Rimvydas Stankevičius: „Jeigu ko pasigendi – imk ir daryk“

Apie poeziją ir kitus žanrus, apie rašymą suaugusiems ir vaikams, apie kultūrines realijas ir bibliotekas Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos žurnalo „Tarp knygų“ žurnalistė Viktorija Pukėnaitė  kalbasi su poetu Rimvydu Stankevičiumi.

Pokalbio pretekstu tapo Vaikų knygos dieną Jums įteiktas apdovanojimas – geriausia 2014-ųjų poezijos knyga vaikams literatūros specialistai išrinko Jūsų sukurtą eiliuotą pasaką „Pūgos durys“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Žinoma, jis ne pirmasis – esate daugelio premijų laureatas. Ką be premijų ir kitų apdovanojimų tokių švenčių parsivežate sau?

Nėra tiek svarbu, parsiveži apdovanojimą iš renginių, festivalių, ar ne. Sakyčiau, jie yra kultūrinės apytakos ratas ir yra savaime svarbūs. Kartais būna, kad nepaisant premijos nenori važiuoti – juose jautiesi labiau dirbąs, negu galįs ko nors pasisemti.

O ir patys festivaliai labai skirtingi, pavyzdžiui, „Poezijos pavasaris“ man, kaip ir kiekvienam poetui, yra savaime vertingas dėl gilios tradicijos, dėl to, kad turi nacionalinės svarbos bruožų. Kaip Latviai turi Dainų šventę, tapusią tautos skiriamuoju bruožu, taip ir mūsų „Pavasariai“ yra kažkas panašaus. Dvasinis užmokestis ir yra pats dalyvavimas juose, kai gali jaustis viso to didelio proceso dalimi, kuri ne ties tavimi prasidėjo, ne ties tavimi ir baigsis. Pavyzdžiui, „Poetinis Druskininkų ruduo“ mano laikais būdavo toks festivalis, kuris leisdavo pažinti poetų gentį. Įsivaizduokit, mes, būdami poetų bendruomenė, labai retai vieni kitus matom. Vilniečiai tarpusavyje šiek tiek bendrauja, o kiti išbarstyti po visą Lietuvą. Taigi tokie festivaliai yra galimybė pabendrauti vieniems su kitais ir kaip su asmenybėmis, nebūtinai kaip su poetais. Atsiranda aiškesnis suvokimas, kame tu esi, ką darai, į ką orientuojiesi, kokius žmones laikai bendražygiais.

Kalbant apie kasmetę Vaikų knygos dieną, labiausiai patinka bendrauti su vaikais. Dažnai važinėju po mokyklas, niekada neatsisakau, nebent sveikata ar svarbus darbas sutrukdo. Manau, kad tai ir yra svarbiausia, nes knygos gyvena savo gyvenimą, poetai, pavyzdžiui, irgi turi galimybių gyventi poetinį gyvenimą, jau minėjau festivalius. Čia yra misija. Tai yra tai, kam tu esi poetas – atiduoti vaikams visą šviesą, meilę, kuri yra literatūroje.

Vadinasi, „Pūgos durys“ atsirado neatsitiktinai?

Eiliuotą pasaką parašiau ne iš poetinių ambicijų, o daugiau iš bendražmogiškų, pedagoginių paskatų. Nesu pedagogas, bet kiekvienas žmogus turėtų kartais juo jaustis. Aš tiesiog pamačiau, kad nūdienos vaikai neturi tokių knygų, kokias vaikystėje turėjau aš. Liūdna dėl jų pasidarė ir nutariau parašyti, kad turėtų.

Kai pats augau, buvo labai gera vaikų literatūra. Buvo Janina Degutytė, Ramutė Skučaitė, Martynas Vainilaitis, Vytė Nemunėlis, Justinas Marcinkevičius, Salomėja Nėris, Kostas Kubilinskas, kurio biografija gal ir baisi, bet jo eilės geros, ypač vaikams. Visa tai buvo mūsų ankstyvajame vaikystės lauke. Galėtumėte paklausti, ar tikrai dingo, nes jos nesudegė. Dingo, jas prarijo! Periferijoje nuskendo. Dabar kitos mados, tos knygos laiku neakcentuojamos ir jas nukonkuruoja spalvingesnės, kurias rašo net ne rašytojai, o dizaineriai… Aš labai atsakingai žiūrėjau į šitos knygos rimavimą. Nenorėjau, kad vaikas gautų prastą rimavimą, manydamas, kad jis geras. Kalbos kultūros, kirčiavimo klaidų nepalikau nė vienos, nors savo tikroje poezijoje kartais palieku, nes skaito suaugę – atsirinks, o vaikas gali ir neatsirinkti ir mano klaidą priimti kaip normą. O čia jau mano atsakomybė ir nuodėmė.

