčiau turėjo, tad vaikai iš tiesų žino, kaip rašyti. Taip pat mokslininkas, lankydamasis mokyklose, klausia ir pačių mokytojų, ar jie mato šį reiškinį mokinių darbuose. Dauguma mokytojų atsako neigiamai arba nurodo pavienius mokinius, kuriuos laiko išimtimis. Mokytojai prisimena pavienius atvejus, tačiau tendencijos, jog visi mokiniai tą darytų, nėra. Paklausus vaikų, ar jie šias santrumpas įtrauktų į namų darbus, šie tik nustemba ir vadina tai kvaila mintimi. Jie teigia, jog, taip darydami, jie gautų prastus pažymius. Jaunimas puikiai skiria kalbos stilių, sukurtą bendravimui mobiliaisiais įrenginiais, ir stilių, kuriuo galima efektyviai dėstyti mintis rašto darbuose. Paklausus egzaminuotojų, jie taip pat vienbalsiai atsako, jog tokių santrumpų egzaminų tekstuose nėra matę, nepaisant itin retų išimčių. Todėl, manyčiau, šiandien ir turime tokią situaciją, kai ypač viešojoje erdvėje „diskusijos“ vyksta daugiausia remiantis tam tikrais standartizavimo ideologijos įskiepytais stereotipais, o ne naujausių tyrimų išvadomis.

Kaip vertini Valstybinės lietuvių kalbos komisijos veiklą? Kiek yra pamatuotas siekis kurti naujus lietuviškus terminus, kurie neįveikia paplitusių tarptautinių vertalų? Kiek ši sritis apskritai yra reguliuojama kitose šalyse?

„Atsiprašau visų kalbininkų, bet dabar pasakysiu netaisyklingai…“, „Aš nemoku normaliai lietuviškai kalbėti…“ ir panašiai. Tai, kad žmonės įpratę atsiprašinėti kalbininkų, sakosi, esą nemokantys savo gimtosios kalbos ir apskritai bijantys kalbėti, turintys nuolat save kontroliuoti, yra nenormalu. Gėdos jausmas dėl savo kalbėjimo gimtąja kalba neskatina palaikymo įstaigai, kurios dėka dabar turime šią situaciją. Gal aš klystu, bet būtent todėl dirbtinai sukurti naujadarai dažnai neprigyja vietoje kasdienybėje jau vartojamų žodžių, nes visiškai neatsižvelgiama į realią vartoseną. Pavyzdžiui, siūlyčiau atkreipti dėmesį ir į žodžio paprastumo arba patogumo kriterijų. Daug naujadarų yra kur kas ilgesni, sunkiau ištariami negu skoliniai (asmenukė vs. „selfie’is“, patiktukas vs. „like’as“, atmintukas vs. „flash’as“, tinklaraštis vs. „blog’as“, belaidis interneto ryšys vs. „wifi“, ledinis kavos kokteilis vs. frappe, žaibiškas sambūris, sąspietis arba sulėktuvės vs. „flashmob’as“ ir panašiai). Arba jie skamba itin kurioziškai, kad žmonės net negali suprasti jų pagrindinės reikšmės (kruopainis vs. kuskusas, danteniai vs. šiitake grybai, glotnutis vs. smūčiai (smoothie), šonaslydis vs. „drif’tas“ ir panašiai).

Taip pat galima paminėti ir tendenciją keisti nusistovėjusį žodžių kirčiavimą arba taisyklingos tarties reikalavimą, kurią galbūt moka tik saujelė kalbininkų. Tai prigimtinis dalykas, kurio negalima atimti iš žmogaus, toks pat, kaip ir visiškai laisvas pasirinkimas savo kalboje vartoti bendrinės kalbos ar tarptautinį žodį. Kiekvienas kalbos vartotojas renkasi pagal situaciją, todėl kalbos specialistai gali tik patarti, bet nenurodinėti ar bausti. O dėl kalbos reguliavimo užsienyje remsiuosi kalbininkės dr. Loretos Vaicekauskienės viešai išsakyta nuomone, kad pagal tai, kaip mūsų šalyje yra kontroliuojama kalba, esame artimiausi Kinijai.

Bernardinai.lt

Atsakyti