Viena žymiausių šalies lietuvių literatūros mokslininkių ir viena iškiliausių nūdienos Lietuvos asmenybių profesorė Viktorija Daujotytė, nors jau kuris laikas nebeprofesoriauja, pavyzdingai aktyviai tebegyvena akademinį gyvenimą – kasmet sulaukiame skirtingų leidyklų išleistų profesorės monografijų, studijų, kultūros gimtį ir būtį apmąstančių veikalų… Nepaisant to, vis aiškiau matome ir lig šiol neturėtos lietuvių literatūros kūrėjos – Viktorijos Daujotės žingsnius. Literatūros pasaulį jau kiek ankstėliau profesorė nustebino kupinomis poezijos žemaitiškai rašytomis knygomis „Balsai ūkuose“ ir „Gyvenu viena“, o juk esame sulaukę ir dar vienos – V.Daujotės sentencijų ir trieilių knygos „Užrašyta“, kurią išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla.
Skaitytojų dėmesiui pateikiame žiupsnį profesorės sentencijų iš naujosios knygos, kviesdami pasimėgauti tobulai nugludintais išminties ir poezijos krislais:

Vienišojo žmogaus eros pradžia: irstanti šeima, giminė, gentis, tauta.

Gyvo sakinio neįmanoma sugalvoti – jis pasisako.

Kuo gilesnė kalba, tuo mažiau asmeniškumo.

Sakinio alsavimas – iš žodžių, iš tarpų tarp jų, iš tylos.

Kur nėra (nelieka) kalbos, ten nėra (nelieka) ir istorijos.

Ką perlydo kalba, tas persilydo ir širdyje.

Kovos už laisvę, paskui žmogaus laisvių tironija – plečiasi teritorijos.

Ko nebegali atimti, tas jau lieka.

Savo vietą, jei ją turi, ir išeidamas pasiimi.

Populiarioji literatūra – tekstai, neprisirišę prie kalbos.

Kur daug laisvių, ten laisvės nebėra; ar tik dėl daugiskaitos?

Turėti ką pasakyti, vadinasi, turėti kam.

Prieiti prie ribos – drąsa; prie jos sustoti – išmintis.

Vaizduotė – iš to, ko nebuvo, neduota, bet užduota.

Išvada – kalbinės prievartos būdas.

Gyva, kas įsikabinę kalboj šaknimis, neišvedamai.

Išbūti savo galiomis – tiek ir žinojimo.

Negalime daugiau nei galime, bet iš ko tas galėjimas ir iki kur?

Vidutinis: nei proto fizikos, nei dvasios rizikos.

Laimė: devyniolikos gauti, ką pasiimsi po penkiasdešimties.

Prisiminimas: pasikartojęs būsenos ritmas.

Žmogaus centras: gilus ryšys su kitu, slaptas, jei ir atviras.

Gyvenimo kriterijus: numirti nepažemintam.

Menkystė: poza vietoj pozicijos.

Tauta: bendruomenė iš bendros kultūros ir jos paveldo.

Atmintis: prigimtųjų žodžių lizdai patirtyje.

Mokslas: trumpas intelektualinis džiaugsmas – radai, kad prarastum.

Ne tas pats, kas parašyta ir kas perskaityta.

Tylos buveinė: dar ne, bet jau.

Kreipiniai – santykių ženklai.

Gyventi: eiti – pirmam, paskui paskutiniam, galiausiai – iš paskutiniųjų.

Kilnus skausmas kelia, lengviau ir pakeliamas.

Ką atsimeni, nėra prarasta.

Laikas – laiptai: tame pačiame ruime, bet skirtinguose aukštuose.

Dvasinės kastos, savaiminės, augmeniškos; dar nebandyta jų panaikinti.

Dvasios donorai – kartais vadinami ir autoritetais.

Jei pašauktas, tai ir pasmerktas.

Blogai padaryta – blogiau nei nedaryta.

Tvora traukia ją perlipti.

Statei rūmus, o pastatei kalėjimą.

Gimtis, prigimtis – gelmė, iš kurios išnyrame.

Pajusti ribą, nuo kurios tai, ką gauni, jau turi savo ranka atiduoti.

Nėra priešpriešos tarp „būti“ ir „turėti“; turi, kai būni, būni, kai turi iš ko.

Kai sunku, neklausinėk, geriau lauk atsakymo.

Patikimas žinojimas – nekenk kitam.

Gyvenimą gilinanti galia – iš ankstyviausių jausmų, iš meilės.

Aukštos jaunystės būsenos – skaidrios senatvės galimybė.

Prasmės nėra, bet trokštame jos, vadinasi, tai yra.

Kas patirta iš meilės, turi grįžti iš išminties.

Slaptosios sielos kertelės – ir gražu, ir baugu, ir nešvaru.

Jei gražu, tai ir dužu.

Kūrybingumas iš trūkumo, ne iš pertekliaus.

Šalia belaisvio niekas nėra laisvas.

Jei bijai minios, bijai ir revoliucijos.

Laisvė – likti laisvai įsipareigojusiam.

Jei turi kiemą – turi ir kaimą.

Žemė – ankstyviausias tautos metonimas – tų, kurie čia, iš čia.

Prigimtinė kultūra – vietos, vietinių, gyvų ir mirusių, daiktų, augmenų.

