„Kaip perduodamas iš kartos į kartą šeimos sidabras, porcelianas ar brangenybės, taip gali būti perduodama ir profesija. Tikriausiai mano lemtis buvo tapti filologe“, – sakė išeivijos literatūros tyrinėtoja Laura Laurušaitė, literatūrologės Jūratės Sprindytės ir vertėjo, bibliotekininko Juozo Laurušo dukra, prozininko ir literatūros tyrinėtojo Adolfo Sprindžio vaikaitė.
Šie­met iš­leis­ta L. Lau­ru­šai­tės kny­ga „Tarp nos­tal­gi­jos ir mi­mi­kri­jos. Lie­tu­vių ir lat­vių po­ka­rio iš­ei­vi­jos ro­ma­nai“. Po­ka­rio iš­ei­vi­jos li­te­ra­tū­rai bu­vo skir­ta ir Vil­niaus uni­ver­si­te­to ab­sol­ven­tės dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ja, įver­tin­ta kaip ge­riau­sia hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų sri­ty­je. Da­bar Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ir tau­to­sa­kos ins­ti­tu­to (LLTI) Nau­jo­sios li­te­ra­tū­ros sky­riaus moks­lo dar­buo­to­ja tę­sia eg­zo­do li­te­ra­tū­ros ty­ri­nė­ji­mus ir api­ma šiuo­lai­ki­nį lai­ko­tar­pį, nau­jau­sios emig­ran­tų ban­gos kū­ry­bos teks­tus.Perp­ran­tant tau­tos lemtį„No­rė­jau perp­ras­ti tau­tos li­ki­mą skai­ty­da­ma li­te­ra­tū­rą ir kuo dau­giau skai­čiau apie pa­sau­lio su­sis­kai­dy­mą, de­zin­teg­ra­ci­ją, iden­ti­te­tų dau­gy­biš­ku­mą, tuo la­biau pra­dė­jau ver­tin­ti pa­sto­vu­mą, tęs­ti­nu­mą, pa­vel­dą, – kal­bė­jo dr. L. Lau­ru­šai­tė. – Bal­ti­jos ša­lys dėl is­to­ri­nių ap­lin­ky­bių ne­tu­rė­jo to­kios pri­vi­le­gi­jos iš­lai­ky­ti tęs­ti­nu­mo – nuo­la­ti­niai per­trū­kiai, ka­rai, de­por­ta­ci­jos. Man at­ro­do, kad tas nuo­la­ti­nis tau­tos blaš­ky­mas tu­ri įta­kos ir da­bar­ti­nei mig­ra­ci­jai, nes ne­tu­ri­me pa­vel­do pe­ri­ma­mu­mo, sto­ko­ja­me prie­rai­šu­mo ir pri­klau­sy­mo jaus­mo.“

Visas tekstas ir iliustracijos čia