Smagu Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatę, išties talentingą, ir vaikų, ir suaugusiųjų pamiltą poetę Ramutę Skučaitę sveikinti su solidžiu aštuoniasdešimt penktuoju gimtadieniu. Smagu justi, kad šios poetės gimtadieniai po truputį tampa visuotine švente – paskiros Lietuvos mokyklos (pvz., Šilėnų mokykla Šiaulių rajone) šia proga surengė šventines popietes, kur moksleiviai deklamavo poetės eilėraščius, kalbėjosi apie jos kūrybinį kelią, piešė gėles, skirtas jos gimtadieniui… O visų smagiausia, kad garbingos sukakties sulaukusi poetė nė neketina senti, – priešingai, ji švenčia savąjį žydėjimą, savąjį kūrybinį pakilimą, antai ir šį gimtadienį sostinės Rašytojų klube pasitikusi dviem naujomis poezijos knygomis.
Taigi praėjusį penktadienį (lapkričio 4 d.) žmonės, neabejingi R.Skučaitės talentui, tiesiog sklidinai užpildė Vilniaus rašytojų klubo salę, kur drauge su iškiliais lietuvių literatūros profesoriais Viktorija Daujotyte ir Kęstučiu Urba, leidėjais Valentinu Sventicku ir Romualdu Norkumi, knygas iliustravusia dailininke R.Skučaitės dukra Jūrate Račinskaite, poetės eiles puikiai skaičiusiu aktoriumi Gintaru Mikalausku ir violončelininku Lioniumi Treikausku pasitiko visiškai naujų vaikams skirtų R.Skučaitės eilėraščių knygelę „Tai priimkit, kas priklauso“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) ir keturių puikių, į lietuvių kalbą lig šiolei nedaug teverstų rusų poetų Marinos Cvetajevos, Anos Achmatovos, Boriso Pasternako ir Osipo Mandelštamo poezijos vertimų knygą „Mes – ketvertas“ („Santaros“ leidykla).
Iškilmingą renginį vedęs patyręs kalbėtojas V.Sventickas publikai nuosekliai pristatė poetės biografiją, prasidėjusią 1931 metais Palangos kurorte, o poetei sulaukus aštuoniolikos persikėlusią į „kitą kurortą“ – Zimą, tremties vietą Irkutsko srityje, Sibire.
Į Lietuvą poetei buvo leista grįžti 1956-aisiais, o dar po devynerių metų, 1965-aisiais, išėjo pirmoji R.Skučaitės poezijos knyga „Žydintis speigas“. Nuo to laiko poetė sukūrė keliolika lyrikos rinkinių, kelias dešimtis knygų vaikams, nemaža operų libretų vertimų, pjesių, poezijos vertimų…
„Pastarąjį dešimtmetį R.Skučaitė atrado naują savitą kūrybos kelią – knygose susiejo eilėraščius ir asmenišką prozą. Užkopusi ant aukšto metų kalno ji atsinaujino, atsiskleidė ir išsiskleidė. Žvelgiant į mūsų literatūros istoriją tokių pavyzdžių, kad poetas kūrybinių aukštumų pasiektų sulaukęs solidaus amžiaus, būta ne taip jau daug –V. Mykolaitis-Putinas, Albinas Žukauskas… R.Skučaitės kūryba skleidžia gėrį, grožį, humanizmą, perteikia gyvenimo tėkmės pojūtį“, – sakė V.Sventickas, poetę scenoje korektiškai, bet gana išsamiai pakamantinėjęs tiek apie kūrybą, tiek apie gyvenimą nūdienos pasaulyje, kuriame poezijai vis mažiau ir mažiau paliekama vietos.
