Onutė Bradūnienė. „Aš amžinai būsiu gyvas…“

Pirmuose nelabai ryškiuose menamo kino filmo vaizduose – Sapiegiškėje deganti senoji Kalanavičių pirkutė, o jauniausias jų sūnus Antanukas, tuomet gal kokių ketverių metukų, iš gaisro laukan pro langą iškeltas ir kuparan įsodintas dejuoja: „Eik, ugnele, iš pirkios, man labai šalta.“ O štai Antanulis, jau kiek ūgtelėjęs, laukuose gano karves ir vis kažką patyliukais rimuoja.
iti, jau daug ryškesni epizodai – senojoje Nedzingės mokykloje. Ten per pertrauką į mokytojų kambarį įpuolusi jauna lietuvių kalbos mokytoja Vanda Paltarackaitė (tuomet mokiusi ir A. Kalanavičių) jau kad juokiasi, kad džiaugiasi ir besistebintiems kolegoms netikėtai sako: „Nedzingė turės savo poetą!“ – „Vanda, tu čia juokauji ar rimtai?“ – perklausia jos bendravardė muzikos mokytoja Mockevičienė. „Aš rimtai sakau!“ – džiugiai patvirtina pirmoji.

Štai ir Antanuko, regis, šeštoko, pirmosios eilėraščių publikacijos „Raudonoje vėliavoje“ – tuometiniame Varėnos rajoniniame – matyt, mokytojai lituanistei Vandai paskatinus.

Kituose vaizduose – Antanas jau abiturientas Varėnoje, rajoniniame moksleivių literatų sambūryje, aktoriškai atsistojęs sodriu balsu išraiškingai deklamuoja eilėraštį apie kosmosą, raketas, žvaigždes („tokį mieželaitišką“, – jį palydėjusio mokytojo Vytauto Dunderio atsiminimuose išlikę). Čia pat – pilnutėlės salės ovacijos. Išeina įraudęs, žybsinčiomis akimis. „Tu ir Mieželaitį perspjovei“, – nudžiugina dar ir iš mokytojo lūpų nuskambėję pagiriamieji žodžiai.

Istorija, archeologija – visai šalia

Kituose kadruose Antanas vis dar Nedzingės mokinukas, į mokyklą atsinešęs senovinių monetų (gal kokio XIII-XIV a.?), kurių beveik kasmet randa šalia namų ariamuose laukuose. Kitąkart – ir akmeninių kirvukų, kitų archeologinių radinių, matyt, aptiktų akmens amžiaus stovyklavietėje prie Nedzingės ežero. Didžiuojasi jais, smalsiai apžiūrinėja su bendraamžiais – istorija, krašto praeitimi, archeologinėmis vertybėmis jau tuomet jis labai domisi.

Štai keli vyresnių klasių berniokai su Antanu priešakyje kartu su tuometiniu klasės auklėtoju V. Dunderiu dviračiais mina netoliese stūksančio piliakalnio link, kupini ryžto „jį nukast“. Tas užsidegimas buvo toks aistringas, jog net ir mokytoją patraukė. Tik kiek vėliau jam topteli, jog gali sulaukt nemalonumų – jie gi ne archeologai, kad piliakalnius kasinėtų…

Vėliau kuriančiam Antanui visad labai patinka ir savy ieškoti archajiškų žodžių, juos įterpti į poetinį tekstą. Daugelio eilėraščių motyvai, simboliai – lyg iš amžių glūdumos atplaukę, dvelkia paslaptimi, pirmapradyste, meile praeičiai, o kartais eilutės suskamba lyg burtažodžiai. „Žalvariu iš kapų, / Pažaliavusiu žalvariu. // Žalvariu virš laukų, / Virpančiu žalvariu. // Žalvariu, saulėj / Žvilgančiu žalvariu“, – skaitome viename eilėraščių. „Rašto pjūkleliai / Ant prieverpsčių ir verpsčių / Virpa kaip toliai, / Savo rimty paslėpę / Ir balsą, ir sakmę“, – girdime kitame. „Atsineški daugybę puodynių, / Susemki praeitį, / Paliki verdenei, / Kad ją apvalytų“, – ataidi trečiajame.

