– Jūsų senelis Zigmas Zinkevičius yra žymus lietuvių kalbos tyrinėtojas, dialektologas, baltistas ir Jūs pasukote senelio pramintu keliu. Ar senelis darė kokią nors įtaką, kai rinkotės studijas?

– Iš senelio niekada nejaučiau jokio spaudimo rinkdamasis profesiją. Atvirkščiai, jis apie tai su manimi beveik nekalbėjo, leido man pačiam apsispręsti. Ilgai dvejojau, ką noriu veikti. Buvau įstojęs į Muzikos konservatoriją, bet vėliau grįžau prie baltistikos studijų.

Žinoma, būčiau neteisus, jei sakyčiau, kad senelis įtakos nedarė. Vaikystėje gyvenau netoli nuo jo namų, darželis buvo šalia, pirmosios klasės mokykloje, tad pas senelius praleidau labai daug laiko ir mano žaidimų kambarys buvo didžiulė senelio biblioteka. Tai du kambariai, pilni knygų ir visokiausių kartotekų stalčiukų, rankraščių. Žinoma, kad ši aplinka mane labai veikė. Studijuodamas senelio bibliotekoje rasdavau beveik visą reikalingą literatūrą, vėliau sudariau ir jos katalogą.

– Taigi į biblioteką universitete eiti nebereikėjo?

– Taip, tikrai.

– Jūsų disertacijos tema yra „Mažosios Lietuvos akcentografija“. Prieš kelerius metus Jūsų disertacija iš humanitarinių ir socialinių mokslų sričių buvo pripažinta geriausia. Ką Jums reiškia toks apdovanojimas? Galbūt tai yra įrodymas, kad einate teisingu keliu?

– Visų pirma, tai didelis įvertinimas ir paskatinimas ieškoti naujų tyrimo metodų. Džiaugiuosi, kad vertintojams pasirodė svarbi tokia lyg ir smulki problema, kaip kirčio ženklų reikšmės XVI–XVII a. Mažosios Lietuvos raštuose. Mažojoje Lietuvoje tais kirčio ženklais buvo žymimas ne vien žodžio kirtis, bet morfologinės formos, ir ši rašyba jau išnykusi. Dabar net sunku būtų paaiškinti, surasti tokio rašybos būdo analogų. Galbūt galima paminėti dabartines raides su nosinėmis. Tarkim, atrodytų, kad Ą žymi ilgąjį balsį galūnėje, bet iš tiesų dar ir palengvina skaitymą, leidžia atskirti tokias formas, kaip „ranka“ nuo „ranką“.

– Lietuvių kalbos institute kuriate senųjų raštų duomenų bazę. Jūsų tyrimų laukas yra XVI–XVII a. raštų rašyba. Kompiuterinei analizei jau prieinami šio laikotarpio raštai. Taigi kam tokios analizės reikia tyrinėjant kalbą, kuri buvo prieš keletą šimtų metų?

– Juokaujant galima sakyti, kad rengti tokius senuosius lietuvių kalbos tekstynus labai reikia dėl mokslininkų tingumo. Žinoma, suskaitmeninti tekstai niekada neatstos originalų, visada išliks tam tikra perskaitymo paklaidos galimybė, ypač rankraščiuose, kur galima įvairiai interpretuoti vieną ar kitą užrašymą, tačiau, turint kuo daugiau suskaitmenintų knygų, galima taikyti įvairiausius paieškos mechanizmus, kurie gali greitai padėti atsakyti į vieną ar kitą klausimą. Kai kurių senųjų knygų originalų Lietuvoje iš viso nėra, tad, aišku, tokios bazės atima iš mokslininkų galimybę pakeliauti po užsienio archyvus, tačiau labai palengvina ir pagreitina jų darbą.

– Jūsų naudojate tyrimo metodą – tam tikrą programą, kuri padeda vizualizuoti įvairių tekstų ortografijos ypatybes. Kokia tai programa?

– Ši programa, metodas gana paprastas. Jo reikia tam, kad būtų galima lengviau pastebėti tam tikrų rašybos arba kalbos reiškinių įvairavimą ir nustatyti to priežastis. Tarkim, kad pastebėjome, jog Mikalojus Daukša tą patį garsą žymi dviem skirtingais rašmenimis. Programa pagal suformuluotus kriterijus ieško tų mus dominančių rašmenų ir pasižymi jų fizinę vietą šaltinyje. Tada suteikia raidėms skirtingas spalvas arba ženklus, simbolius ir sukuria lyg ir tokią mozaiką – matyti piešinys, kuris gali būti arba chaotiškas, arba spalvos sugula daugiau ar mažiau lygiais potėpiais.

Pavyzdžiui, pamatytume, kad tokia speciali raidė E, kurią vartoja M. Daukša ir kuri žymi platųjį balsį E, vartojama tik „Postilės“ pradžioje, o toliau tame paveiksle spalvos keičiasi, knygos pabaigoje jau beveik iš viso nebelieka. Turint tokį aiškų grafinį vaizdą, galima toliau ieškoti priežasčių, kodėl pasikeitė rašyba: ar pasikeitė teksto autorius, ar spaustuvė pritrūko literų, ar autorius keitė savo rašybą. M. Daukšos atveju atrodo, kad taip ir buvo – pats M. Daukša nusprendė pakeisti savo rašybą.

