Rimvydas Stankevičius. Išminties vėrinėlis nuo Viktorijos Daujotytės

Viena žymiausių šalies lietuvių literatūros mokslininkių ir viena iškiliausių nūdienos Lietuvos asmenybių profesorė Viktorija Daujotytė, nors jau kuris laikas nebeprofesoriauja, pavyzdingai aktyviai tebegyvena akademinį gyvenimą – kasmet sulaukiame skirtingų leidyklų išleistų profesorės monografijų, studijų, kultūros gimtį ir būtį apmąstančių veikalų… Nepaisant to, vis aiškiau matome ir lig šiol neturėtos lietuvių literatūros kūrėjos – Viktorijos Daujotės žingsnius. Literatūros pasaulį jau kiek ankstėliau profesorė nustebino kupinomis poezijos žemaitiškai rašytomis knygomis „Balsai ūkuose“ ir „Gyvenu viena“, o juk esame sulaukę ir dar vienos – V.Daujotės sentencijų ir trieilių knygos „Užrašyta“, kurią išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla.
Skaitytojų dėmesiui pateikiame žiupsnį profesorės sentencijų iš naujosios knygos, kviesdami pasimėgauti tobulai nugludintais išminties ir poezijos krislais:

Vienišojo žmogaus eros pradžia: irstanti šeima, giminė, gentis, tauta.

Gyvo sakinio neįmanoma sugalvoti – jis pasisako.

Kuo gilesnė kalba, tuo mažiau asmeniškumo.

Sakinio alsavimas – iš žodžių, iš tarpų tarp jų, iš tylos.

Kur nėra (nelieka) kalbos, ten nėra (nelieka) ir istorijos.

Ką perlydo kalba, tas persilydo ir širdyje.

Kovos už laisvę, paskui žmogaus laisvių tironija – plečiasi teritorijos.

Ko nebegali atimti, tas jau lieka.

Savo vietą, jei ją turi, ir išeidamas pasiimi.

Populiarioji literatūra – tekstai, neprisirišę prie kalbos.

Kur daug laisvių, ten laisvės nebėra; ar tik dėl daugiskaitos?

Turėti ką pasakyti, vadinasi, turėti kam.

Prieiti prie ribos – drąsa; prie jos sustoti – išmintis.

Vaizduotė – iš to, ko nebuvo, neduota, bet užduota.

Išvada – kalbinės prievartos būdas.

Gyva, kas įsikabinę kalboj šaknimis, neišvedamai.

Išbūti savo galiomis – tiek ir žinojimo.

Negalime daugiau nei galime, bet iš ko tas galėjimas ir iki kur?

Vidutinis: nei proto fizikos, nei dvasios rizikos.

Laimė: devyniolikos gauti, ką pasiimsi po penkiasdešimties.

Prisiminimas: pasikartojęs būsenos ritmas.

Žmogaus centras: gilus ryšys su kitu, slaptas, jei ir atviras.

Gyvenimo kriterijus: numirti nepažemintam.

Menkystė: poza vietoj pozicijos.

Tauta: bendruomenė iš bendros kultūros ir jos paveldo.

Atmintis: prigimtųjų žodžių lizdai patirtyje.

Mokslas: trumpas intelektualinis džiaugsmas – radai, kad prarastum.

Ne tas pats, kas parašyta ir kas perskaityta.

Tylos buveinė: dar ne, bet jau.

Kreipiniai – santykių ženklai.

Gyventi: eiti – pirmam, paskui paskutiniam, galiausiai – iš paskutiniųjų.

Kilnus skausmas kelia, lengviau ir pakeliamas.

Ką atsimeni, nėra prarasta.

Laikas – laiptai: tame pačiame ruime, bet skirtinguose aukštuose.

Dvasinės kastos, savaiminės, augmeniškos; dar nebandyta jų panaikinti.

Dvasios donorai – kartais vadinami ir autoritetais.

Jei pašauktas, tai ir pasmerktas.

Blogai padaryta – blogiau nei nedaryta.

Tvora traukia ją perlipti.

Statei rūmus, o pastatei kalėjimą.

Gimtis, prigimtis – gelmė, iš kurios išnyrame.

Pajusti ribą, nuo kurios tai, ką gauni, jau turi savo ranka atiduoti.

Nėra priešpriešos tarp „būti“ ir „turėti“; turi, kai būni, būni, kai turi iš ko.

Kai sunku, neklausinėk, geriau lauk atsakymo.

Patikimas žinojimas – nekenk kitam.

Gyvenimą gilinanti galia – iš ankstyviausių jausmų, iš meilės.

Aukštos jaunystės būsenos – skaidrios senatvės galimybė.

Prasmės nėra, bet trokštame jos, vadinasi, tai yra.

Kas patirta iš meilės, turi grįžti iš išminties.

Slaptosios sielos kertelės – ir gražu, ir baugu, ir nešvaru.

Jei gražu, tai ir dužu.

Kūrybingumas iš trūkumo, ne iš pertekliaus.

Šalia belaisvio niekas nėra laisvas.

Jei bijai minios, bijai ir revoliucijos.

Laisvė – likti laisvai įsipareigojusiam.

Jei turi kiemą – turi ir kaimą.

Žemė – ankstyviausias tautos metonimas – tų, kurie čia, iš čia.

Prigimtinė kultūra – vietos, vietinių, gyvų ir mirusių, daiktų, augmenų.