Po filologų berželiu

„Šimtą eilėraščių Varėnos laikraštyje išspausdinau“, – šie Vilniaus universiteto kiemelyje, po filologų berželiu, 1965-ųjų vasarą būsimiems bendrakursiams nuskambėję A. Kalanavičiaus pasigiriamieji žodžiai – tai pirmieji ryškiausi vaizdai jo studijų metų Vilniuje kinematografiniam portretui. Ten pat rugsėjį pirmakursiams dalijamų studijų knygelių einantis atsiimti jaunuolis ir vėl daugelį stebina. Kad ir išvaizda: rusvo gymio, garbanotais plaukais, atlošęs galvą, dėvintis rudos spalvos kostiumėlį, su baltu šaliku ir baltomis kojinėmis („filologas, panašesnis į dailininką“, – tada kirbėjo jo bendrakursio Broniaus Kašelionio mintyse). Visus stebino ir pasklidusi žinia: jis stojamųjų egzaminų rašinį parašęs eiliuotai.

Kituose epizoduose Antaną regime skaitantį savo posmus. Pritemdytoje senojo VU Didžiojoje salėje progiesmiu skamba tik gūdus („lyg iš miško glūdumos“), skausmo kupinas jo balsas, o veidas žvelgia „kaip iš Rembranto paveikslo“ (B. Kašelionio pastebėjimai). Ir klojime, kur miegodavo rudenį į Vilkaviškio rajono kolūkį dirbti išvežti tuometiniai VU I kurso lituanistai. Ten visiškoj tamsoj skaitomi ir jo paties, ir mėgstamų poetų – R. Roždestvenskio, S. Jesenino – posmai. Netgi kolūkio sandėlyje žarstydamas grūdus Antanas, įsmeigiąs akis į, regis, jam vienam tematomą horizontą, deklamuoja savuosius eilėraščius…

Šie vaizdai – jau studijuojant Vilniaus pedagoginiame institute: jis svečiuojasi studentų bendrabučio kambarėlyje, kur vyksta karštos vaikinų diskusijos ginant savąsias idėjas, svajojant apie kūrėjo ateitį.

„Jis buvo poetas – mokslai jam mažai terūpėjo“, – nuskamba kelių VU ir VPI bendrakursių mintys lyg Antano prigimtinio poetinio talento patvirtinimas. Tik jau visai kitu gyvenimo tarpsniu, t. y. praslinkus daugeliui metų nuo to laiko, kai jis, nebaigęs studijų ir nenusisekus santuokiniam gyvenimui, grįžo į gimtąjį vienkiemį, šiek tiek su nuoskauda ataidi paties poeto žodžiai: „Tik pusmokslis aš. Kai kur įkirsta giliau, nei siekia nebaigtas aukštasis, kai kur – sekliau.“

Iš pagarbos „dvasios aristokratui“

Vienuose šviesiausių studijų metų vaizdų – jis, „baltasis jaunikaitis“, saulėtą vasaros dieną Bukauciškėse, Onutės Baliukonytės tėvų sodyboje, atmynęs į ją dviračiu iš savosios Sapiegiškės. „Visas toks baltas: ir lininiai marškiniai, ir kelnės, netgi batai…“ – ryškiai įsiminė jaunesniajai Onutės sesutei Aldutei – ji tik iš šalies stebėjo, kaip du studentai žemiečiai draugiškai bendrauja.

Kitame kadre – Onė tragiškąjį 1992-ųjų rugsėjį Sapiegiškės kaimo kapinaitėse prie kapo duobės. Lietui drengiant ji, vilkinti vasariškai šviesiu lietpaltėliu, besigūžianti dramatiškos lemties bendrakursiui taria paskutinius atsisveikinimo žodžius.

Praslenka dar keli kadrai. Vienuose jų – Onė prieš pat Prisikėlimo šventę, Didįjį trečiadienį, „maišantis dangui su žeme, sniegui su lietumi“ kartu su A. Kalanavičiaus pomirtinės knygos „Ne akmenys guli“ sudarytojais ir leidėjais keliauja po gimtąsias poeto vietas, su jais pristato knygą jo žemiečiams. Kituose – jau birželį „poetinėse antaninėse“ šalia senosios Kalanavičių pirkutės Sapiegiškėje kukliai besisukioja, renginio organizatorėms padeda kepti blynus svečių vaišėms. Trečiuose – per dešimtąsias Antano mirties metines prie jo kapo bando įspėt nerimastingai čiulbantį paukštį – lyg balsą iš anapus… Visur ji jaučia bičiulystę ir pagarbą „dvasios aristokratui“ (taip Onė Antaną yra apibūdinusi recenzijoje), o gal ir anam „baltajam jaunikaičiui“ iš nerūpestingai šviesios jų studentiškos vasaros.

