Kas buvo moteris, slypinti už Pepės Ilgakojinės? Ką tik išleisti Astridos Lindgren karo laikų dienoraščiai kartu su jos nauja biografija atskleidžia, kad ši rašytoja buvo tokia pat radikali ir užsispyrusi kaip jos geriausiai žinomas personažas.
Žuvėdros klykia, o oras kvepia vandenynu. Švedijos Furusundo sala atrodo lygiai taip, kaip ta, kurią Astrida Lindgren aprašo romane „Mes varnų saloje“. Netoli molo stovi raudonas medinis namas, apsuptas baltos sodo tvoros. Nėra jokių vartų, tad kiekvienas gali įeiti. Kiemas yra apaugęs žole ir laukinėmis gėlėmis.
Astrida Lindgren Furusund saloje praleido daug vasarų ir ten parašė labai daug savo knygų. Aštuntame ir devintame savo gyvenimo dešimtmetyje, kai ji jau Švedijoje buvo tapusi ikona ir gaudavo krūvas laiškų nuo savo fanų per gimtadienius, ji nusprendė Furusund saloje atsiskirti nuo žmonių. Ten gyvenimas buvo ramesnis ir taikesnis nei Stokholme. Vaikų knygų autorė gerai sutarė su salos gyventojais, o kai turistai ko nors paklausdavo, kur gyvena Astrida Lindgren, vietiniai dažnai atsakydavo, kad šie greičiausiai nežino.
A. Lingren mėgdavo sėdėti mažame antro aukšte balkone su vaizdu į jūrą. Karina Nyman, Astridos Lindgren dukra, kuriai šiuo metu yra per aštuoniasdešimt ir ji yra šiek tiek panaši į savo mamą, sako: „Pažvelkite po suoliuku.“
Tai jau padaryta. Datos, paskiri žodžiai ir daug stenografinių simbolių yra užrašyti pieštuku kitoje suoliuko pusėje: „Liepos 3-ioji, 1963 m. v asara. Spinduliai. Kaip senomis, geromis dienomis. Ankstyvoji vasara buvo magiška. Buvau čia visą birželį ir rašiau „Emilį iš Lionebergos“. Knyga jau baigta. Nusipirkome laivą.“ Kad parašytų šiuos žodžius, Lindgren turėjo atsigulti ant nugaros, o jos kojos turėjo kyšoti iš po suoliuko. Galbūt ji net kaip Pepė kraipė savo pirštus.
Švedijos kvintesencija
Su „Pepe Ilgakojine“ Astrida Lindgren išlieka svarbiausia pasaulio vaikų knygų autore, netgi svarbesne už J. K. Rowling su savo „Hario Poterio“ tomais. Nemažoje dalyje Lindgren darbų atsispindi melancholija. Tą matome knygoje „Mijo mano Mijo“ ir „Mano lakštingala gieda“. Ji sukūrė tokius personažus kaip Madita, Lotta, Karlsonas, kuris gyvena ant stogo. Astrid Lindgren savo knygomis užčiuopė pačią Švedijos kvintesenciją, netgi sprendė mirties temą „Broliuose liūtaširdžiuose“.
Šiandien beveik kiekvienas Europos vaikas yra skaitęs Astridos Lindgren knygas. Tie, kurie nemėgsta skaityti, yra matę jos darbais paremtų filmų, televizijos serialų ar spektaklių. Jos personažai gyvena jau kelių kartų vaikystės prisiminimuose. Septintajame ir aštuntajame XX a. dešimtmetyje buvo vos kelios alternatyvos Lindgren vaikų knygoms.
Autorė rašė apie daugelio žmonių gyvenimus, bet visada tapdavo atsargi, kai kalba pakrypdavo apie jos pačios gyvenimą. Vokietijoje šį rudenį bus išleistos dvi naujos knygos apie A. Lindgren. Viena jų – nuostabi Jenso Anderseno parengta biografija, kuri pavaizduoja rašytoją kaip labai plačių savo laikui pažiūrų moterį. Antroji knyga, jos pačios karo laikų dienoraščiai, atskleidžia, kiek iš tiesų tiksliai parengta jos biografija. Abu darbai yra šiuolaikinės literatūros dokumentai, kurie vaizduoja A. Lindgren kaip autorę, kuri pasitelkdavo humorą, susidūrusi su karo siaubu, ir kaip asmenybę, kurios troškimas pasakoti istorijas iš dalies buvo rezultatas siekio laikyti aukštai iškeltą galvą nelaimės akivaizdoje.