Daugiausiai išleidote poezijos knygų suaugusiesiems, naujausia – irgi eilėraščių rinkinys. Skaitytojams taip pat pasiekiama ir Jūsų eseistika, poezija vaikams, apie kurią ką tik kalbėjome. Kaip atsirado kitų žanrų tekstai, ne poezija suaugusiesiems: iš būtinybės, iš smalsumo?

Ištikimybė žanrui egzistuoja, bet ji pažeidžiama daug sunkiau negu gali atrodyti. Paprastas pavyzdys: tarkime, aš esu dievdirbys, drožiantis rūpintojėlius iš medžio. Tai pasakykite, ar dievdirbys turi teisę šaukštą išsidrožti? Aš manau, kad turi. Nesakys žmonės, kad va, persimetė į kitą sritį – droždavo Dievą, dabar išsidrožė šaukštą. Ne, jis ir toliau droš iš medžio Dievą, o šaukšto tiesiog jam ar kitiems reikėjo.

Lygiai taip su mano eseistika. Aš nenustoju būti poetas parašęs vieną, dvi, tris kitokias knygas. Juk ir ne rašytojai, pavyzdžiui, Čiurlionis, paliko žodinės literatūros kūrinių. Mažai tokių, kurie laikosi vieno žanro, ir net nemanau, kad tai turėtų būti siekiamybė. Nes ištikimybė vien poezijai būtų kažkas panašaus į vairuotojo ištikimybę antrai pavarai. Kam? Manau, kad žmonės pirmiausia skirstomi ne į poetus ir prozininkus, o į asmenybes. Visa saviraiška, kuri reikalinga asmenybei išsiskleisti, yra būtina, nepaisant to, kad, pavyzdžiui, poetas vis tiek eilėraščiuose rodo savo aukščiausią tašką. Jis tai daro dėl savęs, norėdamas pamatyti savo ūgį, galimybes. O kiti mano darbai, eseistika, nebuvo rodymasis, ką galiu. Tai buvo paslauga skaitytojams, kad jie turėtų knygą-draugą. Knygą, kurią skaitant yra šilta, kuri guodžia. Nes šiais laikais nemadinga knygose kalbėti apie tai, ką myli, kas yra svarbu. Perskaitęs knygą sužinai, ką rašytojas skaitė, ko rašytojas nekenčia… Sužinai daugybę dalykų apie rašytoją, bet nesužinai, ką jis myli, nes apie tai tarsi nekalbama. O aš, kaip skaitytojas, galiu pasakyti, kad tokių dalykų žmogui labai reikia. Knyga jam neturi būti rebusas, galvos daužymas į sieną – tai turi būti draugas sunkiomis situacijomis, kad su ja pasijustum stipresnis.

Galbūt sulauksime ir romano?

Ne, nesulauksite romano. Jei lygintume su pavaromis, tai būtų atbulinė pavara, kuri man nereikalinga. Kaip bus senatvėje, kai būsiu kitoks, negaliu duoti rankos nukirsti, bet man atrodo, kad romano nebus.

O ar užkietėjusiam romanų, prozos skaitytojui reikia ieškoti poezijos? Kaip ją atrasti?

Jei klaustumėte, ar lakūnui reikia mokėti plaukti, atsakyčiau, kad nereikia, jei nežada išlipti iš lėktuvo, bet jeigu žada… Lygiai taip ir su užkietėjusiais prozos skaitytojais. Galbūt jiems ir nereikia, jeigu to nepasigenda, jeigu nesijaučia išsėmę prozos galimybių iki dugno ir nenori ieškoti kitų spalvų, emocijų.

Tai, ko normalia žmonių kalba negalima pasakyti, galima pasakyti poezija. O proza apie tai kalbėti atrodytų beprotiška. Taigi vis dėlto yra galimybių ribos. Autorius rašydamas labai atsakingai renkasi, kokia forma jam priimtiniausia. Prisipažinsiu, kad pusę savo sąmoningo gyvenimo buvau prisiekęs prozos skaitytojas ir nemaniau, kad poezija man reikalinga, o dabar galite juoktis – ne tik skaitau, bet ir rašau. Taip būna. Man atrodo, jeigu skirta žmogui atrasti kažką gyvenime, aplinkybės savaime susiklosto taip, kad jis atrastų.