Prigimtinė kultūra – pradžių, prasitęsiančių, grįžtančių, vedančių tolyn.

Etnoso kultūra iš to, kas suteka prigimtiniais kraujo takais.

Prigimtinė kultūra – iš tos žemės, iš to dangaus, iš tarpo tarp jų.

Vaizduotės namai – pagal Milošą: kur pateka saulė ir kur ji nusileidžia.

Neatitaisoma istorijos klaida – beviečiai likę lenkakalbiai lietuviai.

Smurtas prieš savo paties prigimtį – tai nėra nekalta.

Biografija: mano, man, kas buvo, bet ir kas turėjo, kas galėjo būti.

Vietą, kurioje turim būti, mums patvirtina kiti.

Nebijoti būti savimi savo vietoje, savo kalba ir savo būdu.

Sugyvenimo kalba – savaiminė, nesunorminama.

Kalba nenustato tautybės, tik įstato ją į rėmus.

Turėti šaknis, galėti pasakyti: nesu iš niekur.

Gyvenimo virpesiai, iš kurių suvoki, kad esi, nieko daugiau.

Kalba veikia sutartinės būdu, su viskuo, kas kuriuo nors būdu yra.

Tarmė – vietos ir vietų kalba, pirminių ribų – miško, upelio, kelio.

Vietos kalba: būtis sukimba su gyvenimu, žodžiai su daiktais.

Žodis – ko negalima apibūdinti žodžiais.

Vieta išsaugo laiką, laikas sugrąžina vietą.

Kultūros ištakos – rūpestis mirusiais; ką daryti ir kaip.

Klasika: idealų ir realybės grumtys kalboje.

Tėvų, protėvių kapai – moralinės teisės į vietą dokumentai.

Šventumas – galia, stabdanti agresiją, palenkianti galvą.

Vadukų galia – nuolat klausti, kodėl ir kaip jai paklūstama.

Išmintis netrokšta valdyti; valdomame pasaulyje ji neturi vietos.

Kūrybos sąžinė; nežinau, bet juk yra kas žino.

Sąžinė – transcendencijos žymė sieloje.

Tauta formuojasi kaupdama ir keisdama savo simbolines reikšmes.

Tauta nyksta silpstant atskiriems savarankiško gyvenimo įgūdžiams.

Paveldinti sąmonė – svarbiausiasis tautinis genas.

Būtis – geismas būti ir kad būtų.

Savo nebereikia savintis, savas yra pats save prisiskyręs.

Rūpinkis kitais, tavimi bus pasirūpinta.

Slaptoji kūrybos misija: kurti kuriančius, atkurdinėti.

Šventumo jutimas – pirminė sielos, o iš jos ir kultūros versmė.

Muzika – amžina dabartis.

Geras eilėraštis – patikimai atvira ir patikimai paslėpta; kalbos liepimu.

Taip atvira, kad jau slapta.

Visi keliai veda namo, bet tik namus turinčius, tebeturinčius.

Vilniaus kilmė; prasidėjimas iš sapnuojančios dvasios, kalbos, gamtos.

Gailestis – išminties slenkstis; jei prieisi – įeisi.

Gyventi sau; įmanoma tik iš didelio dvasios skurdo.

„Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs“; lyg Marija Magdalietė būtų turėjusi galią ir teisę sulaikyti.

Vergiška prigimtis negali būti laisva, kartais ir nenori; laimei.

Didžioji kultūros pareiga – perspėti: kraujas visad arti.

Jei vaikystėje neturėjai švenčių, jų ir neturėsi; liks atskirai, nešildys.

Nieko nenorėti iš kitų; bet kai netrokši gauti, ar pajėgsi duoti.

Gydantys, raminantys paukščių balsai, – gyvenkite, dar galima.

Džiaugtis ir miražu; ar svarbu iš ko džiaugsmas.

Vaikui įdomiau lizdas internete negu medyje – žmogaus ir gamtos ryšio epilogas.

Namai, grįžimas namo: dar galioja paukščiams, žmonėms nebe.

Į žemę, bet ir į dangų; ir medis, ir žmogus.

Tik prigimtoji žemė įžemina – ryšiais, saitais, atmintim, kapais.

Poezija rodo, kur dar kalboje saugu.

Atgimimo laiku atstatyti kryžiai – puošnūs, bet netvarūs; skubėjome.

Poezija visur, sąmonės kanalais į kalbą ji tik įteka; kai gali.

Patogumus reikia aptarnauti; nieko daugiau galiausiai ir nebereikia.

Skruzdės – įsižiūrėk, lyg įsimaišyk tarp jų, ir suvoksi savo vietą.

Paukščių balsai – ne vienas tu ant žemės, ne tik žemė, yra ir dangus.

Literatūros garbė – neparašytas kodeksas; yra, kol yra kas jo laikosi.

Laisvamanių vaikai retai laisvamaniai; atsitraukimo dėsnis.

Ilgai žaidžiantys jau nebe žaidėjai.

Jei norėsi gero kitiems – gal ir nebūsi nelaimingas.

Skirtingi dvasinės patirties lygiai: nežinantys netiki žinančiais.

Išmanumas vietoj išminties; ar jau pasirinkta?

Siela, kylanti aukštyn ir iš skurdo: karalienė elgeta.

Šaltinis čia

Atsakyti