Po ne vienus metus trukusių abejonių Lindgren šeima nusprendė išleisti jos karo metų dienoraščius. Per karo metus autorė dienoraščio įrašais užpildė septyniolika užrašų knygelių, jose vietomis įklijuota laikraščių straipsnių, maisto kuponų ir tarp puslapių pridėta to meto skrajučių. Pirmąjį įrašą, kurio data – 1939-ųjų rugsėjo 1-oji, ji pradeda žodžiais: „Šiandien prasidėjo karas. Niekas nenorėjo tuo patikėti.“ Paskutiniajame įraše, 1945 m. Naujųjų metų išvakarėse, ji rašo: „Linkiu sau laimingų Naujųjų metų! Sau ir savo šeimai! Ir, jei įmanoma, visam pasauliui, tačiau turbūt prašau per daug.“
Suvokiant įvykius
Jos užrašai pasako labai daug apie vidurinės klasės Švedijos šeimos kasdienybę ir rūpesčius. Tačiau jie taip kviečia pasižiūrėti į paprastus džiaugsmus – keliones dviračiu, pasivaikščiojimus tarp gėlių, šeimos persikėlimą į didesnį butą. Greta politinių įvykių vertinimų, tokių kaip – „Nacionalinis socializmas ir bolševizmas yra du tarpusavyje kovojantys dinozaurai“ – Lindgren kruopščiai pažymi, kokių nuostatų buvo laikomasi jos namuose, kokie patiekalai buvo patiekiami per šventes bei ką jos vaikai Larsas ir Karina gaudavo dovanų.
Ji savo dienoraščius rašė kaip aktyviai įsitraukęs į karą šalies pilietis. Švedija išlaikė savo neutralitetą, darydama nuolaidų nacių režimui. Tačiau frontas pamažu vis artėjo Švedijos link. 1939/1940 žiemos karas tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos bei Baltijos šalių okupacija, sukėlė Švedijos gyventojų, tarp jų ir Astridos Lindgren, baimę. „Sekmadienį Elsos Gullander namuose sutikau suomę moterį, – ji rašė. – Moteris pasakojo siaubingų dalykų apie karą Suomijoje bei kaip rusai elgėsi su savo kaliniais.“ Šis įspūdis 1940-ųjų birželį leido jai Staliną apibūdinti kaip didesnę grėsmę nei Hitlerį.
Astrida Lindgren, kai pradėjo rašyti savo dienoraščius, dar nebuvo žymi. Norėdama užsidirbti pinigų, 1940-aisiais ji pradėjo dirbti Švedijos žvalgybos agentūros cenzūros skyriuje. Nors iš jos buvo reikalaujama viską, ką ji perskaitė, laikyti kaip konfidencialią informaciją, tai neišvengiamai jai paliko neišdildomą įspūdį. Asmeniniai laiškai, kuriuos ji slapta kopijuodavo pagrindiniame pašte, atsispindi ir jos dienoraštyje. 1941-ųjų kovą ji rašė: „Hitleris, matyt, ketina visą Lenkiją paversti į getą, kur vargšai žydai mirs nuo bado ir baisumų.“ Ji skaitė Vienoje gyvenusios žydės, kuri tuo metu skrido į Švediją, laišką. Jos brolis buvo tarp nelaimingųjų.
„Mano mama rašė šį dienoraštį, kad padėtų sau suprasti, kas vyksta, – sakė Karina Nyman. – Ji norėjo suprasti, iš ko galėjo išaugti to laiko įvykiai.“
Praėjus daugiau nei dešimtmečiui po Lindgren mirties, 2002-aisiais, jos skaitytojai dabar yra supažindinami su autore, kuri labai domėjosi politika, brandžia moterimi, kovojusia su kasdienos gyvenimu, auginusia du vaikus ir turėjusia vyrą, kuris nebuvo toks nekomplikuotas. „Blogai, kad niekas nenušovė Hitlerio“, – rašo ji 1939-ųjų rudenį. Dienoraštis žymi jos visą gyvenimą trukusio įsipareigojimo dirbti dėl taikos pradžią.