Pamažu keičiantis vaizdams garsiniame fone suskamba mintys iš pomirtinę Antano knygą „Ne akmenys guli“ palydėjusios Onės recenzijos („Metai“, 1995 m. gegužė). Jos apibūdina žemiečio poeto kelią („Nors jo kelias pašaliniams neretai atrodė kaip aklo, einančio apgraibomis, tačiau tai buvo TIKRASIS KELIAS – į Šviesą, į Idealą, į Transcendenciją, ieškant pirmiausia savo gamtiškos kilties formulės“), pabrėžia jo talentą bei poetinį savitumą („Ypač įspūdingi yra skyriaus „Vienkiemio gylėj“ eilėraščiai. (…) Tai visiškai išaugusio, subrendusio poeto kūryba. (…) Atsiveria giliausi gimtosios kalbos klodai, ir dzūkų tarmė čia sušvyti visomis savo spalvomis“).

Bendrakursiams aplankius

Paskutiniojo dvidešimtmečio A. Kalanavičiaus gyvenimo Sapiegiškėje epizodai – jis vis atokiau nuo aplinkinių, dažniausiai nesupratusių nei jo, nei jo pašaukimo, paskendęs savose mintyse. Dar giliau užsisklendusį poetą regime pirkelėje, kur jis „turėjo savo gylę, savo dvasios buveinę“ (prof. Viktorijos Daujotytės pastebėjimas), čia prabėgomis, trumpam atitrūkęs nuo ūkio darbų, dažniausiai ant laiškams skirtų dvilapių paskubomis vis ką nors užsirašo. Ilgėliau kurti prisėda tik naktimis. Dar – tokie Antano širdžiai mieli dirbiniai iš briedžių ragų, medžio, gintaro. Visgi labiausiai jis mėgo „dzyrinti“ metalą (tai, matyt, iš tėvo kalvio paveldėtas potraukis). Iš čia ir tie paties gaminti „kalanaviški“ peiliai. Jais labai didžiavosi ir visiems bičiuliams dovanodavo.

Po Antano padirbtą peilį, tą tikrai „kalanavišką“ – grūdinto plieno, su ožio rago kriaunomis – gauna ir jo aplankyti į nuošalią Sapiegiškę dar gilaus sovietmečio rudenį atvykę svečiai iš Vilniaus: Antano bendrakursis B. Kašelionis ir rašytojas Bronius Radzevičius. Savojo, t. y. kūrybinio, pasaulio žmonių viešnagė poetą džiugina („Antanas visad gerai jautės tarp sau lygių,“ – įsiminę ir mokytojui V. Dunderiui). Ant stalo tuoj atsiranda vaišių, o nuo krosnies nukeliamas odinis portfelis, kuriame – šūsnis popierių su eilėraščiais. Skaito juos Antanas, vis skaito… Dar nusiveda svečius parodyti Sapiegiškės dvaro likučių, tik fotografuotis labai nenori – mat nepasipuošęs.

Po kelerių metų vieną saulėtą šeštadienį Antaną vėl kiek sutrikdo gan netikėti svečiai: tas pats B. Kašelionis su kitu bendrakursiu – Viktoru Brazausku. Pabendrauti ir pasivaišinti susėda ant patiesto apkloto trobos gale po beržu. Ir apie kūrybą, ir apie Antaną užgriuvusias problemas kalbasi, ir jo eilėraščių klausosi. Tik suvargusi poeto išvaizda bendrakursius gerokai glumina: „Graudu buvo matyti Antaną jau kitą“, – prisipažįsta B. Kašelionis. „Jis stovėjo prieš mane kaip priekaištas“, – jam atliepia V. Brazauskas. Ir Antanui, matyt, nejauku… Kur dingęs tas jų studijų metų KALANAVIČIUS?!.

Iš publikacijų „Nemune“

Šiuose menamo kino filmo kadruose – Antanas kauniškuoju (1970-1973 m.) gyvenimo laikotarpiu su eilėraščių pluošteliu užsukęs į „Nemuno“ redakciją. Tylus, lėtai dėstantis mintis, atidžiomis, visad rimtomis akimis, kurios „niekada nesijuokdavusios“ ir su „tankių plaukų kupeta ant galvos“ (iš Roberto Keturakio pastebėjimų).

