Paulius Aleksandravičius. Ciao, maestro! In memoriam Romualdui Granauskui

Kovo 18 dieną sukanka 78 metai nuo Romualdo Granausko gimimo, nors galima kone galvą guldyti, kad savo gimtadienio rašytojas tikrai nešvęstų. Pasinaudodamas metrikų ir realybės nesutapimais, meluotų net susiriesdamas: sveikinantiems kovą sakytų, kad iki jo gimtadienio dar visas mėnuo, o balandį – kad jau prieš mėnesį gimtadienį atšventė. Bet kokiu atveju mums, šioje ašarų pakalnėje klydinėjantiems, lieka tik sudainuoti Ilgiausių metų autoriui ten – Amžinybėje.

Romualdas Granauskas išėjo jau daugiau kaip prieš dvejus metus. Kas per šį laiką nutiko su jo memoria? Atminimas vis dar gyvas! Aukso medalį šioje vietoje turėtų dalytis Skuodo savivaldybė, pavadinusi rašytojo vardu rajono viešąją biblioteką, ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, iš naujo į pasaulį išleidžianti autoriaus knygas (valio valio! – nes ankstesni tiražai buvo jau seniai pasibaigę). Šie formalieji gestai, tiesa – svarbūs, bet daug įdomesnis gyvas atsiminimas iš R. Granauską pažinojusių žmonių. Čia pateikti tik prisiminimų prisiminimai, nes kai visa tai vyko, manęs netgi tėvų planuose dar nebuvo arba galėjau tiesiog stačias po stalu vaikščioti (straipsnio autorius atsiprašo už savo jauną amžių).

Skaitytojai ir literatūros kritikai ne kartą gyrė ir įvairiausiais apdovanojimais įvertino rašytojo prozą. Kaip gimdavo granauskiškieji šedevrai? Kartą paklaustas apie kūrybos procesą, R. Granauskas atsakė: „Sėdi, garsiai gadini orą ir rašai – štai ir viskas!“ Paprasta ir šmaikštu. Tačiau parašęs knygą, kaip pastatęs namą, autorius nuimdavo visus pastolius, ir apie kasdienio vargo ženklus skaitytojas tegali nujausti. Vienu metu R. Granauskas buvo pamėgęs istorinį-biografinį diskursą. Pasirodė esė ir trumposios prozos kūriniai apie Joną Biliūną, Simoną Daukantą, drama apie kun. Antaną Vienažindį.

Rašytojo artimieji pasakojo, kad tuomet R. Granauskas ilgai leisdavo laiką bibliotekose tarp įvairių archyvų ir dažnai vykdavo į istorijos didžiavyrių gyventas vietas. Be jau žinomų kūrinių, R. Granauskas rašė ir apie Barborą Radvilaitę, tačiau rankraštis neperšoko rašytojo išsikeltos kartelės. Tai, kas buvo parašyta, autorius paprasčiausiai išsviedė pro ketvirto aukšto daugiabučio langą. Žmona bėgo laukan, dar mėgino rinkti po visą kiemą pasklidusius lapus, tačiau užsispyręs žemaitis daugiau niekada nebesugrįžo prie šio kūrybinio sumanymo. O mums lieka tik spėlioti, kas būtų, jeigu būtų.

Literatūros kūriniai veda prie literatūros (ir ne tik) draugysčių. Bent kiek labiau besidomintiems R. Granausko kūryba ir biografija yra puikiai žinoma jo artima bičiulystė su Jonu Strielkūnu, Rimantu Šaveliu ar profesoriumi Aleksu Girdeniu. Jie ir kiti asmenys daugiau ar mažiau yra pakliuvę į R. Granausko knygų puslapius. Tačiau šiuose puslapiuose nėra rašytojo Broniaus Radzevičiaus, su kuriuo vienu metu R. Granauskas buvo psichiatrinėje ligoninėje (tyčia vengiu žodžio gulėjo, nes ligoninėse ne tik gulima).

Ne paslaptis, kad sovietmečiu į garsiąsias Vasaros gatvės, Naujosios Vilnios ir kitas psichligonines tokie asmenys buvo patupdomi už savo kūrinius – juk neigiamai rašyti apie to laikotarpio santvarką galėjo tiktai bepročiai! Neretai į šias įstaigas rašytojai pasiprašydavo ir patys – šiaip, profilaktiškai.