Itin svarų žodį tarė daugel metų poetės kūrybinį kelią stebinti, ko gero, žymiausia nūdienos lietuvių literatūros specialistė profesorė V.Daujotytė. Ji apibūdino R.Skučaitės poeziją kaip turinčią galios jungti priešingybes, sutaikyti jas, gydyti tiek paskirų žmonių sielas, tiek ir tautos sąmonėje istorijos paliktas žaizdas:
„Gražus yra šis vėlyvo rudens vakaras – jis liudija mums labai paprastą tiesą: gyvenimas gali būti netrumpas, gražiai skaudus, skaudžiai gražus, kūrybingas ir prasmingas. Ir kad galima labai paprastai pasakyti: „Nežinau, kaip rašau, nežinau, ar išties atsinaujinu, ar kylu, ar tik kartojuosi, tačiau gerai žinau, kad rašau tai, ką diktuoja mano siela.“
Ko šį vakarą mums reikia? Tikrai ne paskaitos apie poetę, per savąjį gyvenimą parašiusią ir išleidusią daugiau nei šimtą knygų. Kiekvienoje tų knygų yra kūrybingo žmogaus sielos istorijos dalis. Lengva yra padalinti poetės kūrybą į kūrinius, skirtus dideliems, ir kūrybą mažiesiems, bet visi juk gerai žinome, kad tokie dalykai niekada nepasidalija be liekanos. Todėl mums svarbu, o šį vakarą gal ir svarbiausia – suvokti, kaip įvyksta, kaip brėžiama ta kūrybos linija, kaip ji vingiuoja tarp gyvenimo ir žodžio, gyvenimo ir poezijos, gyvenimo ir patirties ir kokiu būdu ta linija įsirėžia į mūsų gyvenimus, patirtis, į mūsų tautos istoriją. Jauste jaučiu, o ir žinau, kad tarp salėje sėdinčiųjų yra panašios patirties žmonių, atėjusių parodyti savąjį solidarumą… Todėl pamaniau, kad šiandien – tinkama proga ir R.Skučaitę, ir V.Sventicką pasveikinti su šešiasdešimtmečiu. Juk lygiai šešiasdešimt metų praėjo nuo to vėlyvo, gilaus rudens, kaip kažkur pasakyta pačios Ramutės, kai šie abu žmonės iš skirtingų tremties vietų sugrįžo į Lietuvą.
Tad sakau „labai ačiū“, kad grįžote. Matote, kokie esate mums reikalingi, kaip gražiai sėdite scenoje, ir jau nebe pirmą kartą drauge… Taip, R.Skučaitė, be abejonės, labai svarbi tiems sugrįžusiesiems, sunkiai ir skaudžiai įsikūrusiems savajame krašte iš naujo, įsigyvenusiems, suleidusiems šaknis į kalbą, kurios visa giluma, visa siela jie taip ilgai negirdėjo, o susigrąžino taip, lyg nebūtų praleidę be jos nė vienos dienos, nė akimirkos… Negalime nepastebėti, kad R.Skučaitė yra viena geriausiai lietuvių kalbą mokančių bei mažiausiai redaguotinų poetų…
Mintis, kuri man atrodo labai svarbi, – kad pačioje jaunystėje, pačiame žmogaus sužydėjime ir atsivėrime Ramutė buvo atplėšta nuo savojo krašto ir jo kultūros su dideliu jau sukauptu vidiniu turiniu. Ir drįsčiau pagalvoti, kad tas jau atsivėręs sielos kūrybingumas, vidinis eilėraščių turinys, užpildęs sielą ir vis labiau ją užpildantis yra galia, padedanti žmogui išgyventi. Kūrybingas žmogus yra daug didesnių galių žmogus, kuriam kūrybingumo yra pašykštėta. Manau, kad iš kūrybingos prigimties yra kilusi ir labai aiškiai jaučiama R.Skučaitės valia: valia gyventi, valia gyvenimą ištverti, valia paversti kūryba net tai, kas yra itin skaudu, kas kitaip yra sunkiai įveikiama.