Štai keli skirtingų metų „Nemuno“ numeriai su atverstomis poeto eilėraščių publikacijomis. Loretos Šiugždinytės, Gražinos Didelytės, Jurgos Jurkevičienės darbais iliustruoti jo posmai – 1978 m. (Nr. 5), 1982 m. (Nr. 10) ir 1987 m. (Nr. 10). Talentingam, bet sovietmečiu ilgai ignoruotam kūrėjui tai tikri atgaivos lašeliai. Šalia jų – ir publikacija pirmame 1991-ųjų „Nemuno“ numeryje, kur Antano eilėraščiai spausdinami su Petos Mozūraitytės, buvusios jo žmonos, komentarais apie beviltišką sovietmečiu visų užmiršto ir apleisto poeto situaciją. Jie palydimi desperatiško šauksmo: „Gal dar nevėlu? Gal į respektabilių sparnuočių pulką galėtų tilpti ir šis „sušalęs paukštis?“ Dramatiški motyvai ataidi ir iš to meto A. Kalanavičiaus posmų: „Tas medis nukirsta viršūne, / Išsukiotom šakom negyvom, / Kaip ir augs jis dabar, / Yra tarsi mano gyvenimas (…).“

Čia pat ir 2003 m. (Nr. 5-6), praėjus daugiau nei dešimtmečiui po poeto mirties, „Nemuno“ rubrika „Tylūs atsivėrimai“ su prierašu „Robertui Keturakiui įstrigo ir įsiminė“. Kartu su J. Aisčio, J. Jaruševičiaus, R. Railos, V. Rudžiansko ir E. Pedernytės eilėraščiais bei glaustais jų komentarais poetas mini ir A. Kalanavičiaus „O vakare, vakare…“. Nuoširdus R. Keturakio prisipažinimas: „Bijau jį prarasti, kad neužmirščiau, kaip suglaudžiama paslaptis su nepaslaptimi ir ima švytėti švelnumo galia.“ Girdime ir padrąsinančius Roberto iš „Nemuno“ redakcijos Antanui į nuošaliąją Sapiegiškę rašytų laiškų žodžius: „Džiaugiuosi, kad Tavo eilėraščiai tokie skaidrūs, poetiški, gilūs. Taviški (…) Būk stiprus!“ (1982 m.) ir „Būk sveikas ir drąsus!“ (1981 m.). Tai labai svarbūs tuomet „pusiau draudžiamam“ autoriui (išskyrus „Nemuną“, jo pavienių eilėraščių publikacijų pasirodydavo tik Varėnos rajoniniame!) paguodos ir stiprybės teikiantys žodžiai. Juolab kad dabar menamo kino filmo ekrane – didysis poeto skaudulys: stipraus vėjo taršomi stropiai jo parengtų ir leidykloms pristatytų, bet taip dienos šviesos ir neišvydusių net aštuonių poezijos knygų rankraščiai…

Poezijos pavasarėliai“ melioracijoje

Pilkšvame senosios kino juostos fone atplaukia sovietmečio kadrai iš anų melioracijos laikų. Nuskamba ir skaudžia gėla 1989 m. rugsėjį Antano buvusiai žmonai rašytame laiške prasiveržę žodžiai: „(…) paskui subuvojau apie pusdevintų metų melioracijoj už juokdarį, žiūrėjau, kaip laidojami sodai, sodybvietės ir žmonių apyvokos daiktai (…).“ Čia pat – ir vadinamieji „poezijos pavasarėliai“ melioracijoj. Viename jų – ant tepaluotos statinės atsistojęs Antano bendradarbis pietauti susėdusiems melioratoriams skaito tąkart „Nemune“ išspausdintus jo posmus. Kas tik ironiškai šypteli ir ranka numoja „ant tų eilėraščių“, kas atidžiau bando įsiklausyti, bet galop sumano „atrakciją“ – pareikalauja „aplaistyt“ tokį įvykį būsimo Antano honoraro sąskaita… Pasak poeto artimųjų, puikiai savo poetinio talento gylį jautusio Antano širdį ypač raižė kai kurių mažiau išsilavinusių kraštiečių pašiepimai. „Ana – „poetas“ eina“, – ne kartą paniekinamai jam pavymui kai kas iškošdavo pro dantis…