Taigi… anuo metu B. Radzevičiui jau buvo apsireiškusios pirmosios depresijos šmėklos, o R. Granauskas tarp jo daiktų surado atlenkiamą skutimosi peiliuką. Nujausdamas nelaimę, R. Granauskas pranešė ligoninės sanitarams apie draudžiamą daiktą B. Radzevičiaus palatoje. Kiek vėliau sužinojęs, kas jį įskundė, pacientas B. Radzevičius nesupyko ir pacientui R. Granauskui tepasakė: „Aš vis tiek tai padarysiu.“ Ir padarė. Deja.

O kaip R. Granauskas nemėgdavo visų nomenklatūrinių autorių… Juk gyvenime sutinkame ne tik draugų, bet ir priešų. Kartą literatų kavinėje vienas toks rašytojas gyrėsi savo kūrybine ir materialine sėkme: gausūs knygų tiražai, valdžios rūpestis, sotus kasdienis valgis, naujutėlaitė Volga kieme ir t. t. R. Granauskas klausėsi klausėsi, žemaitiškai tylėjo ir nieko nesakęs, be žodžių pakilęs išeiti, išmaišė ano rašytojo kavą pirštu! Mačiusieji prapliupo juoktis, ir, reikia tikėtis, kad tas oficiozinis autorius bent iš dalies suprato, už ką jo kava susilaukė tokio likimo piršto – R. Granausko piršto.

O kalbant apie knygų gausą anuo metu ir apie (ne)sočią kasdienę duoną, verta pastebėti, kad ir paties maištingojo žemaičio kūriniai lyg iš gausybės rago pasipylė tiktai laisvę atgavus; sovietmečiu net nebūtų buvę galima pagalvoti apie „Duburio“, „Rūko virš slėnių“ ar „Šventųjų gyvenimų“ pasirodymą. Penas apmąstymams: kaip turėjo būti sunku ilgus dešimtmečius nešiotis visas šias istorijas galvoje arba rašyti paprasčiausiai „į stalčių“.

Baigėsi sovietmetis, atėjo nepriklausomybės laikai. R. Granauskas rašo ir meldžia Dievą, kad išlaikytų jį gyvą, nes dar turi ką papasakoti. Tačiau kiekviena diena plėšrūnė, kaip sakė klasikas Horacijus, vis labiau ir labiau rijo rašytojo sveikatą, o jėgos ėjo silpnyn. Beveik iki pat mirties momento R. Granauskas išlaikė šviesų protą – tik kūnas pasidarė nebeklusnus. Ligos patale jį aplankė bičiulis italas, verčiąs autoriaus kūrybą į italų kalbą.

Po netrumpo pokalbio vertėjas su rašytoju atsisveikino savo gimtąja kalba: Ciao, maestro! R. Granauskas pakėlė pavargusias akis ir teatsakė tyliu jam vienam būdingu šyptelėjimu. Tai buvo paskutinis rašytojo susitikimas su žmogumi iš šiek tiek tolimesnės aplinkos. O artimieji prisimena, kad mylimas tėtis, vyras, senelis gyvenimo kovą pralaimėjo mirčiai tik supratęs, kad fizinės jėgos daugiau nebeleis nieko parašyti.

(Minutė tylos.)

Ir jau daugiau kaip dvejus metus nebėra ant šios žemelės vieno iš senųjų milžinų. Lieka tik jį pažinojusiųjų prisiminimai – tie trupiniai, kurie leidžia bent punktyriškai nubarstyti rašytojo gyvenimo kelią. Žinoma, prisiminimai egzistuoja su labai dideliu subjektyvumo prieskoniu, su laiko distancijos priemaišomis… Todėl atsiprašau, jeigu radote netikslumų pasakojimuose arba žinote kokį nors kitą istorijos variantą. Patikinu, kad nesistengta tyčia kraipyti praeities įvykių, o galimi netikslumai atsirado tik dėl komunikacinių ir interpretacinių trikdžių. Pasakojimai apie R. Granauską neretai tiesiog nugvelbti iš pokalbių kitomis temomis, tad neišvengta ir savotiško abstraktumo, fragmentiškumo. Nepaisant visko, galima šiek tiek apversti maironiškąjį motyvą ir bent trumpai pasidžiaugti, kad galbūt ne veltui troškimai prikelti nors vieną senelį… Ačiū visiems, pasidalijusiems savo prisiminimais.

Bernardinai.lt