Tarp humoro ir ekscentriškumo blyksnių pamažu pradeda formuotis jos rašytojos talentas. Neklystančiu tonu, kuriame į vieną susilieja jautrumas ir pašaipus humoras, ji 1942-ųjų rugsėjo 5 d. rašo: „Karui ką tik suėjo treji. Bet aš nešvenčiau jo gimtadienio.“
1944-ųjų vasarą įvyko jos santuokos krizė. Jos vyras Sturas įsimylėjo kitą moterį. „Į mano gyvenimą įslinko triuškinančios nuošliaužos“, – rašė ji. Lindgren kentėjo nuo nemigos ir rūpesčių. Tai buvo intymiosios dienoraščių atkarpos, dėl kurių rašytojos šeima svarstė, ar turi teisę leisti dienoraštį.
Papasakokite mums apie Pepę!
Lindgren dukra Karina Nyman sėdi savo namo Furusunde terasoje, netoli raudono medinio namo. Kai jos mamai buvo apie aštuoniadešimt metų, ji sėdėjo kartu su savo dukra toje pačioje terasoje ir garsiai jai skaitė savo karo metų dienoraščius. Kai A. Lindgren pavargo akys ir ji nebegalėjo skaityti, pasakė savo dukrai: „Gerai, kad visa tai parašiau.“
Kai A. Lindgren 1945-aisiais, iškart po karo pabaigos, išleido „Pepę Ilgakojinę“, tai tapo sensacija. Knyga, kurios herojė gali iš karto suvalgyti visą tortą, pakabinti nemalonius berniukus ant medžių šakų, o cirke nugali galingiausią pasaulio vyrą stipruolį Adolfą.
Kartais knygos pasirodymas pasaulyje nugriaudėja kaip perkūnija. „Pepė Ilgakojinė“ įprastą tvarką apvertė aukštyn kojomis, nes jos herojė yra mergaitė, kuri yra stipresnė ir daug kartų protingesnė už bet kurį suaugusįjį. Dėl šioje knygoje išsiskleidžiančios anarchijos, istorija triumfuoja prieš viduriniosios klasės padorumo ribas.
Kas paskatino Astridą Lindgren karo viduryje sukurti tokią heroję? Literatūrologė Barbara Vinken apibūdino „Pepę Ilgakojinę“ kaip šuolį į pokyčius. 1944-ųjų kovą A. Lindgren savo dienoraščiuose pažymi: „Karina susirgo tymais, jai šiuo metu neleidžiama keltis, o aš šiuo metu linksminu save su Pepe.“ Rašytoja susižeidė kulkšnį ir buvo priversta likti namie. Jai buvo nuobodu, todėl priėmė iššūkį per tą laiką ką nors parašyti.
Antgamtinių galių turinti mergaitė linksmino Lindgren šeimą daugiau nei dvejus metus. 1941-ųjų gruodį Astrida Lindgren sėdėjo prie savo dukters lovos. Karina sirgo plaučių uždegimu. „Kad išlaikyčiau mamą kuo ilgiau šalia savęs, paprašiau jos, kad papasakotų ką nors apie Pepę Ilgakojinę. Niekada prieš tai nebuvau galvojusi apie vardą. Tiesiog ištraukiau jį iš oro, kad paskatinčiau mamą pasakoti man istoriją.“
Lindgren kitą vakarą jau buvo sukūrusi dvi istorijas. Greitai į namus pradėjo ateiti Karinos draugai, kad išgirstų daugiau apie raudonplaukę mergaitę, dėl Pepės naujausių nuotykių buvo pakvaišusios ir Karinos pusseserės iš Smolando. „Pasakokite mums apie Pepę!“, – prašydavo jos.
Žvelgti į vaikus rimtai
Vyko daug mokslinių tyrimų ir akademinių diskusijų, norint atskleisti, kas paskatino Astridą Lindgren sukurti tokius revoliucingus ir modernius vaikų knygų personažus. Karina Nyman labai gerai prisimena, kad virš žmonių gyvenimų kabojo nuolatinis baimės jausmas, netgi Švedijoje. „Pasaulis buvo apimtas siaubo, o Pepė buvo reakcija į tai. Istorijos buvo būdas pasipriešinti tam, galimybė įkvėpti gurkšnį šviežio oro“, – sako ji.