Kaip kontrastas – ryškiausiuose spalvotuose kino juostos kadruose – 2013 m. vienas iš oficialių TIK­ROJO Poezijos pavasario renginių, vykstančių Nedzingėje, A. Kalanavičiaus skverelyje, prie paminklo „Sparnuoti akmenys“. Praėjus daugiau nei 20 metų po poeto mirties čia skamba Vytauto Rubavičiaus, Arno Ališausko, Rimanto Klimkos, Paulinos Žemgulytės, Sigito Birgelio, Eglės Juodvalkės skaitomi posmai. Tik šįkart jau nedalyvauja Stasys Stacevičius – kitas šio krašto poetas, nuolatinis A. Kalanavičiui skirtų renginių dalyvis ir daugelio publikacijų apie juos autorius. Jo posmai prabyla tik iš aktorės Olitos Dautartaitės lūpų. Ji skaito ir Joną Strielkūną, Vladą Braziūną, tad, rodos, ir jie čia yra…

Ekrane mainosi ir kitų Sapiegiškėje bei Nedzingėje vykusių poetui skirtų renginių (pasak S. Stacevičiaus, „poetinių antaninių“) vaizdai. Besikeičiančių kadrų fone aplaukia ir A. Kalanavičiaus posmų, skaitomų tiek moksleivių, tiek profesionalių aktorių, atbalsiai, ir nedzingiškių etnografinio ansamblio atliekamų dzūkiškų liaudies dainų akordai, ir Nedzingės „Piemenukų“ primenamų smagių liaudies žaidimų vaizdai, ir įvairių inscenizacijų Antano kūrybos motyvais bei jo gyvenimo faktų interpretacijų epizodai, ir pradedančiųjų šio krašto literatų balsai… Čia ir svečių, atvykstančių į tradicines „poetines antanines“, pagiriamieji žodžiai, pabrėžiantys poeto talentą ir kūrybos reikšmę. „Antanas Kalanavičius, mano vertinimu, yra vienas reikšmingiausių poetų ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų“, – tai čia ištarti Berno universiteto profesoriaus Jano Peterio Locherio, savo atvykimu poetą pagerbusio 1998-ųjų vasarą, žodžiai. „Jeigu reikėtų pasirinkti tik vieną paskutiniojo dešimtmečio knygą, tai būtų Antano Kalanavičiaus „Ne akmenys guli“, – ekrane pasirodo ir tais pačiais metais rašytų prof. V. Daujotytės minčių nuotrupos. „Sapiegiškės lūšnelės gyventojas (…) rašė stebinančio savitumo eilėraščius. Ir tai nebuvo keistuoliška „liaudies menininko kūryba“, o neabejotinai moderni šio laiko poezija“, – toks literatūros kritiko Valentino Sventicko pastebėjimas. „Kokia turtinga šio poeto kalba – žodynas ir sintaksė!“ – atplaukia poetės Juditos Vaičiūnaitės, vienos iš pomirtinės jo knygos rengėjų, žodžiai. „Liūdna, kad, leidžiant grafomaniją, buvo nustumtas talentingas poetas“, – ir šių V. Brazausko apgailestavimų, ir kitų jam ir jo kūrybai skirtų žodžių, tikėkimės, klausosi ir pats Antanas. Iš anapus – užmiršęs širdgėlą ir nuoskaudas.

***

„Aš amžinai būsiu gyvas…“ – tebeskamba ne kartą artimiesiems girdint pasakyti Antano žodžiai. Verždavosi jie net tamsiausiomis nevilties akimirkomis. „Aš amžinai būsiu gyvas…“ – kaip patikinimas jie aidi ir dabar, kai menamo kino ekrane pro akis bėga kol kas vienintelės, po mirties išleistos poeto knygos „Ne akmenys guli“ fragmentai, taip pat Perpetua Dumšienės jam skirto leidinio „Dulkėto erškėčio ugny“, „Poezijos pavasario“ almanachų, mokyklinių vadovėlių bei kitų leidinių su A. Kalanavičiaus eilėraščiais puslapiai… O ten tolėliau – Rūpintojėliu kukliose Sapiegiškės kaimo kapinaitėse saulės atokaitoj parimęs ir pats POETAS.

Šaltinis čia

Atsakyti