Ieškojau žodžio, kuriuo galėčiau pavadinti tą ypatingą vyksmą, jaučiamą R.Skučaitės kūryboje, tą savitą patirties atidėjimą ir sugrįžimą prie jos visai kitu laipsniu – tarsi būtų įvykusi ypatinga vidinės dvasinės patirties akumuliacija, leidžianti poetei skleistis iš vis gilesnių klodų. Ir būtent ta dvasinės patirties akumuliacija mėginčiau aiškinti pastarojo dešimtmečio poetės kūrybinį šuolį aukštyn, kai patirtys, kurios ilgą laiką negalėjo būti atskleistos, ūmai atsivėrė kaip ypatingas maitinantis šaltinis, tačiau atsivėrė ne kaip faktų rikiuotė, o kaip žmogų auginusi bei brandinusi galia, apie kurią štai dabar, klausiama V.Sventicko, poetė pasakė: „Nėra patirties, kuri būtų vienpusė.“ Juk net pati skaudžiausia, pati tamsiausia patirtis kūrybingoje sieloje atveria erdves, iš kurių sklinda šviesa.
Taigi, šiuo dvasinės patirties akumuliacijos požiūriu R.Skučaitė mūsų kultūrai bei pasaulio suvokimui yra suteikusi visiškai naują aspektą, kurio kitaip ir negalėtume patirti.
Visuomet su itin didele meile ir pagarba mąstau apie anos Lietuvos –Lietuvos iki 1940 metų –mokytojus. Ne kartą esu išsakiusi mintį, jog labiausiai vykęs anos Lietuvos projektas buvo pradžios mokyklos projektas, ilgainiui išaugęs iki gimnazijų, aukštojo mokslo institucijų… Paradoksalu, bet skaitydama ano meto veikalus beveik neužtinku žodžio „reforma“ – reformų švietimo sistemoje anuomet beveik nebuvo, tik labai aiškūs ir sutelkti rūpesčiai, tik mokytojų kursai ir darbai, tik vis statomos naujos mokyklos – ir jokių reformų.
Man atrodo svarbu čia paminėti, kad R.Skučaitė kaip tik ir yra anos Lietuvos mokytojų dukra, gavusi būtent tuos sielos turinio pamatus, iš kurių žmogus gali sunkiai, skaudžiai, bet ir gražiai laikytis.
Iš jų poetė ir laikėsi, kaip tik jų dėka poetės sieloje galėjo susitikti labai skirtingos, labai skirtingų žmonių patirtys –radikaliai priešingos, konfrontuojančios tarpusavyje… Kaip tik dėl to R.Skučaitės poezija turi itin retą priešingybių sutaikymo galią – sutaikančio žvilgsnio, sutaikančios sielos, sutaikančio laiko melodiją – sielos muzikalumą, kuris, mano manymu, ir yra kūrybos versmė, giliausia kūrybos programa ir didžiausia kūrybos aukštuma – sutaikanti, šviesinanti, apšviečianti gyvenimą, įveikianti didaktiką, įveikianti moralizavimą, viskam surandanti savo vietą.
Kokio stebuklo pageidaučiau? Stebuklo, kurio galimybė bei nuojauta yra įrašyta šiandien mūsų rankose laikomoje knygoje, skirtoje vaikams ir ne vaikams, kūrinėlyje, pavadinimu „Tikrai“. Ten pasakojama apie berniuką su didele juoda kuprine 2016 metų rugsėjo 20 dieną poetės sutiktą greitajame sostinės autobuse „3G“. Berniuką, pakilusį užleisti poetei vietos, nors autobuse ir tuščių vietų buvo. Tikriausiai tam berniukui nė į galvą neatėjo, kam vietą autobuse jis užleido.
Taigi mano trokštamas stebuklas – itin paprastas. Tegu tam berniukui į rankas patenka ši knyga, tegu jis perskaito tą kūrinėlį ir jame atpažįsta save. O atpažinęs tegu supranta: „Man teko laimė susitikti poetę Ramutę Skučaitę.“