Lindgren buvo aistringa skaitytoja. Knuto Hamsuno romanai padėjo jai išgyventi skurdą, kurį ji, kaip jauna moteris, patyrė Stokholme. Vėliau ji sakė, kad ironiškas romano humoras paskatino ją sukurti radikalų Pepės charakterį. Autorė taip pat skaitydavo labai daug vaikiškų knygų savo vaikams, tiek klasikinį Tomą Sojerį, tiek daugybę pasakų. Vėliau ji paminėjo, kad buvo susipažinusi su Alfredo Adlerio raštais, progresyviomis A. S. Neillo mokymo teorijomis bei Bertrando Russello mintimis apie švietimą.
„Pepė Ilgakojinė“ yra darbas žmonos ir mamos, kuri mėgo skaityti, o jos išsilavinimas ir patirtis tiesiog suplaukė į knygą. Ji leido sau užsikrėsti jaunųjų skaitytojų entuziazmu ir visada buvo įsitikinusi, kad į vaikus turi būti žvelgiama rimtai.
Pabaigusi „Pepės“ rankraštį, jį nusiuntė į gerai žinomą Bonniers leidyklą. Įžanginis žodis atskleidžia daug apie jos pasitikėjimą savimi, tačiau kartu tai yra ir gyvenimu patvirtintas elegantiškas jos knygų charakterizavimas.
„Pepė Ilgakojinė yra mažas antžmogis vaiko kailyje, gyvenantis tobulai normalioje aplinkoje. Bertrand’as Russelis rašė, kad vaikystėje dominuoja troškimas tapti suaugusiam arba įgyti galią. Pasak Russellio, normalus vaikas gyvena fantazijomis, kurios yra susijusios su valia į galią. Nežinau, ar Betrand’as Russellis yra teisus. Sprendžiant pagal iš esmės patologinį populiarumą, kuriuo Pepė Ilgakojinė mėgavosi tarp mano vaikų ir jų bendraamžių draugų dvejus metus, esu linkusi tuo tikėti. Patikiu rankraštį į jūsų ekspertų rankas ir galiu tik viltis, kad nepranešite apie jį jaunimo gerovės biurui. Taip pat noriu užtikrinti jus, kad mano pačios neįtikėtinai gerai besielgiantys, angeliški vaikai nepatyrė jokios žalos dėl aprašomo Pepės elgesio. Pagarbiai, Astrida Lindgren.“
Kai ji po penkių mėnesių sulaukė atmetimo laiško, grįžo prie rankraščio ir mergaitei davė mamą danguje, tėvą Pietų jūrose ir sąžinės graužatį.
Laimė iš vidaus
Originaliai knygos versijai iki spausdinimo teko ilgai laukti, o jos išlaisvinamoji galia pranoksta pirmąją spaudoje pasirodžiusios „Pepės Ilgakojinės“ versiją. Astridai Lindgren 1945-ųjų lapkritį pasirodžiusi pirmoji „Pepės Ilgakojinės“ publikacija buvo tikra jos literatūrinės karjeros pradžia. Tai buvo vienas svarbiausių jos gyvenimo momentų. Po kelių sunkių mėnesių pas ją grįžo jos vyras. „Namo sugrįžo jūreivis, namo sugrįžo iš jūros, o medžiotojos grįžo namo iš kalvų“, – ji rašė savo dienoraštyje, cituodama Roberto Louiso Stevensono eilėraštį. Eilutės atspindi jos melancholiškus jausmus dėl savo santuokos.
Bet šis epizodas nepažabojo jos produktyvumo. Per kelerius metus ji parašė dar dvi knygas apie Pepę, išleido tris tomus trumpų istorijų ir sukūrė Kalės Bliumkvisto personažą. Lindgren buvo beveik 40-ties, ir ji buvo nugyvenusi maždaug pusę savo gyvenimo, kai ji tapo pasaulinio garso vaikų literatūros autore praktiškai per naktį.