Papasakosiu, kaip atradau klasikinę muziką. Muzikos mokykloje mokytojas mane užrakindavo klasėje, kad išmokčiau groti (namuose neturėjau fortepijono), ir išeidavo. Aišku, kad vaikas užrakintas negroja. Aš pasiknisau po spintą, radau patefoną ir plokštelių. Būtų buvusios pramoginės plokštelės, būčiau klausęs jų, bet buvo tik klasika. Vienas pats vaikas tampa suaugusiu. Jeigu mokytojas išeidamas būtų liepęs klausytis Mocarto, būčiau neklausęs, bet kadangi liepė groti, buvo gera klausytis Mocarto. Šitaip ir tiktai taip reikia rasti poeziją – pačiam.

Kokią poeziją skaitote? Dažniau renkatės lietuvių ar užsienio autorius?

Mane masina pasaulio proza, nors perskaitau ir lietuvių kūrybos. Kalbant apie poeziją, dažniau renkuosi lietuvių autorius, nes esu žmogus, netikintis poezijos vertimo galimybe. Pavyzdžiui, poetiniai sąskambiai, frazeologija, kuri kiekvienos tautos yra asmeninė, – nieko to neišversi. Ir apskritai, manau, kad poetinis pašaukimas tam ir duotas čia, lietuvių autoriams, kad jie rašytų lietuvių kalba apie lietuviškus kontekstus. Amerikiečiams lietuviškos poezijos nereikia, lietuviams nereikia amerikiečių poezijos, aš taip manau. Tai yra gyvybinis maistas konkrečios vietos ir konkrečios kalbos, kuriai tu priklausai.

Mano mėgstamiausi poetai yra Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Vytautas Bložė, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda – penketukas būtų toks. Jie patys stipriausi ir šiandien.

Kuo stebitės ir džiaugiatės vartydamas naujausias lietuvių poezijos knygas ir ko pasigendate?

Džiaugiuosi jaunaisiais autoriais. Poetui didelis džiaugsmas, kad poezija nesibaigia ties jo karta, kad yra tęstinumas. Man patinka, kad ateina daug tikrai stiprių jaunų žmonių: Mindaugas Nastaravičius, Aivaras Veiknys, Vytautas Stankus, Giedrė Kazlauskaitė, Ramunė Brunzaitė, Vainius Bakas ir kiti. Tai stiprūs žmonės, žinantys, ko iš savęs nori poezijoje. Man dėl to labai gera.

Atsakymas į klausimą, ko pasigendu, būtų nekorektiškas dėl to, kad pats esu poetas. Jeigu ko nors pasigendi, tai imk ir daryk, nereikia rodyti pirštu į kitus. Pavyzdžiui, pasigedau kokybiškos vaikiškos poezijos, tai ėmiau ir parašiau. Kadangi pasigedau eseistikos, nukreiptos į bičiulišką buvimą su žmogumi, o ne išmintį, tokią knygą ir parašiau. Manau, visi taip turi daryti. Jeigu ko pasigendi – imk ir daryk.

Taip pat esate žurnalistas – stebite ir vertinate aktualijas, daug bendraujate su įvairių kultūros sričių atstovais. Koks Jums atrodo mūsų kultūrinis kraštovaizdis, kas labiausiai krenta į akis bendraujant su kultūros žmonėmis?

Trumpai pasakysiu taip: labiausiai į akis krenta kultūros žmonių suglumimas. Yra kultūros žmonių, asmenybių, didelių talentų ne mažiau, o gal net ir daugiau negu bet kuriais laikais. Tačiau užuot buvę bendruomenė, jie kažkodėl yra po vieną. Galima sakyti, išsiskaidę, bet galima sakyti ir išskaidyti, nes jie nelaimingi. Anksčiau lietuvių literatūra buvo tarsi bendras vardiklis, dabar tokio pojūčio nėra. Visi cechais, leidyk­lomis, finansavimo dalykais suskaidyti. Kartais liūdna, nes kiekvienas tarsi dirbam sau, o kas dirbs Lietuvai, jos kultūrai – tam bendram vardikliui? Dėl to žmonės ir suglumę, kaip mažas vaikas, kuris tarsi nori būti geras, bet nežino kaip. Tas dabartinės kultūros žmonių veide atsispindintis jausmas ir yra suglumimas. Norim būti stiprūs, jaučiam turintys jėgų, bet nežinome kaip, nes visi – tarsi nesurinkta dėlionė.