– Ar XVI–XVII a. rašyba bent kiek panaši į dabartinę mūsų rašybą?

– Rašyba keitėsi. Mes turime labai turtingą, įvairią ir, sakyčiau, sudėtingą lietuvių rašybos istoriją. Neretai ortografijos raida priklausė nuo atskirų autorių iniciatyvos, bet būta ir tokių ryžtingų, sakyčiau, visuotinių reformų. Lietuvių kalboje yra garsų, kuriems pažymėti lotynų kalbos abėcėlės nepakako, bet specialios formos raidžių niekas nekūrė: iš pradžių tenkinosi lotyniška abėcėle ir principu viena raidė – vienas garsas, o jau Martynas Mažvydas vartojo ir kitą būdą, kai vienas garsas užrašomas kelių raidžių junginiu.

Vėliau abėcėlė dar buvo pildoma raidėmis su įvairiais diakritikais – tokiais ženkleliais, žyminčiais kirtį, nosinius balsius ir kai kuriuos priebalsius. Toks skirtingų principų balansas įvairiais laikotarpiais įvairavo. Labai apibendrintai galima sakyti, kad Mažojoje Lietuvoje rašyba judėjo diakritinių rašmenų sudarymo principo link, o Didžiojoje Lietuvoje diakritikų su laiku tik mažėjo. Dabartinė lietuvių rašyba gerokai skiriasi nuo vartotos XVI–XIX a. Ji buvo pertvarkyta XIX a. pabaigoje. Dabar vartojame raides su diakritiniais ženklais, o tų keliaraidžių rašmenų buvo atsisakyta.

– XVI–XVII a. buvo du rašybos variantai: vienas – tarsi Mažosios Lietuvos, kitas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK), ir tai tikriausiai priklausė nuo geopolitinės situacijos. Kas dar, be geografinės padėties, be aplinkos, gali veikti rašybą? Pavyzdžiui, kas darė įtaką tam, kad Š vienu metu buvo užrašoma SCH, o vėliau – SZ raidėmis?

– Lietuvišką raštiją kūrę autoriai buvo veikiami ne tik lotynų, bet ir kitų kalbų rašybos. Visų pirma – lenkų ir vokiečių. Ir, kaip teisingai pastebėjote, Prūsijos lietuvių ir LDK lietuvių rašyba vystėsi lyg ir lygiagrečiai. Prūsijoje buvo rengiamasi spausdinti lietuvišką Bibliją, galvota apie tinkamiausios tarmės pasirinkimą, buvo rašomos gramatikos, žodynai ir šie darbai suintensyvėjo apie 1639 m. Tuomet buvo permąstytos ir rašybos taisyklės. Manyčiau, kad pakeitimus galime pavadinti net pirmąja lietuvių rašybos reforma.

Argumentus, kuo rėmėsi kunigai, keisdami rašybą, mes galime rekonstruoti iš pastabų Danieliaus Kleino gramatikose. Pavyzdžiui, Jūsų minėto triraidžio rašmens SCH atsisakymą jis argumentuoja keliais būdais. Tai – puristinis motyvas, esą raidė ir garsas H esantis svetimas lietuvių kalba. Be to, jis argumentuoja ekonomine nauda – rašo, kad raidžių nereikia dauginti. Dar jis remiasi ir edukacinėmis nuostatomis, kad lengviau mokytis skaityti ir rašyti, kai viena raidė atitinka vieną garsą. Maža to, D. Kleinas pamini ir politinį siekį priartinti Mažosios Lietuvos rašybą prie vartojamos Didžiojoje Lietuvoje. Visa tai ir lėmė, kad buvo atsisakyta garso Š žymėjimo vokišku junginiu SCH ir pereita prie SZ ir S su akūtu.

– Mūsų rašyba suformuota „Varpo“, „Aušros“, žinoma, ir Jono Jablonskio. Tikriausiai dabartinė rašyba keisis? Kaip manote, kokia lietuvių kalbos rašyba bus, pavyzdžiui, po 200 metų?

– Dabartinė rašyba yra gana nusistovėjusi ir, sakyčiau, patogi. Nemanau, kad pasikeitimų galėtų būti labai daug. Galbūt keisis viena kita rašybos sistemos detalė, gal siaurės nosinių raidžių vartojimas, gal bus suvienodinta kai kurių priebalsių rašyba asimiliacinėse pozicijose ar skyryba, bet nemanau, kad kas nors ryšis lietuvių kalbos rašybą reformuoti iš esmės.

Kas bus po 200 metų? Tai labai ilgas laikotarpis, galima būtų pafantazuoti pažiūrėjus, kaip sparčiai vystosi balso atpažinimo ar kalbos sintezavimo ir panašios komunikacinės technologijos. Galima manyti, kad raštingumo sąvoka ateityje turės stipriai keistis. Greičiausiai labai sumažės rašytinio žodžio vartojimo sfera, o sakytinio žodžio svarba tik didės. Bet tai sritis, kuri labiau tinka futurologams ir fantastinių romanų kūrėjams.

Šaltinis čia