Karo pabaigos euforija sužaidė svarbų vaidmenį jos sėkmėje. Po septyniasdešimties metų 1945-ųjų gegužės 7-osios Lindgren dienoraščių įrašai šiandien atskleidžia tą beribį džiaugsmą, kuris tiesiog sprogo Švedijoje, kai jau buvo žinoma, kad Vokietijos kapituliacija neišvengiama. „Stokholmas alsuoja beribiu džiaugsmu. Kungsgatanas yra padengtas kelerių centimetrų storio popieriaus sluoksniu, o visi žmonės elgiasi taip, tarsi būtų pamišę.“ Tų gegužės dienų įrašai Lindgren dienoraštyje yra vieni dinamiškiausių. Ji buvo taip įsitraukusi į laisvės siautulį, o tie jos žodžiai buvo ištarti suaugusios moters, kuri prieš tai žvelgė į pasaulį iš nusivylimo perspektyvos, lūpomis. Pastarųjų kelerių metų įvykiai – karo beprotybė, kurią ji buvo atsisakiusi ignoruoti, jos santuokos krizė – buvo atėmę visas jos iliuzijas.
Šios patirtys prižadino Astridos Lindgren ryžtą, kurį ji turėjo būdama devyniolikos, kai davė gyvybę savo nesantuokiniam sūnui Larsui Kopenhagos ligoninėje, o jo tėvo vardą laikė paslaptyje. Tai taip pat nuvedė ją iki emancipacinių įžvalgų, kurias ji pažymėjo per 1944-ųjų Kalėdas: „Jei nori būti laimingas, tai turi eiti iš vidaus.“
Gyvenimo lūžiai
Tapti rašytoja Lindgren buvo pats pirmas troškimas. Ji buvo vos septyniolikos, kai nusprendė atlikti žurnalistinę praktiką dienraštyje „Vimmerby Tidning“. Trečiojo dešimtmečio pradžioje tai buvo neįprasta profesija jaunai moteriai mažame miestelyje. Tačiau Astrida Lindgren, tuo metu Astrida Ericsson, visada savo gimtajame Vimmerby miestelyje turėjo netradicinės jaunos moters reputaciją. Kaip vėliau sakė, ji buvo tikra džiazuojanti mergina, dėvėdavo švarkelius, berniukiškas kepurėles ir trumpai kirpdavo plaukus. Dėl moterų judėjimo švedų moterys 1921-aisiais įgavo teisę balsuoti. Tačiau tai dar nereiškė, kad progresyvios idėjos buvo plačiai priimtos ir Švedijos provincijoje.
Biografas Jensas Andersenas skiria daugiau nei 100 puslapių Lindgren ankstyvai jaunystei ir trečiojo jos gyvenimo dešimtmečio pradžiai. Šioje knygos dalyje analizuojami jos žingsniai į modernią sąmonę. Besistažuodama ji parašė labai daug straipsnių apie teismo bylas, nelaimingus atsitikimus ir nusikaltimus, taip pat paskelbė trijų dalių reportažą apie šešias jaunas moteris, kurios tranzavo per Pietų Švediją. Lindgren paliko laikraštį 1926-ųjų rugsėjį, dar net neturėdama devyniolikos metų, kai laukėsi vaiko nuo savo vyriausiojo redaktoriaus, kuris buvo vedęs ir 30 metų už ją vyresnis.
Andersenas šiuos metus apibūdina kaip lūžį, kuris formavo Lindgren gyvenimą. Ji persikėlė į Stokholmą ir pradėjo mokytis sekretorės bei stenografės darbo. Tačiau ji nenorėjo duoti savo sūnui gyvybės Stokholme, tad vaiko tėvui teko išgyventi sunkią skyrybų bylą. Lindgren kreipėsi į žmogaus teisių aktyvistę Evą Anden pagalbos. E. Anden patarė jai gimdyti vaiką Danijoje.
Paskutinėmis nėštumo savaitėmis lapkričio pabaigoje Astrida Lindgren keliavo viena į Kopenhagą, kur rado globėjų šeimą savo sūnui Larsui. Žvelgiant paviršutiniškai, atrodė, kad susitarimas buvo geras, bet jauna motina skaudžiai kentėjo dėl išsiskyrimo. Tai buvo sunkus laikas, kuris tęsėsi trejus metus.
Kai Larso įmotė susirgo, berniukas daugiau nei metus praleido Lindgren tėvų ūkyje, kur prabėgo jos pačios laiminga vaikystė. Vėliau savo pasivaikščiojimus Vimmerby miestelio gatvėmis, laikant nesantuokinio sūnaus ranką, ji pavadino novatoriškumo aktu. Lindgren vėliau sakė, kad tuomet nebuvo įprasta vienišoms motinoms žvelgti į savo nesantuokinius vaikus kaip į stebuklus. Tačiau gimtojo miestelio moralės įsitikinimai jai jau seniai neberūpėjo. Netrukus Stokholme ji sutiko Sturą Lindgreną, kai jie 1931 m. pavasarį susituokė, moteris galėjo priimti savo sūnelį į šeimą.