Prigimtinė kultūra – pradžių, prasitęsiančių, grįžtančių, vedančių tolyn.

Etnoso kultūra iš to, kas suteka prigimtiniais kraujo takais.

Prigimtinė kultūra – iš tos žemės, iš to dangaus, iš tarpo tarp jų.

Vaizduotės namai – pagal Milošą: kur pateka saulė ir kur ji nusileidžia.

Neatitaisoma istorijos klaida – beviečiai likę lenkakalbiai lietuviai.

Smurtas prieš savo paties prigimtį – tai nėra nekalta.

Biografija: mano, man, kas buvo, bet ir kas turėjo, kas galėjo būti.

Vietą, kurioje turim būti, mums patvirtina kiti.

Nebijoti būti savimi savo vietoje, savo kalba ir savo būdu.

Sugyvenimo kalba – savaiminė, nesunorminama.

Kalba nenustato tautybės, tik įstato ją į rėmus.

Turėti šaknis, galėti pasakyti: nesu iš niekur.

Gyvenimo virpesiai, iš kurių suvoki, kad esi, nieko daugiau.

Kalba veikia sutartinės būdu, su viskuo, kas kuriuo nors būdu yra.

Tarmė – vietos ir vietų kalba, pirminių ribų – miško, upelio, kelio.

Vietos kalba: būtis sukimba su gyvenimu, žodžiai su daiktais.

Žodis – ko negalima apibūdinti žodžiais.

Vieta išsaugo laiką, laikas sugrąžina vietą.

Kultūros ištakos – rūpestis mirusiais; ką daryti ir kaip.

Klasika: idealų ir realybės grumtys kalboje.

Tėvų, protėvių kapai – moralinės teisės į vietą dokumentai.

Šventumas – galia, stabdanti agresiją, palenkianti galvą.

Vadukų galia – nuolat klausti, kodėl ir kaip jai paklūstama.

Išmintis netrokšta valdyti; valdomame pasaulyje ji neturi vietos.

Kūrybos sąžinė; nežinau, bet juk yra kas žino.

Sąžinė – transcendencijos žymė sieloje.

Tauta formuojasi kaupdama ir keisdama savo simbolines reikšmes.

Tauta nyksta silpstant atskiriems savarankiško gyvenimo įgūdžiams.

Paveldinti sąmonė – svarbiausiasis tautinis genas.

Būtis – geismas būti ir kad būtų.

Savo nebereikia savintis, savas yra pats save prisiskyręs.

Rūpinkis kitais, tavimi bus pasirūpinta.

Slaptoji kūrybos misija: kurti kuriančius, atkurdinėti.

Šventumo jutimas – pirminė sielos, o iš jos ir kultūros versmė.

Muzika – amžina dabartis.

Geras eilėraštis – patikimai atvira ir patikimai paslėpta; kalbos liepimu.

Taip atvira, kad jau slapta.

Visi keliai veda namo, bet tik namus turinčius, tebeturinčius.

Vilniaus kilmė; prasidėjimas iš sapnuojančios dvasios, kalbos, gamtos.

Gailestis – išminties slenkstis; jei prieisi – įeisi.

Gyventi sau; įmanoma tik iš didelio dvasios skurdo.

„Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs“; lyg Marija Magdalietė būtų turėjusi galią ir teisę sulaikyti.

Vergiška prigimtis negali būti laisva, kartais ir nenori; laimei.

Didžioji kultūros pareiga – perspėti: kraujas visad arti.

Jei vaikystėje neturėjai švenčių, jų ir neturėsi; liks atskirai, nešildys.

Nieko nenorėti iš kitų; bet kai netrokši gauti, ar pajėgsi duoti.

Gydantys, raminantys paukščių balsai, – gyvenkite, dar galima.

Džiaugtis ir miražu; ar svarbu iš ko džiaugsmas.

Vaikui įdomiau lizdas internete negu medyje – žmogaus ir gamtos ryšio epilogas.

Namai, grįžimas namo: dar galioja paukščiams, žmonėms nebe.

Į žemę, bet ir į dangų; ir medis, ir žmogus.

Tik prigimtoji žemė įžemina – ryšiais, saitais, atmintim, kapais.

Poezija rodo, kur dar kalboje saugu.

Atgimimo laiku atstatyti kryžiai – puošnūs, bet netvarūs; skubėjome.

Poezija visur, sąmonės kanalais į kalbą ji tik įteka; kai gali.

Patogumus reikia aptarnauti; nieko daugiau galiausiai ir nebereikia.

Skruzdės – įsižiūrėk, lyg įsimaišyk tarp jų, ir suvoksi savo vietą.

Paukščių balsai – ne vienas tu ant žemės, ne tik žemė, yra ir dangus.

Literatūros garbė – neparašytas kodeksas; yra, kol yra kas jo laikosi.

Laisvamanių vaikai retai laisvamaniai; atsitraukimo dėsnis.

Ilgai žaidžiantys jau nebe žaidėjai.

Jei norėsi gero kitiems – gal ir nebūsi nelaimingas.

Skirtingi dvasinės patirties lygiai: nežinantys netiki žinančiais.

Išmanumas vietoj išminties; ar jau pasirinkta?

Siela, kylanti aukštyn ir iš skurdo: karalienė elgeta.

Šaltinis čia