Psichologė-psichoterapeutė Agnė Morkvėnaitė-Vasiliauskienė sako, kad daugelį šimtmečių sekamos, taip gerai mums visiems pažįstamos pasakos yra ne tik paprastos, naivios istorijos. Kiekvieną kartą sekant pasaką atsiveria kolektyvinės žmonijos patirties klodai, atsiskleidžia esminiai archetipiniai motyvai, gyvuojantys ir kiekvieno mūsų psichikoje.„Mituose ir pasakose, kaip ir sapnuose, psichika seka savo istorijas. Tai amžinosios minties amžinasis atkūrimas”, – cituoja C.G. Jung’ą pašnekovė.

Pasakų prasmė daugiaplanė – vaikams tai ir vertinga kalbos mokymosi galimybė, artumo su pasakas sekančiuoju patyrimas, prisilietimas prie kultūrinio žmonijos paveldo, o taip pat ir galimybė fantazuoti.  „Pasakos – tai ir įvairiausių socialinių sąveikų pažinimo būdas, – įsitikinusi A. Morkvėnaitė-Vasiliauskienė. – Jos labai reikšmingos vidiniame vaiko gyvenime: pasakų motyvai dominuoja žaidimuose, fantazijose, piešiniuose. Vaikams pasakų motyvai svarbūs ir dėl to, kad jie padeda įveikti vaikų nerimą, baimes ir kitus sunkius emocinius išgyvenimus“.

Visa publikacija čia.