Lindgren apie šį savo gyvenimo periodą ilgai tylėjo, pasakojo apie tai tik žurnalistei Margaretai Strömstedt 1970-aisiais. Ši publikacija kartu su karo laikų dienoraščiais atskleidžia mums labiau išbaigtą Astridos Lindgren gyvenimo paveikslą. Atsiranda detalių, kurios išsamiau paaiškina jos didelę užuojautą vaikams ir užsispyrimą.
Modernios moters gyvenimas
1978 m. rudenį A. Lindgren Vokietijoje buvo apdovanota Taikos premija. Jos priėmimo kalba buvo pavadinta „Smurtui niekada“. Tekstą prieš renginį ji išsiuntė į Frankfurtą. Iš vyro, kurį pavadino „Aukščiausiąja instancija“ ji gavo atsakymą, kuriame buvo siūloma jai priimti prizą nesakant kalbos. Tai nebuvo gera idėja, ji atrašė, kad arba sakys šią kalbą, arba nevyks į Frankfurtą visai.
Spalio 22-ąją ji stovėjo Šv. Pauliaus bažnyčioje ir, užsidėjusi didžiulis akinius su raginiais rėmeliais, kalbėjo, kaip agresija ir karas prasideda dar darželiuose. „Netgi ateities valstybininkų ir politikų charakteriai susiformuoja iki penkerių metų amžiaus – siaubinga, bet tai yra tiesa.“ Jos kalba buvo skatinimas auginti vaikus be smurto. Ji kalbėjo apie tai, kaip turi jaustis vaikai, kai jų tėvai šiems sąmoningai pakenkia. 1978-aisiais Vokietijoje tėvai vis dar turėjo teisę bausti savo vaikus fiziškai. Praėjus daugiau nei trisdešimt metų po „Pepės Ilgakojinės“ pasirodymo pasaulis dar nebuvo vieta, kurią vaikai mėgtų.
Savo rašytojos karjeros pabaigoje A. Lindgren sukūrė dar vieną personažę, kuri galėtų būti Pepės draugė. „Ronja plėšiko duktė“, išleista 1981 m., buvo paskutinis rašytojos romanas apie drąsą ir atkaklumą.
Bebaimė Ronja gimė audringą naktį. Jos tėvas, plėšikų vadas Matisas, be proto pamilo savo dukrą nuo pat jos gimimo. Tačiau tarp jų įvyko konfliktas, kai Ronja susidraugavo su jo didžiausio priešo sūnumi. Ronja atsisako leisti savo tėvui pasakyti, ką ji turėtų daryti, taip pat nepasiduoda būriui stiprių vyrų Matiso miške. Ji turi savo įsitikinimus ir eina savo keliu.
Lindgren istoriją apie Ronją parašė raudoname mediniame name, Furusunde. Dabar namas priklauso rašytojos anūkams ir yra su meile renovuotas. Senoji Lindgren spausdinimo mašinėlė yra padėta ant stalo antrame aukšte, o jos lova stovi prie lango gretimame kambaryje. Tai yra vieta, kurioje ji parašė daugumą savo knygų, žvelgdama į medžius ir jūrą. „Mano mama dažniausiai rašydavo ankstyvomis ryto valandomis, labiausiai mėgdavo tai daryti lovoje, – sako Karina Nyman. – Niekada nekėlė dėl to sumaišties. Ji tiesiog rašė.“
Tai niekada nebuvo sąmoninga intencija, bet Lindgren gyveno modernios, savimi užtikrintos ir laisvos viduje moters gyvenimą. Ji išgyveno ankstyvą nėštumą, karą ir komplikuotą santuoką su Sturu Lindgrenu kaip iššūkius. Po vyro mirties 1952 m. ji daugiau niekada nesusituokė, bet dėl to neliūdėjo. „Esu laimingiausia, kai rašau“, – 1945 kovą rašoma jos karo metų dienoraštyje.
Iš www.spiegel.de vertė Vaiva Lanskoronskytė
Šaltinis čia
