Lietuvių kalba visada buvo jautrus objektas, suskaldęs visuomenę į dvi stovyklas. Vieni tvirtina esą jaunimas tampa vis neraštingesnis ir mieliau vartoja užsienietiškus žodžius nei lietuviškus. Kiti sako, kad į kalbą reikėtų žiūrėti kūrybiškiau.

Gaila, kad yra toks susiskaldymas tiek akademinėje erdvėje, tiek visuomenėje, LRT TELEVIZIJAI sako JAV Ročesterio universiteto dėstytoja dr. Solveiga Armoškaitė.

– Kaip jums atrodo mūsų kalba ir požiūris į ją?

– Toks susiskaldymas iš tikrųjų yra dirbtinis ir nieko bendro su pačia kalba ir jos raida neturi. Tai vis dėlto yra galios klausimai – kas turi galią pasakyti, ar tu kalbi teisingai.

Jeigu žmonės susigriebtų ir pasakytų, kodėl man kažkas gali pasakyti, kaip aš turiu ar neturiu kalbėti, kuo tai pagrįsta. Manau, kad stovyklos greitai iširtų ir pasikeistų žaidimo taisyklės. Matyt, sovietizacijos metai ir dabartinis pseudoromantizmas dėl kalbos raidos, kad neva reikia ją saugoti, skatina taip elgtis. Žmonėms vis dar priimtini tie mitai.

Reikėtų susimąstyti ir kelti klausimus. Puikus pavyzdys yra Kristinos Sabaliauskaitės rengiamas trumpojo rašinio konkursas. Reikia žmonėms nedrausti, o kūrybiškai paskatinti diskusijai.

– Vilniuje gyvena ne tik lietuviai, bet ir rusai, ir lenkai.

– Taip, Vilnius visada buvo daugiakalbis. Nežinau kaip jūs, bet aš gyvenau name, kuriame buvo ir lenkų, ir rusų, ir žydų. Man, kaip vilnietei, labai gaila, kad viešojoje erdvėje girdime, kad neva lietuvių kalba vienintelė verta gynimo. O kur yra visas daugiakalbis šurmulys ir ūžesys, kuriuo Vilnius visada garsėjo? Mes tokiu būdu siauriname ne tik požiūrį į kalbą, bet ir į pasaulį bei kultūrų sąveiką. Taip galiausiai tampam akli.

– Mes kalbą saugome, nes jai gresia įvairūs pavojai. Pavyzdžiui, anglų kalbos populiarumas.

– Jeigu žmonės taip jaučia, galbūt juos kamuoja koks nors nepilnavertiškumo kompleksas. Jeigu tau visą gyvenimą sako, kad nemoki kalbėti gimtąja kalba. Galbūt dėl to baugu, kad vaikai dabar moka kalbėti daugiau nei viena kalba. Bet juk tai yra teigiamas reiškinys.

Daugiakalbystė lavina smegenis. Vietoj to, kad mes skatintume daugiakalbystę ir kūrybinį požiūrį į kalbą, mes bandome muštruoti kalbą, tiksliau, žmones.

– Ar reikia saugoti lietuvių kalbą?

– Ne, niekas jai negresia. Yra tam tikri požymiai, kada kalba miršta: ji nebenaudojama spaudoje, švietimo institucijose, žmonės jos nebevartoja. Puikus įrodymas – „Knygų mugė“. Ar pasigendate ten rašytojų, skaitytojų? Viskas yra gerai.

– Nėra nė vieno požymio?

– Nematau nė vieno požymio, kad lietuvių kalba nyktų.

Informacijos šaltinis: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1077045/pasaulio-kalbu-tyrinetoja-skatina-atsipalaiduoti-del-lietuviu-kalbos-nera-pozymiu-kad-ji-nyktu