Kaip apibūdintumėte dabartinę kultūrinės spaudos situaciją?

Kultūrinės spaudos situacija, mano galva, yra tragiška. Kokia prasme beprašytumėte patikslinti, vis viena atsakymas būtų toks pat. Jeigu kalbėtume apie finansavimą, valstybės požiūrį į ją, – tai taip pat tragiška. Toks finansavimas negali pritraukti žmonių. Jie mielai dirbtų „Literatūroje ir mene“ arba „Šiaurės Atėnuose“, bet kuo jie gyvens ten dirbdami? Žmonės turi atiduoti savo šįdri, savo laiką, tad norisi gauti ir atlyginimą. Jo nėra, dėl to nėra ir kokybės. Į kultūrinę spaudą šiais laikais rašo ne tie, kas gali pagal sugebėjimus, o kas sutinka. Tad automatiškai kokybė irgi yra tragiška. Netgi galima sakyti, kad didesnioji dalis save vadinančių kultūriniais leidiniais neatlieka savo funkcijos. Pavyzdžiui, tinklalapis Bernardinai.lt – jis nėra kultūrinis, labiau religinis. Galite su manimi nesutikti, bet, mano manymu, jis labiau atlieka kultūros leidinio funkciją už tuos, kurie tiesiogiai yra kultūriniai. Vadinasi, yra negerai. Jeigu Bernardinai.lt, sugebantys atstovauti kultūrai (beje, finansavimo neturi kaip ir kiti, gyvena iš skaitytojų kišenės), kokybe laimi, kad būtų išlaikomi, kodėl to nedaro kitų kultūros leidinių darbuotojai? Nežinau. Vadinasi, trūksta iniciatyvos, tikėjimo tuo, ką darai.

Bibliotekos stengiasi kuo geriau atitikti bendruomenių poreikius, siūlo įvairių praktiškų paslaugų, prisideda prie visuomenės švietimo, socialinių įgūdžių gerinimo. Kaip bibliotekos, Jūsų manymu, galėtų prisidėti lavinant žmonių sielas?

Mano požiūriu, bibliotekos labai prisideda lavinant žmonių sielas. Tai sakau, nes daug važinėju po bibliotekas. Ką gali, tą padaro, ir nuveikia tikrai nemažai. Jos kviečiasi rašytojus, buria žmones aplink save. Bibliotekininkės apskritai, man atrodo, yra viena tų gyvybingų arterijų, kuria teka lietuvybė, kultūra. Labai myliu visas bibliotekininkes ir visas lituanistes, nesu objektyvus, nes man tai labai svarbu. Spėju, kad didžiąją mano skaitytojų dalį ir sudaro šis segmentas.

O problemos prasideda virš bibliotekų, ne jose. Prasideda nuo valstybės požiūrio į bibliotekas. Gal bus ir keista, bet yra gana nemažų miestų, rajonų centrų, kuriuose nėra bibliotekų arba jos apmirusios dar nuo sovietinių laikų ir neatnaujinamos, tai yra šiurpu – žmonės neturi kur skaityti. Arba yra bibliotekų, kuriose technologijos nugalėjo knygas. Man graudu žiūrėti, kai iš pirmo žvilgsnio biblioteka pilna žmonių – vau, atrodytų, koks kultūros laimėjimas. Tuomet apsidairai, ką jie veikia: ten yra kompiuterių salės, kavinės, vos ne sporto klubai ir dar kas nors, nes bibliotekos priverstos pačios išsilaikyti ir naršo galvą, kaip čia padarius, kad būtų pelno, nes iš knygų skaitymo jo negausi. Ypač, kai turi naują modernų pastatą – jo prarasti nenori ir stengiesi žūtbūt išlaikyti. Ir tada bibliotekos personalas, užuot rūpinęsis tikrąja savo funkcija – skleisti literatūrą, kultūrą po žmonių protus ir širdis, turi užsiimti komercine veikla, kad save išlaikytų. Skaitytojai automatiškai pasimeta tarp vertybių, pamiršta, kas yra biblioteka, ir pradeda į jas vaikščioti kaip į kompiuterių kavines. Tai blogai, bet kaltinu dėl to aukštąsias valstybės institucijas, viena iš jų – Kultūros ministerija.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbino Viktorija Pukėnaitė

Interviu publikuotas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos žurnale „Tarp knygų“, 2015 m. birželio mėn. numeryje

Šaltinis čia

Atsakyti